VU rektorius R. Petrauskas: „Norisi būti globaliu akademiniu žaidėju tarptautinėje mokslo ir studijų erdvėje“

[intro_text content="Viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų – Vilniaus universitetas (VU) – po kelerių metų minės garbingą 450 metų sukaktį. Dabartinis VU vadovas, istorikas, mokslų daktaras, profesorius RIMVYDAS PETRAUSKAS sako, kad svarbiausias universiteto siekis ir toliau išlieka stiprinti Lietuvos ir pasaulio pažintines bei kūrybines galias, puoselėti akademines ir kitas dvasines bei socialines vertybes, ugdyti aktyvius ir atsakingus Lietuvos valstybės piliečius, visuomenės lyderius."] Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su prof. R. Petrausku artėjant antrajai jo, kaip rektoriaus, inauguracijai. [youtube embed=Swd39WW6WG8] Balandžio 1-ąją sukaks penkeri metai, kai buvote inauguruotas Vilniaus universiteto rektoriumi. Esminė jūsų programos idėja buvo universiteto, kaip išmintingos ir kūrybingos bendruomenės, grįstos sutarimu ir pasitikėjimu, įgalinimas. Tai labai ambicingas siekis. Ką per tuos penkerius metus jums pavyko šia kryptimi nuveikti? Iš tiesų gera proga prisiminti. Tie penkeri metai prabėgo labai greitai. Startas vyko kitaip, negu aš įsivaizdavau. Šio mano darbo pradžia sutapo su pandemijos sprogimu, pati inauguracija vyko už uždarų durų. Kita vertus, kartu tai buvo gera proga mums visiems mobilizuotis. Manau, su šia užduotimi pavyko susitvarkyti. Pirmas darbas, kurį visi kartu Vilniaus universitete kadencijos metu darėme, buvo mėginimas susidoroti su nauju iššūkiu – perėjimu į nuotolinį mokymą, kitais dalykais. Kalbant ir svarstant apie įgalinimą, reikia turėti galvoje, kad mūsų bendruomenė yra labai didelė: 24–25 tūkst. studentų, 6 tūkst. įvairių darbuotojų. Kiekvienas jų turi vienokius ar kitokius savo interesus, savybes. Mano, kaip vadovo, siekis ir pareiga buvo pakviesti visus keistis žiniomis, paskatinti, ypač mokslininkus, išeiti į viešumą. Labai džiaugiuosi, kad mokslininkai tai išgirdo ir tuo pasinaudojo. Kiekvienas mokslininkas šiuo metu gali būti savotiškas savo srities propaguotojas, kaip dabar madinga sakyti – influenceris, žmogus, kuriantis turinį ir socialiniuose tinkluose. Profesoriau, turite kuo pasidžiaugti, didžiuotis. Kas jus asmeniškai labai džiugina? Mane, pavyzdžiui, nustebino vienas skaičius – kad šiandien Vilniaus universitete studijuoja 25 621 studentas. Tai savotiška valstybė valstybėje. Skaičiai yra tik viena medalio pusė, ne viską jie lemia. Pirmiausia viską lemia mokslo ir studijų kokybė, kurią galime pamatuoti ir pasilyginti su kitais. Moksle atrandame naujus formatus, kaip jį galime organizuoti naujai. Pavyzdžiui, pradėjo veikti finansuojami keturi ekscelencijos centrai. Pastaruoju metu gavome iki šiol Lietuvoje nepasiekiamą dalyką, Europos mokslo tarybos vadinamuosius ERC grantus – aukščiausius mokslininkų įvertinimus Europos lygiu. Per gana trumpą laiką jų gavome net keturis. Tai tik keli pavyzdžiai, kurie parodo universiteto mokslo kokybę. Vyriausybė drąsiai ir išmintingai pasielgė rengdama valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“, pasikviesdama kaip strateginį partnerį prisidėti ir universitetą. Noriu kartu su jumis pasidžiaugti dar dviem neseniai paskelbtais naujais dalykais. Lietuva užima antrą vietą tarp Europos Sąjungos valstybių pagal moterų dalyvavimą moksle ir inovacijose. Antra puiki žinia – kad Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkų Gretos Leonavičienės ir profesoriaus Lino Mažučio fundamentiniai tyrimai pritraukė 25 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių investiciją. Natūralu, kad universitetas, kaip atvira bendruomenė, sudaro galimybes moterims kilti karjeros laiptais, čia veikia tam tikros skatinimo priemonės. Kalbant apie gyvybės mokslų pastarųjų metų rezultatus – tai iš tiesų labai geras pavyzdys parodyti visuomenei ir valstybei, ką reiškia laiku į vieną ar kitą sritį – šiuo atveju į gyvybės mokslus – atkeliavusios investicijos. [caption id="attachment_1209191" align="alignleft" width="2560"] Vilniaus universitetas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption] Profesoriau, kokį jūs regite šiandienį studentų ir dėstytojų bendradarbiavimą? Atrodo, dabar jau nebematyti dviejų stovyklų – dėstytojų ir studentų, vyrauja kūrybinė partnerystė. Manau, kad taip. Aš pats pradėjau studijuoti 1990-aisiais. Per tuos 35-erius metus mačiau, kaip keitėsi universitetas, apskritai kaip keitėsi mūsų visuomenė. Dėstytojų ir studentų santykiai yra universiteto gyvenimo širdis. Jie smarkiai pasikeitė, tai viena geriausių pastarojo laikotarpio tendencijų. Aš akivaizdžiai matau, kaip ir studentai, ir dėstytojai atsiliepia į šitą dalyką. Dėstytojai galvoja, kaip tobulinti savo dėstymą, o studentai – kaip maksimaliai pasinaudoti išskirtiniais mokslo metais universitete. Studentiškas gyvenimas iš pažiūros atrodo linksmas, džiaugsmingas, visi jauni, energingi, perspektyvūs, šypsosi. Tačiau jaunų žmonių gyvenime yra ir gana nemažai sunkumų. Kaip universiteto bendruomenė padeda spręsti psichologinės pagalbos studentams klausimus, jeigu jos prireikia? Tai susiję su šiuolaikinės pandemijos iššūkiais, apskritai greitėjančia visuomenės realybe. Šie dalykai matomi visame pasaulyje, juos sprendžia ne vien tik universitetai. Mes universitete taip pat turime tam tikrų šiai problemai spręsti skirtų pajėgumų, kadangi ir patys ruošiame psichologus. Atskiruose universiteto padaliniuose Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose veikia psichologinės pagalbos centrai, kurie organizuoja nuolatinę paramą studentams. Esant reikalui kiekvienas turi galimybę pasinaudoti keturiomis nemokamomis psichologinės pagalbos valandomis. Suprantama, vien jomis visų problemų neišspręsi. Todėl taikome ir tam tikras prevencines priemones. Plačiai universitete vykdome priemonę „Pasikalbėkime“. Jos metu įvairiose vietose susirinkę studentai aktualiausiais klausimais tariasi su atskirų sričių profesionalais. Manau, pagrindinė paramos studentams priemonė yra orios, geros, atviros darbo ir studijų sąlygos.

Iš istorijos nėra lengva mokytis, kadangi lygiai tokių pačių situacijų istorijoje niekada nebūna. Dabartinę situaciją mėginama lyginti su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis. Galbūt, tačiau yra ir daug skirtumų.

Dabar visuomenė sprendžia vienokią ar kitokią dirbtinio intelekto įtaką savo gyvenimui. Kokį jo poveikį akademinei bendruomenei, mokslui jūs regite? Kalbant apie dirbtinį intelektą, pagrindinis dalykas yra nebandyti apsimesti, kad jo nėra ar kad jis neveikia. Universitetai turi susikurti ir nuolat atnaujinti tam tikras taisykles, nes jos glaudžiai susijusios su intelektinės apsaugos dalykais. Kita vertus, dirbtinis intelektas gali būti pasitelkiamas kaip tam tikras instrumentas tiek moksle, tiek studijose, net organizuojant administravimo procesą. Jau turime gerų pavyzdžių, kaip dirbtinis intelektas pasitelkiamas tobulinant mūsų tradicinį dėstymą. Pavyzdžiui, Teisės fakulteto dėstytojas Paulius Jurčys išplėtojo ir kitiems dėstytojams rekomenduoja išbandyti vadinamąjį asistentą, kuris prireikus 24 valandas per parą, kai tik studentui patogu, gali tam tikrais klausimais jį konsultuoti. Suprantama, dirbtinis intelektas nepakeis mūsų natūralaus intelekto, gyvo dėstytojo ir studento bendravimo, tačiau tai yra instrumentas, kuris gali pagelbėti susiklosčius neišvengiamai būtinybei. [caption id="attachment_978576" align="alignleft" width="2000"] Istorikas, Vilniaus universiteto rektorius, profesorius Rimvydas Petrauskas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Gerbiamas profesoriau, jūs esate humanitarinės srities mokslininkas, žinomas istorikas. Istorikai nesprendžia klausimų „Kas būtų buvę, jeigu būtų buvę? Kas bus, jeigu bus?“ Vis dėlto, žvelgiant į šiandienos geopolitinę situaciją, ar neatrodo, kad žmonės nepasimoko iš istorijos? Iš istorijos nėra lengva mokytis, kadangi lygiai tokių pačių situacijų istorijoje niekada nebūna. Dabartinę situaciją mėginama lyginti su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis. Galbūt, tačiau yra ir daug skirtumų. Pagrindinė istorijos pamoka, mano galva, galėtų būti dabartinės situacijos atpažinimas ir jos priimamų sprendimų identifikavimas. Aš nesakyčiau, kad iš istorijos visai nepasimokoma, ypač pastarojo laikotarpio Europos istorijos. Manau, istorija yra viena ilga Antrojo pasaulinio karo pamoka. Visa europinė integracija, prasidėjusi 1950-aisiais, vėliau Europos atsivėrimas naujoms kandidatėms, naujoms šalims, įskaitant ir Lietuvą, yra tos pamokos dalis. Vienos pamokos geriau arba blogiau išmokstamos, kitos – ne. Šiuo atveju toje didelėje pamokoje galbūt buvo pražiūrėtas Rusijos faktorius. Istorijos pažinimas, gilesnis jos proceso suvokimas yra labai naudingas bet kurio žmogaus gyvenime. Ateityje jūsų laukia labai daug ir didelių darbų. Laukia dar viena graži šventė balandžio 1-ąją – antroji jūsų inauguracija į Vilniaus universiteto rektorius. Kokį siekį, ranką pridėjęs prie širdies, norėtumėte įgyvendinti antrosios kadencijos metu? Norisi būti globaliu akademiniu žaidėju tarptautinėje mokslo ir studijų erdvėje. Tai natūrali mūsų universiteto ambicija. Tam reikia gerų mokslo studijų, plėsti, stiprinti įvairias tarptautines partnerystes, patiems būti aktyvesniems. Dar vienas nuolatinis tikslas šalia mokslo ir studijų – toliau ieškoti būdų, kaip galime atlikti didesnį ekspertinį, konsultacinį ir kitokį vaidmenį valstybėje ir visuomenėje. Taip sutapo, kad į šią kadenciją patenka dar vienas išskirtinis jubiliejus – 450 metų Vilniaus universiteto sukaktis. Atsimenu, kaip būdamas vaikas stebėjau 400 metų VU jubiliejaus eiseną, ji man paliko neišdildomą įspūdį tais gūdžiais sovietiniais laikais. Turime gerą progą kartu ir sau, ir kitiems pademonstruoti Vilniaus universitetą 2029 metais. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Vytautas Markevičius, Kostas Kajėnas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama