Zarasų fotografas S. Navickas kūrė grožį, kad pasaulis taptų gražesnis

1932-aisiais Zarasuose, Malūno gatvės 17-ajame name, S. Navickas įkūrė savo pirmąjį fotopaviljoną, kuris dukterėčios Elvyros liudijimu buvo populiarus ir vietinių gyventojų lankomas. Po penkerių metų fotostudiją perkėlė prie naujai pastatyto namo Smėlynės gatvėje. Ten gyveno ir dirbo. Prasidėjęs karas, pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija, fotografo liga ir ankstyva mirtis lėmė, kad S. Navickas nesurengė savo kūrybos darbų parodos.

Priešistorė

Jaunystėje S. Navickas bendravo su muzikantais ir dailininkais. Tarp jų – su fotografu Miša Botviniku, kaip vietiniai vadino iš Kauno į Zarasus atsikrausčiusį gyventi dvidešimtmetį Moisiejų. Lietuva buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę, jaunų vyrų akivaizdoje kūrėsi nauja valstybė: jei turėjai drąsos ir svajonę – o Stasys ją turėjo, – galėjai ryžtis iššūkiams ir kurti savo verslą. Kita priežastis, lėmusi profesijos pasirinkimą, buvo vaikystėje persirgtas poliomielitas: po ligos viena berniuko koja liko trumpesnė. Užaugusio jo nešaukė į kariuomenę, dėl šios negalios Stasį aplenkė tremtis – fotografas nesidomėjo politika, buvo pasinėręs tik į darbą.

Dar iki karo iš mamos paveldėtame sklype Smėlynės gatvėje pasistatė namą su studija ir užveisė sodą. Nors gyveno audringais laikais, kai griaudėjo pasaulinis karas, o gimtasis kraštas buvo užpultas ir okupuotas, jauno vyro gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Fotografija daugiau kaip keturiasdešimt metų, ypač pokariu, maitino jį ir gausią Navickų šeimą: tėvus, brolius, sūnėnus, dukterėčią, žmoną ir tris fotografo vaikus.

Ateljė

Nuo 1932 iki 1973 m. S. Navickas dirbo įsirengtoje studijoje „Fotografija“ (iš pradžių Malūno gatvėje, o vėliau – naujame name Smėlynės gatvėje). Čia darytas nuotraukas lengva atpažinti iš fono, tapyto ant drobės, taip pat iš charakteringų interjero detalių – pintų krėslų, supamosios kėdės – ir tik jam būdingos stilistikos. Po karo dvidešimt aštuonerius metus dirbo fotografu miesto ateljė Vytauto gatvėje (tuo metu pervadintoje į Aleksandro Puškino). Portretai, kuriuos ir dabar randame gyventojų albumuose su užrašu nuotraukų kampe „Zarasų fotoateljė“ ar „Zarasų gyventojų aptarnavimo buitinis kombinatas“, daryti S. Navicko.

Kūryba

Savo prigimtimi S. Navickas buvo menininkas. Tai, kad jį patraukė fotografija – vienas įdomiausių ir mistiškiausių laikmečio išradimų – nestebino jį pažinojusiųjų. Šiai aistrai liko ištikimas visą gyvenimą. Savo ateljė Stasys fotografavo lankytojus, kurie sumokėdavo už nuotraukas, o namuose įamžindavo šeimos narius: jų gyvenimą sode, išvykas į gamtą – darė tai pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Buvo puikus portretistas. Artimuosius fotografavo prie natūralaus apšvietimo, sukūrė nuostabių žmonos Jadvygos ir vaikų portretų – jie buvo nuolatiniai S. Navicko fotosesijų modeliai. Įamžino tėvus, uošvius, sūnėną ir dukterėčią.

Portretai

Stasys stengėsi įžvelgti fotografuojamų žmonių savitumą ir grožį. Jis nesijautė tik amatininkas (tegul ir geras), kuriam rūpi vien sąžiningai atlikti užsakymą: atėjusiajam į ateljė pasiūlydavo sukurti keletą skirtingų portreto variantų, sakydavo: „Nenorėsite – galėsite neimti.“ Tie, kurie sutikdavo gaišti laiką ieškant įdomesnio sprendimo, dažniausiai vėliau paimdavo abu skirtingais rakursais sukurtus portretus ir net prašydavo po dešimtį nuotraukų visų – portretai buvo išraiškingi ir maloniai stebindavo užsakovus.

 

 

 

Kartais fotografą įkvėpdavo pamatyta detalė – tuomet improvizuodavo. Tokie yra vaikų portretai su obuolių pintine ar babūnės portretas su skerdiena. S. Navicko mamos Juzefos portretas su lašinių paltimis ir kiaulės galva darytas penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Ne kiekviena vyresnė moteris drįstų taip pozuoti, bet babūnė Juzefa pasikliovė sūnumi. Portretas įsimintinas graudžiai komiška nuotaika ir drąsia kompozicija.

Žmonės gamtoje

Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose daug dirbo eksperimentuodamas su žmonių grupėmis gamtoje – prie ežero, upės, miške. Peizažas nebuvo tik fonas portretui: kartais nuotraukose iki galo nematyti pirmojo plano figūrų veidų, arba jie matomi iš dalies, trimis ketvirčiais rakurso. S. Navickas jautė gamtovaizdžio nuotaiką ir prašydavo fotosesijų dalyvių atspindėti tvyrančią rimtį ar melancholiją, o kartais džiugų švytėjimą – tai matyti iš žmonių pozų.

Nuotraukose jis siekė gamtos ir žmogaus dermės, stengėsi, kad nė vienas iš komponentų nedominuotų. Žmonių figūros paryškindavo perspektyvą ir kadro gylį iki trečio–ketvirto plano ir taip atskleisdavo erdvę. Fotografuodamas naudojosi trikoju, tai leido dalyvauti kompozicijose pačiam. Šie kūrybiniai ieškojimai, tikėtina, radosi iš gero apylinkių pažinimo ir meilės Zarasams, skendintiems žalumoje, apsuptiems ežerų. Tai buvo labai saviti fotobandymai – turtinga serija darbų, kuri nutrūko prasidėjus karui.

 

 

 

Darbas sovietinės okupacijos metais

Nuo 1944-ųjų oficiali S. Navicko darbo vieta vadinta „promkombinatu“ – tai buvo okupacinės valdžios įkurta įmonė, kurioje po vienu stogu dirbo siuvėjai, batsiuviai, mezgėjos, laikrodininkas ir fotografas. „Promkombinato“ darbuotojai gaudavo atlygį už darbo dieną, nepriklausomai nuo to, kiek klientų aptarnaudavo – daug ar nė vieno. Anksčiau šie žmonės dirbo individualiai savo namuose, bet sovietinė valdžia siekė kontroliuoti ir riboti žmonių galimybes užsidirbti. Toks „Promkombinato“ darbuotojų darbo apmokėjimo privalumas buvo vienas – lygiava: atlygį, tegul ir menką, mėnesio gale gaudavo kiekvienas, nesvarbu – geras jis buvo meistras ar visiškai nepatyręs.

S. Navickas tuo metu buvo vienintelis profesionalus fotografas Zarasuose, dirbęs legaliai. Kūrė nuotraukas dokumentams, asmeninius ir šeimos portretus; fotografavo santuokas ir krikštynas. 1957-aisiais iš tremties grįžęs M. Botvinikas, jei norintys įsiamžinti kreipdavosi į jį, fotografuodavo savo namuose nelegaliai, nes individualia veikla verstis buvo draudžiama. Žmonės nepaisė įstatymo, bet rizikavo būti nuteisti ar net pasodinti į kalėjimą. Atsiradus galimybei, M. Botvinikas su šeima emigravo į Izraelį, o išvykdamas iš Lietuvos (moters, paveldėjusios jo namą, liudijimu) sunaikino visą savo fotoarchyvą. Tikėtina, kad negatyvus išsaugojo.

Širdies dosnumas

Ilgą laiką Stasys rūpinosi sesers sūnumi ir ištremto brolio vaikais. Sovietinę tremtį patyrė abu fotografo broliai – Balys ir Vladas Navickai, o tremties išvengęs Stasys, dukterėčios Elvyros liudijimu, rūpinosi senais tėvais ir našlaičiais giminaičiais: jis broliams į Vorkutą reguliariai siuntė siuntinius su maistu ir Lietuvoje gyventi likusių mažamečių vaikų nuotraukomis.

Vaikai dėdę be galo mylėjo, iki šiol atsiliepia apie jį su meile ir švelnumu. „Buvo mums tėvas“, – apie jį sako sūnėnas Algimantas. „Pirko mums knygas – daug knygų, daug plokštelių, – namuose skambėjo muzika. Nupirko vaikišką smuiką ir pasamdė muzikos mokytoją; šis ateidavo į namus ir mokė mane smuikuoti. Dėdė Stasys atlygindavo už pamokas“, – prisimena dukterėčia Elvyra.

Visi kartu eidavo į žygius, mokė peiliuku ornamentais drožinėti karklo šaką, grįždami iš miško visi parsinešdavo po dailiai raižytą lazdelę. Plaukiojo baidare su berniukais po ežerą, žiemą traukdavo slidinėti ar vėžino mažuosius rogutėmis. Ypač mylėjo Zarasų ežerus ir miškus, meilę gamtai įskiepijo visiems vaikams.

Santuoka ir tikėjimas

Rūpindamasis sesers ir brolio vaikais, Stasys stokojo laiko sau pačiam. Šeimą sukūrė vėlai, tik 1955-aisiais. Jis vedė Avilių miestelio vargonininko Antano Medinio dukrą, tremtinę Jadvygą Medinytę. Susilaukė dviejų sūnų Romualdo bei Algimanto ir dukrelės Irenos. Šeima buvo katalikiška: Jadvyga nepraleisdavo nė vienų sekmadienio Mišių, kaip ir fotografo mama Juzefa, kuri grįždama sekmadieniais iš bažnyčios, Irenos Navickaitės liudijimu, parsivesdavo namo elgetą ar padegėlį ir pamaitindavo pietumis.

Stasys bažnyčią lankė per adventą, gavėnią ir didžiąsias šventes. Iš mamos Juzefos jis paveldėjo švelnų būdą ir atvirą širdį – Velykų sekmadienį grįždamas iš Mišių pasikviesdavo į svečius visus gatvės vaikus ir prašydavo žmonos iškepti jiems blynų. Sovietiniais laikais viešai švęsti Velykų suaugusieji nedrįso, o Smėlynės vaikai susėdę prie stalo šlovino Viešpatį ir džiaugėsi dėdės Stasio svetingumu.

Gyvenimo nuostatos

Fotografas buvo patriarchalinių pažiūrų: tikėjo, kad vyras privalo išlaikyti šeimą, o žmona turi rūpintis namais ir vaikais. S. Navickas nevartojo alkoholio ir nerūkė. Kol Stasys buvo gyvas, jo žmona Jadvyga nedirbo valdiško darbo. S. Navickas nuotraukas spausdindavo naktimis, namuose turėjo įsirengęs laboratoriją. Nors buvo silpnos sveikatos, dirbo daug: ne kartą, kai Stasį ištikdavo hipertonijos priepuoliai, bendradarbiai kvietė į fotoateljė greitąją pagalbą.

Jadvyga padėdavo ryškinti juostas ir spausdinti nuotraukas. Prieš Velykas ir Kalėdas Navickai privačiai gamino religinio turinio atvirukus – proginiai sveikinimai tada buvo paklausūs. Klebonui prašant, per didžiąsias religines šventes fotografavo pamaldas. Nuo 1973 metų, pašlijus vyro sveikatai, bažnyčioje fotografuodavo žmona.

Ji rūpinosi visu namų ūkiu: įveisė vištų, kasmet užsiaugindavo porą paršelių, siuvo vaikams ir sau drabužius, dailiai mezgė, mėgo siuvinėti. Ypač skaniai ruošė maistą. Kasdien tuo pačiu metu šeima sėsdavo prie stalo pietauti ir vakarieniauti: nerašytos taisyklės – valgyti keturioliktą ir devynioliktą valandomis – laikėsi visi trys Navickų vaikai. Santuoka buvo darni, Jadvyga buvo mylinti, patikima Stasio gyvenimo palydovė ir rūpestinga mama.

Iš I. Navickaitės-Sabaliauskienės prisiminimų

Per visą gyvenimą tėtė, manau, nėra įžeidęs nė vieno žmogaus. Jis rūpinosi savo sesers Elenos sūnumi Edvardu ir ištremto brolio Balio vaikais: Elvyra ir Algimantas augo mūsų šeimoje. Mano pusbrolis Edvardas Navickas ir du jo sūnūs vėliau tapo profesionaliais fotografais. Šeimoje fotografija domėjosi visi – tėtė užkrėtė mus savo aistra. Aš padėdavau laboratorijoje, nors jis niekada nevertė manęs to daryti – jaučiau malonumą jam padėdama.

Tėtę jaudino visa, kas gražu, kas kelia estetinį pasitenkinimą. Kvietė mus, savo vaikus: „Žiūrėkit, žiūrėkit!“ Žiūrėjome drauge su juo į prasiskleidusį gėlės žiedą sode, džiaugėmės ir stebėjomės jo gebėjimu dalytis tuo, ką patiria.

Gyvenome tėtės sukurtoje gražioje pasakoje. Kambariuose čiulbėjo kanarėlės, sodo takeliais vaikščiojo povai, o virš galvų sklandė dekoratyviniai kuoduotieji karveliai. Sode tėtė suprojektavo ilgą alėją, iš abiejų jos pusių nuolat žydėjo gėlės. Negailėjo pinigų gėlių sėkloms, dekoratyviniams krūmams, medžių sodinukams. Sovietiniais laikais į Zarasus atvažiuodavo daug poilsiautojų iš Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), ir vasarą kiemo varteliai nuolat buvo atviri – poilsiautojai ciūgais eidavo žiūrėti mūsų sodo.

Iš Danutės Pranckūnaitės-Gražienės prisiminimų

Mano tėveliai Verutė ir Vytautas Pranckūnai dirbo drauge su ponu Stasiu Zarasų buitiniame kombinate, iš pradžių vadintame „promkombinatu“. Tėveliai buvo svotai Stasio ir Jadvygos vestuvėse, vėliau tapo pirmagimio Romo krikštatėviais. Mano tėvelis Vytautas 1946 m. įsigijo fotoaparatą, laisvalaikiu fotografavo artimuosius, pats ryškino nuotraukas, o ponas Stasys dirbo fotografu vienintelėje valdiškoje Zarasų fotoateljė. Ši aistra juos suartino. Aš prisimenu poną Stasį nuo 1955 m. Malonus, besišypsantis – tokį mačiau jį būdama penkiametė. Lankydavausi šioje šeimoje ir vėliau. Navickų namuose jautėmės laukiami, visuomet buvome vaišinami skaniu maistu, patiektu gražiuose induose.

Namai žavėjo savitumu. Svetainėje stovėjo didelis juodas fortepijonas ir aukštos palmės iki pat lubų. Ant bufeto matydavau gražių porceliano statulėlių, ant sienų kabančius paveikslus. Didžiulėje verandoje stovėjo dailūs pinti krėslai, o dvi sienas dengė ant drobės tapyti pano su Zarasų vaizdais. Viskas čia buvo įrengta ir pritaikyta fotografuoti.

Malonia prabanga dvelkė ne tik namo interjeras, bet ir visa aplinka. Po karo individualūs sklypeliai miestuose buvo vos šešių arų, žmonės prie namų sodino daržoves, o pono Stasio sklypas atrodė milžiniškas – buvo septyniolikos arų. Čia augo sidabrinės eglės, reti dekoratyviniai krūmai ir medžiai, taip pat buvo įstabaus grožio gėlynai.

Smėliu pabarstytais baltais takeliais vaikščiojo povai, jų plunksnomis buvo papuoštas didelis pakabinamas veidrodis. Pagrindinio tako pradžioje stovėjo balta pavėsinė. Iš abiejų pusių taką juosė žydinčios smulkios šimtalapės. Ant takų stovėjo žaisliniai arkliukai. Jie buvo tarsi sodo puošmena, patogi fotografuoti vaikus, sėdinčius ant reto, nematyto ir brangaus tais laikais žaislo.

Ponas Stasys neabejotinai buvo meniškos sielos žmogus. Labai pagarbus, dėmesingas, inteligentiškas. Kalbėjo negarsiai, lėtai. Fotografuodamas stengėsi patarti, prašydavo atsistoti, vėl atsisėsti, tik jau kita poza, žiūrėdavo pro fotoaparato objektyvą, priėjęs pataisydavo drabužio klostę.

Įdomūs fotografo sukurti mano tėvelio ir jo draugų portretai: jis pasiūlydavo žurnalą, susuktą į ritinį, paprašydavo jį laikyti rankoje arba duodavo atverstą knygą, kad žmogus atsipalaiduotų, nebūtų susikaustęs, sutelktų dėmesį į ką nors konkretaus. Mūsų šeimos albumuose daug mano mamos portretų, darytų pono Stasio, taip pat mano atvaizdų: vis kvietė ateiti, fotografavo nuo vaikystės iki baigiant aukštąją mokyklą – tol, kol jis darbavosi Zarasų fotoateljė.

Fotografas A. Navickas: prisimenant Tėvą

Vaikystė man primena žydintį sodą. Namuose visada buvo daug augalų, gėlių, taip pat įvairiausių paukščių – kanarėlių, papūgėlių, dekoratyvinių balandžių ir net povų. Sode Tėvas įrengė gražią pavėsinę, didžiulį fontaną su žydinčiomis lelijomis ir svyruokliu gluosniu šalia vandens. Čia niekada netrūko lankytojų, nei savų, nei svetimų. Tėvas mėgo bendrauti, prakalbindavo kiekvieną.

Taip pat mėgo senovinius gražius daiktus, keletą jam brangių daiktų aš saugau kaip relikvijas. Namuose buvo fortepijonas. Tėvas mėgo prie jo fotografuoti mano mamą, seserį, pusseserę. Nežinau, iš kur moterys imdavo drabužius, bet fotosesijoms apsirengdavo tam laikui visiškai nebūdinga, išskirtine apranga. Tėvas prašydavo šiek tiek pavaidinti, improvizuoti. Buvau mažas, tik ketverių–penkerių metų, tačiau į Tėvo rengiamas mizanscenas taip pat būdavau įtraukiamas. Ne kartą teko vaidinti mažąjį princą, apsivilkus baltu apsiaustu ir berete. Kartais fotosesijos mus erzino, norėjome žaisti – buvome dar vaikai, bet Tėvas kvietė įsijungti, sakė: „Manęs nebus, o atminimas ir nuotraukos išliks.“

Pagal galimybes stengėsi praleisti su mumis daugiau laiko: kvietė drauge tvarkytis sode, o sekmadieniais visa šeima eidavome į gamtą klausyti čiulbančių paukščių, ošiančių pušų, šnarančių nendrių ežere. Prieš Kalėdas namuose drauge statėme eglutę. Ji buvo iki pat lubų, puošėme visa šeima, kambariuose sklido stebuklingas eglutės kvapas. Naujųjų metų naktį, jei užmigdavome, Tėvas mus žadindavo ir pirmomis prasidedančių metų minutėmis sveikindavo – jam tai atrodė svarbu.

Tėvas buvo už mamą vyresnis 20 metų. Jis skaudžiai išgyveno, kad negalės rūpintis vaikais tol, kol jie tvirtai atsistos ant kojų. Labiausiai gailėjo manęs. Kai Tėvas išėjo amžinybėn, buvau tik šešerių. Iš mamos pasakojimo žinau, kad mirdamas sakė: „Aš ir miręs už jį melsiuosi.“ Šią Tėvo dovaną visą gyvenimą širdyje nešioju kaip didžiausią Tėvo palikimą.

Palikimas

2025-ųjų pavasarį miesto gyventojai ir svečiai pirmą kartą aplankys fotografo S. Navicko kūrybos darbų parodą. Džiugu, kad devyniasdešimt metų albumuose gulėjusios nuotraukos prisikels naujam gyvenimui – bus eksponuojamos Zarasų krašto muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje. Projektą finansuoja Zarasų rajono savivaldybė. S. Navicko nuotraukose išsaugotas XX amžiaus pirmosios pusės miesto žmonių gyvenimas, poilsis, pramogos, daug Zarasų ir apylinkių vaizdų. Ypač įsimintini vaikų ir moterų portretai.

Parodą rengia sūnus – jauniausia S. Navicko atžala. A. Navickas iš tėvo paveldėjo fotografo talentą – išskirtinį jautrumą šviesai ir spalvai, taip pat meilę gimtajam miestui. „Apie Zarasus galiu atsakyti vienu žodžiu – Gimtinė, bet šį žodį turiu rašyti didžiąja raide. Čia praėjo visas gyvenimas nuo vaikystės iki dabar. Čia viskas pažįstama, sava. Čia ilsisi tėvų ir senelių kaulai. Čia ir pats jaučiuosi suaugęs su žeme.

Žinoma, žmogus gali priprasti prie visko, bet gyventi toli nuo gimtinės komforto nebūtų, visada išliktų sielos šauksmas. Gal buitis ir galėtų būti prabangesnė, bet visada išliktų ilgesys to, ką geriausiai pažįstu ir labiausiai myliu“ (2024 m. rugpjūčio 15 d., „Zarasų kraštas“, iš A. Navicko sveikinimo Zarasų miestui, minint įkūrimo datą).

Fotografas A. Navickas rengia personalines ir grupines fotografijos darbų parodas, leidžia albumus, vadovauja fotografų klubui „Ežerų žemė“.

S. Navickas paliko įkvepiantį kūrėjo pavyzdį. Profesionaliu fotografu tapo sūnėnas Edvardas, augęs dėdės Stasio namuose: Edvardas visą gyvenimą dirbo fotografu Marijampolėje, dažnai važiuodavo į Zarasus. Du E. Navicko sūnūs Narūnas ir Robertas taip pat tapo profesionaliais fotografais.

Autorius: Rūta Kapočiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama