Menas, kuris visada bus tarp žmonių. „Tartle“ parodoje – intuityvus žvilgsnis į skulptūrą

[intro_text content="Birželio 5 d. Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ duris atvėrė paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“, kviečianti pažvelgti į skulptūrą intuityviai. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas skulptūrai kaip žanrui, jos prigimčiai."] Eksponuojama apie 70 kūrinių, kurių didžioji dalis – paties „Tartle“ centro kolekcija. Greta žymiausių skirtingų laikotarpių Lietuvos skulptūros kūrėjų – Marko Antokolskio, Žako Lipšico, Petro Rimšos, Vlado Urbanavičiaus bei kitų, pristatomi ir šiuolaikinių menininkų – Arūno Gudaičio, Andriaus Ermino, Nerijaus Ermino, Mato Janušonio, Tauro Kensmino, Eglės Pilkauskaitės, Mykolo Saukos, Marijos Šnipaitės – darbai. „Mumyse telpa ir tai, kas slypi išmanymo šešėlyje“ Kiekviena „Tartle“ paroda rengiama kiek kitokiu nei įprastai principu – pirmiausia išleidžiamas albumas tam tikra tema, vėliau pagal jo medžiagą kuriama paroda. Jos eksponatai – iš „Tartle“ kolekcijos. Be to, kiekvieną parodą kuruoti kviečiamas vis kitas menotyrininkas. Šį kartą atsakomybė patikėta doc. dr. JURGITAI LUDAVIČIENEI. Ji pasakoja, kad darbas tik su kolekcijai priklausančiais kūriniais nėra lengvas – negali pridėti papildomų eksponatų, gali tik atimti. Tad tenka atrasti metodiką, ką geriausia parodoje išryškinti. „Ši kolekcija nebuvo tikslingai formuota kaip nuoseklus rinkinys – daug darbų iš įvairių laikotarpių, skirtingos stilistikos, todėl nėra lengva rasti bendrą vardiklį. Taip gimė idėja kūrinius ne grupuoti chronologiškai, bet pažvelgti, kas apskritai yra skulptūra“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ aiškina kuratorė. Ji džiaugiasi, kad gavo daug kūrybinės laisvės. „Visi kartu pasidavėme šiam žaidimui, priėmėme net pačias keisčiausias idėjas. Paroda irgi yra kūryba, tad labai smagu, kad niekas nieko man nedraudė, kaip tik palaikė idėjas“, – šypsosi J. Ludavičienė. [caption id="attachment_1280971" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Pagrindinė parodos idėja – pristatyti skulptūrą kaip žanrą. „Skulptūra patiriama per du pagrindinius dalykus – erdvę ir medžiagą. Taip struktūravome albumą, kurį pavadinome „Medžiaginis menas“. Būtent medžiaga išskiria skulptūrą iš kitų meno rūšių – ją turi pajausti“, – pasakoja menotyrininkė. Anot jos, parodos pavadinimas apibrėžia dabartines ekspozicijų tendencijas. J. Ludavičienės nuomone, lankytojai verčiau kuratoriaus ar gido paklaus, ką meno kūrinys reiškia, užuot bandę patys jį suprasti. „Manau, klausydami kiekvienos istorijos, atidžiai stebėdami kontekstą ir gilindamiesi į smulkiausias detales mes pamirštame patį kūrinį. Juk vien apžiūrimas jis tave paveikia – kad ir kokia būtų meno kūrinio priešistorė. Jeigu menininkai norėtų remtis istorijomis, jie patys parašytų tekstą. Todėl norėjau lankytojams pasiūlyti kitą, jiems galbūt nepažįstamą, poziciją – kaip mato tai, ko dar nežino. Todėl toks parodos paantraštės pavadinimas – „Skulptūra iki konteksto“, – idėjos prasmę aiškina J. Ludavičienė. [caption id="attachment_1280986" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Pirmoji pavadinimo dalis „Išmanymo šešėlyje“ yra skulptoriaus V. Urbanavičiaus citatos iškarpa: „Mumyse telpa ir tai, kas slypi išmanymo šešėlyje.“ Šią frazę menotyrininkė interpretuoja kaip nesuvaldomą žmogaus norą kurti istorijas ir palaikyti vieną ar kitą naratyvą, tačiau yra dalykų, neatpasakojamų žodžiais: „Kas yra pasąmonėje, ką galime nujausti ir pajausti – būtent tai yra šis išmanymo šešėlis.“ Paroda sudaryta iš trijų dalių, suskirstytų pagal skulptūros bruožus – santykį su erdve, medžiagą ir keliamas emocijas. Taip, anot menotyrininkės, mes galime patirti šią meno rūšį. „Pirmiausia skulptūra negali egzistuoti be erdvės. Tai – erdvinis menas, tiesiogiai su ja susijęs. Antra, skulptūra neegzistuoja be medžiagos. Gali būti ir eskizas, sukurtas ar nupieštas, tačiau jis nebus vadinamas skulptūra. Ir trečia – skulptūra patiriama jausmais. Pagal tai sugrupavome parodos erdves“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba J. Ludavičienė. [caption id="attachment_1280983" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Skulptūros niekada nelieka vienos – jos visada yra tarp žmonių Pirmoji parodos dalis – erdvė. Ji suskirstyta į du dėmenis: viešąją ir privačią erdves. Pirmasis skulptūros dėmuo, anot menotyrininkės, yra populiariausias – kai mąstome, kas yra skulptūra, dažniausiai prisimename paminklą savo miesto aikštėje. „Skulptūra pirmiausia yra miesto akcentas. Viešojoje erdvėje ji tiesiogiai skirta žmogui. Kitaip tariant, jis yra šių objektų matas – žmogus turi prieiti prie skulptūros, patekti į jos erdvę ir taip pats tapti jos dalimi. Skulptūros niekada nelieka vienos – jos visada yra tarp žmonių“, – dėsto parodos kuratorė. Be to, pasak jos, paminklas visuomet yra šalies monumentas ar simbolis. Todėl mes jaučiame asmeninį ryšį su kiekviena skulptūra, esančia mūsų mieste ar šalyje: „Dėl šios priežasties žmonės labai jautriai reaguoja į skulptūras – nes jos yra ne tik fizinėje, bet ir mūsų identiteto erdvėje. Jeigu pastatoma skulptūra, neatitinkanti mūsų norų ir vertybių, reaguojame neigiamai.“ [caption id="attachment_1280972" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Šioje parodos dalyje eksponuojami garsiųjų Lietuvos miestų skulptūrų modeliai ir eskizai, pavyzdžiui, Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“, Daliutės Onos Matulaitės „Gražina“, Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės „Motina ir vaikas“, o virš eksponatų – originalių skulptūrų fotografijos. Taip galima panagrinėti, kaip menininko vizija kito nuo gipso, terakotos ir bronzos iki įsimintino monumento miesto aikštėje.

Sovietmečiu menininkai neturėjo pakankamai žinių, kaip ją lieti. Išeivė Elena Gaputytė septintajame dešimtmetyje Vladui Vildžiūnui iš Niujorko atsiuntė anglišką bronzos liejimo vadovą. Jis jį išsivertė ir pradėjo pirmąsias bronzines skulptūras daryti savo namų kieme.

Skulptūra privačioje erdvėje dažniausiai suvokiama kaip interjero dekoravimo elementas, tiesa, pastaruoju metu populiariau namuose turėti daugiau paveikslų nei skulptūrų, sako menotyrininkė. Dažniausiai tokie meno dirbiniai pagaminti iš bronzos, nes šis metalas patogiausias skulptoriams, palankiai pasiduoda liejimui. „Lietuvoje dirbti su bronza buvo šiek tiek sudėtinga. Sovietmečiu menininkai neturėjo pakankamai žinių, kaip ją lieti. Išeivė Elena Gaputytė septintajame dešimtmetyje Vladui Vildžiūnui iš Niujorko atsiuntė anglišką bronzos liejimo vadovą. Jis jį išsivertė ir pradėjo pirmąsias bronzines skulptūras daryti savo namų kieme. Tik vėliau šį metodą išmoko kiti skulptoriai ir ėmė kurti kūrinius iš bronzos“, – istoriją pasakoja pašnekovė. Privačioje erdvėje galima rasti Žako Lipšico, Mindaugo Navako, Elenos Kepalas, Petro Rimšos ir Broniaus Pundziaus darbų. [caption id="attachment_1280974" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1280975" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Medžiaga – skulptūros motina Nusileidus laiptais žemyn, prasideda antroji parodos dalis – „Medžiaga“. Kaip sako menotyrininkė, skulptūros negalima įsivaizduoti be medžiagos – ji yra jos motina. [caption id="attachment_1280980" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Čia pristatomos medinės, akmeninės skulptūros ir sukurtos iš vadinamųjų išsilaisvinusių medžiagos pagalbininkų – šamoto, terakotos, gipso, betono ar molio. „Anksčiau tai buvo suvokiama kaip skulptūros pagalbinės medžiagos – iš jų buvo daromi modeliai, eskizai, tačiau savarankiškai jos nefunkcionavo. Bet nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio medžiagos įgavo savarankiškumą. Štai Pablo Picasso anuomet susidomėjo šiomis medžiagomis ir pradėjo iš jų kurti. Taip jos tapo savarankiškomis kūrybos priemonėmis“, – pasakoja J. Ludavičienė. Ypatingas dėmesys skiriamas gipsui – nuo antikos laikų jis naudotas kaip pagalbinė medžiaga, o XX a. tapo savarankiška. Parodoje kontrasto principu eksponuojami akademiniai XIX a. gipso studijų pavyzdžiai, tarkime, Liucijaus Vero biustas, ir šiuolaikinių menininkų darbai, pavyzdžiui, Arūno Gudaičio darbas „Nusiritusi“, kuriame filosofas Sokratas pavaizduotas be barzdos, – tai kopijos kopija, kvestionuojanti akademinio meno sampratą. Ekspozicijoje vaizduojamas ir betonas, pristatomas V. Urbanavičiaus darbu „Standartiniai“. Jį sudaro trys betoniniai šulinių rentiniai, sandarinti juodais organinio stiklo lakštais. „Šiame darbe matome, kaip skulptūroje gali derėti skirtingos medžiagos. Vladas labai mėgsta įvairias medžiagas, kurių paskirtis anksčiau buvo visai kita, – taip jis jas pernaudoja ir kontekstualizuoja iš naujo“, – aiškina menotyrininkė. [caption id="attachment_1280981" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Medis pristatomas kaip viena populiariausių ir skulptorių mėgstamiausių medžiagų – jis yra minkštas, lankstus ir lengvai apdirbamas. Tad kuratorė norėjo parodyti medžio įvairovę ir kokias formas skulptoriai pasitelkia naudodami tuos pačius įrankius. Ši įvairovė atskleidžiama Vytauto Šerio, Leono Striogos, Romualdo Kvinto, Antano Mončio darbais, o šiuolaikinį požiūrį į medį parodo Eglės Pilkauskaitės „Erotinis masažas medinei skulptūrai“ – tai kūrinys, kuriam atliktas erotinis masažas, fiksuotas vaizdo įraše sename televizoriuje, sukuriant intymumo įspūdį.

Akmuo labiausiai susijęs su amžinybe – jis šiame pasaulyje buvo anksčiau už mus

Ir akmuo – jį parodos kuratorė apibūdina kaip didžiausią skulptorių varžovą ir amžiną medžiagą: „Norint apdirbti akmenį, reikia su juo kovoti, grumtis. Be to, akmuo labiausiai susijęs su amžinybe – jis šiame pasaulyje buvo anksčiau už mus.“ Ji sako, kad šias grumtynes geriausiai atskleidžia Mindaugas Navakas, labai mėgstantis akmenį, tačiau jam svarbi ne jo estetika, o galia: „Tai atsispindi Navako skulptūroje „Dantys“ – masyvūs trikampiai, susmigę į žemę ir ištįsę beveik aštuonis metrus, atrodo kaip slibino dantys, kuriuos ieškodamas aukso vilnos pasėjo Jasonas ir iš kurių išaugo šarvuoti kariai.“ [caption id="attachment_1280982" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Šiuolaikinė skulptūra apsimeta tuo, kuo galbūt neturėtų būti Trečioji parodos erdvė, kalbanti apie emocinį patyrimą, pavadinta „Sapnu“. Paklausta, kodėl toks pavadinimas, menotyrininkė atsako, kad toks apibūdinimas padeda lengviau suprasti šiuolaikinę skulptūrą. „Kai mąstome apie skulptūrą, prisimename asirus, senovės graikus, romėnus, Renesansą... Mums atrodo viskas suprantama ir aišku. Bet pamatę šiuolaikinio meno darbus pradedame abejoti tuo, ką matome. Taigi, užuot ieškojusi kiekvienos skulptūros paaiškinimo, atradau pasiteisinusią formulę – į šiuolaikinį meną žvelgti remiantis sapno logika. Kai sapnuojame, kiekviena detalė gali būti kur kas didesnė arba mažesnė, lengvesnė ar sunkesnė nei realybėje. Sapne mes nekeliame klausimų, kodėl tai, ką matome, atrodo būtent taip, o ne kitaip. Tai tiesiog kitas pasaulis – viskas apsimeta tuo, kuo galbūt neturėtų būti“, – šypsosi pašnekovė. [caption id="attachment_1280977" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1280978" align="alignleft" width="2560"] Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“. Jono Balsevičiaus nuotrauka[/caption] Šioje dalyje rodomi šiuolaikinių menininkų Tauro Kensmino, Žilvino Kempino, Nerijaus Ermino, Andriaus Ermino, Marijos Šnipaitės, Nomedos Urbonienės ir Gedimino Urbono darbai. Paroda „Išmanymo šešėlyje. Skulptūra iki konteksto“ meno pažinimo centre „Tartle“ veiks iki 2026 m. gegužės. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]