Kunigai, garsinę Skaudvilės Šv. Kryžiaus bažnyčią

Ir aš pats, per daugiau nei 50 metų šimtus kartų važiavęs per Skaudvilę, dėjausi daug apie ją žinąs. Tačiau tik iki tol, kol pradėjau domėtis išsamiau, nes gyvenime taip dažnai būna, kad tam, kas tave supa, ką matai bene kasdien, skiri mažiausiai dėmesio.

Nors tikrai vertėtų, nekalbėsiu šiandien apie iš Skaudvilės kilusius Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėją Moshę Zilbergą, Kanados lengvaatletę olimpietę Irene Piotrowski, poetą Aleksą Dabulskį, 2022 m. Kalbos premijos laureatą dr. Regimantą Tamošaitį, buvusį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Konstitucinio Teismo teisėją Vytautą Greičių ar kitus.

Šįkart noriu supažindinti su nedideliu būreliu Skaudvilės Šv. Kryžiaus parapijoje daug dešimtmečių tarnavusių kunigų.

Bažnyčia sena, bet nesenstanti

Kaip skelbia istoriniai šaltiniai, nuo 1750 m. minima Skaudvilės koplyčia buvo Batakių parapijos filija. Po dešimtmečio popiežius Klemensas XIII išleido bulę, kuria Skaudvilės koplyčiai suteikta teisė rengti Šventojo Kryžiaus atlaidus.

Sakoma, kad dabartinę bažnyčią Skaudvilėje dar tuometinio kaimo kapinėse netoli savo dvaro 1790 m. pastatęs Skaudvilės savininkas Batakių seniūnas Ignotas Micevičius. Metrikų knygos šioje bažnytėlėje pradėtos vesti 1791 m. (jau iš šių dienų aukštumos galima pridurti, kad, deja, didžioji dalis archyvinių dokumentų 1940 m. pateko į kartono fabriką sunaikinti).

Vos tik I. Micevičius 1803 m. šiai bažnyčiai užrašęs vieną valaką ir tris margus žemės bei 3000 rublių fundaciją ir visą šią fundaciją tais pačiais metais patvirtinęs Raseinių žemės teisme, vyskupas kunigaikštis Juozapas Giedraitis, bažnyčios koliatoriaus (lot. collator – ist. bažnyčios fundatorius ar jo įpėdinis, turėjęs teisę skirstyti bažnytines pareigybes) pono I. Micevičiaus prašomas, įsteigęs Skaudvilėje naują bažnyčią.

Varpinėje pakabintas 34,5 cm skersmens bronzinis varpas 1889 m. pagamintas Varšuvoje, Antonio Zwolińskio liejykloje. 1797–1806 m. nežinomo meistro padirbinti vėlyvojo baroko stiliaus vargonai. 1986 m. jie perstatyti Rimanto Gučo vargonų dirbtuvėje.

Garsus XIX a. Lietuvos kunigas, raštijos darbuotojas Vincentas Juzumas, kaip žinia, paliko du Žemaičių vyskupijos istorinius rankraščius. Vieną fragmentišką žemaičių kalba, o kitą – „Žemaičių vyskupijos aprašymą“ – rašytą lenkiškai ir datuotą 1899-aisiais.

Trumpą pasakojimą apie Skaudvilės bažnyčią V. Juzumas užbaigia žodžiais: „Dabartinė kryžiaus plano bažnyčia – tai ta pati pirmoji, statyta 1790 m. Bažnyčia medinė, nemaža, visiškai suremontuota dabartinio klebono kun. Pranciškaus Verčinskio (Wierciński) pastangomis. Joje nėra nieko, kas bent kokiu atžvilgiu nusipelnytų dėmesio. Bažnyčia Šv. Kryžiaus Atradimo titulo. Yra Šv. Rožinio brolija su brolijos Mišiomis. Klebonija statyta apie 1850 m., prie jos yra nedidelis vaismedžių sodas. Oficina stovi atskirai. Klebonija priskirta prie V klasės. Paskirtos žemės neišskirtinės. Anksčiau turėjo 1 valaką ir 3 margus žemės, kurią ir šiandien valdo.“

Parapijai priklausė 1974 katalikai

1841 m. parapijai priklausė 1974 katalikai, bažnyčią aptarnavo du kunigai. Klebonu buvo kunigas Antanas Jamontas. Jis už darbą gaudavo 180 rublių metinio atlyginimo. Kunigu tarnavo Steišys – vienas XIX a. tautinio pakilimo veikėjų, kovojęs dėl lietuvių kalbos teisių mokykloje, draudęs melstis rusiškai. Už tai rusų valdžios buvo nubaustas. 1864 m. už ryšius su sukilėliais areštuotas ir uždarytas į Raseinių kalėjimą Skaudvilės bažnyčios klebonas, Batakių dekanas kunigas Juozapas Jankauskas.

XIX a. pabaigoje kunigo P. Verčinskio rūpesčiu pradėta tverti nauja didžiulė akmenų tvora. Skaudviliškis kraštotyrininkas Dainotas Habdangas prieš keliasdešimt metų išaiškino, kad kunigas buvo sumanęs už paslaugas imti iš parapijiečių tik akmenimis. XIX a. antrojoje pusėje panašiai padarė evangelikų liuteronų bendruomenė, kai statė naują Tauragės bažnyčią.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios klebonu buvo kanauninkas kunigas Dominikas Motuzas, vikaru – kunigas Razumas. Klebonas iki 1912 m. ėjo dekano pareigas. Jis pagarsėjo kaip visada ieškantis tiesos. Dėl to gubernatoriaus P. Veriovkino buvo apskųstas vyskupui ir atleistas iš dekano pareigų. Kunigas Razumas apie 1912–1913 m. suorganizavo styginių orkestrą ir įvairiais instrumentais griežė pats.

1852 m. Skaudvilės bažnyčią vizitavo vyskupas Motiejus Valančius.

Garbingų ir nusipelniusių parapijai kunigų vardai neužmiršti

Šiandien Skaudvilės kapinėse galima aplankyti garbingų ir nusipelniusių parapijai kunigų klebono Juozapo Jankausko, klebono Mykolo Viršilo, kanauninko klebono, dekano Dominiko Motuzo, Stanislovo Sakučio, Jono Aleksėjaus, Vlado Šlevo, Stanislovo Venckaus, Juozo Širvaičio, Antrojo pasaulinio karo metais Pavarčio kaime žuvusio Henriko Radvilo kapus. Pastarasis kunigas, fronto linijai judant į vakarus, perspėjo besitraukiančius vokiečių kareivius, kad nevažiuotų per pasėlius, ir sulaukė atsakymo šūviais.

Katalikų kunigas, mecenatas, vienas pirmųjų lietuvių astronomų Antanas Petraitis, 1887 m. baigęs Kauno kunigų seminariją, vikaravo Skaudvilėje, Šaukėnuose, Papilėje. Caro valdžios buvo vertinamas kaip nepatikimas asmuo. 1905 m. išvyko į JAV, ten 25 metus tarnavo Čikagos Šv. Juozapo bažnyčios klebonu, įkūrė fondą Lietuvai remti. Laisvalaikiu domėjosi astronomija, buvo įsigijęs galingą, pagal galingumą antrą Ilinojaus valstijoje, teleskopą. Amerikos lietuvių spaudoje skelbė straipsnius su nuotraukomis apie astronominius objektus.

2000 m. rugsėjo 25-ąją Skaudvilės slaugos ligoninėje mirė Kvėdarnos altarista kunigas Stanislovas Venckus. Jis buvo gimęs Kertenių kaime, Batakių parapijoje. Mokėsi Batakių pradžios mokykloje, Eržvilko gimnazijoje, Skaudvilės vidurinėje mokykloje. 1951 m. už Lietuvos trispalvės iškėlimą ir antisovietinių lapelių platinimą areštuotas bei nuteistas. 1958 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Skaudvilės bažnyčios zakristijonu. Privačiai pasirengęs, 1988 m. sausio 25-ąją pogrindyje įšventintas kunigu. Dirbo vikaru Rietave, klebonu Tveruose ir altarista Kvėdarnoje. Palaidotas Skaudvilės bažnyčios šventoriuje.

2022 m. lapkričio 21-ąją, eidamas 85-uosius metus, mirė Viekšnių šv. Jono Krikštytojo parapijos rezidentas, Telšių vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninkas jubiliatas Anupras Gauronskas. Prieš įstodamas į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, jis baigė Kauno politechnikumą, tarnavo sovietinėje armijoje, nuo 1967 m. dirbo Kauno autobusų parke vairuotoju.

1972 m. balandžio 16 d. vyskupo Juozapo Matulaičio-Labuko įšventintas kunigu, buvo Telšių katedros, Kretingos, Klaipėdos parapijų vikaru. Nuo 1982 m. birželio 19 d. iki 1983 m. birželio 9 d. buvo Skaudvilės ir Adakavo parapijų klebonas. Vėliau – Pievėnų ir Rubikų, Tirkšlių parapijos. 1990 m. gruodį devyniolikai metų išleistas pastoraciniam darbui į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį. Maskvos arkivyskupo paskirtas Karaliaučiaus (Kaliningrado) klebonu ir dekanu. Jis buvo pirmasis katalikų kunigas, trejus metus dirbęs vienas šiame ortodoksų krašte.

Baigęs vidurinę mokyklą, Panevėžio hidromelioracijos technikume studijavo, o 1958–1959 m. dirbo Tauragės melioracijos mašinų stotyje techniku būsimasis Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. 1964–1968 m. neakivaizdiniu būdu studijavo vokiečių kalbą Maskvos aukštuosiuose užsienio kalbų kursuose, o juos baigęs – Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1959 m. jis kasmet mėgindavo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau sovietų valdžia vis neleisdavo priimti, kol galiausiai 1972 m. nusišypsojo sėkmė.

1977–1983 m. J. Kauneckas buvo Telšių katedros vikaras, vėliau – Skaudvilės ir Adakavo klebonas. 1978–1984 m. – Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys.

Apie visa tai neabejotinai gerai žino šiandieninis Skaudvilės šv. Kryžiaus parapijos klebonas kanauninkas, Tauragės garbės pilietis Alvydas Bridikis. Tai jo žodžiai, ištarti prieš keletą metų „Tauragės kurjeriui“: „Skaudvilės bažnyčia fantastiška. Nežinau, kiek šimtų tūkstančių eurų reikėtų ją atrestauruoti.“

A. Bridikis dvi kadencijas tarnavo Tauragės Švč. Trejybės parapijoje, per keturiolika tarnystės metų pastatė parapijos namus, išdažė bažnyčią, uždengė naują stogą, atgaivino Dauglaukio parapiją. Šiandien Skaudvilėje jis jau pilnas naujų sumanymų, taip tęsdamas savo pirmtakų darbus.

Kun. J. Siesickis – kilęs iš dvarininkų bajorų šeimos

1863 m. rudenį Skaudvilėje vikaru tarnavo iš dvarininkų bajorų šeimos kilęs Justinas Siesickis. 1861 m. liepos mėnesį Anykščių žydų draugijos mokesčių rinkėjas Leiba Baranas skunde rašė, kad Anykščių klebonas ir dekanas Ferdinandas Stulginskis bei vikaras J. Siesickis pamokslais kurstą valstiečius, kviečią žmones giedoti naujoviškas (patriotines) giesmes, nepagarbiai kalbą apie carą, renką aukas sukilimui, rengią sueigas miškuose.

Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu skundą tyrė Vilkmergės (Ukmergės) zemskinis ispravnikas. Tyrimas nedavė rezultatų. Netrukus tas pats ispravnikas Kauno gubernatoriaus pavedimu tyrė valstiečio Goraškino pranešimą apie nelegalią J. Siesickio veiklą.

Dėl carinės Rusijos administracijos persekiojimo nebegalėdamas tarnauti Anykščiuose, J. Siesickis 1862 m. lapkritį iškeltas ir 1862–1863 m. tarnavo vikaru Luokės (Telšių r.) Visų Šventųjų parapijoje, rėmė Lietuvoje prasidėjusį valstiečių sukilimą. 1863 m. birželio 12 d. bažnyčioje jis lietuviškai perskaitė sukilėlių atsišaukimą, dėl to vėl pradėtas persekioti.

1863 m. lapkritį ir gruodį vėl praleido Anykščiuose, 1864-ųjų sausį grįžo į Skaudvilę, o nuo 1864 m. gegužės buvo Židikų (Mažeikių r.) parapijos vikaras. Numalšinus sukilimą, dėl ankstesnių nusižengimų Luokėje 1864 m. rugsėjį Židikuose jis buvo surastas ir areštuotas, apkaltintas agitacija stoti į sukilėlių būrius.

1865 m. liepą karo teismas nuteisė J. Siesickį aštuoneriems metams katorgos ir ištrėmė į Sibirą, iš jo buvo atimtos bajoro ir dvasininko teisės, turtas sekvestruotas. 1865 m. spalio mėnesį jis atgabentas į Irkutską, iš ten išsiųstas į Usolję Sibirskoje (Irkutsko sr.). Dar po pusantrų metų J. Siesickis iškeltas į Akatują (Irkutsko sr.) ir ten gyveno kaip katorgininkas iki 1868 m.

Tų metų liepos 30 d. atleistas nuo katorgos darbų, išvyko į Irkutską, po trijų mėnesių persikėlė ir devynerius metus gyveno Tunkos (Buriatija, Rytų Sibiras) dvasininkų tremtinių bendruomenėje, kurioje buvo susitelkę dauguma iš Lietuvos ir Lenkijos po sukilimo pralaimėjimo ištremtų dvasininkų.

Tik po 1874 m. amnestijos jis gavo teisę persikelti į Rusijos europinę dalį, į Permės guberniją, ir įsikūrė Solikamske (Permės kr.). Ten ir mirė 1881 m. spalio 1 d.

Kun. A. K. Skinderis platino lietuvišką spaudą

Su Skaudvile epizodiškai susijusi viena įdomesnių XIX a. pabaigos–XX a. pradžios plačios ir įvairiapusės veiklos Žemaitijos ir Lietuvos asmenybių, kuri aktyviai rūpinosi bažnyčių statymu, – Antanas Kaributas Skinderis. 1892 m. jis paskirtas vikaru į Stulgius, o po septynerių metų pradėjo administruoti šią parapiją. Stulgiuose praleido 30 metų.

Spaudos draudimo metais A. Skinderis platino lietuvišką spaudą, dažnai sulaukdavo caro žandarų kratų. Savo laiškuose jis mini įdomų dalyką – kaip Skaudvilės parapijiečiai „ieškojo pražūties“ – rinko po parapiją klebono išdalytas knygeles, tikėdamiesi taip jį iškeldinti. Pats klebonas buvo atvažiavęs pas A. Skinderį pasitarti, ką daryti kratos atveju. Taip Stulgių klebonas tapo savotišku taikdariu tarp klebono ir jį iškeldinti siekusių parapijiečių.

Kun. J. Daunoras – ryškus ir plataus intelekto

Skaudvilės parapija mena ryškų ir plataus intelekto kunigą Joną Daunorą. Jo gyvenimo pabaiga ypač susijusi su Tauragės kraštu.

Vyresnysis Jono brolis Antanas, baigęs Kauno kunigų seminariją, kunigystės keliu nepasuko, pasirinko studijas Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete, vėliau dėstė klasikines graikų, lotynų kalbas Kauno ir kitose Lietuvos gimnazijose.

Į kunigų seminariją 1934 m. įstojo ir brolis Jonas. 1947 m. vasarą zakristijonas Aloyzas Stonkus J. Daunorą parsivežė į Pakutuvėnus (dabartinis Plungės rajonas), kur Jonas kunigavo iki 1949-ųjų. Vėliau, įtariant, kad palaikė nuolatinius ryšius su Žemaitijos partizanų vadu Stasiu Lužiu-Linu, kontroliavusiu Plungės apylinkes, jis buvo kas du mėnesius perkeliamas į Skaudvilės, Batakių ir kitas parapijas.

Oficiali J. Daunoro žūties versija skelbia, kad jis 1950 m. vasario 26 d. Tauragės apylinkėse, važiuodamas slidžiu keliu, nukrito nuo dviračio, susimušė galvą ir po dviejų valandų mirė Tauragės ligoninėje. Tačiau kartu manoma, kad tai galėjusi būti specialiai paruošta enkavėdistų žmogžudystė.

Kun. V. Vėlavičius – pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis

Trylika metų, 1970–1983 m., Skaudvilės parapijoje klebonavo pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas Vincentas Vėlavičius. 1938 m. baigęs Telšių kunigų seminariją, įšventintas kunigu. 1938–1939 m. – Gaurės parapijos, 1941–1943 m. – Telšių katedros vikaras ir kalėjimo kapelionas, 1943–1946 m. – Laukžemės, Vilkyčių ir Klykolių parapijų klebonas. Įtardamas, kad sovietų valdžios gali būti suimtas, kurį laiką svetima pavarde kunigavo Kazlų Rūdoje.

1948 m. buvo sovietų valdžios suimtas, nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Kalėjo Jutos, Abezės ir Mordovijos lageriuose. 1956 m. paleistas, buvo Lenkimų parapijos altarista, vėliau – klebonas.

Vincentas Vėlavičius 1978 m. su kunigais Jonu Kaunecku, Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Juozu Zdebskiu įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, aktyviai bendradarbiavo platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Nuo 1983 m. buvo Telšių katedros altarista.

Autorius: Alvidas Jancevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama