Debiutuojanti „Akiplėšos“ režisierė S. Bliuvaitė: „Neįmanoma sukurti personažo, kuris nebūtų bent šiek tiek panašus į tave“

Įspūdingą pasaulinę kelionę pagrindiniu apdovanojimu Lokarno kino festivalyje pradėjusi „Akiplėša“ – tai filmas apie norą pritapti ir kainą, kurią sumokame bandydami pasiekti tobulumą. Vis dėlto S. Bliuvaitė šypsosi: „Atrodo, visa tai persekios mane pačią.“ Nors filmas Lietuvoje pristatytas vos prieš kelias dienas, kelionę po tarptautinę areną tęsia jau kurį laiką: dešimtys festivalių ir apdovanojimų, nesibaigiantis žiniasklaidos dėmesys.

Su S. Bliuvaite pokalbio susitikome vasario pabaigoje, atradusios siaurą tarpą tarp dar vienų užsienio gastrolių. Iki premjeros „Kino pavasaryje“ ir susitikimo su vietiniais žiūrovais tuo metu likus kelioms savaitėms, režisierė neslėpė malonaus jaudulio. „Labai laukiu susitikimo su Lietuvos publika – noriu visus pamatyti ir išgirsti, kaip žmonės mato filmą. Užsienio publika „Akiplėšą“ žiūri visai kitaip, ir daugumai tai, ką mato, atrodo egzotika – Rytų Europos nepriteklius. Gal ir pavyksta susitapatinti su filmu, bet per atstumą“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tikina režisierė.

Minėjai, kad kuriant „Akiplėšą“ ypač sustiprėjo vaikystės nostalgija. Kaip prisimeni tą laiką ir kiek filme vaizduojamas rajono gyvenimas tau artimas?

Užaugau Kaune, Vilijampolės rajone, kuris buvo žinomas kaip daktarų gaujos bazė, todėl tuo metu laikytas pavojingu rajonu. Manau, visi mano kartos žmonės turėjo panašią patirtį – rajonas, laisvės, nuotykiai, visas laikas leidžiamas kieme. Smagu prisiminti, kiek daug galėjau pažinti pasaulio karstydamasi medžiais, lakstydama apleistuose pastatuose – stebiuosi, kaip mane išleisdavo tėvai. Tiesa, tėtis aplink namą buvo apibrėžęs zoną, kurioje galėjau būti. Aišku, ji niekada nepasiteisindavo, nes galiausiai atsidurdavau už dar trijų namų.

Keista, nes dabar grįžusi į Vilijampolę nebematau vaikų kieme, jie sėdi namuose prie kompiuterių, telefonų ir gyvena visai kitokį gyvenimą. Vis kartoju „mano laikais“, bet tada pagalvoju: negi jau tapau tuo žmogumi, kuris stebisi jaunimu? Vis dėlto kiekviena karta turi savų nuotykių skirtingomis formomis.

Atsimenu tokius dalykus, dėl kurių tenka pagalvoti: gal sapnavau? Pavyzdžiui, su tėvais stovime balkone ir žiūrime, kaip lauke kažkas mėto Molotovo kokteilius. Arba einu pas draugę, gyvenančią kitame name, ir sprogsta mašina. Apsidairau, esu vienintelis žmogus gatvėje, bėgu, nes dar būsiu apkaltinta. Keisti incidentai ir laukiniai laikai. Sakyčiau, dabar tokių dalykų nebėra, bet ar tikrai? Vien įsijungusi „Farus“ matau brutalias, smurtines scenas. Gal atrodo, kad laikai pasikeitė, nes gyvenu savame burbule – miestas, kultūra, važinėja „Range Rover“, vaikštome su „Balenciagos“ kedukais, nors bendra šalies realybė yra visai kitokia.

Kada tavo gyvenime atsirado kinas ir kilo pirmoji mintis išbandyti režisūrą?

Vaikystėje mėgdavau filmuoti, žaisti su Windows Movie Maker – juokinga ir primityvia montažo programa, kuria sujungdavau kadrus ir kurdavau filmukus. Buvau smalsi, bet kvailu, primityviu ir vaikišku lygmeniu. Niekada negalvojau, kad tai gali tapti profesija ar kad galėčiau studijuoti meną. Gerai atsimenu, kaip tyliai apie tai pasvajodavau, bet ir pagalvodavau: ką aš, mergaitė iš Vilijampolės, darysiu? Tuo labiau savo aplinkoje neturėjau pavyzdžių, kurie rodytų, kad tai prieinama. Tėvai palaikė visada, kad ir ką būčiau dariusi, bet nemanau, jog galvojo, kad mano pomėgis fotografuoti ar filmuoti gali virsti kuo nors rimtu – hobis, ir tiek.

Norėjau rašyti, todėl pradėjau studijuoti žurnalistiką. Po metų išėjau, nes supratau, kad man reikia kūrybos, vaizduotės, gyvenimo idėjų pasaulyje, o žurnalistika – visai kitokia profesija, joje mažai tiesioginės fantazijos ir išgalvotų dalykų.

 

 

 

Po penkerių metų darbo debiutuoji su „Akiplėša“. Nors studijavai kino režisūrą, kūrei trumpametražius filmus, tačiau ilgametražis – atskiras pasaulis. Kas tave kaip naujokę režisierę labiausiai nustebino, ko išmokai?

Nustebino, kad mes visa tai padarėme. Gali sugalvoti, kad kursi filmą, parašysi devyniasdešimties puslapių scenarijų, gausi pinigų ir nufilmuosi. Rašydamas scenarijų esi idėjų pasaulyje, kuriame viskas įmanoma, tereikia sugalvoti ir užrašyti. Vis dėlto pradedant tolti nuo scenarijaus reikia visa tai įgyvendinti fiziškai ir buitiškai, gauti finansavimą, rasti aktorius, išspręsti etines dilemas, sudėtingas scenas, vietas.

Turi fiziškai atrasti labai daug dalykų, o mūsų šalis – maža. Nėra taip, kaip būtų Prancūzijoje ar Jungtinėje Karalystėje, kur žiauriai daug paauglių aktorių, didelė industrija ir spalvingų variantų tiek, kiek nori. Lietuvoje tam tikrus dalykus turi ištraukti iš niekur, tai buvo labai sudėtingas procesas. Žingsnelis po žingsnelio per visus tuos metus tai ir įgyvendinome: radome aktorius, vietas, gavome finansavimą.

Tikiu, kad kurdama kitą filmą vėl išgyvensiu tuos pačius jausmus ir galvosiu, kaip mes tai padarysime.

Kurdama visą laiką mokiausi pasitikėjimo savimi ir kitais, nes tą akimirką, kai atrodo, kad viskas dega ir priešais tave neįveikiamas kalnas, visos aplinkybės galiausiai ima ir išsisprendžia. Tikiu, kad kurdama kitą filmą vėl išgyvensiu tuos pačius jausmus ir galvosiu, kaip mes tai padarysime. Taip pat su trumpametražiais filmais – įžengi į naują pasaulį, lyg būtum visiškas naujokas, kuris nieko nežino ir nemoka. Taip yra todėl, kad nuo pastarojo karto iki naujos filmavimo aikštelės būna labai ilgas laiko tarpas, per kurį daug ką pamiršti.

Kiek skiriasi pirminis scenarijus nuo filmo, kurį matome?

Labai skiriasi. Pirmoji versija buvo apie ganėtinai primityvią dviejų paauglių merginų istoriją: viena kukli, išsigandusi ir neturinti draugų, kita – labai kieta. Tradicinė dviejų draugių dinamika, tokių istorijų jau ir aprašyta, ir filmuota.

Pakeliui sėmiausi įkvėpimo iš skirtingų filmų, fotografijų, bet daugiausia asmenybės personažams suteikė patys aktoriai. Filmas darėsi keistesnis, poetinis, atmosferinis, ne toks artikuliuotas. Nudreifavo visai į kitą pusę nei pirminė versija, kuri buvo aiški – algoritminis santykių vystymasis su išrišimu. Turbūt per tiek laiko pavyko panerti į gylį, ir tai, kas buvo paviršiuje, tapo per daug akivaizdu.

Kokį jausmą prisimeni pirmą kartą išvydusi „Akiplėšą“ per didįjį ekraną, kai gali matyti žiūrovų reakcijas ir jausti atgalinį ryšį?

Per pirmąją Lokarno premjerą filmo nemačiau – sėdėjau ir iš periferijos bandžiau pajausti salės reakcijas, virpesius. Buvau su dviem pagrindinėmis aktorėmis, todėl dar kitas rodymas buvo stebint, kaip jos pirmą kartą žiūri į save. Vykstant repeticijoms, su komandos nariais daug sykių teko žiūrėti filmą kino teatre, o Lokarne aktorėms tai buvo pirmas kartas. Buvo labai įdomu, nes prasidėjus filmui jos iš visko juokėsi, maždaug jo viduryje aptilo ir pamiršo, kad žiūri į save.

Ar pavyko ramiai miegoti naktį prieš premjerą?

Su filmais yra kitaip nei teatro premjera, kai viskas vyksta čia ir dabar, todėl nežinai, kas gali nutikti. Pristatant filmą būna paruoštas failas, patikrintas garsas – nebekyla jokių klausimų. Kino režisieriai miega geriau negu teatro. Nežinau, kaip pastarieji apskritai miega (juokiasi).

Pirmas blynas neprisvilo. „Akiplėša“ tapo „leopardiniu“ filmu, dalyvavo daugiau kaip 70 festivalių ir susirinko 15 apdovanojimų. Kiek tarp šių gastrolių tavyje dar liko vidinių resursų?

Iš tikrųjų man sudėtinga tiek keliauti, kalbėti apie filmą ir dalintis viskuo, kas su juo susiję. Po kelių mėnesių atrodo, kad viskas jau pasakyta, bet vis tiek turi važinėti į pristatymus, kalbėti su publika, žurnalistais. Jaučiu, kad gyvybinis mano šulinys ištuštėjo, atrodo, kad kartoju tą patį, bet gal yra žmonių, kurie tik vieną straipsnį perskaitys ir vieną kartą filmą pamatys. Bandau į tai žiūrėti kaip į duoklę publikai, kuri nori išgirsti atsakymus į klausimus, kylančius po filmo. Malonus ir įdomus procesas, bet kai trunka taip ilgai, jautiesi išsekęs. Norėčiau įkvėpimo, pradėti plėtoti naują projektą ir nukreipti mintis nuo „Akiplėšos“, bet dar nepavyksta. Tenka susiimti ir iki galo su ja išbūti.

Labai laukiu susitikimo su Lietuvos publika – noriu visus pamatyti ir išgirsti, kaip žmonės mato filmą. Užsieniečiai „Akiplėšą“ žiūri visai kitaip, ir daugumai tai, ką mato, atrodo kaip egzotika – Rytų Europos nepriteklius.

Labai laukiu susitikimo su Lietuvos publika – noriu visus pamatyti ir išgirsti, kaip žmonės mato filmą. Užsieniečiai „Akiplėšą“ žiūri visai kitaip, ir daugumai tai, ką mato, atrodo kaip egzotika – Rytų Europos nepriteklius. Gal ir pavyksta susitapatinti su filmo herojais, bet per atstumą.

Dar šią vasarą nuaidėjo kritikos banga po „Vilniaus GO“ reklamos, kurią tautiečiai palaikė patyčiomis ir bloga šalies reprezentacija. „Akiplėšoje“ Lietuva taip pat vaizduojama ne iš pačios geriausios pusės: nepriteklius, smurtas, marozai. Ar vietiniam žiūrovui tai nebus per jautru?

Kai kurie žmonės tiesiogiai priima bet kokį Lietuvoje kuriamą meninį turinį, neva jis turi atskleisti šalies veidą, tam tikrą ideologiją. Filmą kūriau nemąstydama, kaip parodyti Lietuvą, ir nemanau, kad meno kūriniai tam skirti. Vis dėlto net neabejoju, kad jau buvo ir bus neigiamų komentarų apie tai.

Man sunku atsakinėti į tiesioginius klausimus: kaip vaizduojate Lietuvą, koks čia miestas, gal Kaunas? Aplinka, kurioje vyksta veiksmas, yra menama, niekur neegzistuojantis ir iš skirtingų dalių sujungtas miestelis. Jis yra žmogaus dvasinės būsenos, gyvenimo tuštumoje ir nykumoje metafora. Ieškodama vietų filmuoti, apleistų fabrikų, galvojau apie vietą, kur gyvena žmonės ir nespėja su pasaulio vystymusi. Jie nespėja kiekvienais metais pirkti naujų telefonų ir mašinų. Tam tikra visuomenės dalis labai greitai tobulėja pagal pasaulio ritmą. Kita dalis nespėja, atitrūksta nuo judesio, tampa autsaideriais ir gyvena tarsi apendikse, kuriame neaišku nei kelinti metai, nei kokios galimybės. Norėjau atvaizduoti tokio būvio jausmą.

Kūrybinėje komandoje – tiek profesionalūs aktoriai, tiek debiutuojantys paaugliai. Su kuriais dirbti buvo mieliau širdžiai?

Labai patiko profesionalių aktorių ir pirmą kartą aikštelėje dirbančių paauglių subalansuotas miksas. Darbas su paaugliais yra visiškai kitoks, su jais mažiau filosofinio kalbėjimo ir aiškinimosi, ką scenarijuje reiškia tam tikras žodis ar kokia yra personažo priešistorė, bet daugiau darbo pasitelkiant vaizduotę. Paaugliams gali pateikti absurdiškiausią situaciją, ir jie puikiai įsivaizduos, kaip elgsis personažas. Atrodo, su profesionalais reikėtų daug kalbėti, kodėl tai vyksta, ką aš darau ir ką tai reiškia.

Vaikų vaizduotė yra milžiniška, jie gali patikėti viskuo, ką pasakoja. Man pačiai kaip kūrėjai buvo labai įdomu, nes tai išlaisvino ir mano vaizduotę. Nesi prisirišęs prie realybės ar kiekvieno reiškinio psichologizavimo, gali vykti keisčiausi dalykai – įsivaizduojame, kad žmogus skraido ore, ir tai bus tiesa. Profesionalūs aktoriai taip pat įsitraukė į šią kūrybinę atmosferą – netradicinę, šiek tiek keistą, bet, kaip supratau, tai jiems labai patiko.

Pagrindines veikėjas įkūnijo debiutuojančios aktorės, modeliai Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė. Tiki, kad ši patirtis gali pakeisti profesinį jų ateities kelią?

Merginoms ši patirtis labai patiko, todėl tikiuosi, kad nuspręs tęsti šį kelią. Nors Lietuvoje tai ganėtinai sudėtinga, nėra tiek kino projektų, kad aktorius galėtų turėti nuolatinį darbą. Pavyzdžiui, teatro spektakliai yra aktorių duona, nes čia visą laiką bus projektų, o kine nusifilmuoji vieną kartą, ir viskas. Dėl šios priežasties šiek tiek jaudinuosi dėl merginų, bet norėčiau, kad jos siektų aktorystės karjeros – joms gerai sekasi. Vis pamąstau, ką galėčiau joms pasiūlyti, galbūt net išeiti į užsienio rinką, nors ten dar kitokie niuansai – reikia tobulai mokėti kalbą, kalbėti be akcento ir įdėti labai daug pastangų.

Net jeigu ir nesieks profesionalių aktorių karjeros, merginų vaidmenys puikiai įrodė, jog nebūtina turėti aktoriaus išsilavinimą, kad galėtum filmuotis kine.

Filme beveik nejaučiama vaidybos, ji yra natūrali, žmonės kalba įprastai, teatrališkai neartikuliuodami – gal lietuviai prie to nepratę…

Perskaičiusios scenarijų merginos žavėjosi spalvingu personažų gyvenimu ir lygino su savuoju, kuris, pasak jų, gerokai paprastesnis ir nuobodesnis. Kiek skiriasi reali jauno žmogaus kasdienybė nuo kino pasaulio?

Filmui atrinkti paaugliai aktoriai buvo toliausiai nuo savų personažų. Vesta ir Ieva yra vilnietės, didelę jų gyvenimo dalį užima socialinės medijos, skrolinimas, todėl situacijos, vykstančios gatvėse, joms nėra pažįstamos ar kasdieniškos. Procesas, kuriame aktorės pažindinosi su veikėjomis, stengėsi suprasti jų elgesį, priežastis ir pasekmes, jas apsaugojo ir joms padėjo nesitapatinti su filmo merginomis. Galėjome jas atitolinti nuo intensyvių ar emocionalių scenų, kad atskirtų, kas yra realus gyvenimas, o kas – vaidyba. Tai labai padėjo pačiam filmui ir visai netrukdė, kad merginos yra iš kitokios aplinkos.

Keista, kad kai kurie žmonės „Akiplėšą“ žiūri kaip dokumentiką. Jie mano, kad šie žmonės vaidina save, ir vėliau klausia: „O kaip tos mergaitės gyvena dabar?“ Puikiai, eina į mokyklą, sėdi Gedimino prospekto picerijoje ir darosi asmenukes (juokiasi).

Filme beveik nejaučiama vaidybos, ji yra natūrali, žmonės kalba įprastai, teatrališkai neartikuliuodami – gal lietuviai prie to nepratę…

Nors filmo aplinka yra projekcija ir metafora, vis dėlto tai nėra fantazija – tokie gyvenimai iš tiesų egzistuoja visai šalia mūsų. Kaip tokioje tamsoje išlikti geram?

Turbūt per sudėtingas klausimas, kad būtų galima paprastai atsakyti, kaip neperimti per daug žalingų dalykų. Priklauso nuo situacijos, bet vien tai, kad save ir aplinką identifikuoji kaip atskirus dalykus, jau yra gera pradžia.

Kalbant apie paauglystę, labai sunku tiems, kurie yra vieniši, neturi draugų, todėl vienas didžiausių tikslų – būti ko nors dalimi. Kartais to nori taip stipriai, kad nebesvarbu, ar tai pavojinga, žalinga draugija, bent jau esi priimtas. Nebuvo taip, kad pagrindinė veikėja Marija labai svajojo būti modeliu, ji tiesiog norėjo susirasti draugų. Tokiais atvejais žmonės dažnai patenka į ekstremumus.

Pasižiūrėjęs į tam tikras politines organizacijas ir paklausęs, kaip žmonės kalba, supranti, kad jie nebūtinai tiki ta ideologija, jie tiesiog jaučiasi priimti. Tas pat ir su aplinka. Išlaikyti savo poziciją ir sakyti, kad geriau būsiu savimi ir vienas, yra labai sudėtinga, bet sveikintina.

Filme matome tėvus, kurie net ir matydami blogus vaikų pasirinkimus ar žalingą gyvenimo būdą renkasi likti nuošalyje. Kokia turėtų būti suaugusiųjų atsakomybė vaikui bręstant?

Nuo vaikystės tėvus priimame kaip žmones, kurie žino, ką daro – jie tau pasakys ir nukreips. Tapęs jų amžiaus supranti, kad, net ir turėdamas vaikų, būdamas mokytoju, tėvu, mama, gali taip pat būti sutrikęs, abejoti. Filme veikėjai taip panirę gvildenti savas problemas, kad vaikai atsiduria antrame plane. Šeimos išgyvena asmeninius sunkumus, nėra komunikacijos, kad kuris nors atsisuktų ir sakytų: aš tave matau, gal reikia pagalbos, kaip tau padėti? Jie išgyvena nepriteklių, priklausomybes, todėl užsidaro savyje.

Toks kontekstas padėjo sukurti istoriją, kurioje pagrindinės veikėjos turi pačios atrasti išeitis iš susidariusių situacijų. Filmu norėjau parodyti, kad net jei patenki į aplinkybes, kurioms tėvai neskiria dėmesio ir kurių nesupranta, galbūt yra kitų žmonių, į kuriuos galima remtis. Draugai taip pat gali palaikyti už rankos.

Noras suaugti kyla ne iš idealizavimo, kad būti suaugusiu žmogumi yra labai gera, o iš pareigos, kai trylikos ar keturiolikos metų paauglys jaučia turintis formuoti savo ateitį.

Vietoj sportbačių avimi aukštakulniai, cigaretės, bendravimas su vyresniais, skubota pažintis su intymumu ir jo ribų peržengimas. Kodėl vaikai nori taip anksti suaugti?

Noras suaugti kyla ne iš idealizavimo, kad būti suaugusiu žmogumi yra labai gera, o iš pareigos, kai trylikos ar keturiolikos metų paauglys jaučia turintis formuoti savo ateitį – eisiu į modelių mokyklą, gal mane atrinks, ir išvažiuosiu dirbti. Kaip ir mokykloje, jauti spaudimą suaugti, būti atsakingas, apsispręsti, ką nori daryti ir kokia bus tavo karjera. Aukštakulniai, cigaretės ir kiti suaugėliški dalykai yra to spaudimo rezultatas. Ydingas, kapitalistiškas dalykas, kad vaikai patys turi kalti savo likimą.

Filmo pabaigoje norėjau pasiūlyti grįžti į vaikystę, kai nereikia nieko spręsti. Visame filme buvo rimtos, esminės problemos: jeigu modelių atrankoje manęs nepasirinks – mano gyvenimas neišsipildys taip, kaip noriu. Pabaigoje didžiausia problema tampa tai, kas surinks daugiau taškų krepšinio aikštelėje – žmonės susipyksta, rytoj susitiks ir vėl bus draugai. Norėjau, kad vaikai sugrįžtų į savo amžių, kokio jie iš tikrųjų yra.

Kuriame personaže matai daugiausia savęs?

Turbūt neįmanoma sukurti personažo, kuris nebūtų bent šiek tiek panašus į tave. Rašydama scenarijų, kiekvienam veikėjui jaučiau empatiją ir bandžiau įdėti dalelę savęs, net jei kai kuriuose kadruose nepavykdavo išreikšti šių savybių. Jeigu visiškai atitrūkčiau ir sakyčiau, kad nesu toks žmogus, bet vis tiek sukursiu, personažas būtų plokščias, aš arba jį teisčiau, arba moralizuočiau.

Daugelis bent šiek tiek savęs matys Marijoje, Kristinoje ir kituose personažuose. Kuriant debiutinį filmą buvo svarbu remtis tikrove ir tuo, ką matau ar jaučiu, todėl daug savybių ieškojau savo aplinkoje, pažįstamuose žmonėse, šeimoje. Jei ištinka nežinojimo, apie ką yra filmas, momentas, grįžti prie tikrų dalykų, kurie padeda atsiremti. Tada melo neprikursi.

Tavo vardą per šiuos metus sužinojo visi, bent kiek besidomintys kinu, o „Akiplėša“ tapo viena laukiamiausių „Kino pavasario“ premjerų. Kartelė užkelta aukštai – kiek jauti spaudimo ir žmonių lūkesčių dėl kitos sėkmės?

Sukūriau filmą, kuris rodo kančią, kylančią dėl kitų lūkesčių tenkinimo, bet dabar atrodo, kad visa tai persekios mane pačią. Pažiūrėjus į kitus režisierius, atrodo, kad jiems visiškai dzin, ką apie juos mano, jie tiesiog ima ir daro. Tuo metu aš esu labai nerimastinga, mane stipriai veikia pokyčiai. Kai kuri pirmą kartą, iš tavęs nieko nesitikima, esi laisvas, neturi ko prarasti. Dabar viskas, ką darysiu, bus nuolatos lyginama ir vertinama – „geras, bet praeitas geresnis“ arba atvirkščiai. Norėčiau pasiekti būseną, kuri nedarys jokios įtakos tam, ką kursiu toliau.

Blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti, yra jaustis viską išmanančiu asu.

Noriu eksperimentuoti, išbandyti nauja ir nejausti baimės, kad ką nors nuvilsiu – kas nors vis tiek bus nepatenkintas. Noriu galvoti ne apie reakcijas, o apie tai, kas pačiai įdomu. Smagios kūrybos raktas – naujų dalykų bandymas, akiračio plėtimas ir nekartojimas to, kas jau pavyko. Nors pradžioje pasiskundžiau, kad dažnai jaučiuosi kaip naujokė, bet tai turi labai daug grožio.

Blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti, yra jaustis viską išmanančiu asu. Kai įžengi tarsi pirmą kartą, viską išgyveni daug stipriau ir jautriau, nepasitiki savimi kiekviename žingsnyje, todėl bandai aiškintis. Jeigu kartoji tik tai, ką jau moki, ir žinai, kad pasiteisins, gali sukalti ką nors gero, bet nebus plėtros.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama