Į psichoterapijos kelią įžengusi literatūrologė R. Bleizgienė: „Viešai paskelbti buvo didelis žingsnis“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su humanitarinių mokslų daktare, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus vyresniąja mokslo darbuotoja R. Bleizgiene apie geštaltinės psichoterapijos studijas, suvirškinti reikalingą pertrauką ir literatūros ir terapijos ryšį.

2016-aisiais kalbinote kolegę Justiną Petronytę ir jos paklausėte: „Kodėl būtent geštaltinė terapija?“ Po beveik dešimties metų norėčiau paklausti to paties.

Kai susidomėjau kvietimu studijuoti, tiesą sakant, nebuvau labai supratusi, kaip yra su ta geštaltine terapija. Pati esu lankiusi grupinę ir individualią psichoterapiją, mano terapeutė buvo geštalto atstovė, todėl pamaniau, kad galėčiau pabandyti ir aš.

Geštaltinės psichoterapijos mokyklos daug atviriau žiūri į priimamus mokytis žmones. Esu humanitarinių mokslų daktarė, apgyniau disertaciją, o geštaltinės terapijos institutai, kurių Lietuvoje yra ne vienas, priima įvairesnės patirties ir išsilavinimo žmones negu, pavyzdžiui, dinaminės psichoterapijos mokyklos.

Iš dalies tai galėjo būti lemtingas atsitiktinumas: atėjau į pokalbį, perėjau atranką ir patekau. Niekada nesigailėjau ir labai vertinu savo mokytojus dr. Vitaliją Lepeškienę, dr. Viktorą Keturakį ir patį geštaltinės psichoterapijos institutą „Dialogas“.

Tarp pirmųjų studijų metų ir dabartinio grįžimo turėjote netrumpą pertrauką. Kas pasikeitė per tą laiką?

Pamenu pokalbį su mokytoju Viktoru, kai apsisprendžiau daryti pertrauką. Buvo toks jausmas, kūno pojūtis, tarsi labai daug suvalgiau, todėl reikia skirti daugiau laiko visam gautam turiniui suvirškinti. Studijos trunka ketverius metus, o pertrauką nusprendžiau padaryti po trejų. Aišku, nemaniau, kad ji bus tokia ilga, bet tuo metu jos reikėjo.

Žiūrint iš geštaltinės terapijos perspektyvos – vyksta procesas. Tęsiant valgymo metaforą, pirma atsiranda alkio poreikis, tyrinėjame lauką, kaip galime tą poreikį patenkinti, tada valgome, ir labai svarbu, kad įvyktų asimiliacija, arba gauto maisto suvirškinimas. Būtent paskutiniam etapui man prireikė daugiau negu vienų metų.

Manau, tai buvo geras sprendimas, nes per tą laiką mokykla pasikeitė: atsirado dar viena mokytoja Anna Tanalska-Dulęba iš Lenkijos, kuri važinėja ir veda seminarus anglų kalba. Institutas išplėtė veiklą, atvažiuoja mokytojai vesti seminarų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, štai kovo ir balandžio mėnesiais atvyks Fransas Meulmeesteris iš Olandijos, Lana Hrgovan iš Kroatijos. Dabar besimokančiųjų institute supervizorių sąraše – specialistai ne tik iš Europos, bet ir Kanados, JAV. Mokymo procese dalyvauja daug didesnis skaičius žmonių, ir dėl to studijos darosi rimtesnės, įgauna daugiau įvairovės ir atspalvių.

Aš žaviuosi, kaip mano bendramoksliai atvirai įvardija savo lūkesčius, ką jie nori gauti iš mus mokančių žmonių.

Geštaltinės psichoterapijos studijos nėra tik teorinių dalykų mokymasis, kaip galime įsivaizduoti. Su kiekvienu mokytoju turime labai daug praktikos, vyksta gyvos sesijos su žmonėmis, ir galima pamatyti, kaip dirba skirtingi terapeutai, tokiu būdu kiekvienas besimokantis mėgina atrasti savo stilių. Geštaltinė terapija nėra vienas modelis, kurį turi išmokti visi, atvirkščiai, reikia ieškoti skirtingiausių šios psichoterapijos būdų ir juos taikyti praktikoje.

Yra skirtumas, kokia buvo pirmoji mūsų grupė ir kokia dabartinė šeštoji, į kurią aš atėjau pabaigti studijų. Man regis, šioje grupėje aš matau daugiau drąsos reikšti visokiausius jausmus, ne tik teigiamus. Aš žaviuosi, kaip mano bendramoksliai atvirai įvardija savo lūkesčius, ką jie nori gauti iš mus mokančių žmonių. Tai labai simpatiški ir atviri žmonės. Iš pradžių buvo nedrąsu grįžti, nes jie jau kartu mokėsi trejus metus, bet dabar jaučiuosi esanti grupės dalis. Taip jau yra, ne tiek daug studentų baigia mokslus per ketverius metus, ir greičiausiai man taip pat neužteks šių metų atlikti visas užduotis, kurių reikia psichoterapeuto diplomui gauti.

Gal ir keistai nuskambės, bet manęs tai negąsdina, kaip tik džiaugiuosi matydama savo tolesnių mokslų perspektyvą. Jau keletą metų yra susibūrusi instituto alumnų grupė, šie žmonės toliau gilina psichoterapijos studijas, padeda vieni kitiems tobulėti, suteikia taip reikalingą palaikymą.

Minėjote, kad mokslų metu galite atrasti ir suprasti sau artimiausią psichoterapijos būdą. Pavyko atrasti savąjį?

Manau, dar per mažai turiu terapinės praktikos, kad galėčiau tai teigti. Savojo darbo stiliaus paieškos – daugelį metų trunkantis procesas. Kita vertus, dažniausiai ne mes patys suprantame, koks yra mūsų psichoterapijos darbo būdas, bet kiti iš šalies pasako, kad jam būdingi vieni arba kiti bruožai. Negalėčiau teigti, kad esu atradusi savo stilių, bet mane džiugina pats ieškojimo procesas ir įvairių terapinių praktikų bandymas.

Mano terapinė laikysena susijusi su pagrindine mano veikla, istoriniais literatūros tyrimais. Aiškiai žinau, kad man labai įdomu žmonių gyvenimo istorijos. Geštaltinė psichoterapija pasiūlo būdų, kaip tą istoriją integruoti į terapinį procesą, kaip jos reiškimąsi tyrinėti čia ir dabar kliento ir terapeuto santykyje, kaip atrasti gyvenimo istorijoje susiformavusius pasikartojančius reagavimo, buvimo santykyje su kitais būdus. Galbūt tai galėtų būti mano kelias.

Geštaltinės psichoterapijos studijos ypatingos tuo, kad tai yra mokymasis per patirtį, atliekant įvairias užduotis, dalyvaujant realiose sesijose ir kaip klientei, ir kaip terapeutei.

Esate puikiai žinoma literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė. Nebaisu priimti tokį gyvenimo pokytį ir vėl tapti savotiška naujoke? Reikia ieškoti klientų, įgyti terapeutės statusą…

Prisimenu, mokslų pradžioje truputį drovėjausi viešai kalbėti apie šias studijas, o dabar grįžusi apsisprendžiau, kad tai yra dar viena mano veikla, kurios neturiu slapstyti ir bijoti apie tai prisipažinti. Žinoma, viešai paskelbti, kad štai ieškau klientų, man buvo didelis žingsnis. Galvoju, kad nuolatinis mokymasis ir ieškojimai labai susiję su mokslininko veikla.

Geštaltinės psichoterapijos studijos ypatingos tuo, kad tai yra mokymasis per patirtį, atliekant įvairias užduotis, dalyvaujant realiose sesijose ir kaip klientei, ir kaip terapeutei. Visiškai kitoks būdas, negu ko nors mokiausi iki šiol, ir man tai tikrai patinka. Bet yra jaudulio, šiek tiek nerimo, kaip viskas bus, ar atsiras su manimi norinčių dirbti klientų…

Kalbame apie naują pradžią, bet, žvelgiant iš akademinės srities, akivaizdu, kad ne vieną dešimtmetį tyrinėjate emocijų istoriją, atmintį, traumas, moterų padėtį. Tad galima teigti, kad psichoterapija visą laiką buvo kartu su literatūrologija?

Mano mokslinio tyrinėjimo kryptys – jausmų fenomenologiniai tyrimai, traumų, atminties studijos, moterų istorija, manau, papildo mano geštaltines studijas, suteikia pagrindo įvairiau, galbūt giliau vertinti klientų atsinešamas patirtis.

Kuriantis geštaltinės psichoterapijos krypčiai dalyvavo labai įvairūs žmonės. Pavyzdžiui, vienas tokių buvo Paulis Goddmanas. Jei pasižiūrėtumėte jo biografiją, jis visų pirma žinomas kaip rašytojas, publicistas, socialinis kritikas. Tačiau jis yra ir vienas iš autorių, kartu su Fredericku S. Perlsu, Ralphu Hefferline’u parašęs vieną pamatinių geštaltinės psichoterapijos knygų Gestalt Therapy: Excitement and Growth in the Human Personality. Į geštaltinės terapijos teoriją yra integruotų vienas kitą papildančių filosofinių idėjų, ateinančių iš fenomenologijos, egzistencinės filosofijos, Martino Buberio dialogo teorijos, Rytų filosofijos.

Visos šios kryptys padarė didelę įtaką geštaltui. Įvairiapusiškesnis šios psichoterapijos pobūdis leidžia tokiems žmonėms kaip aš, kiek kito išsilavinimo, rasti savo vietą ir joje gerai, patogiai jaustis.

Kokių stiprybių suteikia Jūsų akademinių žinių bagažas?

Turiu tam tikrą teorinį pasirengimą, kuris leidžia psichoterapijos darbą vertinti iš tam tikros distancijos. Geštaltinė terapija vyksta su klientu, bet psichoterapeutas visą laiką turi suvokti, kas vyksta, ir rasti šiam procesui teorinį paaiškinimą. Mano išsilavinimas leidžia lengvai abstrahuotis nuo realios psichoterapinės patirties, ją paaiškinant metodologiniais, teoriniais konceptais.

Be to, turiu gebėjimą tiksliai įvardyti dalykus. Analizuojant kūrinius labai svarbi ten aprašyta žmonių patirtis, jos raiška, atsiskleidžiantis savitas pasaulio patyrimo būdas. Visa tai svarbu ir psichoterapijoje: terapijos procese būtina pamatyti, kaip žmogus patiria pasaulį, kaip kuria santykius ir kokius jausmus išgyvena, kokią prasmę suteikia savo patyrimui. Šiuos dalykus reikia ne tik pamatyti, bet ir tiksliai įvardyti.

Nagrinėjant literatūros kūrinius taip pat žiūrima į priešistorę ir kontekstą…

Geštaltinės terapijos moksluose mokėmės vienos iš teorinių atramų – lauko teorijos. Ji padeda platesnę sociokultūrinio lauko, žmogaus gyvenimo patirtį integruoti į terapijos procesą. Kaip literatūrologei man ši sąsaja atrodo kaip savaime suprantamas dalykas, nes visus literatūros ir kultūros reiškinius matome kaip esančius konkrečiame istoriniame, kultūriniame ir socialiniame kontekste. Man kiek paradoksaliai atrodo, kad geštaltinėje psichoterapijoje tą sąveiką ir tarpusavio priklausomybę reikia pagrįsti, nors žiūrint iš mano mokslinio lauko ši sąsaja atrodo dėsninga.

Ar yra sunkumų derinant akademinę veiklą ir psichoterapijos sritį? Ir ar žvelgiant į ateitį psichoterapija Jums galėtų tapti dominuojančia veikla?

Radikalių karjeros pokyčių kol kas neplanuoju. Jaučiu, kad turiu labai svarbią akademinę veiklą, daug įsipareigojimų ir darbų. Bet lygiai taip pat man norisi turėti terapinę veiklą, nors negaliu jai skirti tiek pat laiko. Mano patirtis rodo, kad kai užsiimu skirtinga veikla – turtėja jos abi. Geštaltinės psichoterapijos studijos gerokai praturtino mano literatūrologines nuostatas ir gilino literatūros kūrinių perskaitymo galimybes. Tikiu, kad akademinė patirtis suteikia papildomų atspalvių mano kaip terapeutės veiklai.

Baisu ir liūdna tą sakyti, bet, žiūrint iš geštaltinės psichoterapijos požiūrio, reikia stengtis adekvačiai vertinti situaciją, kurioje esame.

Geštaltinėje psichoterapijoje svarbiausia, kas vyksta čia ir dabar. Galima turėti lūkesčių ir įsivaizdavimų, bet svarbiausia būti adekvačiam dabartinėje situacijoje. Sustabarėję ateities lūkesčiai vertinami gana skeptiškai, tad stengiuosi būti atvira tam, kaip viskas klostosi. Norėčiau turėti praktiką, kad galėčiau baigti studijas, o toliau bus matyti.

Kita vertus, kalbame tokiomis geopolitinėmis aplinkybėmis, kai vėl iškilusi grėsmė mūsų nepriklausomybei, mūsų kaip visuomenės ateitis vėl tampa nebeaiški, tad turėti įvairesnių galimybių veikti, išlikti šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje yra gerai. Baisu ir liūdna tą sakyti, bet, žiūrint iš geštaltinės psichoterapijos požiūrio, reikia stengtis adekvačiai vertinti situaciją, kurioje esame. Nereikia per daug išdidinti grėsmės ar išsigąsti, bet visiškai nuvertinti iškilusias grėsmes taip pat nebūtų adekvatu, tai būtų tikrovės ignoravimas.

Turite patirties ir kaip grupinės bei individualios terapijos klientė, ir kaip geštaltinė psichoterapeutė, tad suprantate abi terapijoje dalyvaujančias puses. Kaip turėtų atrodyti idealus terapeuto ir kliento tarpusavio santykis ir ar jis visada įmanomas?

Nevartočiau žodžio „idealus“, nes nėra kriterijų, kaip tą idealumą pamatuoti. Geštaltinėje psichoterapijoje siekiama, kad kliento ir terapeuto santykis būtų kiek įmanoma lygiavertis. Kartu pripažįstama, kad terapeutas neišvengiamai atsiduria tam tikroje galios pozicijoje. Jis turi būti sąmoningas – klientas į jį reaguoja kaip į autoritetingą figūrą, dėl to terapeutui tenka daugiau atsakomybės.

Terapeuto patirtis, reagavimo būdai ir istorija neišvengiamai kuria terapijos lauką ir prisideda prie kliento reakcijų.

Geštaltinė psichoterapija palaiko fenomenologinę terapeuto poziciją – atvirumą viskam, kas pasirodo terapijos procese. Tai reiškia kliento unikalios patirties pripažinimą – kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo istoriją, savitą patyrimą, yra išgyvenęs tam tikrus sunkumus. Geštaltinės psichoterapijos kūrėjai ilgą laiką vengė teorijos ir laikė ją ydingu dalyku. Jie vengė skirstyti klientus į kategorijas, tai būdinga tradicinėms psichoterapijoms.

Geštaltistai vengia klijuoti etiketes, čia labiau kalbama apie skirtingus žmonėms būdingus reagavimo, dorojimosi su patiriamais sunkumais būdus. Siūloma atsisakyti būdvardinio mąstymo: „Šitas žmogus yra štai toks.“ Vietoj to linkstama sakyti: „Štai šiam žmogui būdingi tokie reagavimo būdai.“ Šis požiūris atsiskleidžia konkrečiame terapeuto santykyje su klientu, rodant pagarbą jo atrastam išgyvenimo, tvarkymosi su sunkumais modeliui.

Terapeuto patirtis, reagavimo būdai ir istorija neišvengiamai kuria terapijos lauką ir prisideda prie kliento reakcijų. Geštaltinė psichoterapija pabrėžia, kad terapeutas pirmiausia turi pažinti save ir suprasti, kaip jis reaguoja, kur yra jo stipriosios ir silpnosios vietos, tokiu būdu jis tampa labiau sąmoningas, kaip jis kuria santykį su klientais.

Svarbiausia šioje terapijoje ne tai, kas vyko kažkada kliento istorijoje ar yra sudėta į jo ateities lūkesčius, – bet tai, kas vyksta čia ir dabar tarp dviejų konkrečių susitikusių žmonių. Kuo šis susitikimas autentiškesnis, tuo tikresnis ir geresnis.

Kad terapeutas būtų tinkamas specialistas, jis turi būti psichologiškai tam pasirengęs. Kaip psichoterapeutas turėtų rūpintis savo psichologine sveikata, kad galėtų padėti kitam?

Šia prasme studijos ir veikla po studijų yra gana griežtai organizuojamos. Terapeutas negali dirbti be supervizijų, kitu atveju tai nekokybiškas ir neetiškas veikimas. Taip pat būna intervizijų grupės, kai terapeutai susirenka, kartu dirba ir gauna grįžtamąjį ryšį bei pastiprinimą iš kolegų.

Kitas dalykas yra individuali terapija, be kurios neįmanoma baigti psichoterapijos studijų. Skirtingos mokyklos reikalauja skirtingo valandų skaičiaus, bet visur tai yra privaloma. Tobulo terapeuto nebūna, todėl reikalingos visos pagalbos priemonės, tarp jų ir individuali psichoterapija, kad specialistas terapijos procese būtų kuo sąmoningesnis.

Užauga karta, kuri kaip niekas kitas rūpinasi savo emocine sveikata, lanko terapiją ir suvokia, moka vertinti savo emocijas. Vis dėlto ši karta – taip pat viena liūdniausių ir vienišiausių kartų istorijoje. Jūsų nuomone, ar kiekvienam žmogui reikia terapijos ir kada tai tampa žalinga?

Labai sudėtingas klausimas. Sakyčiau, kad skirtinguose gyvenimo etapuose pagalbos gali prireikti daugumai žmonių ir pagalbos priemonės gali būti labai įvairios. Pasaulis siūlo visokiausių formų, kur galime rasti pagalbos kilus tam tikroms krizėms, o individuali ar grupinė terapija gali tapti sprendimu išgyvenant sunkumus. Nemanau, kad didelis sąmoningumas gali tapti problema.

Ruošdamasi mūsų pokalbiui pagalvojau, kad geštaltinė psichoterapija labiausiai atitinka nūdienį pasaulį ir jo situaciją, nes jos tikslas yra mokyti žmogų lankstumo, tinkamai reaguoti į pokyčius ir būti adekvačiam kintančiame pasaulyje. Tokia terapija, kai žmogus mokomas greitai reaguoti į pokyčius ir rasti išgyvenimo bei savo poreikių patenkinimo būdus, mano supratimu, yra tinkamiausia.

Kalbant apie šiuolaikinę kartą, džiaugiuosi, kad žmonės yra sąmoningi ir pripažinę problemas ieško pagalbos. Tai yra žmogaus stiprybė – gebėjimas rasti pagalbą aplinkoje, o ne likti vienam išgyvenant sunkumus.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama