„Man patinka būti lietuve.“ Pokalbis su Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininke I. Dagyte-Mituziene
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Apie asmeninę ir tautinę tapatybę bei jos ženklus pasakoja socialinių mokslų daktarė, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkė INA DAGYTĖ-MITUZIENĖ. Ją kalbina XFM radijo laidos „Polis ant kalvos“ vedėjas Ričardas Garuolis."]
Kas paskatino Jus pasigaminti marškinėlius su užrašu „Man patinka būti lietuve“ ir išeiti į viešumą? Kokių sulaukėte atgarsių?
Man svarbi manoji tapatybė, mūsų aplinkai reikia daugiau tikrumo. Privalome ne užsisklęsti, o rodyti, kas mes esame. Tapatybė – tai, kas žmogus yra ir pagal ką atpažįstamas. Mano vyras turi marškinėlius „Patinka būti lietuviu“, taigi vilkėdami tokius drabužius parodome, kad džiaugiamės savo kalba ir galimybėmis, kurias teikia mūsų šalis.
Manau, reikia sugrąžinti žodžiui jo vertę. Labai norėtųsi mažiau kalbėjimo ir daugiau veiksmo. Tai irgi mūsų tapatybės dalis, ateinanti iš labai giliai, net iš mano mėgstamo XVI amžiaus, kuris man kaip evangelikei reformatei labai svarbus. 1529 m. išleistas Pirmasis Lietuvos Statutas prasideda klausimu, kas mes esame. Mes esame lietuviai. Kodėl mes esame lietuviai? Todėl, kad mylime laisvę ir gerbiame Lietuvos Statutą. Tai – nesenstančios frazės.
https://soundcloud.com/xfmlt/polis-ant-kalvos-kodel-apie-lietuviska-tapatybe-kalbeti-ne-tik-per-vasario-16-aja-2025-02-13?in=xfmlt/sets/laida-polis-ant-kalvos
Prancūzai atliko tyrimą: iš viešbučio kambario išvykus gyventojams tyrėjai studentai pagal jų paliktus pėdsakus turėjo pasakyti, kas konkrečiame kambaryje gyveno (vyras, moteris, vyresnio ar jaunesnio amžiaus). Atrodytų, ką gali rasti viešbučio kambaryje? Pasirodo, nepaprastai daug.
Šį tyrimą pakartojau su savo studentais – paprašiau jų aprašyti savo namus ir daiktus. Kviečiu ir jus apsidairyti po savo namus ir pagalvoti, ką apie tapatybę kalba jūsų daiktai. Ar kuriate patys savo namus, ar patikite tai kitam? Kaip gyventi erdvėje, kurią tau sukūrė kitas? Ar tada gyveni kito žmogaus sukonstruotoje tapatybėje?
Nebūtinai tik tautinės juostos ar ąsočiai atskleidžia mūsų tapatybę. Tai gilūs archetipiniai dalykai. Štai su Baltijos jūros regiono dailės akademijomis atlikome tapatybės tyrimą. Susitikome Lietuvoje. Studentai suomiai, švedai, latviai, estai, lietuviai piešė tai, ką norėjo. Tada pakvietėme ekspertus, ir jie pasižiūrėję į šiuos darbus nustatė, kad, pavyzdžiui, vienas sukurtas suomio, o kitas – latvio. Kodėl? Dėl struktūros, dėl spalvų. Tai giluminiai dalykai.
[caption id="attachment_1245096" align="alignleft" width="320"]
Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkė Ina Dagytė-Mituzienė. XFM radijo nuotrauka[/caption]
Tarpukario Lietuvoje buvo populiaru tautą lyginti su upe. Viena karta, kaip ir vanduo, nuteka į jūrą. Tada ateina kita karta – kita upė. Ką daryti, kad keičiantis kartoms išlaikytume tapatybę?
Nors daug keliauju, man labai svarbu būti čia ir dabar, veikti Lietuvos labui, ne tik būti lietuve.
Upė turi krantus, kurie suteikia jai stabilumo. Kas yra mūsų krantai? Tai tam tikri tapatybės ženklai.
Tarkim, paminklai, nors gal tai nepopuliarus pavyzdys. Apie juos diskutuojame, mus įtikinėja, kad paminklų dabar nebereikia. Manau, paminklai taip pat yra krantas. Štai jūsų studija yra prie Reformatų skvero. Čia statomas paminklas Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams. Kalbame lietuvių kalba, rašome lietuviškai – tai labai svarbu. Jau nueitas ilgas kelias: laimėtas konkursas, paminklas, kurio autoriai yra skulptorė Daliutė Matulaitė ir architektas Jūras Balkevičius, jau baigiamas.
Dabar tik reikia visuomenės talkos ir pagalbos. Pasinaudodama proga kviečiu daugiau sužinoti apie šį paminklą ir tam, kad jis iškiltų, atlikti veiksmą: pervesti pinigų tiek, kiek galite. Paminklas kainuoja 230 tūkst. eurų, trūksta dar 70 tūkst. Tai ir daug, ir mažai.
Vilniuje paminklų netrūksta. Tačiau Jūs teisi – nusipelniusiems Lietuvos veikėjams jų mažoka.
Man netrukdo kiti paminklai. Kitos bendruomenės nediskutuoja su mumis, ar joms statyti paminklą, ar ne. Jie tiesiog statomi. O mes niekaip negalime susitarti. Komunikacijoje egzistuoja dvi sąvokos: „aš“ ir „kitas“. Mes linkę kalbėti apie kitą, bet labai kviesčiau dažniau pakalbėti apie „aš“. Koks aš esu, ką aš galiu ir koks mano santykis su kitu? Su paminklais tas pats – ar man to reikia? Jeigu nereikia, kodėl?
Kaip lietuviška tapatybė keičiasi šiame pasaulyje? Ar ją reikia puoselėti, saugoti?
Labai jautriai reaguoju į veiksmažodžius „saugoti“, „bausti“, „drausti“. Man atrodo, jie per dažnai įgyja kojas, o turi kilti iš žmogaus vidaus. Yra tokia vienos šiuolaikinės dailininkės knyga apie švelnų švedišką priešmirtinį tvarkymąsi. Tai, beje, būdinga ir lietuviams – kai išmetame visa, kas mums nereikalinga. Autorė rašo, kad tautinės tapatybės artefaktai, žmogui palikus šį gyvenimą, turi gyventi toliau; švedai labai atsakingai pasirūpina naujais daiktų šeimininkais, jei susiklosto taip, kad, pavyzdžiui, mirusiųjų daiktai jų vaikams pasirodo nereikalingi.
Ritualai puoselėjant tapatybę svarbūs, tai jungiantys veiksmai. Dabar yra labai daug pasirinkimų. Koks mūsų asmeninis ritualas? Sakykime, gerdami rytinės arbatos ar kavos puodelį galime bendrauti su savimi ir pamąstyti apie savo tapatybę. Neseniai aktorius Storpirštis mus nudžiugino Romualdo Ozolo poezija. Nė nemaniau, kad jis rašo poeziją! Štai ištrauka: „Viešpatie, ačiū, kad leidai paklausti. / Ačiū, Dieve, kad neatsakei.“
Pažiūrėkit, kokia didžiulė erdvė meditacijai! Mano mama daug dėmesio skyrė eilėraščiams, juos perrašinėdavo, skaitydavo, deklamuodavo. Jos šimtmetį (jau po mirties) nusprendžiau paminėti Maironio muziejuje renginiu „Remiuosi į tave, klasikinis eilėrašti“. Pakviečiau kelių mokyklų mokinius, mūsų šeima organizavo konkursą, ir mes kartu skaitėme eilėraščius, kurie buvo svarbūs mano mamai. Pasirodo, ne tik jai.
Taigi kiekvienas turime rasti, į ką atsiremti: į savo folklorą, dainas ar posakius. Mano tėvas buvo mažakalbis, bet mano gyvenimui turėjo didelę įtaką. Jis sakydavo: „Gamta nemėgsta tuštumos.“ Taip, gamta nemėgsta tuštumos, todėl pagalvokime, kuo kiekvienas ją užpildome. Nebūkime kaip šuo ant šieno – turime daug turtų, jais ir dalinkimės.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Ričardas Garuolis, Jolanta Dirgėlaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
