Fotografo Dionizo Putnos nuotraukos – nesenstanti vertybė

[intro_text content="Pristatome antrąją dalį nuotraukų, kurių autorius – Aukštaitijoje netikėtai surastas fotografas Dionizas Putna (1892–1964). Pagrindinis ikonografinis šaltinis yra uteniškės Janinos Babelytės-Bieliauskienės išsaugotas senelio archyvas."]

Renkant medžiagą apie šį fotografą, dar nematytų D. Putnos nuotraukų pateikė ir alantiškiai – istorikas Gintautas Šeikis, Alantoje gimusio kunigo Felikso Drazdausko sūnėnas Danielius Drazdauskas ir netoli Alantos, Kalvių kaime, gyvenusi Dana Žigelytė-Sabaitienė.

Išskirtinė ir labiausiai įstringanti D. Putnos kompozicijų savybė – jo nuotraukų kokybė, kadrų ryškumas ir jo laisva, išradinga figūrų ritmika – horizontali arba įstriža – tikriausiai išmokta iš renesanso meno traktatų. Dar D. Putnai būdingas figūrų išryškinimas žolių, krūmų ar medžių lapijos, šakų fone.

[caption id="attachment_1239645" align="alignleft" width="2560"] Dionizas Putna su fotokamera (fragmentas, apie 1960 m.). Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239640" align="alignleft" width="2552"] Dionizas Putna Viteliškio kaime apie 1960 m. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239641" align="alignleft" width="2560"] Marijona Ylonytė-Putnienė, fotografo Dionizo Putnos žmona. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Mėgstami D. Putnos personažai yra keli Alantos kunigai, jo draugai mokytojai, jaunimas ir nepamainomas bičiulis Mykolas Šeduikis, kuris užfiksuotas keliose dešimtyse kadrų – vienišas, su draugais, merginomis ir kt. Nemažai nuotraukų fiksuoja Alantos pradžios mokyklos vedėją Joną Puodžių, kuris 1941 m. su šeima buvo ištremtas į sovietų lagerius.

Yra keli didieji, istoriškai labai vertingi D. Putnos nuotraukų blokai su prieškario Kauno tiltais, naujaisiais pastatais, pavasariniais potvyniais ir ledonešiais, karo gaisrais. Beje, D. Putna fotografavo tiltus visoje Lietuvoje: Vilniuje, Prienuose, Ariogaloje, Raudondvaryje. Kitas didelis blokas – pokario alantiškių šeimos ir atskiri, ypatingi, iškalbingi žmonių portretai.

Kaupiant medžiagą apie šią asmenybę, radosi dar vienas netikėtas fotografo D. Putnos bruožas – jo pilietinis apsisprendimas ir drąsa. 1941 m. birželio 22 d. nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjo Lietuvių aktyvistų fronto vadovaujamas sukilimas, siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko visoje Lietuvoje, taip pat ir Alantos krašte. Birželio 24-osios vakarą aikštėje prie kooperatyvo buvo iškelta trispalvė, o kitą rytą visi apylinkės partizanai susitelkė miestelio centre, prie pašto šūviais sutiko raudonarmiečių automobilį, nukovė jų politinį vadovą (politruką), išsklaidė kitus karius.

Automobilyje rasta ne tik ginklų ir šovinių, bet ir dokumentų, žemėlapių. Susišaudymo metu raudonarmiečiai sunkiai sužeidė sukilėlį Zigmą Čečergį iš Laičių kaimo, jis vėliau mirė. Idėjiniu sukilėlių vadu galima laikyti Alantos kleboną Konstantiną Šimašį ir Skudutiškio kunigą Stanislovą Čelkų, kuriuos vėliau suėmė KGB ir kaltino prisidėjus prie sukilimo organizavimo.

Alantos gimnazijos muziejuje saugomi vertingi, dar niekur nepublikuoti alantiškio Rapolo Kazlo atsiminimai apie nacistinės okupacijos pradžią. Vis dėlto Lietuvos laikinoji vyriausybė sudarinėjo administracines tarybas. R. Kazlas buvo paskirtas Alantos valsčiaus, kuriame gyveno 12 tūkstančių gyventojų, viršaičiu.

[caption id="attachment_1239642" align="alignleft" width="2560"] Žydai Alantos kalvio žydo šeima XX a. 4 deš. Gintauto Šeikio asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239644" align="alignleft" width="1591"] Belvederio dvaras prie Seredžiaus apie 1938 m. Danieliaus Drazdausko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239646" align="alignleft" width="1637"] Gydytoja Uršulė Drazdauskaitė (kairėje) su motina Uršule Drazdauskiene Belvederio dvare prie Seredžiaus apie 1938 m. Danieliaus Drazdausko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239648" align="alignleft" width="2560"] Alantiškiai Alantiškių iškyla. Mergina su akiniais – gydytoja Uršulė Drazdauskaitė, vyras iš dešinės – mokytojas Mykolas Šeduikis, centre tolimesniame plane – Alantos klebonas Adomas Vyšniauskas. Danieliaus Drazdausko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239649" align="alignleft" width="2560"] Nemunas Dvi merginos Nemuno seklumoje XX a. 4 deš. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Prasidėjus baisiosioms nacių represijoms prieš žydus, Lietuvos nepriklausomybės klausimas nutolo. Radosi naujas rūpestis, nauja įtampa. R. Kazlas, mokytojas Adolfas Telksnys ir kunigas K. Šimašis suorganizavo patikimų žmonių tinklą iš raštingų vietos gyventojų, ir jie rūpinosi, kad Alantos krašto žmonės nepatektų į vokiečių sąrašus ir nebūtų išvežti privalomiems darbams.

Į aktyvistų būrį buvo įtrauktas ir fotografas D. Putna su sūnumi Vytautu (gim. 1922 m.). Nors rizikuodami, Putnos ranka perrašinėdavo tuo metu vokiečių valdžios uždraustą laikraštį „Į laisvę“ ir per Alantos valsčiaus seniūnus bei kitus patikimus žmones platino jo ištraukas. Tam reikalui Alantos klebonas K. Šimašis išmokė V. Putną dirbti spausdinimo mašinėle.

Nors vėliau – apie 1970-uosius – sovietinė valdžia sunaikino beveik visą D. Putnos archyvą ir biblioteką, išliko kai kurie fotografo ranka surašyti jo bibliotekos sąrašai, suskirstyti pagal metus: knygos, žurnalai, kalendoriai, žemėlapiai. Prie daugumos pridėta pastaba: „Įrišta“, nes Putnos savo sodyboje Viteliškyje turėjo knygrišystės aparatą. Išliko ir vienas kitas prieškario dokumentas, pavyzdžiui, D. Putnos sutartis su keliais darbininkais dėl ūkinio pastato statybos Viteliškyje su pavardėmis, darbų įsipareigojimais, atlikimo data ir užmokesčiais.

D. Putna jautė savo misiją šiame Aukštaitijos krašte. Dabar Vilniuje gyvenanti D. Žigelytė-Sabaitienė prisimena: „Kai buvome jaunos, vasarą su draugėmis dviračiais iš Kalvių važiuodavome pas Dionizą Putną fotografuotis.“ D. Putna ne tik gerai atlikdavo savo darbą, bet ir leisdavo susipažinti su savo biblioteka – knygomis, įrištais meno žurnalais. Ant vienos 1934 m. nuotraukos su jaunimu ant žolės yra reverso užrašas: „Skaitom, vartom žurnalus pas literatūros mėgėją Dionizą Putną.“

Iki šiol vyresnieji alantiškiai (ką girdėję, ką patys matę) pasakoja, kad D. Putna, o vėliau ir sūnus Vytautas, sovietmečiu buvo kaltinti už erotinės literatūros platinimą. Pasirodo, Viteliškio sodyboje apsilankiusiems moksleiviams ir mokytojams fotografas duodavo vartyti antikinio meno albumus su nuogomis marmurinėmis moterų ir vyrų skulptūromis arba su renesanso tapyba, kurioje gausu apnuogintų Venerų, Dianų, Adomų ir Ievų.

Jau minėta, kad tarybų valdžia sunaikino didžiąją dalį Putnų archyvo, liko tik mažos nuotraukėlės. Fotografas ant nuotraukų nepasirašinėjo ir nedėjo savo antspaudų, bet iš Putnai būdingų geros fotokameros kadrų, tobulo apšvietimo ir jau minėtos tik jam būdingos figūrų išdėstymo sąrangos galima identifikuoti šio menininko kūrybą.

[caption id="attachment_1239654" align="alignleft" width="1833"] Potvynis Pavasarinio potvynio lytys Nemuno pakrantėje Kaune 1936, 1946 m. (?) Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239666" align="alignleft" width="1739"] Pavasarinio potvynio lytys Nemune 1936, 1946 m. (?) Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239657" align="alignleft" width="2549"] Višta Višta su viščiukais. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239668" align="alignleft" width="2560"] Višta Višta su viščiukais. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239662" align="alignleft" width="2560"] Gaisras Gaisras Kauno centre 1941 m. birželio 22 d. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239670" align="alignleft" width="2560"] Fontanas ВДНХ – liaudies ūkio pasiekimų paroda Maskvoje 1954 m. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Apybraižą pabaikime 89-erių aukštaičio Algirdo Meilaus neseniai parašytų atsiminimų ištraukomis:

„1952–1953 m. mokiausi Alantos vidurinėje mokykloje. Kol buvo galima, iš Perkalių kaimo važinėjau dviračiu. Žiemą gyvenau pas Vladą Sarpauską. Kitapus vieškelio Alanta–Ukmergė buvo Viteliškio kaimas, kuriame gyveno Dionizas Putna. Jis mūvėjo pakulines kelnes, ant kurių – lopas ant lopo. Kartą ateina Dionizas pas Sarpauską, po pažastimi nešdamas gaidį, ir sako: Lodziau, nukirsk jam galvą. Dionizas pats nei kiaulę pjovė, nei vištoms galvas kirto. Gailestingas buvo, bet labai nemylėjo Alantos stribų, vadino juos iš pasalų kandančiais šunimis.

1953 m. kovo pradžioje Alantos mokyklos direktorius Petras Lisas pasakė, kad pamokų nei šiandien, nei ryt nebus – mirė Stalinas. Suvarė visus mokinius į salę, kai kas ašarojo, o man kas!.. Per tirpstantį sniegą kulniuoju namo į Perkalius (apie 12 km). Einu pro Viteliškį, matau, taku atskuba Dionizas ir klausia: ar tikrai numirė Stalinas? Taip – atsakiau. Bus vienu šėtonu mažiau, – tyliai tarė Dionizas.

Pagrindinis Dionizo Putnos verslas buvo fotografavimas. Važiuojant mokytis į Kauną, ir mane fotografavo. Kai ėjau pasiimti nuotraukų, tėvai davė pinigų, o mama dar įdėjo sūrį dovanų. Kai padaviau sūrį, Dionizas iš manęs pinigų neėmė.

Kai prasidėjo kolūkinė melioracija, Dionizo Putnos sodybą nuvertė. Tada jis nusipirko namą Alantoje, į jį persivežė daugybę knygų. Kai Dionizas mirė (1964 m.), knygos liko sūnui. Žmonės ėjo ir skolinosi iš Vytauto literatūrą, kuri dažnai buvo religinė, smetoninių laikų. Tai nepatiko valdžiai. Molėtų komunistų valdžia (partkomas) nusprendė Putnų biblioteką sunaikinti. Nusiuntė savivartę, surinko visas knygas, atvežė prie Molėtų vykdomojo komiteto katilinės, išvertė ir sudegino. Vytautui įsakė tylėti, kitaip išveš ir jį į Sibirą.“

A. Meilus atsiminimuose apie D. Putną rašo, kad sovietinė Molėtų valdžia Dionizą ir jo sūnų Vytautą siekė giminystės ryšiais susieti su sovietinio karvedžio Vytauto Putnos gimine, bet alantiškiai Putnos neigė bet kokį giminystės ryšį.

[caption id="attachment_1239669" align="alignleft" width="2560"] Pirmoji Komunija Vaikų grupė po Pirmosios Komunijos iškilmių Alantos bažnyčioje ankstyvu pokariu (?). Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239663" align="alignleft" width="1571"] Moteris Nepažįstamoji ankstyvu pokariu (?). Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239673" align="alignleft" width="2493"] Moterys Trys alantiškės iš Kalvių kaimo. Iš kairės: Jurgina Žigelytė, Emilija Matulionytė, Dana Žigelytė. Danos Žigelytės-Sabaitienės asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239675" align="alignleft" width="2560"] Monika Simonavičiūtė-Drazdauskienė su sūnumi Danieliumi 1951 m. Danieliaus Drazdausko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239713" align="alignleft" width="1873"] Stribai Du Alantos stribai apie 1946 m. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239677" align="alignleft" width="1275"] Stribai Stribai Alantoje su šuniu 1946 m. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1239678" align="alignleft" width="2528"] Stribų sudaužytas Skiemonių kryžius 1946 m. Jis buvo pastatytas 1930 m. Vytautinių iškilmėms. Vaidoto Žuko asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]