V. Jusionio tapybos jaunystės paslaptis

[intro_text content="Iki balandžio 8 d. Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerijoje veikia Vidmanto Jusionio paroda „Išplaukiantys“. Šios galerijos profilis, bent jau mano požiūriu – jaunosios kartos kūrybos pristatymas, atsirenkant menininkus, jau pasiekusius tam tikros kokybės lygį, pasiekusius šiokį tokį pripažinimą arba, atvirkščiai, sistemingai tūnančius undergrounde."] Kita galerijos kryptis – pripažintų, bet, sakyčiau, jaunatviškų autorių kūrybos pristatymas. Štai Vidmantas Jusionis visada buvo ir tebėra jaunatviškas autorius – geriausia to žodžio prasme. Kodėl vadinu V. Jusionį jaunatvišku? Tikriausiai todėl, kad jo kūryboje nėra to lietuviškojo ekspresionizmo, žemės spalvų, riebaus, regimo, kone reljefiško potėpio ir kitų lietuviškosios tapybos tradicijos atributų. Ir, rodos, niekada jų nebuvo jo kūryboje ar nebent labai seniai. Parodoje eksponuojamas dar 1997 m. V. Jusionio tapytas kūrinys, kurį autorius paprastai būna pasikabinęs namuose virš lovos. Pats jis tikina – šis kūrinys yra tarsi atspirties taškas, kuriame yra visi jo tolesnės kūrybos ingredientai. Parodoje labai patogiai žiūrovui kabo V. Jusionio parašytas tekstas, kuriame jis lyg paruoštuke atskleidžia pagrindinius savo tapybos principus, spalvinius sprendimus ir net įtakas, įkvėpėjus. Ir čia, matyt, išlenda pedagogo talentas. Juk menininkas, ypač vyresnės kartos, nebūtinai turėdavo konceptualizuoti ir verbalizuoti savo kūrinius. O V. Jusionis tai daro, ir, beje, sėkmingai. Šiuo aspektu jis vėlgi yra jaunatviškas. Geriausia to žodžio prasme. [caption id="attachment_1247431" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247456" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Saldus lūkuriavimas“ (2024 m.) ir „Raudona šviesa“ (2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Blogoji žodžio „jaunatviškas“ prasmė, matyt, sietųsi su neretai nesėkmingais ieškojimais, sutrikimu, nebrandumu. Turiu omenyje ne tai. Turiu omenyje gaivumą kūrybos spalvyne ir idėjų plotmėje, pasaulio ritmo, pulso pagavimą, neišduodant savęs, nesivaikant madų, ir intelektinį pradą. Kaip atkreipia dėmesį ir pats autorius, jo kūryboje daug kas kartojasi, sukasi ratu – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis (sukasi ratu vis pasikartodami motyvai, ir įvairūs padarai, žvėrys sukasi apvaliose kompozicijose). Prieš beveik tris dešimtmečius nutapytame kūrinyje esantys burių, ant dviejų kojų vaikštančio šuns motyvai, ryški mėlyna spalva simptomiški – vėliau dar ne sykį sutiksime juos kituose V. Jusionio paveiksluose. Dailininkas atskleidžia, kad šiam darbui jį įkvėpė Homero „Odisėja“, Voltaire'o „Kandidas“, realų prototipą istorijoje turėjęs jūreivis, kurį pažįstame iš pasakų apie Sindbadą. Visą šį intelektualinį pamušalą autorius pastebi, fiksuoja, įgarsina, tačiau ragina žiūrovą interpretuoti laisvai, asmeniškai. Burių motyvas atsikartoja paveiksle „Raudona šviesa“. Čia V. Jusionis parafrazuoja pasikartojantį Ernesto Hemingway'ėjaus pozavimą su gigantiškų žuvų laimikiu. Visas paveikslas su rėksmingai rožiniu ir taip pat intensyviai raudonu fonu atrodo kruvinas, lyg išdegęs, žmogaus siluetas už burės tarytum atsiduoda svilėsiais, aštrios linijos, uodegų smaigaliai, burės įplyšimai – viskas kuria, perteikia nerimo atmosferą. Žvejybą V. Jusionis pasirinko kaip agresijos, aklo pergalės troškimo ir išdidumo simbolį. Vien formų ir spalvų kalba dailininkas aiškiai išreiškia savo poziciją ir tiesiog užkrečia pasišlykštėjimu tais, kurie puoselėja savo grobuonišką prigimtį. Kadangi darbas sukurtas šiemet, jame neabejotinai dalyvauja ir tebesitęsiančio kruvinojo Putino karo tema. Medžiojimo, žvejojimo, savinimosi temą tarsi pratęsia dar keli kūriniai. Mėlynas baseinas, be vandens, bet su kraujo-naftos bala, tįstančia ir į kraują virstančia mėsa, kabliukų mišku ir laimikiu. Siužetas distopiškas, iškalbingas nedaugžodžiaujant figūromis. Vandens metaforą papildo paveikslas su žuvelėmis, paradoksalioje realybėje plaukiojančiomis sausumoje. Paveiksle prakirstas bordinės žemės sluoksnis į džiugesnį peizažą. Sąmoningai prasilenkia plokštumos, linijų virvelės dar smarkiau meta iššūkį žiūrovo gilumos, perspektyvų percepcijai. Juodas kontūras nutolina siužetus, figūras nuo tikrovės, o švytėjimo suteikiantys blikai – priartina prie jos. [caption id="attachment_1247433" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Kabliukai“ (2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247444" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Mėlyna“ (2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247455" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Raudona šviesa“ (2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247454" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Žuvelės“ (2020 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247428" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Vinys sienoje“ (2024 m.) ir „Migla“ (2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247464" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Žuvelės“ (2020 m.) ir „Mėlyna“ (2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Ir čia yra nuginkluojanti V. Jusionio meistrystė. Puikiai įvaldęs dimensijų perteikimą, jis žaidžia su gyliu, medžiagiškumu, realybės ir siurrealumo, konkretumo ir abstraktumo ypatybėmis. Virš bedugnės pakabintas kablys galėtų prabilti ir apie žalingų įpročių bedugnę, bet tai būtų pernelyg iliustratyvu. Vis dėlto kablio ir įtaigios, pakopomis gilėjančios bei vinguriuojančios bedugnės derinys norom nenorom ima byloti apie apgaulingas gyvenimo kelyje pasitaikančias objektų ir subjektų viliones kažkuo (lengva sėkme, iliuzine ramybe etc.), kas turi savo paslėptą kainą. Bedugnė gilėja, tamsėja ir siaurėja. Kone absoliuti meistrystė priverčia žiūrovą pasijusti akrofobiškai ir klaustrofobiškai. Tokią bedugnę, taip pat rombo formatu, kitame paveiksle autorius dar ir pripildo gyvačių. V. Jusionio darbai dažnai yra netipinio formato. Tai ir rombai, ir skritulys, ir smarkiai išilgintas stačiakampis. Tokie formatai sąmoningai apgalvoti ir pastiprina jau vien įgudusiu teptuku perteikiamą nuotaiką, pojūtį. Rombuose susisukusios duobės atrodo dar pavojingesnės paslysti ir įkristi. Apskritime besisukantys šunys zuja dar intensyviau.

Jaunatviška ir tai, kad V. Jusionis į parodą žvelgia instaliatyviai, kaip į visumą, tam tikrą nechronologinį estetinį ir prasminį pasakojimą. Paveikslai nėra tiesiog sukabinti, jie dalyvauja tarpusavio dialoguose ir poliloguose.

Jaunatviška ir tai, kad V. Jusionis į parodą žvelgia instaliatyviai, kaip į visumą, tam tikrą nechronologinį estetinį ir prasminį pasakojimą. Paveikslai nėra tiesiog sukabinti, jie dalyvauja tarpusavio dialoguose ir poliloguose. O kūrinių pavadinimai paaiškėja pasiėmus parodos planą. Ir, o džiaugsme, tas planas absoliučiai suprantamas ir aiškus, o tai kone parodinė retenybė. Tie fantasmagoriški šunys, atvirkštinės personifikacijos siluetai, sužmoginti gyvūnai man šiek tiek primena Francio Bacono garsiausią kūrinį Three Studies for Figures at the Base of a Crucifixion. Ir E. Hemingway'ėjaus siluetas susisieja su F. Bacono popiežiaus portretu. V. Jusionis taip pat komentuoja kartais niūrų žmonijos portretą, bet čia viskas estetiška, daugiau optimizmo ir vilties. Net ir tapomas kraujas ar mėsa V. Jusionio darbuose nėra nei atgrasūs, nei abjektiški, jie dekoratyvūs pačia geriausia šio žodžio prasme. [caption id="attachment_1247427" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Sapnas“ (fragmentas, 2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247440" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Gyvatynas“ (2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247436" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Išplaukiantys (1997 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247450" align="alignleft" width="2560"] Vidmantas Jusionis, „Magenta“ (2025 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1247439" align="alignleft" width="1707"] Vidmantas Jusionis, „Prieš saulę“ (2024 m.) ir „Vinys sienoje II“ (2024 m.), paroda „Išplaukiantys“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Dar viena V. Jusionio paveikslų grupė parodoje, kaip pats įvardina, yra tuščias interjeras ar abstraktus peizažas. Ekspozicijoje aptiksime seriją darbų su vinimis, tai, pasirodo, yra Jano Vermeerio paveikslo motyvo aproprijavimas – irgi jaunatviška praktika. Nežinau, ar aproprijuoti, ar tai įvardinti, t. y. pripažinti įtakas, autoritetus ar nebūtinai autoritetus. Jau žinomi menininkai, koks yra ir V. Jusionis, rodos, vengia tai įvardinti arba daro tai tik ironiškai. Pastaroji paveikslų grupė leidžia dar sykį pasimėgauti meistryste – įkaltų vinučių šešėliais, subtiliame sniege ar rūke išblukusiais siluetais, skirtingų rakursų ir trajektorijų įvairove. V. Jusionis savo kūriniuose neabejotinai panaudoja ir optinio meno patirtį, neapsistodamas čia, prijungdamas siurrealizmą, ir absoliučiai savitą braižą. Tiesa, ryškios, kone neoninės spalvos, nematomo potėpio dažų sluoksnis paveiksle – jaunajai tapytojų kartai būdingi bruožai, plačiai paplitę. Bet V. Jusionis tai darė before it was cool. Galbūt jį būtų galima vadinti vienu iš tokios tapybos pirmeivių Lietuvoje? Pats V. Jusionis man pasakojo visuomet norėjęs pasipriešinti tai studijuojant primygtinai brukamai lietuviškai tradicijai, tapyti ir kitaip nei tėtis Stasys Jusionis. Dailininkas prisimena parodas Maskvoje studijų metu, susižavėjimą estų tapyba, kuri vis buvo priešpriešinama lietuviškajai.

Matyt, tas egzistencinis mąstymas, domėjimasis aplinka bei vidumi ir lemia, kad autorius, naudodamas panašią vizualinę kalbą ir net kai kuriuos motyvus bene tris dešimtmečius, netampa neįdomus nei sau, nei kitiems; jo darbai netampa prastesnėmis praeities darbų kopijomis.

Studijų metu V. Jusionis kartu su Gintaru Palemonu Janoniu, Ričardu Bartkevičiumi, Arvydu Baltrūnu buvo sukūrę grupę „Ė“, teigdami, kad juos vienija požiūris į tapybą. Visi šie autoriai turi įdomią tapybinę kalbą, turtingą estetinį ir intelektualinį pasaulį, vis dėlto taip jau susiklostė, kad V. Jusionio pasirinkta estetinė kalba labiausiai įsipaišo ir į jaunųjų tapytojų stilistiką. Kartu jo tapyba, be abejo, yra unikali, turinti lengvai atpažįstamą, savitą spalvų, kompozicijų, idėjų ir motyvų žodyną. V. Jusionio darbai tiršti intelektualaus turinio, nuorodų, kontekstų. Matyt, tas egzistencinis mąstymas, domėjimasis aplinka bei vidumi ir lemia, kad autorius, naudodamas panašią vizualinę kalbą ir net kai kuriuos motyvus bene tris dešimtmečius, netampa neįdomus nei sau, nei kitiems; jo darbai netampa prastesnėmis praeities darbų kopijomis. Neužsistovi, nenusizulina, nenudyla nei formos, nei prasmė. Jo kūriniai išlieka jaunatviški. Geriausia šio žodžio prasme. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama