Prakaitas ir gėlės: XIX a. Vilniaus kvapų istorija pagal E. Bertašienę

[intro_text content="Vilniaus paveikslų galerija vasario 25-osios pavakarę prisipildė smalsuolių ir istorijos entuziastų. Visi jie susirinko pasiklausyti parfumerijos kultūros tyrinėtojos, tinklaraščio „Paskui nosį“ autorės, Kvepalų dienos organizatorės ir muzikologės EGLĖS BERTAŠIENĖS paskaitos „Prakaitas ir gėlės, arba Kuo kvepėjo senieji vilniečiai“."] Jau pirmosiomis paskaitos minutėmis lektorė įtraukė klausytojus klausdama: „Kaip dera prakaitas ir gėlės?“ Anot jos, XIX a. Vilniaus kvapai – tai dviejų pasaulių sandūra: prabangos ir skurdo, mados ir kasdienybės, higienos ir jos trūkumo. „Šie du žodžiai – prakaitas ir gėlės – labai gerai iliustruoja anuometinį miesto gyventojų atotrūkį tarp socialinių klasių. Tarp valdančiųjų ir pasiturinčiųjų. Įdomiausia, kad skirtis tarp klasių buvo pastebima ne tik vizualiai – pagal drabužius, manieras, išsilavinimą, bet ir pagal nuo žmogaus sklindantį kvapą“, – paskaitą pradėjo E. Bertašienė. [caption id="attachment_1242973" align="alignleft" width="2048"] Parfumerijos kultūros tyrinėtoja, muzikologė Eglė Bertašienė. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption] Kvapai kaip socialinė skirtis E. Bertašienė pasakojo, kad XIX a. kvapai buvo ne tik malonumo ar higienos reikalas, bet ir socialinio statuso ženklas. Skurdesni miestiečiai gyveno ankštuose, nevėdinamuose butuose, kuriuose tvyrojo drėgmės, prakaito ir amatų kvapai – nuo odų dirbinių iki maisto ruošimo. Ten pat buvo ir maistas gaminamas, ir valgoma, o už užtvaros miegama. „Vargingiau gyvenančiųjų butai buvo perpildyti, visko daug vyko tose mažytėse patalpose. Skaitydami prisiminimus beveik visuomet susidursime su stipraus prakaito kvapo, drabužių, įsigėrusių lajaus kvapo, slogaus, nemalonaus bendro patalpų kvapo paminėjimu. Būtina turėti mintyje, kad ir vandentiekis, kanalizacija mūsų aptariamuoju laikotarpiu buvo įdiegti toli gražu ne visuose butuose“, – pasakojo parfumerijos kultūros tyrinėtoja. Tuo tarpu aukštuomenė, tęsė ji, kvepėjo rafinuotais gėlių aromatais, sekdama Europos parfumerijos madomis, ypač prancūziškąja tradicija. Odekolonas – ne tik kvapas, bet ir vaistas Ypatingas dėmesys paskaitoje buvo skirtas odekolonui, kuris XIX a. Vilniuje tapo ne tik higienos, bet ir namų dezinfekcijos priemone. E. Bertašienė kalbėjo apie namų kvapo gerinimą pasitelkiant odekoloną. „XIX amžiuje odekolonas tapo visuotinai naudojamu gaminiu. Jis labai gerai atliko dezinfekavimo funkciją ir buvo pranašesnis už smilkalus. Užrašuose minima, kad pastarieji užpildo plaučius kenksmingais suodžiais ir tik užteršia namų orą. Vietoj to buvo rekomenduojama namus kvėpinti odekolonu“, – sakė ji. Lenkėms moterims skirtose patarimų knygose buvo nurodoma, kad tikrasis odekolonas yra tas, kuris būna atgabentas iš Vokietijos, Prancūzijos. Atsiminimų autoriai suprato, kad ne kiekvienas vilnietis gali sau leisti nuvykti, pavyzdžiui, į Kelną, tad knygoje buvo pridedamas receptas, kaip odekoloną pasigaminti patiems namuose. [caption id="attachment_1242969" align="alignleft" width="2048"] Eglės Bertašienės paskaita „Prakaitas ir gėlės, arba kuo kvepėjo senieji vilniečiai“ Vilniaus paveikslų galerijoje 2025 m. vasario 25 d. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1242970" align="alignleft" width="2048"] Eglės Bertašienės paskaita „Prakaitas ir gėlės, arba kuo kvepėjo senieji vilniečiai“ Vilniaus paveikslų galerijoje 2025 m. vasario 25 d. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption] Kas sukėlė tokį odekolono populiarumą? Parfumerijos istorijoje odekolonas atliko ir Napoleono Bonaparto populiarintą funkciją, mat jis ir išgarsino šią priemonę naudodamas ją kone litrais. Bene svarbiausias to meto aspektas, užtarnavęs tokį populiarumą odekolonui, buvo savaime suprantamas ir šiomis dienomis – žema kaina. „Dėl nedidelės kvapiųjų medžiagų koncentracijos odekolono kaina buvo net kelis kartus mažesnė už įprastų kvepalų. Tai bene svarbiausia priežastis kalbant apie odekolono paplitimą ir prieinamumą“, – atkreipė dėmesį E. Bertašienė. Ji papasakojo ir apie ilgainiui įvykusį grandiozinį kvapų spektro kitimą – perėjimą nuo sunkių gyvūninės kilmės kvapų, tokių kaip muskusas, pilkoji ambra ar cibetas, prie lengvų gėlių aromatų: „Odekolono dvelksmas idealiai atitiko moterų ir vyrų poreikį kasdien kvepėti lengvai, neįžūliai. XIX amžius buvo tas laikas, kai persikvėpinimas, itin stiprus kvapas buvo laikomi prastu tonu. Tokį gestą sau galėjo leisti tik scenos artistai arba kitų menų atstovai, kurie nebuvo laikomi labai rimtais žmonėmis.“

Kvapiųjų našlaičių kvapas buvo itin geidžiamas ir paplito parfumerijos rinkoje dėl galimybės jį atkurti cheminėmis priemonėmis – tai sukėlė sprogimą parfumerijos rinkoje ir pavertė šį kvapą prieinamu visiems.

Gėlių populiarumas kvapų paletėje „Vieno populiariausio aromato nebuvo. Pasiūlos įvairovė buvo milžiniška, tačiau parfumerijoje dominavo gėlės. Gėlių apogėjus buvo pasiektas laipsniškai pereinant iš XVIII amžiaus į XIX amžių, gerėjant higienos įgūdžiams, keičiantis suvokimui apie kūno švarą. Nemažą indėlį tam turėjo Marija Antuanetė, buvusi jautri kvapams, ji rinkdavosi gerokai silpnesnius gėlių aromatus. Tiek karalienės mados, tiek mėgstami jos kvapai iškart tapdavo populiarūs tarp kitų aukštuomenės damų. Didžiausia parfumerių siekiamybė tuo metu buvo kuo tiksliau perteikti gėlių aromatą, jį užfiksuoti, imituoti, kaip aš sakau – padaryti kvapo fotografiją“, – gėlių fenomeną parfumerijoje aptarė E. Bertašienė. Vienas populiariausių to meto kvapų, jos teigimu, buvo kvapiųjų našlaičių. XIX a. šios gėlės buvo ne tik mados, bet ir Napoleono Bonaparto politinio palaikymo simbolis. Kvapiųjų našlaičių kvapas buvo itin geidžiamas ir paplito parfumerijos rinkoje dėl galimybės jį atkurti cheminėmis priemonėmis – tai sukėlė sprogimą parfumerijos rinkoje ir pavertė šį kvapą prieinamu visiems. „Vienas šių gėlių simbolių – kuklumo įsikūnijimas. Drovumas ir buvo XIX amžiaus moters idealas“, – dar vieną kvapiųjų našlaičių paplitimo parfumerijoje priežastį įvardijo E. Bertašienė. „Kokią tik gėlę galite įsivaizduoti, visos XIX amžiuje galėjo būti panaudotos kaip aromatinis gaminys. Buvo naudojama begalė blankiai kvepiančių gėlių: viržiai, hortenzijos, neužmirštuolės, snieguolės, razetos. Viskas galėjo būti kvepalai, pavyzdžiui, net laukinės obelys ar dobilai“, – pridėjo pranešėja. [caption id="attachment_1242975" align="alignleft" width="2048"] Eglės Bertašienės paskaita „Prakaitas ir gėlės, arba kuo kvepėjo senieji vilniečiai“ Vilniaus paveikslų galerijoje 2025 m. vasario 25 d. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1242971" align="alignleft" width="1362"] Parfumerijos kultūros tyrinėtoja, muzikologė Eglė Bertašienė. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1242972" align="alignleft" width="2048"] Eglės Bertašienės paskaita „Prakaitas ir gėlės, arba kuo kvepėjo senieji vilniečiai“ Vilniaus paveikslų galerijoje 2025 m. vasario 25 d. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka[/caption] Kvapnios detalės: nuo nosinaičių iki kvepalų kibirais Paskaitos Vilniaus paveikslų galerijoje metu klausytojai sužinojo ir įdomių istorinių detalių. Pavyzdžiui, XIX a. Vilniuje kvepalai neretai buvo parduodami ne buteliukais, o pagal svorį – klientai atsinešdavo savo tarą, ir kvepalai būdavo į ją supilstomi matuojant uncijomis. „Damos, pasiėmusios paauksuotus, raštais raižytus brangaus krištolo flakonus, eidavo į parfumerijos parduotuves, ir ten joms įpildavo pageidaujamų kvepalų pagal svorį. Beje, yra skelbimas, kuriame pranešama, kad kvepalų kiekis matuojamas kibirais. Galbūt tokiais kiekiais juos pirkdavo kirpyklos, bet tikslių duomenų apie tai nėra“, – istorinės įdomybės pro akis nepraleido E. Bertašienė. Dar vienas populiarus akcentas tuo metu, anot parfumerijos kultūros tyrinėtojos, buvo kvėpinamos nosinaitės. Jos buvo pirmoji pagalba susidūrus su nemaloniais kvapais gatvėse ir kitose viešosiose vietose. „Iškvėpinta skepetaitė – pirmoji pagalba užklupus blogiems kvapams. Buvo įprotis nešiotis su savimi užsikištą nosinaitę, prireikus ja užsiimti nosį ir palaukti, kol blogas kvapas dings iš orbitos. Taip pat galime rasti begalę reklamų parfumerijos kataloguose, skirtų kvepalams, kurie sukurti būtent nosinaitėms kvėpinti. Kvėpinamos buvo ne tik nosinaitės, bet ir vėduoklės, pirštinaitės, tačiau įprotis kvėpinti kitus daiktus neišliko taip ilgai kaip minėtųjų nosinaičių, – pasakojo E. Bertašienė.

Iki XX amžiaus pradžios nebuvo jokio marketingo, skirstančio kvepalus į vyriškus ir moteriškus. Ant buteliukų nerasime užrašų, kad vienas yra skirtas moterims, o kitas – vyrams. Skirstymas buvo natūralus, savaiminis.

Vyriški ir moteriški kvapai: ar buvo ribos? Iki XX a. pradžios parfumerijos pasaulyje nebuvo aiškaus kvapų skirstymo pagal lytį. „Labai dažnai pabrėžiama, kad iki XX amžiaus pradžios nebuvo jokio marketingo, skirstančio kvepalus į vyriškus ir moteriškus. Ant buteliukų nerasime užrašų, kad vienas yra skirtas moterims, o kitas – vyrams. Skirstymas buvo natūralus, savaiminis. Moterys rinkdavosi jausmingesnius gėlių aromatus, o vyrai linko prie gaivesnių odekolonų“, – aiškino E. Bertašienė. Vyrai, pasak jos, dažniau apsiribodavo odekolonu ir jo higienos funkcijomis, o kvėpinimasis buvo priimtinesnis vyrams puošeivoms. Vis dėlto buvo vienas kvapas, kuris patiko tiek vyrams, tiek moterims, – pačiulių. „Pačiuliai ne visuomet buvo naudojami tik kvepalams, jie atliko utilitarinę funkciją – apsaugoti vilnos, kašmyro audinius nuo spintose besiveisiančių kandžių“, – paaiškino specialistė. Kvapai, kurie pasakoja istoriją E. Bertašienė savo paskaitą baigė mintimi, kad kvapai yra neatsiejama miesto kultūros dalis. Jie ne tik atspindi gyvenimo sąlygas, bet ir byloja apie visuomenės požiūrį, madų kryptis ir netgi politinius procesus. Paskaitos klausytojai turėjo galimybę ne tik išgirsti apie istorinę parfumerijos raidą, bet ir susipažinti su Vilniaus kvapų paveldu, kuris, pasak pranešėjos, vis dar laukia savo tyrinėtojų. Tiems, kurie norėtų giliau pasinerti į XIX a. kvapų pasaulį, E. Bertašienė rekomenduoja apsilankyti Vilniaus paveikslų galerijoje vykstančioje parodoje „Juslės ir jausmai“, kur eksponuojami autentiški parfumerijos gaminiai ir buteliukai. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Gabija Vilkaitytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama