Be jokio atramos taško
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Lietuvos televizija transliavo šv. Mišias iš Šv. Petro bazilikos Romoje – nacionalinės Lietuvos piligrimystės šiais Jubiliejaus metais kulminaciją."] Nuostabu, truputį keista, gera, jautru: toji didinga erdvė, kuri priklauso didiesiems, centriniams visuotinės Bažnyčios įvykiams, staiga tampa visiškai lietuviška: liturgijos kalba, muzika, celebrantai, bendruomenė, netgi gėlės ant altoriaus. Net ir jos žydi mūsų trispalvės spalvomis. Jei ne ta didybė, jei ne Michelangelo ir Giano Lorenzo Bernini šedevrai, galėtum pasijusti Vilniaus katedroje... Lietuvos krikšto ir tėvo Jurgio glorija Su pačiais pirmais vaizdais staiga sustabdė mintis: ko gero, taip yra buvę tik kartą. Na, gal ne visai taip. Bet labai panašiai. Anuomet iš okupuotos Lietuvos Šv. Petro bazilikoje melstis galėjo vos keliolika. Didžiąją bendruomenės dalį sudarė broliai ir seserys iš laisvojo pasaulio (būtų įdomu sužinoti, kiek jų tądien buvo bazilikoje). Lietuviškos giesmės skambėjo ir anuomet: giedojo Čikagos lietuvių operos choras. Ir skaitinys lietuvių kalba aidėjo po bazilikos kupolu. Mišioms tądien vadovavo popiežius šv. Jonas Paulius II, o koncelebravo visų Europos episkopatų atstovai. Iš G. L. Bernini glorijos, iš ten, kur šiandien saulės nutviekstas švyti vitražas – Šv. Dvasia, žvelgė lietuvio palaimintojo Jurgio Matulaičio portretas. Buvo 1987-ųjų birželio 28-oji – arkivyskupo J. Matulaičio beatifikacijos iškilmės. Ir Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių jubiliejus. Kad Kristaus svarstyklės nusvertų pasaulio svarstykles Gal ir nebūtų tie vaizdai – toji bendrystė, Lietuva, petys petin sustojus ten, Bažnyčios širdyje, – tokie jautrūs, ir nebūtų asociacijos tokios ryškios, jei ne tai, kas šiomis dienomis vyksta pasaulyje. Jei nebūtų karo visai greta, jei didieji ciniškai nesityčiotų iš mažesnių ir silpnesnių, jei tėvo Jurgio kadaise pasakyti žodžiai nebūtų iki nejaukumo tikslūs šiandien: „Kristus prieš kančią sakė: „Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“ (Lk 22, 53). Tokių akimirkų istorijoje būta, ir mes dabar vieną iš jų išgyvename. Ką matome šiandieniniame pasaulyje? Bedievybė, sekuliarizmas su neregėta galia užvaldė viską. Tokių žmonių rankose yra vyriausybės, parlamentai [...]. Pasaulio svarstyklės krypsta į tamsos pusę. Turime stengtis, kad Kristaus svarstyklės nusvertų, dėdami ant jų savo gyvenimo šventumą ir tą karštą, tvirtą tikėjimą, panašų į patriarchų ir pranašų tikėjimą, kuris nugalėjo tamsos jėgas ir savo galybe sugriovė miestų sienas.“1 Tėvo Jurgio kvietimas – radikalus. Norėtųsi jį atmesti. Gal net su lengva pašaipėle: ką gi galiu aš, ką galime mes tokių realijų kaip globali politika, kaip pasaulio didžiųjų cinizmas akivaizdoje? Norėtųsi. Jei ne Vilniaus katedra. Šventovė, į kurią tėvas Jurgis ne kartą ir ne du ėjo rizikuodamas gyvybe. Jei ne toji nepajudinama, rami jo drąsa dėl tiesos, gėrio, dėl savo žmonių: „Respublikos prezidentui Wojciechowskiui atvažiavus į Vilnių, vyskupas gavo oficialų pakvietimą atlaikyti pamaldas katedroje, o du kapitulos nariai atėjo aiškiai pasakyti, jog vyskupas bus užmuštas arba išniekintas, jei į katedrą tą dieną vyks. Prelatai klausė, kas turės laikyti Mišias, nelaimei vyskupą ištikus. Vysk. Matulevičius atsakė pats pamaldas laikysiąs, nes taip žadėjęs, o jei bus užmuštas arba sužeistas, tai ipso fakto (pačiu faktu) bus suspenduotas tas, kuris po to tas pamaldas katedroje laikytų.“2 Tėvas Jurgis iš Vilniaus katedros Prasidėjo gavėnia. Tegu prabyla tėvas Jurgis iš Vilniaus katedros sakyklos, kaip darė anuomet kiekvieną gavėnią. Teprabyla iš tokių štai savo patirčių: „Ne tik mane šaukia litvomanu esant ir baltagudžiomanu, bet net ir bolševiku dėl to mat, kad aš nebėgau iš Vilniaus nuo bolševikų. Neseniai man pranešta, kad mane, kadangi nepakenčiamas esu, iš tikrųjų nuspręsta nušauti Katedroje; tai vėl dabar žada nunuodyti.“3 Kaip tik dėl to jo žodis gali ir turi kaip niekad palydėti mus per šią gavėnią – iš nelaisvės tamsos, per dykumos vargus ir pagundas į Prisikėlimo ryto šviesą. Jis žino kelią. Kaip ir visi šventieji. Taip sakė šv. Jonas Paulius II. Beatifikacijos šv. Mišiose. Šv. Petro bazilikoje. [caption id="attachment_865902" align="alignleft" width="900"]
Vyskupas Antanas Vaičius pristato garbingąjį Dievo tarną arkivyskupą Jurgį Matulaitį 1987 m. birželio 28 d. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka[/caption] Gavėnios pamokslas: Viešpaties kančia Taigi. Tėvo Jurgio gavėnios pamokslas. Vienas iš daugelio, skambėjęs iš Vilniaus katedros sakyklos: „Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane“ (Rd 1, 12). Atėjo gavėnios laikas [...]. Kad sėkmingiau mus paskatintų įėjimui į save, atgailai, Bažnyčia gavėnios metu nurodo mums prisiminti ir apmąstyti mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kančią ir mirtį ir, kaip sakoma, perspėja: „Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti Jo žaizdomis. Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o Viešpats uždėjo ant Jo kaltę mūsų visų“ (Iz 53, 5–6). Nuodėmingasis, būtent tavo paties rankos ir kojos turėtų būti prikaltos prie kryžiaus. Bet Jėzus ten yra tavo vietoje. Jis skausmą ir kančią pakėlė dėl tavęs. Nusidedame visi. Bet maža tarp mūsų tų, kurie eitų paskui Kristų į Kalvariją, kentėtų drauge su Juo ir apmąstydami Jo kančią darytų atgailą. „Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite...“ Atsakydamas į tą Išganytojo šauksmą, kad paskatinčiau apmąstyti Viešpaties kančią, parodysiu jums, koks reikalingas toks apmąstymas ir kaip jį atlikti su didžiausia nauda sielai. Išganymas Taigi, kodėl turime apmąstyti Viešpaties kančią? Pirmiausia todėl, kad kančia, kitaip sakant, kryžius, yra dieviškųjų paslapčių ugnis ir mūsų išganymo šaltinis. Jis panaikino nuodėmę, suvienijo mus su Dievu, pelnė mums Dievo įsūnystės malonę, atvėrė dangaus vartus. Nerasi niekame kitame išganymo nei asmeniui, nei tautoms, tik Jėzuje, ir tame Nukryžiuotame. Apsunkintus nuodėmės savo krauju klausykloje nuplauna, išbaltina kaip sniegą. Net jei būtum kaip Lozoriaus lavonas – atgysi. Šv. Angelei iš Folinjo sakė: „Būkite palaiminti jūs visi, kurie gailitės dėl mano skausmų. Eikite su manimi bendros kančios kryžiaus keliu, nes per tai užsitarnausite savo rūbų išbalinimą mano krauju.“ Šv. Kotryna Sienietė rašė: „O Brangusis Išganytojau, kodėl gi nebuvau tuo akmeniu ir ta žeme, prie kurių prisilietei! Tiek malonių liejasi iš to Kraujo ir tų Žaizdų.“ Išmintis Be to, Viešpaties kančia yra išminties šaltinis, nes kryžius yra tikroji Dieviškojo Mokytojo sakykla, tobuliausia knyga, iš kurios tikintieji mokosi Dievo kelių ir dorybių: „Buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1Kor 2, 2), – sako šv. Paulius. Šv. Pilypas Benizijus rašė: „Kryžius yra mano mylimiausia knyga. Į ją nuolat žvelgiau gyvendamas, su ja trokštu ir numirti.“ [...] Apsauga ir skydas Viešpaties kančia taip pat yra jėgos ir galios šaltinis, apsauga ir skydas prieš sielos priešą. Gyvenimas yra kova su piktuoju, su pasauliu, su kūnu. Prieš Kryžių piktasis turi pasiduoti. Šv. Paulius užtikrina: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią“ (Žyd. 2, 14). Pasaulis yra nugalėtas. „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16 ,33). „O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!“ (1 Jn 5, 5) Kai pasaulis gąsdina, bėk po Kryžiumi ir atrasi sielos ramybę. [...] [caption id="attachment_888500" align="alignleft" width="1671"]
Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis. Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka[/caption] Viešpaties kančia tikėjimo šviesoje Su kokiu nusiteikimu turime apmąstyti Viešpaties kančią? Pirmiausia – su gyvu tikėjimu. Nes tai tikėjimo paslaptis. Žydai Kryžių laikė papiktinimu, o pagonys – kvailyste. Tik tikėjimas įsiskverbia į esmę. Čia pasirodė Dievo meilė mums, kad savo Sūnų Jėzų pasiuntė į pasaulį, kad mes gyventume per Jį (plg. 1 Jn 4, 9). „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 32). Dievas sudeda patį save kaip auką, ir tai laisva valia: „Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“ (Iz 53, 7). Apaštalas kalba: „Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2). Kančios ir meilės didumas Tikėjimo šviesoje žvelgdamas į tai, ką Jis iškentėjo kūnu ir siela, atrasi begalinį kančios ir meilės didumą. Įsižiūrėk į kančią gyvo tikėjimo akimis, lyg dabar prieš tavo akis kartotųsi, taip, lyg būtum įvykių liudytojas ir dalyvis. Įsivaizduok, kad eini paskui Jį, kad meldiesi Alyvų sode, kad kai Jis plakamas ir erškėčiais karūnuojamas – valai Jam kraują, kad padedi nešti kryžių, klūpai po kryžium, lydi į kapą. Mąstyk: „Jėzus kenčia už mane. Nėra nė vieno atodūsio, nė vienos žaizdos, nė vieno erškėčio spyglio, nė vieno lašo kraujo, nė vienos merdėjimo akimirkos, kurie nebūtų dėl manęs.“ Įsižiūrėk į savo jausmus ir nuostatas. Apmąstyti kančią su atgaila ir meile Viešpaties kančią dera apmąstyti su atgailos jausmu ir atsiteisimo troškimu. Jis už mus tapo prakeikimu (plg. Gal 3, 13). Tai padarė mūsų nuodėmės. Kiekvienas mirtingasis gali pasakyti: tai aš Jį kryžiavau. Nusidėti yra gėdingas nedėkingumas. „Jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“ (Žyd 6, 6). Ką gi Jis Tau padarė? Apipylė tave malonėmis, o Tu? Reikia, kad jaustume skausmą dėl Jo kančios, bet dar labiau – dėl savo aklumo: „Verkite ne manęs, bet verčiau savęs […]. Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ (Lk 23, 28 ir 31). [...] Svarbiausia, kad Viešpaties kančią apmąstytume su gyva meile. Kryžius yra amžinas meilės paminklas. „Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių“ (Žyd 12, 2). Ir kokia tai buvo kančia! „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mk 15, 34). Kaip rodyti Jam meilę? Pirmiausia – bijoti nuodėmės; tuomet – atplėšti širdį nuo žemės, atleisti, kentėjimus priimti atgailos dvasia.“4 Jubiliejaus malonės Dar sausį varčiau tėvo Jurgio „Užrašus“, skaitinėjau laiškus – bandžiau pasekti ir kitus pakviesti jo takais Romoje pasivaikščioti. Ypač – sutikti jį ten Jubiliejaus metais – 1925-aisiais. Ką tik atvažiavusį, pagaliau atleistą iš Vilniaus vyskupo tarnystės. Tuomet vienas ypatingas gabalėlis prasprūdo nepastebėtas. O kai jau užkliuvo, tai ir nebepalieka. Vis grįžta. Ir skamba. Kaip liudijimas. Kaip padrąsinimas ir pažadas šiandienos pasaulio akivaizdoje: „Visiškai pasitikiu Dievo Apvaizda, iš kurios patyriau tik malones ir matomos, apčiuopiamos globos stebuklus. Dabar esu kaip paukštis – be jokio atramos taško. Tuo arčiau jaučiu savo Dievą.“5 1 Jurgis Matulaitis, asketinė konferencija O pracy nad sobą (lenk. „Apie darbą su savimi“), in Bl. Jerzy Matulewicz, Konferencje ascetyczne, red. Ks. Jan Bukowicz MIC, Tadeusz Górski MIC, Varšuva, 2002. 2 Kun. Pranciškus Būčys, „Bažnyčios ir tautos darbininkas“, in „Arkivyskupas Jurgis Matulevičius“, red. K. Čibiras, Marijonų spaustuvė Marijampolėje, 1933, p. 28. 3 Jurgis Matulaitis, laiškas kun. Pranciškui Būčiui, 1924 m. spalio 27 d. 4 Jurgis Matulaitis, Manuscripta Polona, asketinės konferencijos De Passione Domini (lot. „Apie Viešpaties Kančią“). 5 Jurgis Matulaitis, laiškas kun. L. Chaleckiui, 1925 m. rugpjūčio 19 d. 
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Viktorija Plečkaitytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
