Atlėkė kaip busilas pavasarį

Mainos rūbai margo svieto ir mados keičiasi kaip pavasario oras. Tai savo kailiu pajutome ir šį pavasarį akims džiaugiantis ilgėjančiais vakarais ir netikėtai vėl iškritusiu sniegu, sugrąžinusiu zylutes ir kitus paukštelius arčiau lesyklėlių.

2015 m. Dzūkijos saugomų teritorijų gamtininkai visuomenei pasiūlė iš 53 paukščių rūšių išrinkti, jų manymu, labiausiai Dzūkiją reprezentuojantį paukštį – tokį, kuris ypač susijęs su dzūkų tautosaka, papročiais, pasakomis, dainomis, yra lengvai atpažįstamas.

Gamtos mylėtojai išrinko kukutį – nacionalinį Izraelio paukštį. Su mūsų tautosaka, papročiais ir dainomis kukučio reikalai prastoki, bet kad gražuolis – neabejotina. Kukutį ne kiekvienas keliautojas, švilpiantis keliu iš Kauno ar Vilniaus į Druskininkus, pamatys, bet baltąjį gandrą, kad ir tolumoje po pievą varlinėjantį ar arimo vagose su gausiu būriu sparnuotų talkininkų sliekus bei grambuolius skaičiuojantį, – tikrai pastebės.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad gandrų Varėnos krašte gyvena mažiau nei kitose Lietuvos savivaldybėse. Gal todėl ir gyventojų tankumas Varėnos rajone Lietuvoje mažiausias: 2021-ųjų duomenimis, čia gyveno mažiau kaip dešimt žmonių viename kvadratiniame kilometre.

Daugiau baltųjų gandrų važiuojant iš Vilniaus galima pamatyti Paluknio pievose ar šalia Valkininkų, o važiuojant iš Kauno per Šv. Baltramiejų juos galima išvysti Merkinės apylinkėse. Bet nesvarbu, kur, svarbu, kokį gandrą pamatysi: jeigu ant stulpo stypsantį užregėsi, tais metais niekur nekeliausi, sėsliai gyvensi, niekur nespėsi, o gal ir laimės mažai turėsi, nes juk laimė skrenda, sparnais plasnoja. O gal ir antrus metus mokykloje toje pačioje klasėje teks mokytis.

Kas kita, jei skrendantį pamatysi. Vaikas į kitą klasę be vargo persiris, panelė ištekės, darbai seksis ir taip toliau, ir dar gražiau. Bet štai Murališkiuose sakė, kad jei gandrą skrendantį pamatysi, visus metus indus daužysi. Bet ir šukės kartais laimę neša, nors, kaip liaudies išmintis byloja, – gandras ne kiekvienam laimę žada.

Ypatingą vietą mūsų kraštovaizdyje užima baltasis gandras, skirtinguose Lietuvos kraštuose skirtingai šaukiamas: busilas, bocionas, gandras, starkus, gužas, garnys, gegutis… Jį nacionaliniu paukščiu išsirinko ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai, armėnai, lenkai. Neabejotinai gandras yra vienas iš labiausiai mitologizuotų paukščių Lietuvoje.

Rytuose sako, kad gandras (mūsų baltojo gandro giminaitis) kadaise buvo dvasininku mečetėje – marabu, o Lietuvoje žmogus pavarde Stonelis turėjo Dievo pavedimu paskandinti ežere maišą su visokiais šliužais, betgi smalsumo vedamas atrišo jį ir visas gyvates išleido. Užpykęs Dievas nuodėguliu per strėnas Stoneliui kirto ir pavertė gandru, skirdamas prievolę šliužus surinkti.

Štai ir broliai latviai gandrą šventu paukščiu laikė.

Nors mūsų miškingame krašte gandrų kur kas mažiau nei žvirblių gyvena, dzūkai gandrą gerbė. Vincas Krėvė rašė, kad Dzūkijoje gandras buvo gerbiamas kaip šventasis Dievo paukštis, Dievui pasitarnavęs.

Baltasis gandras vienu metu net paukščių karaliumi buvęs ir didesnius bei mažesnius paukščius sušaukęs, kad visokius varmus, gylius ir gyvates, velnių sukurtus, sulestų. Dėl to nuo velnių skaudžiai nukentėjo, net į dervos katilą pragare įkištas buvo, todėl ir juodas visam gyvenimui liko. Gal todėl juodasis gandras, priešingai negu baltasis, girių glūdumoje gyvena.

Kiti pasakojo, kad Dievulis suprato klaidą padaręs, kai pasaulį kurdamas tiek daug žmogaus gyvenimą sunkinančių gyvių sukūrė. Todėl Dievulis juos surinko ir paprašė gandrą, kad maišą su visais tais žmogų kandžiojančiais ir geliančiais gyviais išneštų ir jūroje paskandintų. Bet gandras maišą nešdamas pavargo ir pailsėti prisėdo, tada iš smalsumo maišą atrišo, o kai atrišo, visi tie gyviai po žemę išsilakstė. Už tai jį Dievulis nuodėguliu per nugarą pašventino, kad per savo smalsumą visas gyvates ir kitas bjaurybes iš maišo išleido.

O gal teisūs tie, kurie sakė, kad gandrai vaikus į namus atneša. Greičiausiai iš dausų. Vis dėlto vaikus nešant gandrų nematėme (tik atvirukuose), bet kad proseneliui į namus gyvatę atnešė, tai senelė Konstancija tolimoje vaikystėje pasakojo. Suprantama, ne seneliui dovanų nešė, o savo vaikams sušerti, bet ar pavargęs buvo, ar žioplas pasitaikė – taip jau atsitiko, kad pametė ant šiaudinio stogo ir ta gyvatė seneliui ant kailinių susirangė, kai jis lovoje miegojo. O gyvačių Krikštėnų miškuose buvo tiek, kad jų išnaros prie tako ant šakų lyg užuolaidos kabėjo.

Ir dar – svarbu nepamiršti atsargiai savo norus balsu tarti. Juk ar nuoširdus prašymas, ar nuoširdi malda Dievui tiesiai į ausį eina. Neseniai vienas pažįstamas mokytojas S., kurį vaikystėje irgi gandras atnešė, tikrą istoriją pasakojo: „Merkinėje apie 1988 metus dirbome daržuose, o virš galvos gandras sklandė. Dukra ir šaukia: gandre, gandre, atnešk man vaiką. Ėmė gandras ir nusileido netoliese. Septynmetė dukra pravirko: ir kur aš tą vaiką dėsiu, kai reikės į mokyklą eiti?“

Pavasaris. Dangų užpildė ir į miško simfoniją įsiliejo įvairiaspalvė, daugiabalsė, kleketuojanti, švilpaujanti, ūbaujanti ir kvatojanti paukščių minia. Daugumos tų solistų nei vardus žinome, nei veidus pažįstame. Bet visi paukščiai skrisdami danguje atsispindi kryžiumi žemės veide. Su gandrinėmis!

Autorius: Algimantas ir Mindaugas Černiauskai

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama