Stebimosios dokumentikos režisierius V. Puidokas: „Kad pakeistum savo gyvenimą, reikia dvasinio sukrėtimo“

[intro_text content="„Važiuodami iš filmavimų būdavome apimti tiek daug emocijų, kad norėdavosi ir juoktis, ir verkti tuo pačiu metu“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako režisierius VYTAUTAS PUIDOKAS, jubiliejiniame „Kino pavasaryje“ pristatęs trečiąjį dokumentinį savo filmą „Murmančios širdys“."] „Murmančios širdys“ atskleidžia kompleksiškas ir visuomenei opias temas: kolektyvinę traumą, bandymą išbristi iš priklausomybių ir dvasinių žaizdų gydymą. Filmo žiūrovai nusikelia į atokiame vienkiemyje įsikūrusią Skiručių vyrų bendruomenę. Pagalbos ieškoti atvyksta žmonės, kovojantys su priklausomybėmis ir norintys pradėti gyvenimą iš naujo. Dėmesio centre – keturiolikmetis Matas, išryškinantis skirtumus tarp kartų ir keliantis klausimus, į kuriuos atsakymų nėra. Filmas jau pelnė du apdovanojimus Prancūzijos dokumentinio kino festivalyje „Fipadoc“ ir apdovanotas prizu už geriausią kinematografiją tarptautiniame Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje. [caption id="attachment_1243881" align="alignleft" width="986"] Dokumentinio filmo „Murmančios širdys“ režisierius Vytautas Puidokas. Viliaus Barkausko nuotrauka[/caption] Kultūros žurnalistė Kotryna Lingienė pasakė: „Kažin kaip egzistavo lietuviškas dokumentinis filmas iki Vytauto Puidoko?“ Dokumentikoje esate daugiau negu dešimtį metų ir tai apibūdinate kaip geriausią veiklą pasaulyje. Kaip atradote šį žanrą? Kinas ir filmavimai traukė visada – mokyklos laikais filmavau jaunimo laidą, vėliau krimtau su kinu susijusį mokslą, šiek tiek dirbau televizijoje. Čia sulaukiau pasiūlymo kurti dokumentiką apie ekspediciją „Misija Sibiras“. Susižavėjau dalyvavimo, filmavimo ir montavimo procesu, tai buvo kitaip negu televizijoje. Nebuvo konvejerio kas savaitę sukurti vis naują produktą, galėjau skirti daugiau laiko apmąstymams, eksperimentams ir kylantiems klausimams. Esi su žmonėmis, jie tau atsiskleidžia, panyri į filmų kūrimo pasaulį. Neturiu tikslaus atsakymo, kodėl esu dokumentikoje, bet tai geras būdas pažinti pasaulį, atsidurti ten, kur įprastai neatsidurtum. Dabar populiaru sakyti „išėjimas iš komforto zonos“, bet taip iš tikrųjų yra. Kurdamas filmą turi sau atsakyti į įvairiausius klausimus, todėl geriau pažįsti save. Filmuojant „Misiją Sibirą“, nors tai televizinė dokumentika, reikėjo apmąstyti, kas man yra patriotizmas ir koks mano santykis su Lietuva. Kaip per dešimtmetį pavyksta vis iš naujo atrasti įkvėpimą ir prasmę? Kiekvienas filmas yra atskira istorija, bet kai pradedi kurti – viskas, nebegali atsitraukti. Pamąstymo momentų dažniausiai būna jau baigus filmą, tada savęs klausinėji: ar tai, ką darau, prasminga? Vis dar esu čia, vadinasi, prasmės dar yra (juokiasi). Manau, kad dauguma dokumentiką kuriančių žmonių tą daro ne dėl pinigų ar šlovės, bet iš pašaukimo. Dokumentikos žanras įdomus tuo, kad režisierius turi pasirinkti poziciją: aktyviai įsitrauks į veiksmą, ieškos sensacijų, o gal bus tik tylus stebėtojas. Kurią poziciją pasirinkote kurdamas „Murmančias širdis“? Prieš pradėdamas filmuoti turi minčių, idėjų, kas tave domina ir ką norėtum pasakyti, bet po visko klausimai dažnai būna pasikeitę. Tai ir yra kūrybinis procesas – transformacija, vykstanti nuo pirmos sekundės pajutus norą kurti iki filmo pabaigos. Jeigu proceso nėra, tai televizija, o ne meninis kinas. „Murmančios širdys“ – ypač stebimosios dokumentikos filmas, nuoširdžiai atliktas šiuo metodu. Kartu su bendruomene filmavome metus, turėjome apie 150 valandų medžiagos. Vėliau montuodami ieškojome intensyvių momentų, linijos, per kurią galėtume viską lipdyti ir suprasti istoriją. Pirminė idėja buvo kurti filmą tik apie bendruomenę, stebėti vyrų gyvenimą. Vos pradėjus darbus, procesas visiškai pasikeitė, nes atsirado keturiolikmetis berniukas. Natūraliai kilo klausimų, ką jis čia veikia ir kodėl, – planas pakito. [caption id="attachment_1243926" align="alignleft" width="1918"] Rež. Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ („Murmuring Hearts“, Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024 m.) kadras[/caption] Susipažinkime su Skiručių vyrų bendruomene. Nors augote netoli vienkiemio, kiek buvote girdėjęs apie bendruomenę ir kaip šis suvokimas kito? Mano šeima kilusi iš tų vietų, daug metų girdėjau apie Žano veiklą – legendas ir mitus apie jo atsivertimą, visišką gyvenimo būdo pakeitimą. Intriguojanti asmenybė, bet filmavome bendruomenės buitį, o mitai ir legendos kasdienybėje kinta. Asmeniškai man filmas buvo kaip kelionė. Pirmiausia atvykau filmuoti dėl profesinių paskatų – iki tol nebuvau kūręs tikro stebimojo dokumentinio kino. Kurdamas nori, kad personažai suktųsi aktyvioje, išgyvenimų kupinoje buityje ir filmavimas netaptų jų pagrindine veikla, nes tada jie pradės vaidinti. Iš kitos pusės, norėjau grįžti į gimtąsias vietas, vaikystę, sutikti žmones, su kuriais augau, ir atiduoti jiems duoklę. Tai, ką patyriau, man nebuvo egzotika. Bendraudamas su bendruomene supratau, kad panašius konfliktus ir šeimos dinamiką išgyvena mano tėvai, seneliai ir visa karta. Beveik kiekvienas draugas, su kuriuo pakalbu, yra užaugęs šiek tiek disfunkcinėje šeimoje, kurioje vienas iš žmonių yra priklausomas. Todėl iš noro sukurti įdomų dokumentinį filmą pavyko labai asmeniška ir pažįstama istorija. Tokios pačios reakcijos tikiuosi ir iš žiūrovų. Nors bendruomenės galva yra Žanas, žiūrėdami filmą nesužinome nieko konkretaus apie jį. Kaip apibūdintumėte Žaną? Juk tam, kad atvertum savo namus ir galėtum padėti kitiems, reikia turėti didelę širdį. Su Žanu praleidau daug laiko, bet reikėtų jo paties klausti, kaip jis nori pasakoti savo istoriją. Man atrodo, kad bendruomenė atitinka pagrindinius anoniminių alkoholikų principus – norėdamas išlikti blaivybės kelyje, turi būti bendruomenėje, kasdien prisiminti savo problemą ir, jeigu esi išsilaisvinęs nuo priklausomybės, padėti kitam. Tam tikra prasme bendruomenė Žanui yra būdas kovoti su savo priklausomybe – esi priverstas kiekvieną dieną apie tai kalbėti, bendrauti su žmonėmis. Žinoma, ne kiekvienas anoniminis alkoholikas gali užsiimti tokia veikla, nes reikia ypatingų organizacinių, vizionieriškų sugebėjimų ir kalbos dovanos – tai Žanas turi. Mane tuo metu domino žmonės, kurie vis dar yra sveikimo kelyje. Žanui šis lūžis įvyko prieš daugelį metų, dar iki man atvykstant. [caption id="attachment_1243925" align="alignleft" width="1790"] Rež. Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ („Murmuring Hearts“, Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024 m.) kadras[/caption] Ar tai, kad buvote vietinis, padėjo rasti greitesnį ir artimesnį ryšį su bendruomenės vyrais? Tikiu, kad padėjo. Augau ne Vilniuje, menininkų šeimoje, o Raseiniuose, tarp labai panašių žmonių, todėl rasti bendrą kalbą nebuvo sudėtinga, man jų pasaulis – puikiai pažįstamas. Net ir dabar, gyvenant kiek kitaip Vilniuje, tarp kultūros, vyrų aktualijos ir problemos išliko artimos. Sutapo ir mūsų tikslai. Bendruomenėje susirenka žmonės, kurie gydosi ir nori keisti gyvenimą, o vienas iš anoniminių alkoholikų programos teiginių yra tai, kad turi padėti žmogui, atsidūrusiam toje pačioje bėdoje. Su Žanu sutarėme: jeigu šis filmas padės bent vienam žmogui, kovojančiam su priklausomybėmis, supurtys dvasiniams pokyčiams ar įkvėps keisti gyvenimo būdą – filmą kurti verta. Menas yra vienas geriausių būdų emociškai paveikti žmones, perteikti jausmą ir parodyti, kokią įtaką tarpusavio santykiams daro priklausomybės. Keturiolikmečio Mato istorija skiriasi nuo kitų bendruomenės vyrų. Jis atvyksta ne dėl alkoholio ar narkotikų priklausomybės, bet dėl agresijos ir pykčio protrūkių. Ar pavyko atsakyti į pagrindinius klausimus – kodėl jis čia ir ar vyrų bendruomenė Matui – tinkamiausia vieta? Mato problemos kitos, bet istorija siejasi – dėl priklausomybių jo šeima iširo. Tarp to, kas vyksta, yra kažkoks metafizinis ryšys – vyrams Matas tampa priminimu apie jų vaikystę ir vidinį vaiką, o pačiam Matui vyrai yra ateitis. O gal ir ne. Kartų santykis filme ypač svarbus, pereinantis į gilesnį lygmenį. Kuriant dokumentinius filmus man svarbu, kad kiltų klausimų. Galvojant apie Mato atvykimą, iki šiol sunku pasakyti, kodėl jis ten atsidūrė, ar jam ta vieta yra gera, kokios galėtų būti alternatyvos. Pažiūrėjus iš šono galima įsivaizduoti, kad netrukus pasirodys socialinių struktūrų atstovai ir viską išspręs, bet realybėje taip nėra. Filmo tikslas nėra pateikti atsakymą, kur Matui geriausia būti, nes tai stebimoji dokumentika. Tiek man, tiek žiūrovui klausimas lieka atviras. Situacija sudėtinga tuo, kad Mato gyvenimą stebime konkrečiu laiku, nežinodami, kas buvo prieš tai ir kas bus vėliau. Dauguma ten gyvenančių vyrų nebando vystyti santykio su Matu, bet mums pavyko užmegzti gana artimą ryšį, susidraugavome. Mūsų atvykimas Matui buvo tam tikras pabėgimas nuo realybės, žaidimas, rodėme dėmesį. [caption id="attachment_1243879" align="alignleft" width="3996"] Rež. Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ („Murmuring Hearts“, Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024 m.) kadras[/caption] Žiūrint filmą kyla nuostaba, kaip sugebėjote taip arti prieiti prie Mato, išgyvenančio rimtus, nevaikiškus išbandymus, kartu jo neįžeisdami ir neišgąsdindami. Kieno tai nuopelnas? Būdamas režisierius, bandai kurti santykį, bendrauti, paaiškinti, kokia yra tavo buvimo prasmė ir apie ką bus filmas. Nors mus vadino paparacais ir žurnalistais, bandėme sukurti pasitikėjimą, rodėme ieškantys ne sensacijų, o gilesnio supratimo apie bendruomenės išgyvenimus. Kai užsimezga tarpusavio pasitikėjimas ir supratimas, atsiranda intymumas. Kalbant priklausomybių tema yra daug deklaratyvumo. Vien anoniminių alkoholikų susirinkimai būna gana performatyvūs – žmogui duodama scena intymiai pasakoti savo istoriją tiems, kurie jį supranta. O būti tarp priklausomų žmonių kiekvieną dieną ir matyti jų elgseną yra kas kita. Tam atskleisti reikalingas santykis ir supratimas. Filme paaiškiname, kad esame priklausomų žmonių bendruomenėje, turime tam tikrą žvilgsnį ir suprantame, kad čia atvykę žmonės nori sveikti, keistis. Pajuntame procesą, kuris yra labai sudėtingas ir kelia daug emocijų – pyktį, nusivylimą, adrenalino paieškas. Bendruomenė pasidalija savo buitimi, ne deklaratyviais faktais, ir tai yra didžiausia vertybė, kurią atras žiūrovai. Viena iš bendruomenės veiklų yra gyvulių priežiūra, todėl šioms scenoms skiriama daug dėmesio. Filmo pradžioje Matas kalba, kad gyvūnas yra vienintelis geras dalykas kaime, o pabaigoje matome prieš karves naudojamą agresiją. Kokią reikšmę turėjo žmogaus ir gyvūno santykis? Pirminė filmo idėja buvo daugiau eksperimentinė – filmuoti vyrų buitį, susitelkiant į jų santykį su gamta, bendruomenės jausmą. Dokumentiniame kine dažnai tenka kovoti su tuo, kad pasakoji tikrą žmogaus istoriją, kurią sunku smarkiai konceptualizuoti, sutraukti į vieną momentą. Nors filme nedarome daug konceptualių pasirinkimų, bet nedidelių užuominų yra, ir vienu momentu į įvykius iš tiesų žvelgiame tarsi iš gyvūno perspektyvos. Pabaigoje įvardytos pagrindinės filme dalyvavusios karvės – sužmogintos, turi vardus, vyrai ne kartą jas pavadina „merginomis“. Labai svarbūs personažai, o santykis su gyvūnu tampa filmo raktu. [caption id="attachment_1243880" align="alignleft" width="1928"] Rež. Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ („Murmuring Hearts“, Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024 m.) kadras[/caption] Filme vyrauja gana tamsi nuotaika, jaučiamas skausmas, kolektyvinė trauma, tačiau yra ir subtilios šviesos. Kokios nuotaikos važiuodavote namo, praleidęs dieną tokioje aplinkoje? Emociškai tai buvo labai intensyvus laikotarpis. Filme bandoma perteikti jausmų intensyvumą, su priklausomybėmis kovojančio žmogaus gyvenimą, kuriame yra daug linksmųjų kalnelių, dėl kurių sunku kurti stabilią aplinką. Kai krizę išgyvenantis žmogus parodo bent kiek šviesos ar vilties gyventi, tave tai taip įkvepia, kad pakelia iki aukščiausio taško. Pajunti stiprią laimę. Bet jaučiamas pyktis taip pat būna labai stiprus. Važiuodami iš filmavimo būdavome apimti tiek daug emocijų, kad norėdavosi ir juoktis, ir verkti tuo pačiu metu. Filmo dramaturgijoje emociniai bangavimai labai jaučiami. Talino kino festivalio dokumentinių filmų konkurse „Murmančios širdys“ pelnė geriausio operatoriaus apdovanojimą. Kuo išsiskyrė Lino Žiūros kameros darbas? Operatoriaus darbas gerai perteikia, ką reiškia būti bendruomenėje. Žmonės meldžiasi, dirba, bet jų kasdienybė – gana vienoda, keičiasi tik metų laikai. Visi pokyčiai ir apmąstymai vyksta viduje, kai susiduri su savimi ir atsitrauki nuo praeities – vidiniai procesai atsiskleidžia per detales. Ten esantys žmonės apmąsto prieš tai buvusį gyvenimą, galvoja, ką darys ateityje ir kuriame etape jie dabar yra. Tai egzistencinis, ypatingas laikotarpis, tarsi piligrimystė, kai išeini iš savo gyvenimo ir kelionėje stengiesi suprasti, kas esi. Lino darbas buvo fiksuoti detales, jautrumą, buvimo nuotaiką, susimąstymą. Atrodo, tai jam pavyko. Įprastai dokumentikoje tikimės pamatyti drebančią kamerą, nesukurtą kadrą, bet šiuo atveju žiūrime tarsi vaidybinį filmą. Svarbus ir montavimas – pirmomis dienomis nufilmuodavome šešias valandas žalios medžiagos, iš kurios kartais nepatekdavo nė viena sekundė. [caption id="attachment_1243922" align="alignleft" width="3996"] Rež. Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“ („Murmuring Hearts“, Lietuva, Norvegija, Prancūzija, 2024 m.) kadras[/caption] Minėjote, kad kurdami filmą stengėtės rasti atsakymą, kokią pagalbą gali gauti kovojantis su priklausomybėmis žmogus ir ko reikia, kad jis pradėtų sveikti. Ar pavyko rasti atsakymą? Bendruomenėje praleidęs metus, o su Matu ir vyrais bendraudamas iki šiol supranti, kad priklausomybės yra tik pasekmė sudėtingų gyvenimo įvykių, traumų ir neišpildytų santykių. Norint pagyti, nėra taip, kad ateini pas gydytoją ir jis tau išrašo vaistų. Tai kompleksinis, daug laiko ir jėgų reikalaujantis procesas. Sunku įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti oficiali institucija, kuri išspręstų tavo gyvenimo bėdas. Kad pakeistum savo gyvenimą, reikia dvasinio sukrėtimo. Tuo vadovaujasi ir anoniminių alkoholikų grupė – pripažįsta, kad nebekontroliuoja savo gyvenimo, ir leidžia tai daryti aukštesnei jėgai. Išėjimas iš esamų takelių ir pasižiūrėjimas į save iš šono padeda daryti tuos pokyčius. Žano bendruomenė tai gali suteikti – atsitrauki, pamatai save iš šono, atsiduri kitoje aplinkoje ir, jeigu užsikabinsi už sukrėtimo, galėsi išeiti. Po šio filmo žmonės manęs dažnai klausia, kas toliau. Lengvo atsakymo nėra, nes tai viso gyvenimo darbas. Priklausomybė – kompleksinis dalykas, sujungiantis kūną, dvasią ir sielą. [youtube embed=gqkWIjaxl1Y] Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama