Trilerių autorius Ch. Carteris – apie tai, kodėl žiauriausios istorijos žavi

Ch. Carterio knygose aprašoma aštraus proto inteligentiško detektyvo Roberto Hanterio darbo kasdienybė aiškinantis nusikaltimus. Pirmoji autoriaus knyga „Krucifiksas“, išleista 2009-aisiais, knygų mėgėjų platformoje „Goodreads“ įvertinta 4,28 žvaigždutės iš penkių ir sulaukė daugiau kaip 30 tūkst. palankių vertinimų.

Kuo ypatingi Ch. Carterio kriminaliniai romanai?

Ch. Carterio trileriai išsiskiria tuo, kad juose aprašoma daugiau vizualinio brutalumo – žmogžudystės prisotintos kruvinų detalių, kurios jautresnį skaitytoją gali ir išgąsdinti. Diskusijoje kilo klausimas, kodėl tokia literatūra (šiais laikais ir medijos: tinklalaidės, dokumentika, kalbančios apie žmogaus žiaurumą) taip domina visuomenę.

Jungtinėse Amerikos Valstijose vadinamoji tikrųjų nusikaltimų dokumentika (angl. true crime documentaries), rodoma tinklalaidėse, yra itin populiari. Remiantis Edison Research atliktu moksliniu tyrimu apie sunkiojo dokumentikos žanro klausytojus ir žiūrovus, paaiškėjo, kad 42 proc. Amerikos gyventojų, vyresnių kaip trylikos metų, domisi nusikaltimų istorijomis, mano, kad jos yra įspūdingos ir įdomios, laiko tai pramoga, pomėgiu.

Paprašytas tai paaiškinti Ch. Carteris tikino, kad žmonės tiesiog yra smalsūs: jiems įdomu žinoti emociškai net labiausiai slegiančius dalykus, kad suprastų, kodėl vieni ar kiti asmenys atitinkamai elgiasi. Dėl šios priežasties net ir sunkiausių nusikaltėlių nusikaltimai prikausto visuomenės dėmesį.

Pokalbį su kriminalinių detektyvų kūrėju Ch. Carteriu moderavo Audrius Ožalas ir Nora Žaliūkė.

Sunki specialybė, atvedusi į sunkų žanrą

Rašytojas Ch. Carteris gimė Brazilijos sostinėje Brazilijoje. Baigęs mokyklą, išvyko į Jungtines Valstijas ir būdamas septyniolikos įstojo į Mičigano universitetą mokytis kriminalinės psichologijos. Anot jo, specialybė buvo puiki, tačiau labai tamsi – pirmą nusikaltimą jis pamatė būdamas 21 metų.

„Galite įsivaizduoti, ką mes veikdavome kiekvieną dieną. Dabar kriminalinė psichologija pakitusi, bet tada su mumis elgėsi kaip su detektyvais: veždavo į nusikaltimo vietas, kur vis dar būdavo palaikai. Dirbau Detroite – tai žiaurus miestas, mačiau visko: nukirstų galvų, išdarinėtų, gyvų sudegintų žmonių. Taigi net tada, kai padarydavai ką nors gero, pavyzdžiui, padėdavai policijai sulaikyti nusikaltėlį, – ta diena vis tiek būdavo bloga, nes daug gyvybių jau buvo prarasta“, – auditorijai kalbėjo Ch. Carteris.

Ilgainiui jis nusprendė pakeisti specialybę – jo gyvenime atsirado muzika. Asmeniniame interneto puslapyje Ch. Carteris rašo, kad darbo kostiumą iškeitė į suplėšytus džinsus, bandaną ir elektrinę gitarą.

„Pradėjau groti kaip pritariantysis muzikantas. Pirmasis pasirodymas buvo su Björk, paskui – su Shania Twain ir Ricky Martínu. Tačiau kalbant apie asmeninę karjerą ją padaryti ir susitarti su studija man vis kas nors sutrukdydavo“, – prisipažino rašytojas.

Išgyventos istorijos lengviau rašomos

„Kartą susapnavau keistą sapną ir atsibudęs jį papasakojau merginai. Ji paskatino parašyti apie tai istoriją. Aš niekada nenorėjau būti rašytoju. Mano sapnas buvo ne kriminalinė istorija – tai buvo meilės istorija. Parašęs pirmąją dalį pasvarsčiau, kad, jeigu turiu kriminalinio psichologo patirties, galiu ja remdamasis parašyti kur kas geresnę istoriją.

Taip tas lemtingas sapnas mane atvedė čia – per šešiolika metų išleidau trylika knygų“, – apie rašytojo karjeros pradžią pasakojo Ch. Carteris.

Jis teigė, kad, nors jo aprašomi įvykiai yra žiaurūs, jis užsibrėžęs ribas – niekada nerašyti apie vaikus: „Kai ateini į nusikaltimo vietą ir matai nužudytą suaugusį žmogų, dar gali šiek tiek pateisinti nusikaltimo priežastis – gal kažkam sukilo pyktis dėl neištikimybės, pavogtų pinigų. Tačiau kai pamatai negyvą ketverių metų vaiką, to negali suprasti. Negali suprasti, kaip mažas vaikas galėjo išprovokuoti tokius žiaurumus. Todėl apie juos niekada nerašau.“

Į klausimą, kodėl aprašytos būtent skaudžios ir brutalios istorijos lėmė jo karjerą, rašytojas svarstė, kad Europoje galbūt ne visiems suvokiamos tokių žiaurumų priežastys. „Būdami čia mes ne visi galime suprasti, ką išgyvena kitų šalių gyventojai – kai trūksta maisto tau ir tavo šeimai, kai vis nesėkmingai bandai rasti geresnį darbą, kai narkotikų prekeivio pasiūlymas parduoti šį bei tą gali pakeisti tavo gyvenimą. Ir tu tai padarysi“, – aiškino Ch. Carteris.

„Net ir mes patys, jeigu pakliūtume į situaciją, kurioje tektų rinktis – žudyti ar būti nužudytam, jei tai nutiktų mums, galiu garantuoti – daugelis čia sėdinčiųjų labai greitai pakeistų nuomonę apie mirtį ir žudymą. Ir tai nebūtų jų pasirinkimas. Tokios pačios taisyklės galioja ir kalbant apie mums artimus žmones. Savo vaikus ar šeimą gintume, kad ir kas atsitiktų“, – kalbėjo trilerių autorius.

Kodėl tai populiaru?

Kodėl daug kas skaito kriminalinius romanus? Ch. Carterio nuomone, žmonės, iš prigimties būdami labai smalsūs, visada norės suprasti tai, kas nėra suprantama.

„Kai klausomės tinklalaidžių arba žiūrime žinias apie serijinius žudikus, negalime suprasti, kaip, pavyzdžiui, asmuo, turintis mylimą šeimą, su ja pietaujantis, naktį gali ieškoti naujos aukos. Tai nesuvokiama paprastam žmogui. Ir jis nori atsakymų. Mes esame girdėję apie Tedą Bundy (vienas žiauriausių JAV serijinių žudikų – aut. past.), bet ar žinome, kodėl jis padarė nusikaltimus? O skaitydami kriminalinį romaną pabaigoje visada sužinosime atsakymą“, – argumentavo Knygų mugės svečias.

Taip pat viena iš tokio žanro knygų populiarumo priežasčių, anot Ch. Carterio, yra ta, kad mes norime suprasti, kas vyksta žudiko galvoje. Rašytojas tai vadina tamsiosiomis mintimis (angl. dark minds) – jos paskatina žmogų nehumaniškiems sprendimams. Autoriaus teigimu, žmogaus instinktai ne visada aiškiai suvokiami ir humaniški, todėl skaitant tokią literatūrą galima geriau suprasti savo pačių impulsus bei elgesį, net ir žiaurų.

Ch. Carterio nuomone, įtempto veiksmo detektyvų ir medijų žanras vargu ar kada nors išseks. Žmonės visada atras naujų žiaurumo vienas kito atžvilgiu apraiškų.

„Mūsų galimas padaryti blogis yra nesibaigiantis“, – tvirtino autorius. Galbūt dėl to trileriai ir detektyvai neišnyksta iš knygynų lentynų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama