L. S. Černiauskaitė: „Tikrai graži moteris yra džiaugsminga Šventosios Dvasios džiaugsmu, per ją į pasaulį žvelgia pats Dievo Veidas“

Beveik prieš dvejus metus su Laura Sintija kalbėjomės apie motinystę. O dabar, artėjant Moters dienai, radosi proga pasikalbėti ir apie moteriškumą. Juo labiau kad Laura Sintija jau antri metai šeimos ir saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ veda grupę moterims „Ievos žavesys“.

Visų pirma norėčiau paprašyti, kad paaiškintum, kas yra sielovadininkas – galbūt ne visi skaitytojai tą žino.

Sielovadininkas, arba dvasinis palydėtojas, – žmogus, kuris palydi asmenį jo tikėjimo kelyje. Su dvasios palydėtoju aptari savo asmeninį santykį su Dievu, maldos patirtis ir kitas su tikėjimu susijusias praktikas. Įprasta manyti, kad dvasiniu palydėtoju būtinai turi būti pašvęstasis asmuo – kunigas ar vienuolis. Seniau taip ir būdavo. Tačiau dabar, esant dideliam pašvęstųjų asmenų deficitui, šiai tarnystei rengiami ir pasauliečiai.

Kaip ir kodėl tapai sielovadininke? Kas paskatino pasukti šiuo keliu?

Na, pati labai jauna ėmiau ieškoti Dievo ir gyvenimo prasmės. Šie klausimai man patys aktualiausi ir dabar. Daug metų auginau vaikus ir rašiau knygas. Trys vaikai, dvylika knygų. Dabar, kai vaikai beveik užaugę, juntu savyje gyvybės perteklių ir troškimą ja dalintis. Pati kasdien keliaudama į Viešpatį išgyvenu pašaukimą palydėti ir kitus.

Tad sielovada – natūralus gyvenimo posūkis, jam brendau ilgą laiką. Matau, kad laikas ir energija, kuriuos anksčiau skirdavau šeimai bei rašymui, dabar gražiai ir, svarbiausia – vaisingai krypsta į sielovadą.

Kad taptum sielovadininku, tikriausiai reikalingas tam tikras išsilavinimas, pasirengimas?

Baigiau religinio švietimo magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete, nes iš pradžių galvojau dirbti tikybos mokytoja. Tačiau baigusi mokslus netikėtai sulaukiau „Bendrakeleivių“ pasiūlymo vesti grupę moterims „Ievos žavesys“. Pabandžiau ir supratau, kad tai mano sritis, tik trūko techninių žinių apie būdus, kaip palydimi žmonės.

Taigi Gyvenimo ir tikėjimo institute išklausiau asmeninio palydėjimo kursą ir įgijau šiokių tokių praktinių įgūdžių.

Prie „Ievos žavesio“ grupės dar grįšime, o dabar pakalbėkime apie patį moteriškumą. Moteriškumo samprata per žmonijos istoriją keitėsi, ypač didelis lūžis įvyko pastaraisiais šimtmečiais. Vakarų kultūroje apskritai priimta teigti, kad tokie fenomenai kaip moteriškumas ar vyriškumas iš biologinės prigimties nekyla, o yra tik kultūriniai konstruktai, stereotipai. Negana to, ypač tarp jaunimo, šiandien gana madingos abejonės dėl savo lyties tapatybės. Tiesa, galbūt tai nieko nauja, nes pati prisimenu, kaip vaikystėje kai kurios mergaitės sakydavo, kad norėtų būti berniukais. Nors tada galbūt tai kilo dėl patriarchalinio įsitikinimo, kad sūnūs yra vertingesni ir labiau trokštami naujagimiai, o ypač pirmagimiai, nei dukterys. Galbūt ne veltui Suvalkijoje, iš kurios esu kilusi, „mergaitės“ buvo ne „vaikai“. Sakydavo: „Turiu vaiką ir mergaitę“ – sąvoka „vaikas“ asocijuodavosi su berniuku…

Užgriebi labai plačią temą: nuo pakitusios moteriškumo sampratos iki lyties tapatybės krizės, įsismelkusios į mūsų jaunimą. Visko neaprėpsime.

Tačiau du dalykai mane tikrai įtempia ir gąsdina. Pirmas: šiuolaikinė moteris siekia būti antžmoge visose gyvenimo srityse ir viską galėti pati. Antras, iškylantis iš pirmojo: jai nebereikia vyro. Bet ar tikrai? Ir iš kur kyla visi šie neįvykdomi hiperperfekcionistiniai reikalavimai moteriai? Kas juos sugalvojo?

Pati niekada nekonfliktavau su savo lytiškumu ir kartais dėkoju Dievui, kad sukūrė mane moterimi. Ja būti man labai patinka. Nuo vaikystės, turbūt stebėdama mamą, tetą ir jų drauges, jutau, kad moterys turi kažkokių tik joms vienoms būdingų galių. Todėl labai norėjau kuo greičiau užaugti ir jų įgyti (šypsosi).

Matyt, iš savo mamos nesu perėmusi nuoskaudos būti moterimi. Ji buvo labai graži, vitališka, mėgo puoštis. Be to, tėtis visada labiau norėjo dukterų, ir tai man nuo vaikystės bylojo, kad gimti mergaite yra gėris. Gal todėl paauglystėje labai stebino kai kurios klasiokės, vis pakalbančios, kaip norėtų būti berniukais, nes vyrų gyvenimas esą lengvesnis. Su šituo visiškai nesutikau nei tada, nei dabar. Man regis, akivaizdu, kad abi lytys patiria savo sunkumų, ir lygintis, kam lengviau, o kam sunkiau gyventi, neturi jokios prasmės. Moterys neša savo naštas, vyrai – savo.

Ar moteriškumo samprata, tai, ką reiškia būti moterimi, kokia turi būti moteris, keitėsi, evoliucionavo tavajame gyvenime?

Iki atsivertimo gyvenau gana instinktyviai. Kaip ir dauguma merginų, galvojau, kad laimę man atneš mylimas vyras. Tačiau giliai viduje netikėjau, kad mane kas nors pamils tokią, kokia esu. Bijodavau atsiverti, nuogąstaudama, kad, ilgiau su manimi padraugavęs, vaikinas pamatys, kokia esu iš tiesų, ir paliks.

Kad to neįvyktų, po keleto mėnesių draugystės pabėgdavau pirma. Bjaurėjausi žmonos-šeimininkės stereotipu, man atrodė, kad žmona yra siaubingai neįdomi, pilka, užslopinta moteris, neįdomi net savo vyrui, nenorėjau tokia būti. Mane persekiojo įvaizdis laisvos ir paslaptingos, vyrui niekada iki galo nepasiekiamos moters, su kuria jis visą laiką jaustų gyvą santykių pulsą. Tai reiškė, kad negaliu iki galo atsiverti, nes būsiu pažinta ir numesta į šalį.

Aišku, kad toks įvaizdis man trukdė užmegzti normalius santykius ir vertė pačią kentėti, nes giliai viduje troškau tiesiog mylėti ir būti mylima.

Su dabartiniu vyru abu atsivertėme jau gyvendami kartu, tačiau ir po vestuvių prireikė ne vienų metų, kad pamažu išmokčiau maždaug sveikai mylėti. Tai vyko išvien su atsivertimu. Mane išlaisvino du dalykai. Pirmas – suvokimas, kad joks vyras neatneš man laimės. Dievo plane žmogui to nėra ir niekada nebuvo! Mano laimės šaltinis yra pats Dievas, ir niekas kitas.

Pradėjusi puoselėti kasdienį meilės ryšį su Juo, pamažu ėmiau sveikti visose savo gyvenimo srityse, ypač – santuokinėje meilėje ir motinystėje, dukterystėje.

Antras išlaisvinęs suvokimas: žmogus žmogui yra slėpinys. Jokių apgailėtinų paslaptėlių! Dievas ir taip sukūrė mus paslėptus, pridengtus, esame vieni kitiems tokie slėpiniai, kad mums gyvenimo neužtenka vienas kitą pažinti.

Vyras veikia pasaulyje, moteris – santykių viduje. Tuo ji primena Švenčiausiąją Trejybę, kuri yra nuolatiniame santykyje.

Koks tavo moteriškumo suvokimas, jo idealas šiandien?

Sakyčiau, Marija. Tačiau jos nepažįstu kaip žemiškos moters, tik kaip dangišką, ir taip, kaip ją pristato Bažnyčia – gana šykščiai. Žavi ir įkvepia šventųjų, šventėjančių moterų pavyzdžiai. Labai myliu Motiną Teresę ir juntu su ja šiokį tokį slaptą ryšį… Pati esu šventėjanti moteris, šis kelias man atrodo vienintelis teisingas mūsų žemėje, ypač dabartinių pasaulio įvykių kontekste.

Kai darosi baisu arba puola neviltis, bejėgiškumas dėl karo, tos mintys – ką gi aš galiu padaryti, kuo prisidėti? – virsta suvokimu, kad šiandien kaip niekad kiekvienas turime sąmoningai ir iš visų jėgų šventėti. Dvasiniame lygmenyje kiekvieno mūsų šventėjimas mažina pasaulyje blogį. Galbūt tai skamba naiviai, galbūt išoriškai dar nematyti jokių vaisių, bet giliai tikiu, kad taip yra.

Grįžtant prie moteriškumo, iš savo giminės moterų paveldėjau mokėjimą džiaugtis paprastais dalykais. Yra tokia sąvoka – egzistencinis liūdesys. Bet yra ir egzistencinis džiaugsmas! Jei galvoji, kad gyvenimas beprasmis, kad esame tik biologinės mašinos, lieka desperatiški malonumai – jais naudotis, jų siekti ir apsvaigti nuo jų kaip nuo kokių vaistų, slopinančių mirties baimę ir tuštumą. Tačiau egzistencinį džiaugsmą suteikia gilus suvokimas, kad mano gyvenimas yra prasmingas, o aš kaip asmuo turiu didžiulę vertę.

Tikėjimas suteikią šią prasmę ir vertę. Man atrodo, kad tikrai graži moteris yra džiaugsminga Šventosios Dvasios džiaugsmu, per ją į pasaulį žvelgia pats Dievo Veidas. Juk ji yra toji, kuri gimdo. Adomas be Ievos buvo nevaisingas. O dvasiniame lygmenyje moteris gimdo ir puoselėja gyvybę visuose jai duotuose santykiuose.

Pažiūrėkime į savo gyvenimus – santykių puoselėtoja yra moteris. Vyras veikia pasaulyje, moteris – santykių viduje. Tuo ji primena Švenčiausiąją Trejybę, kuri yra nuolatiniame santykyje.

Pereikime prie tavo vedamo kurso moterims „Ievos žavesys“. Kas užkoduota šiame pavadinime?

Mintį perėmėme iš sutuoktinių Johno ir Stasi Eldredge’ų knygos „Žavingoji“, kurią skaitome programos metu kaip namų darbus. Pagal šios knygos interpretaciją, Ieva buvo sukurta kaip gražiausias ir tobuliausias (kartu su Adomu) kūrinys.

Dievas pradėjo kurti pasaulį nuo grubiausių dalykų: šviesos ir tamsos, žemės, vandenų, po to atsirado augmenija, gyvūnai. Knygos autoriai teigia – kuo vėlesnis kūrinys, tuo jis subtilesnis, tobulesnis, panašesnis į Dievo paveikslą. O Ieva buvo sukurta pati paskutinė! Ir tai reikėtų suprasti kaip esminį jos kokybės ženklą.

Taigi autoriai savotiškai apverčia mūsų mąstymą aukštyn kojomis: juk esame linkę galvoti, kad Ieva yra prastesnė, tokia truputį antrarūšė, nes paimta viso labo iš Adomėlio šonkaulio… Šioje knygoje Ieva vadinama kūrinijos karūna ir Adomo pilnatve, nes Adomui, tobulam kūriniui, tobulai bendraujančiam su Dievu ir kone pratęsiančiam Jo darbus, iki visiškos pilnatvės vis dėlto trūko Ievos…

Ir Ieva jam duodama kaip kūnas jo kūno, kaip kaulas jo kaulų, iš esmės – kaip jo paties trūkstama dalis. Taigi Ieva yra Adomo, o per tai – ir viso pasaulio pilnatvė, be kurios jis yra neužbaigtas ir nevaisingas. Ypač – nevaisingas. Tai labai graži, stipri žinutė, verčianti ir vėl susimąstyti: kas aš, kaip moteris, esu.

Koks šios programos tikslas, uždaviniai?

Na, programos tikslas skamba plačiai ir ambicingai – krikščioniškosios moters tapatybės atkūrimas. O kiek jau pavyksta ją atkurti, priklauso nuo kiekvienos moters poreikio ir įdirbio. Dauguma moterų ateina be tikslo ką nors savyje atkurti, jos tiesiog trokšta moteriškos bendrystės ir tą atvirai iškomunikuoja. Ir šis poreikis yra lengviausiai patenkinamas.

Kai kurios moterys išgyvena krizinius amžiaus tarpsnius (tik po vestuvių, pirmasis vaikas, vidutinis amžius, vyresnis amžius), išgyvena tuštumą ir nepasitenkinimą gyvenimu, junta, kad turi persiorientuoti tiek savo požiūriu, tiek veiklose, bet neranda, kaip. Dar kitos ateina būtent pasimokyti moteriškumo. Visa tai programa gali suteikti, jeigu moteris, kaip sakoma, dirba su savimi. Labai dažnai atsiveria vidinės žaizdos, kurių net nenutuokėme turinčios, ir nuostabu, kad jos pradeda gyti, o kai kurios išgyja net programos metu.

Moterys, esame tokios būtybės, kad paprasti mūsų susibėgimai labai lengvai pavirsta plepalų burbuliukais. Bet kai susiburiama su malda ir kalbamasi apie gilius tikėjimo dalykus, Šventoji Dvasia per moterį gali daug nuveikti, patikėkit…

Kas tau atsivėrė šių grupių metu, ką patyrei, supratai pati?

Visų pirma pastebėjau bendrą tendenciją, kad moterims gyvybiškai reikia moteriškos bendrystės. Būtent – seserystės Kristuje. Ne šiaip sau pasibūti gaminant maistą ar rankdarbius, geriant kavą su pyragaičiu ir maloniai šnekučiuojantis, nors tai irgi puiku. Bet pasibūti su malda po Jėzaus Kristaus vėliava.

Nes mes, moterys, esame tokios būtybės, kad paprasti mūsų susibėgimai labai lengvai pavirsta plepalų burbuliukais. Bet kai susiburiama su malda ir kalbamasi apie gilius tikėjimo dalykus, Šventoji Dvasia per moterį gali daug nuveikti, patikėkit… Grupelėse mes viena kitai tampame gyvu liudijimu, kad per mus šneka, veikia ir gydo Šventoji Dvasia. Tai stiprios patirtys. Ir moterims jų labai reikia.

Kodėl taip teigiu? Todėl, kad ankstesnės grupės iki šiol susitikinėja. Trijų mėnesių programa moteris tik sucementavo, jos nebenori skirtis ir toliau kartu skaito knygas, o susitikusios dalinasi, meldžiasi viena už kitą, už visą pasaulį ir šitaip gauna dvasinių jėgų ne tik sugrįžti į savo kasdienius gyvenimo rūpesčius, bet ir juose savotiškai apaštalauti savo moteriškumu. Visa tai regint kyla minčių organizuoti atskirą grupę, atvirą visoms moterims, kurios, baigusios „Ievos žavesio“ programą, dar nenori skirstytis. Tiksliau tokia grupė jau egzistuoja, tik dar labai maža. Žiūrėsim, kaip čia toliau viskas bus.

Kitas dalykas – mūsų, moterų, stiprioji prigimties pusė yra santykiai. Jie yra mums labiausiai rūpimas dalykas. Tokios jau esame sukurtos. „Ievos žavesy“ apie tai nemažai kalbame ir tą patiriame.

Trečias dalykas, kurį stipriai išgyvenu su kiekviena grupe, – absoliučiai kiekviena moteris yra vaikščiojantis patirčių lobynas. Net pati nekalbiausia, uždariausia, ne itin išsilavinusi – tai visai nesvarbu. Kai moteris praveria burną kalbėjimui (ne plepėjimui!), ji dažnai labai paprastais žodžiais šneka tokius gilius dalykus, kad šiurpas per kūną eina. Tai didžiulė dovana toms, kurios klausosi. Moterys liudija, kad jau vien tai jas gydo. Atrodo, taip paprasta… Tačiau atsiverti nėra paprasta. Reikia laiko, reikia pasitikėjimo, reikia drąsos, sąmoningumo, pagaliau – dosnumo…

Mane sudomino viena programos tema „Kokios vidinės sutartys su mūsų giliausiomis žaizdomis laiko mus nelaisvėje ir trukdo skleistis mūsų tikrajai tapatybei“. Gal galėtum kiek pakomentuoti?

Visos esame daugiau ar mažiau sužeistos. Mūsų žaizdos nejučia priverčia mus patikėti, kad esame pačios kaltos, kad tik tiek ir nusipelnėme, ir visokiais kitokiais vidiniais melais, kuriuos iš esmės mums primetė mus įskaudinę žmonės. Tuos melus ir vadiname vidinėmis sutartimis. Ši gili netiesa apie mus pačias, kuria mes, deja, patikim, ydingai mus veikia daugelyje gyvenimo sričių – nuo asmeninių iki profesinių. Pačios to nesuprasdamos įklimpstame į ydingos elgsenos modelius ir nesuprantame, kodėl esame tokios nelaimingos.

Pavyzdžiui, viena iš mano pačios vidinių sutarčių, iš kurios jau esu išvaduota, man teigė, kad esu bloga šeimininkė ir niekada neišmoksiu skaniai gaminti maisto. Nors daugiau kaip dvidešimt metų kasdien gaminau šeimai valgyti. Ir objektyviai save vertindama galiu pasakyti, kad nebuvau beviltiška. Greičiau vidutiniškai gera valgio gamintoja (dažnai pavykdavo išvirti bent jau skanią sriubą). Tačiau stovėdama prie puodų nepatirdavau džiaugsmo ir įkvėpimo eksperimentuoti, nes buvau iš anksto užsiprogramavusi nesėkmei.

Šis užsiprogramavimas aiškiai signalizavo, kad kažkur yra žaizda, atsiradusi gal net labai ankstyvame amžiuje. Jokių skaudžių įvykių neatsimenu. Tik pojūtį, kad šalia savo tobulos mamos esu visiška nevykėlė. Kad tai duotybė, kurios nepakeisiu. Virtuvė man buvo tai, ką turėjau iškentėti, ir taškas. Panašių įsikalbėjimų ar melagingų vidinių sutarčių turime visi.

O kaip tau pavyko išsivaduoti iš tos melagingos sutarties?

Vieną dieną vėl stovėjau prie viryklės sukandusi dantis ir labai neturėjau nei jėgų, nei noro ką nors gaminti. Staiga kniostelėjo paprašyti Dievą, kad mokytų mane gaminti su meile. Atvirai pasakius, pati iki galo netikėjau, kad būsiu išklausyta, paprašiau beveik „ant durniaus“. Ir ką sau manai? Kitą akimirką viskas persimainė!

Pajutau džiaugsmą ir drąsą bei norą eksperimentuoti. Ėmiau kepti pyragus ir gaminti jautieną, kepti žuvį, nusibodusias košes gardinti daržovėmis ir pačios sugalvotais prieskonių mišiniais… Žodžiu – gaminti tai, kas man atrodė neįkandama, o tikrovėje pasirodė taip paprasta. Pirmąsias dienas jaučiausi taip, lyg nuo manęs būtų nuimti pikti burtai. Tai buvo tikrų tikriausias gilios vidinės žaizdos išgydymas, vienas Dievo stebuklų mano gyvenime.

Mėgstamiausias, populiariausias piktosios dvasios pakištukas šiuolaikinei moteriai, kurį jau minėjau: tau nereikia vyro, tu viską gali pati. Atpažįstama? Dar ir kaip.

O kurios programos temos Tau pačiai įdomiausios, labiausiai rezonuoja?

Viena tokių temų-klausimų – „Kodėl ir kam Ievos žavesys pavojingas?“ Čia kalbama apie piktąjį, apie jo ypatingą neapykantą moteriai kaip gražiausiam, vaisingiausiam Dievo kūriniui. Daugybę amžių piktasis represavo moterį vyro rankomis: ji buvo beteisė savo tėvo arba savo vyro nuosavybė. Dabar, kai esame emancipuotos ir viską galime pačios, pasikeitė ir mūsų puolimo bei gundymo taktikos. Tačiau vis dar esame geidžiamiausias piktojo grobis! Apie tai nemažai kalbamės programos metu, taip pat šia tema ne sykį šnekėjau per radiją, todėl nesiplėsiu.

Mėgstamiausias, populiariausias piktosios dvasios pakištukas šiuolaikinei moteriai, kurį jau minėjau: tau nereikia vyro, tu viską gali pati. Atpažįstama? Dar ir kaip. Taigi šiuolaikinė moteris turi vėl susiorientuoti savo tapatybėje labai gundomai patraukliomis sąlygomis, nes prieš mus – galimybių jūra. Gali siekti ko nori, būti kuo nori, visuomenė tavęs nebevaržo.

Stop. Ar tikrai?.. Visuomenė šiais laikais moters tikrai nebevaržo, tačiau labai daug iš jos reikalauja! Netiesiogiai primeta jai nerealistiškus lūkesčius. Šiuolaikinė moteris turi būti antžmogė: karjeristė, tobula žmona, tobula mama, dirbti ir baigti keletą aukštųjų, nepriekaištingai atrodyti, nušluostyti nosį vyrui savo profesinėje srityje. Bet ar tikrai privalome? Kas mums tai primeta? Kas sukelia nerimą, kad atsiliekame, neatitinkame standartų, kad esame nevykėlės, jei negyvename kaip dauguma? Ar tas kirminas širdyje – mano draugas? Ko jis siekia?

Mūsų laikmetis yra unikalus ir labai palankus moteriai tuo, kad mes pagaliau iš tikrųjų turime, iš ko rinktis, ir tikrai esame laisvos būti tuo, kuo esame! O ne tuo, kuo kiti mus nori matyti. Problema tik ta, kad per daug pasiduodam aplinkos spaudimui. Kitų pavyzdžius ir lūkesčius priimam kaip savo. Todėl panašiai mąstančių, panašiai ieškančių moterų bendrystė yra tokia būtina ir brangi.

Autorius: Jurga Žiugždienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama