L. Caraxo „Pont Neuf meilužiai“ – filmas, pradėjęs „Kino pavasario“ 30 gyvavimo metų

Kovo 17-osios, pirmadienio, vakarą ištikimi festivalio žiūrovai susirinko į MO muziejų – jo vietoje ne taip seniai stovėjo legendinis kino teatras „Lietuva“, kur tuometė jo direktorė Vida Ramaškienė surengė pirmąjį „Kino pavasarį“. Muziejaus renginių salėje festivalio įkūrėja dalijosi jo istorija, vėliau žiūrovams buvo surengta „Pont Neuf meilužių“ peržiūra.

Didžiausi pokyčiai – kas dešimtmetį

Diskusijoje V. Ramaškienė pabrėžė, kad „Kino pavasaris“ beveik kas dešimtmetį transformavosi. „Pirmoji Lietuvoje įsikūrė Prancūzijos ambasada, jos kultūros atašė pakvietė keletą žmonių (tarp jų ir mane) ir pasiūlė rengti kino festivalį, kuriame būtų rodomi jaunų Europos režisierių filmai“, – istoriją prisiminė festivalio įkūrėja.

Pradžioje ji idėją vertino skeptiškai: „Prisimenu savo nuostatą – na, gražu prancūzai, žaviuosi jų kultūra, bet kas gi žiūrės šiuos filmus, kas gi eis į tokį festivalį?“

Prie pirmojo festivalio rengėjų komandos netrukus prisijungė Kultūros ministerijos kino skyrius. „Pirmuosius dešimt metų ambasados vežė kino kūrėjus ir filmus, o Kultūros ministerijos kino skyrius rengė repertuarą, su dizaineriais ruošė plakatus“, – pasakojo V. Ramaškienė.

Netrukus festivalio organizatoriai ir patys pirmą kartą išvažiavo į prestižinį Kanų kino festivalį. Čia prasidėjo pamokos, kaip atrinkti ir į „Kino pavasarį“ atvežti filmus.

„Kai pirmą kartą nuvykome į Kanus, buvo košmaras. Daugybė žmonių, visi lekia, profesionalai jau prieš kelis mėnesius buvo suderinę susitikimus, o mes atvažiavome kaip pempės, nieko nežinojome“, – prisiminė ji.

Festivaliui teko ieškoti naujos erdvės

Pirmasis „Kino pavasario“ išbandymas įvyko 2002-aisiais, kai buvo privatizuojamas „Lietuvos“ kino teatras. Nors šiam procesui rengtasi ilgai, dar turėta naivių minčių, kad gal filmai toliau čia bus rodomi.

„Buvome išsikovoję, kad trejus metus nebus keičiamas mūsų darbo profilis, tai trejus metus ir ištempėme. O 2005-ųjų rugsėjo 25 dieną atvykusią į darbą mane pasitiko būrys apsaugos darbuotojų ir pasakė, kad turiu tris valandas išsikraustyti“, – pasakojo festivalio įkūrėja.

Į prieš 20 metų gautas pamokas V. Ramaškienė šiandien žiūri su šypsena. „Tam nebuvau pasiruošusi psichologiškai, dvi savaites tiesiog rūkiau. Skambinau draugams – vienas pasiūlė kavos, kitas raminamųjų. Supratau, kad kavos ir raminamųjų neužteks, reikia kažką daryti, kažkaip suktis. Salės, kurioje buvome įpratę rengti festivalį, nebeliko“, – sakė ji.

V. Ramaškienė dėkinga patentų biuro darbuotojoms, kurios jai dar būnant direktore pasiūlė festivalio pavadinimą „Kino pavasaris“ užregistruoti savo vardu. Tai leido toliau jį organizuoti duris užvėrus „Lietuvai“.

„Liko patentas ir keletas jaunų žmonių. Prie komandos prisijungė sūnus Algirdas, dirbome su Agnesta Filatove, Jurga Vile, Edvinu Pukšta.

Tais laikais filmus vežė ritėmis, kurios svėrė 24–30 kilogramų. Atsimenu, užsakėme filmą. Klausia, kur vežti. Mes sakėme, kad turime kelis biurus, nors neturėjome nė vieno ir festivalį organizavome susirinkę namuose ar kokioje nors picerijoje. Tada paprašėme nuvežti į „Skalvijos“ kino teatrą. Reikėjo ir pinigų filmams, juos dažniausiai skolindavo Edvinas Pukšta“, – prisiminimais dalijosi V. Ramaškienė.

Atsirado daugiau laisvės

Vėliau leidyklos „Vaga“ savininkas V. Ramaškienės komandai Gedimino prospekte suteikė mažas biuro patalpas. Ji pasidžiaugė, kad, nors antrajame festivalio gyvavimo dešimtmetyje iššūkių buvo nemažai, laisvės atrinkti filmus jo rengėjams jau buvo daugiau.

„Antrasis dešimtmetis buvo įdomus. Prie festivalio prisidėjo ambasados, bet mes jau patys norėjome savarankiškai atrinkti jam filmus. Baimės buvo ir dėl vietos – ar žmonės eis žiūrėti „Kino pavasario“ filmus į „Forum Cinemas“, – teigė ji.

Festivalis, kad ir turėdamas sunkumų, sėkmingai žengė į trečiąjį dešimtmetį. Bene didžiausias iššūkis pastaraisiais metais buvo prieš prasidedant 25-ajam festivaliui užklupęs karantinas.

„Kai susiruošiau išeiti iš darbo, viskas atrodė gražiai – 25-metis, komanda buvo pasiruošusi, daug dirbo, tačiau likus savaitei iki festivalio paskelbtas karantinas. Nežinojome, ką daryti, kolegos verkė. Tačiau jaunimas su savo išmone, kūrybiškumu padarė tai, kas atrodė neįtikėtina – filmus žmonės žiūrėjo nuotoliniu būdu“, – pasakojo V. Ramaškienė.

Šiandien festivalio įkūrėja išėjusi į pensiją, o „Kino pavasario“ vairą perdavė sūnui Algirdui. „Galiu visiems patarti – džiaukitės gyvenimu, jis labai greitai bėga, problemos ateina ir išeina, o „Kino pavasaris“ lieka“, – šypsojosi V. Ramaškienė.

Buvo atvykęs ir režisierius

1991-aisiais prancūzų režisieriaus Leoso Caraxo sukurta melodrama „Pont Neuf meilužiai“ „Kino pavasaryje“ pristatyta 1995-aisiais, tąsyk į festivalį buvo atvykęs ir pats režisierius. Paskui jis ne kartą, tiesa, jau neoficialiai, lankėsi Vilniuje, filmavosi draugo Šarūno Barto filme „Namai“.

Lėtas, nekalbus, paniręs į save, į klausimus atsakantis tyla – toks yra šiemet 65-metį minėsiantis vienas originaliausių prancūzų režisierių. Leosas Caraxas – tai pseudonimas, anagrama, sukurta iš režisieriaus vardo Aleksas ir Oskaro. Tikrasis režisieriaus vardas – Alexandre’as Christophe’as Dupont’as, jis yra pusiau prancūzas, pusiau amerikietis.

Būdamas 16 metų L. Caraxas metė mokyklą ir iš priemiesčio atvyko į Paryžių. Dirbo plakatų klijuotoju, domėjosi kinu, tačiau niekada nestudijavo jokių kino mokslų.

„Pont Neuf meilužiai“ vaizduoja dviejų jaunų klajoklių – Alekso (Denis Lavant’as) ir Mišelės (Juliette Binoche) meilės istoriją. D. Lavant’o įkūnytas Aleksas yra gatvės artistas, turintis priklausomybę nuo alkoholio ir raminamųjų, gatvėse demonstruojantis triukus su ugnimi ir akrobatinius sugebėjimus. Mišelė – dailininkė, dėl nesėkmingų santykių ir ligos, kuri pamažu naikina jos regėjimą, atsidurianti gatvėje.

Jaunuoliai pirmą kartą vienas kitą pamato Sevastopolio bulvare, Mišelė nutapo girto Alekso portretą. Vėliau juodu susitinka ant vieno seniausių mieste Pont Neuf tilto (pranc. Pont Neuf – „Naujasis tiltas“), kuris uždarytas remontui, o ant jo gyvena benamiai.

Čia tarp jaunuolių užsimezga romantinis ryšys, tačiau Alekso meilė Mišelei tampa žalinga. Silpstant regėjimui ji jaučiasi priklausoma nuo Alekso. Atsiradus galimybei gydyti akių ligą, Mišelės šeima per radiją ir iškabindama mieste plakatus jos ieško, tačiau Aleksas baiminasi, kad pagijusi Mišelė jį paliks, todėl žinią nuo mylimosios bando nuslėpti.

Aleksas padega plakatus klijuojančio vyro automobilį, sudega žmogus. Vyras atsiduria kalėjime, o Mišelė pradeda gydytis. Porai tenka išsiskirti, tačiau Aleksui išėjus į laisvę meilė tęsiasi.

Kūrimo procesas – su kliūtimis

Šių metų „Kino pavasaryje“ svečiavęsi „Pont Neuf meilužių“ kūrėjai pasakojo, kad nuo pat pradžių idėja kurti filmą ant veikiančio tilto Paryžiaus centre buvo sudėtinga. Jiems norėjosi trims mėnesiams uždaryti tiltą, tačiau toks prašymas buvo atmestas, nors iš pradžių Paryžiaus valdžia leido kelias savaites filmuoti filmą ant tikrojo tilto. Galiausiai nuspręsta darbus tęsti Pietų Prancūzijoje, tam specialiai buvo pastatyta Naujojo tilto replika.

Juosta kurta trejus metus – darbai kelis kartus stabdyti dėl pinigų stygiaus, mat tuo metu tai buvo brangiausias Prancūzijoje kuriamas filmas. „Galiausiai po trejų metų net nebuvau tikras, ar manęs filme reikia“, – lietuvių auditorijai po filmo peržiūros prisipažino aktorius D. Lavant’as.

Filmavimo aikštelėje tarp pagrindinių vaidmenų aktorių buvo užsimezgę ir tikri romantiniai santykiai. Štai J. Binoche atmesdavo pelningus kitų režisierių pasiūlymus, kad galėtų susitelkti į šį projektą. Tai, kad L. Caraxo juosta yra neeilinis kūrinys, rodo ir faktas, kad apie ją sukurti du dokumentiniai filmai.

Kovo 16-ąją, sekmadienį, kino teatre „Forum Cinemas“ aktorius D. Lavant’as po ilgos pertraukos su žiūrovais ir pats dar sykį žiūrėjo šį filmą, o vėliau vyko diskusija su juo ir režisieriumi.

„Sukilo daug emocijų, nes tai yra treji mano gyvenimo metai šiame filme. Visa tai išgyvenau – kaip žmogus, aktorius. Mano gyvenime tai tarsi atskaitos taškas prieš šį filmą ir po jo. Juosta paliko žymių mano gyvenime, jai pasirodžius 1991-aisiais aš sutikau būsimą žmoną, taigi prieš filmą ir po jo nebebuvau tas pats vyras“, – šyptelėjo aktorius.

Ne pirmas suvaidintas Aleksas

Nekalbus režisierius buvo ir diskusijoje po filmo peržiūros. Paklaustas, kodėl pasirinko būtent šį tiltą, aiškaus atsakymo nepateikė. „Kai atvykau į Paryžių, nieko nepažinojau, todėl daug vaikščiojau vienas. Mėgstu upes, tad vaikščiodavau šalia upės. Pont Neuf reiškia Naująjį tiltą, bet tai vienas seniausių Paryžiuje tiltų. Jis yra centre, todėl jį ir pasirinkau“, – aiškino L. Caraxas.

Kur kas kalbesnis buvo aktorius D. Lavant’as, su kuriuo L. Caraxas dirba jau dešimtmečius. Įdomi detalė: „Pont Neuf meilužiuose“ D. Lavant’o įkūnytas Aleksas jam buvo trečiasis Aleksas, nes režisieriaus vardą turintį personažą aktoriui jau buvo tekę vaidinti ankstesniuose filmuose.

„Ankstesnis, antrasis, Aleksas buvo herojiškas, o šis kaip tik patiria nuokrytį – gatvėje geria, yra uždaras, autistas. Vaidmeniui reikėjo daug ruoštis, – pasakojo aktorius. – Norėjau, kad rodomas gyvenimas gatvėje nebūtų paviršutiniškas, kad būtų galima įsijausti į subtilią, skausmingą situaciją. Reikėjo tarsi ištrinti visus savo atskaitos taškus.“

Įsimintiniausia filmo scena D. Lavant’ui – apsvaigusio Alekso vaikščiojimas tiltu. „Kai Mišelė sužino, kad gali pagyti, į Alekso butelį vyno įpila migdomųjų. Ir aš iš tiesų išgėriau tą vyną su tikrais migdomaisiais. Tuomet mano galvoje buvo juoda skylė. Pamenu, ėjau ant tilto, dainavau, bet nepamenu, kaip mes filmavome. Tai tikrai buvo tam tikros vaidybos ribos.

Net negaliu pasakyti, kad ten vaidinau, – tiesiog taip elgiausi ir net pats nelabai suprantu, kaip jiems pavyko mane nufilmuoti“, – prisipažino D. Lavant’as.

Aktorius prieš filmą pusmetį nevartojo alkoholio, tačiau vieną pirmųjų scenų, kai žingsniuoja Sevastopolio bulvaru, vaidino išgėręs alkoholio. „Sevastopolio bulvare turėjau būti visiškai girtas, ir man neliko kitos išeities, kaip vėl kelioms dienoms grįžti prie alkoholio. Tą sceną, tuos svyravimus, kur aš kaip zombis einu Sevastopolio bulvaru, filmavome tris kartus“, – teigė jis.

Mintys, ar yra tinkamas, kankino ilgai

Svarstymai, ar yra tinkamas filmui, aktorių D. Lavant’ą kankino ilgai. „Atrodė, kad nepakankamai gerai vaidinu, esu nepakankamai benamis, nepakankamai nešneku su kitais žmonėmis ir esu atsiskyręs.

Kai filmavome sceną ant tilto, Leosas vienoje vietoje mane sustabdė, pasivedė į šoną ir pasakė: „Atkreipk dėmesį į savo žvilgsnį. Būtent to sutrikusio žvilgsnio ir reikia.“ Tada viskas tapo aišku – kad tai mano atskaitos taškas“, – prisiminė aktorius.

Žiūrovo paklaustas, ar Paryžiuje dar yra romantikos, režisierius L. Caraxas apgailestavo, kuo šiandien yra tapęs meilės miestas Paryžius.

„Mėgau būti dideliame mieste, jis buvo muziejus po atviru dangumi. Taip buvo prieš Paryžiui tampant pasauliniu verslo centru, netikru. Naujo Paryžiaus idėja – būti tokiam kaip kiti dideli pasaulio miestai. Tai išstumia žmones iš centro, ir tada miestas tampa vieta restoranams bei turtingiesiems, bet pats jis miręs. Atvykęs į Paryžių daug ko čia nepažinojau, vaikščiodavau po jį, ir vienintelės akys, kurias sutikau, buvo benamių žmonių. Štai iš kur atėjo filmo idėja“, – aiškino jis.

D. Lavant’as, kalbėdamas apie dabartinį Paryžių, nebuvo toks pesimistiškas. Aktorius pabrėžė, kaip svarbu kiekvienoje situacijoje būti pasirengusiam priimti meilę. „Kai važiuoji metro, gal 75 procentai keleivių fiziškai nebūna toje vietoje, kur jie yra. Žmonės paskendę savo ekranuose, yra kažkur kitur. Tačiau kartais užtenka pagauti žmogaus žvilgsnį, ir įvyksta magija“, – tikino aktorius.

Į klausimą, kokį vaidmenį L. Caraxui skirtų, jei pats režisuotų filmą, D. Lavant’as atsakė, kad greičiausiai režisierius gautų vaidmenį cirke – gyvūnų tramdytojo: „Situacija būtų pavojinga, bet kartu ir juokinga.“

Anot jo, L. Caraxas turi puikų komiko talentą. Vis dėlto pats režisierius, paklaustas, ar ryžtųsi tokiam vaidmeniui, tik lakoniškai atšovė: „Tai būtų per brangu.“ Tačiau šį kartą nekalbiojo L. Caraxo veide švietė šypsena.

Autorius: Vakaris Vingilis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama