Režisierė A. Smolar apie A. Hitchcocką ir spektaklį „Paukščiai“: norėjome, kad ši patirtis taptų asmeniška
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kovo 14 d. įvyko pirmoji šių metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjera – režisierės ANNOS SMOLAR spektaklis „Paukščiai“, kuriame pristatoma vieno garsiausių visų laikų režisierių Alfredo Hitchcocko filmo tuo pačiu pavadinimu rekonstrukcija.
A. Smolar yra Prancūzijoje gimusi, dabar Lenkijoje gyvenanti dokumentinio teatro režisierė, baigusi literatūros studijas Paryžiaus Sorbonos universitete. 2016 m. ji tapo Lenkijos kultūros apdovanojimų Polityka Passports (Paszport Polityki) laureate už kamerinį ir empatišką teatrą, vaizdingai ir su humoru nagrinėjantį iš pirmo žvilgsnio marginalines temas, taip pat už nuoseklią teatro lauko plėtrą, norą ir gebėjimą megzti dialogą su įvairaus pobūdžio visuomene.
Spektaklis „Paukščiai“ – ne pirmas režisierės darbas Lietuvos teatro scenoje. 2019 m. lietuvių publikai Nacionalinėje dailės galerijoje ji pristatė spektaklį „Sulėtintai“. Ir pastarajame, ir „Paukščiuose“ A. Smolar nagrinėja panašią temą – piktnaudžiavimą darbo aplinkoje.
Naujausiame savo darbe režisierė susitelkia į aukų ir liudininkų patirtį, nukreipdama dėmesį nuo garsios asmenybės veiklos.
Kai jis – didis režisierius, o tu – tik aktorė
Spektaklyje „Paukščiai“ pasakojama apie vieną pagrindinių A. Hitchcocko aktorių – Tippi Hedren – gyvenimą filmavimo aikštelėje, kur, be visų kitų dalykų, esama ir manipuliacijos, kontrolės, kur tvyro baimė. Spektaklio aprašyme kūrėjai teigia, kad aktoriai atskleidžia skirtingas Tippi versijas ir taip meta iššūkį mūsų suvokimui, kas yra auka ir kas – engėjas, kelia klausimą, kada esame labiau linkę veikti, o kada – tylėti.
A. Hitchcockas – britų režisierius, garsusis įtampos meistras – per šešių dešimtmečių karjerą sukūrė daugiau kaip 50 vaidybinių filmų, kurie iki šiol laikomi trilerio ir siaubo žanrų klasika. A. Hitchcocko filmai buvo nominuoti 46-iems „Oskarams“, iš jų šešis režisierius laimėjo, tačiau nėra pelnęs „Oskaro“ už geriausią režisūrą.
A. Hitchcockas yra dirbęs su tuo metu geriausiais Holivudo aktoriais ir įsimenamas kaip viena ryškiausių kinematografijos asmenybių.
„Paukščiai“ yra pirmasis filmas, kuriame pasirodė aktorė T. Hedren. Iš pradžių ji dirbo modeliu, kol 1961-aisiais ją atrado A. Hitchcockas – pamatė vienoje reklamoje. Moteris su juo pasirašė septynerių metų darbo sutartį ir pasirodė vienuose geriausių visų laikų filmų „Paukščiai“ (The Birds, 1963 m.) ir „Marnė“ (Marnie, 1964 m.).
Kadangi T. Hedren nebuvo profesionali aktorė, A. Hitchcockas tapo jos dramos mokytoju, kvietėsi į įvairius kino komandos susitikimus, scenarijaus, muzikos ar fotografijos konferencijas. Be to, režisierius paprašė kostiumų dailininkės sukurti drabužius asmeniniam aktorės gyvenimui, pats jai patardavo, kokį maistą, vyną vartoti.
A. Hitchcockui patiko Tippi – to meto žurnalistams režisierius aktorę apibūdindavo kaip įsimintiną, sunkiai dirbančią. 2016-aisiais išleistuose memuaruose aktorė ir pati papasakojo apie darbą su režisieriumi ir tai, ką jai teko patirti filmavimo aikštelėje. Pavyzdžiui, garsiąją „Paukščių“ sceną, kurioje buvo užpulta paukščių, T. Hedren prisimena kaip baisiausią savo gyvenime įvykį. Jai buvo pasakyta, kad scena bus filmuojama su mechaniniais paukščiais, tačiau iš tikrųjų T. Hedren teko kentėti, kai į ją buvo mėtoma dešimtys kirų, varnų ir kitų paukščių.
1983 m. išleistoje Donaldo Spoto knygoje „Tamsioji genijaus pusė: “ (The Dark Side of Genius: ) yra T. Hedren pasakojimas, kaip du filmavimo grupės nariai ją sekioja visur, kur tik ji lankosi, stebi, kaip ji leidžia laisvalaikį, o tuomet režisierius jai dalija patarimus, ką ji turinti valgyti, su kuo matytis, ką veikti laisvalaikiu. Be to, knygoje aprašomas ir seksualinis priekabiavimas: anot T. Hedren, A. Hitchcockas automobilyje ją yra bandęs pabučiuoti, vis prašydavęs susitikti vieniems, gašliai komentuodavęs, neleisdavęs kitiems trupės aktoriams kalbėtis su ja. Dėl šios priežasties aktorė ir režisierius smarkiai susipyko – A. Hitchcockas prisiekė sugriauti jai karjerą.
Kai tyli ir liudytojai
Kovo 15 d. LNDT po A. Smolar spektaklio „Paukščiai“ įvyko pokalbis su jo kūrėjais: režisiere A. Smolar, choreografu Pawelu Sakowicziumi, aktoriais Auguste Pociūte ir Ryčiu Saladžiumi; diskusiją moderavo LNDT komunikacijos projektų koordinatorė Aušra Pociūtė.
A. Smolar, pristatydama spektaklį, prisipažino, kad atsiminimai, aprašyti T. Hedren memuaruose ir įamžinti dokumentikoje, ją iš karto sudomino. Režisierė tikino, kad, nors visada žavėjosi A. Hitchcocko filmais, apie „Paukščių“ užkulisius anksčiau nieko nebuvo girdėjusi.
„Kai mūsų spektaklio kostiumų dizainerė Anna Met man papasakojo, ką teko išgyventi aktorei Tippi Hedren, šia istorija iš karto susidomėjau ir panorau įsigilinti“, – sakė A. Smolar.
Spektaklio „Paukščiai“ ypatybė ta, kad scenoje nėra pagrindinio veikėjo – agresoriaus. Apie jį kalba visa filmavimo komanda, teiraujasi jo nuomonės, aptaria jo žodžius, tačiau žiūrovai to nemato: kontrolė parodoma kameromis, kurios seka kiekvieną aktoriaus žingsnį. Tai vadinama nematomos grėsmės metodu.
„Baisiausia yra tai, ko negali aprėpti. Didžiausias siaubas gimsta galvoje. Todėl Hitchcockas yra nematomas, bet jaučiamas. Taip mes norėjome atspindėti aktorės būtį, kai ji jaučia didžiulį nerimą, paranoją, matome vidinį jos pasaulį, kupiną streso, tačiau to nemato kiti“, – pasakojo A. Smolar. „Liudytojų tyla“ – taip galėtų skambėti antrasis šio spektaklio pavadinimas, teigė ji.
Pasak režisierės, šiuo atveju nereikėtų pamiršti ir liudininkų vaidmens. Jie spektaklyje atlieka paukščių vaidmenį – mato, kaip elgiasi kiti asmenys, stebi, kaip peržengiamos ribos, pasitelkiama manipuliacija, tačiau rūpindamiesi savo saugumu negali prabilti arba lieka nesuprasti.
Fikcija kaip realybė
A. Smolar sakė pirmiausia svarsčiusi, kaip reikėtų prieiti prie tokios itin jautrios temos – kaip parodyti, kad yra trapi riba tarp to, kas vyksta iš tikrųjų, ir ką sukelia žmogaus nerimas. Tai, anot jos, sunki psichologinė būklė, paskatinta mobingo ir psichologinio smurto. „Norėjome, kad ši patirtis taptų asmeniška – kai gali pamatyti ir save“, – teigė režisierė.
Dėl to kūrybinė spektaklio komanda daug kalbėjosi apie asmenines patirtis. Nes tik taip, anot A. Smolar, aktoriai galėjo suprasti ne tik tai, ką teko patirti T. Hedren, bet ir vienas kitą.
Aktorė AUGUSTĖ POCIŪTĖ prisipažino, kad paralelių tarp tikro gyvenimo ir vaidinamų įvykių iš tiesų yra daug. „Prie daugelio dalykų pripranti, pradedi priimti kaip profesijos dalį. Tačiau einant laikui supranti, kad ne visas profesines dalis gali priimti vienodai, kad kai kurios iš jų nėra normalus elgesys“, – svarstė ji.
Aktorius RYTIS SALADŽIUS savo profesiją palygino su žaliomis papūgomis. Pasak jo, mums malonu žiūrėti, kaip jos žaidžia, linksminasi, pykstasi ar mušasi, tačiau nepagalvojame, kad kartais tokia būna ir aktorių realybė – nors žiūrovai mato juos įkūnijančius linksmiausius ir skaudžiausius vaidmenis, kartais tai išgyvenama ir realybėje.
„Teatras tam tikra prasme yra neturtingas menas“
Vienas iš iššūkių, kurį teko spręsti kūrybinei „Paukščių“ komandai, – kaip perteikti stilistiką nekopijuojant.
„Teatre negali padaryti to paties, ką sukūrė Hitchcockas, nes tai – originalūs sprendimai. Tačiau šiandien galime pasitelkti įvairias technologijas, – aiškino A. Smolar. – Teatras tam tikra prasme yra neturtingas menas. Tačiau man patinka, kad jis toks. Pažvelgti į tas pačias temas galime visiškai kitu kampu – parodyti tą patį, bet ne kaip kine. Todėl pasirinkome vaizduoti ne sceną, kur mėtomi paukščiai, o jos gamybos procesą.“
Pasak choreografo PAWELO SAKOWICZIAUS, jį labiausiai sudomino idėja kovoti su nematomais paukščiais. „Pamaniau, svarbiausia yra perteikti įtampą, kuri būtų kaip mus spaudžianti nematoma forma. Be to, tuo dalijasi kiekvienas aktorius, nesvarbu, kokį vaidmenį atlieka. Taip sukuriama nuolatinė baimė to, ko galbūt šalia net nėra“, – pasakojo P. Sakowiczius.
Kaip spręsti nusistovėjusias normas?
Į auditorijos klausimą, kaip reikėtų vertinti kūrėjus, visuomenės pripažintus genijus, smurtaujančius prieš savo darbuotojus, A. Smolar atsakė, kad svarbiausia tokiais atvejais yra sąmoningumas ir savišvieta.
„Aš nesu už atšaukimo kultūrą – esu didelė Hitchcocko gerbėja, tačiau negaliu ignoruoti faktų. Kai savo vaikams pasakoju apie kultinę šio režisieriaus kūrybą, nepamirštu paminėti ir to, kas iš tiesų vyko filmavimo aikštelės užkulisiuose. Taip nenaikini, neuždraudi istorijos, bet ir leidi suprasti tiesą“, – kalbėjo režisierė.
A. Smolar nuomone, A. Hitchcocko požiūris buvo problemiškas, tačiau ignoruoti jo darbus nereikia. „Yra žmonių, Hitchcocko kūryboje įžvelgiančių neapykantą moterims, bet aš to komentuoti negalėčiau. Man atrodo, jo kine yra ir daug humoro, išmonės. Esu tikra, kad problemų Hitchcockas turėjo, kaip ir Larsas von Trieras. Tačiau aš niekada negalėčiau atšaukti nei von Triero, nei Hitchcocko kūrybos“, – patikino režisierė.
Anot jos, tikslas buvo ne paskatinti atšaukimo kultūrą šio režisieriaus atžvilgiu, bet atkreipti dėmesį, kas verčia žmones elgtis neetiškai – būtent asmeninės gerovės siekis. „Tokie galios žaidimai leidžia viršininkams rėkti ant darbuotojų, mokytojams – ant vaikų. Tuomet tai paplinta mūsų kasdienybėje – tarp draugų, šeimoje, ir jie pradeda elgtis taip pat, – kalbėjo A. Smolar. – Mano nuomone, hierarchija kaip tokia mums nekelia sunkumų, juos kelia galios žaidimai – būtent į tai turėtume kreipti dėmesį.“
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
