Aukso amžių išgyvenantis aktorius Dž. Grinys: „Kai buvau mažas, labiausiai norėjau būti pensininku“

Su Džiugu susitikome saulėtą dieną vienoje iš sostinės kavinių. Kalbėtis kuo toliau nuo garsaus kavos aparato atsisėdome prie lauko staliuko. „Kai pasaulyje vyksta baisūs dalykai ir yra tiek šalčio, sušildyti gali tik saulė“, – šypteli jis, atsiliepdamas apie susitikimo išvakarėse pasirodžiusias neramias žinias iš už Atlanto.

„Esu pavargęs, bet taip pat mobilizavęsis, jaučiu, kad viskas pasireikš po premjeros“, – kalbėjai sausio pabaigoje. Premjera įvyko, tad kokios mintys aplanko galvojant apie šių metų pradžią?

Vis dar neturėjau laiko atsikvėpti. Iš tikrųjų jaučiuosi šiek tiek perdegęs – premjeros „Pietinia kronikas“ ir „Mane vadina Kalendorium“… Turėjau kelias laisvas dienas, kūnas kaip ir pailsėjo, bet vis tiek daug nervų ląstelių išdeginta kuriant šiuos vaidmenis. Širdies raumuo pavargęs, todėl laukiu, kada turėsiu dvi laisvas savaites, išvažiuosiu į užsienį ir pasikepinsiu saulytėje.

Žiūrint į tai, kas vyksta pasaulyje šių metų pradžioje, – baisu. Nors vilties teikia, kad „Kronikos“ ir „Kalendorius“ žmonėms suteikė šviesos. Abu darbai tampa reiškiniu, po kurio žmonės rašo ir dėkoja, kad galėjo bent trumpam pabėgti nuo aplinkui vykstančių baisybių. Galimybė bent trumpai pajusti vilties spindulėlį, tyrumą ir švarumą.

Turbūt menas tapo vienu iš nedaugelio išsigelbėjimų nuo nevilties ir vis labiau jaučiamos karo grėsmės?

Turbūt visą laiką taip buvo ir taip bus, todėl menas nemiršta. Sakoma, kad viską pakeis dirbtinis intelektas, bet tik ne meną. Jis gimsta iš žmogaus, jo širdies ir šviesos.

2025-ieji – tavo metai. Dvi didžiulės premjeros, kurios padėjo atmintinai išmokti tavo vardą kiekvieną, bent kiek besidomintį kinu ir teatru, jeigu iki šiol nežinojo. Toks užgriuvęs dėmesys patinka ar kartais vargina?

Patinka. Blogo, priešiško dėmesio nelabai sulaukiau, nors buvau tiek užsikasęs darbais, kad nelabai spėjau tą dėmesį pajausti. Kiekvienam kūrėjui svarbu gauti savo kūrybos grįžtamąjį ryšį, todėl visada raginu žmones parašyti ir pasakyti gerą žodį. Neslėpsiu, kai darbai sėkmingi ir teikia kitiems džiaugsmą, tai glosto širdį.

„Pietinia kronikas“ – turbūt vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų, nesulaukęs blogų vertinimų.

Iš tiesų jis tapo kažkokiu reiškiniu. Vyresnei kartai filmas kelia nostalgiją ir atstoja laiko mašiną, padedančią grįžti į jaunas dienas. Nesvarbu, kad tie laikai buvo baisūs, bet tada tie žmonės buvo jauni. Tačiau tai nėra tik nostalgijos momentas, nes filmas veikia ir jaunosios kartos atstovus. Šiuos dalykus patiria kiekvienas: pirmi kartai, nežinomybė dėl ateities ir metas, kai tavo jausmai yra aštriausi. Labai gera tai išgyventi kartu su Rimantu, Minde, Jurga, Monika ir Edita. Ir aš, ir kiekvienas žiūrovas gali personažuose atrasti save.

Norėčiau filmą dar kartą pažiūrėti kino teatre, bet tada pagalvoju, kad šiek tiek keistai atrodysiu: bičas tiek nori dėmesio, kad ateina į savo filmą, sėdi, laukia žmonių reakcijos… (Juokiasi.) Vis dėlto gal reikės kada surizikuoti.

Nusikelkime šiek tiek į praeitį. Tavo aktorystės kelio pradžia nebuvo visai įprasta: apie tai nesvajojai nuo pirmos klasės, o teatras tau nebuvo visas gyvenimas. Kas įvyko dvyliktoje klasėje, kad teko keisti profesijos planus?

Kai buvau mažas, labiausiai norėjau būti pensininku. Augau su seneliu, kuris visada buvo šalia, ir buvo taip gera su juo, kad net į darželį nėjau. Turbūt jis buvo vienas iš tų, kurie pasėjo manyje artistiškumo sėklą, ir ši laikosi iki šiol. Mes visą laiką dainuodavome, dar prieš mokyklą jis mane išmokė rašyti ir skaityti.

Senelio pasėtas grūdas liko manyje, o trečioje ar ketvirtoje klasėje Molėtuose pradėjau žaisti rankinį. Sekėsi puikiai, svajojau siekti profesionalo karjeros, bet dvyliktoje klasėje nutiko baisi trauma. Tais metais, kai turėjau kabintis, važiuoti žaisti į kitus miestus ir kur nors stoti mokytis, patyriau rimtą traumą, tokią, po kurios nelabai kam būsi reikalingas. Reikėjo iš esmės viską permąstyti.

Iki tol nebuvau matęs nė vieno spektaklio ir nelabai įsivaizdavau, kas yra teatras.

Daug meldžiausi, kad Dievulis parodytų kokį nors kelią. Ir parodė. Įsimylėjau merginą, savo kolegę Digną Kulionytę. Kad galėčiau būti arčiau jos, įsimečiau mokykloje vesti kelis renginius, ir tai man gerai sekėsi. Rankinio aikštelėje visada būdavai prieš varžovą ir su jais keisdavaisi tam tikra energija, tad buvimas scenoje buvo arčiausiai to, ką galėjau surasti. Okay, būsiu aktorius.

Iki tol nebuvau matęs nė vieno spektaklio ir nelabai įsivaizdavau, kas yra teatras. Išsiaiškinau, kur reikia stoti ir kad yra tokia Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kurioje kažkoks Oskaras Koršunovas renka kursą. Pamaniau, kad reikia nuvažiuoti ir pažiūrėti bent vieną jo spektaklį. Pirmasis buvo Koršunovo „Vestuvės“, tada „Žuvėdra“ ir „Jelizaveta Bam“, „Išvarymas“. Viskas apsisuko taip, kad dabar pats vaidinu „Vestuvėse“, „Žuvėdrą“ su Jokūbu Braziu pastatėme tame pačiame teatre, kuriame statė Oskaras, į „Išvarymą“ taip pat įsimečiau, o būdamas pirmame kurse spėjau suvaidinti ir „Jelizavetos Bam“ masuotėje.

Klausant šios istorijos ir prisiminus Rimanto kelią filme „Pietinia kronikas“, atrodo, kad tai tavo įamžinta gyvenimo biografija. Ar režisierius Ignas Miškinis žinojo šias detales?

Neatsimenu, kada visa tai papasakojau, bet filmuojant jis tai žinojo. Dignai dalyvavus atrankoje, nors tuo metu jau buvome išsiskyrę, Ignas išsigando, ar tarp mūsų nebus povandeninių srovių, kurios trukdytų filmuoti. Mes su Digna esame labai geri draugai, bandėme jį įtikinti, kad tai kaip tik padės. Taip ir buvo. Mudu esame labai geri partneriai tiek scenoje, tiek aikštelėje, ir turbūt niekieno kito akivaizdoje negalėčiau taip gerai atsiverti kaip jai.

Akademijoje mokeisi pas Oskarą Koršunovą, jis ir po filmo, ir po „Mane vadina Kalendorium“ premjerų atsiliepė labai šiltai. Ko išmokai iš maestro ir kiek ryšio su juo liko iki šiol?

Ryšys išliko, šiandien ryte kaip tik netyčia susitikome. Buvome su Robertu (akt. Robertas Petraitis), jis man padėjo vienai atrankai nusifilmuoti self-tape, ir žiūrime – eina Oskaras. Yra toks dalykas: jeigu dienos metu mieste sutinku Oskarą, būna labai gera diena.

Labai daug išmokau iš visos dėstytojų komandos: Oskaro Koršunovo, Dariaus Meškausko, Viktorijos Kuodytės. Bet pagrindinis ir bene svarbiausias kiekvienam aktoriui dalykas, kurį perėmiau iš Oskaro, yra drąsa, kūrybinis įžūlumas. Išmokau mąstyti ir kalbėti savo mintimis, galvoti, kas man yra svarbu, nebijoti scenoje ar ekrane dalykų, kuriuos darau, paversti sau asmeniškais. Taip pat neslėpti tamsių pusių, nebijoti atrodyti kvailai, drąsiai varyti tokiam, koks esi, ir tuo didžiuotis.

Kiek tavo personažuose lieka Džiugo?

Visuose personažuose yra tam tikra dalis manęs. Labai patiko Jerzy Grotowskio žodžiai: „Aktorius yra kaip marmuro luitas – jame yra absoliučiai visos formos, tereikia pašalinti tai, kas nereikalinga.“ Taip pat yra su personažais – kažką prisuki, pamažini, padidini, ir išeina žmogus. Bet jis yra visiškai iš tavęs.

„Pietinia kronikas“ vaizduoja laukinį dešimtąjį dešimtmetį: tapatybės paieškos, legalūs ir nelabai dalykai, bandymas suprasti, kas gi ta nepriklausomybė. Kiek tavo vaikystė ir paauglystė turėjo panašumų su tuo, kas rodoma filme?

Net nežinau… Nors ko gi nežinau – labai priminė tą laiką, taip iš tikrųjų viskas ir buvo (juokiasi). Molėtuose buvo tik viena mokykla, joje mokėsi visi. Nesvarbu, ar tai būtų privati mokykla, ar valstybinė, vis tiek joje mokaisi išgyvenimo ir ieškai vietos pasaulyje. Tai, ką darė Rimantas su Minde, tą patį dariau ir aš. Svarbiausia, ko išmokau, buvo ne pamokos, o tai, kaip gyventi mažame pasaulyje. Mokykla juk ir yra mažas pasaulis su savo hierarchija, paniatkėmis, taisyklėmis ir valdžia. Pasaulio, į kurį mes išeisime, simuliacija.

Faktas, kad esi kilęs iš Molėtų, o ne grynakraujis šiaulietis, tikiu, nustebino ne vieną. Kaip pavyko išmokti iki tol nežinotos tarmės?

Gana natūraliai, ir nepasakyčiau, kad būtų reikėję daug laužyti galvą. Gavęs vaidmenį iš pradžių per „YouTube“ žiūrėjau daug laidų: „Kitas“, „Farai“, kuriose daug veiksmo vyksta Šiauliuose, taigi galėjau girdėti, kaip žmonės kalba. Garsiai skaičiau scenarijų, kartais klausdavau mamos patarimų – ji mokėsi Šiauliuose ir galėjo mane pataisyti. Taip pat padėjo šiauliečiai draugai, kolegos, Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Geštautaitė. Žinoma, pats Rimantas Kmita – jeigu kas nors būdavo neaišku, nusiųsdavau jam scenarijaus gabaliuką, ir jis atsiųsdavo balso įrašus.

Su tokiu bagažu ir įrankiais kai ką pavyko išmokti. Nežinau, kaip gerai, bet žmonės sako, kad pavyko. Nors, tiesą sakant, kai filmą žiūrėjau tris kartus, kartais jaučiau, kad būdamas aukštaitis ilginu kai kuriuos balsius.

Vaidinai Jaunimo teatre, Oskaro Koršunovo teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Galiausiai išvykai į Klaipėdos dramos teatrą – kodėl?

Gerai atsimenu tą momentą: vyko festivalis, vaidinome Jokūbo Brazio „Žuvėdrą“, o aš – beveik visą naktį nemiegojęs. Po spektaklio prie manęs priėjo teatro vadovas Tomas Juočys ir paklausė, gal norėčiau prisijungti prie trupės. Kadangi buvau labai pavargęs, atsakiau, kad pagalvosiu per vasarą.

Su teatru iki tol jau buvau pažįstamas, nes repetavome ir leidome Koršunovo „Otelo“ premjerą, todėl pažinojau teatro trupę, jo vadovus. Labai patiko meninė teatro kryptis, ten dirbantys skirtingi ir įdomūs režisieriai, tai, kad spektakliai turi didelę meninę vertę. Šiek tiek gąsdino, kad Klaipėda yra toli nuo Vilniaus, bet tada pagalvojau apie savo mokytoją Darių Meškauską, kuris spėja visur. Klausimų daugiau nebekilo.

Neseniai vyko premjera „Mane vadina Kalendorium“. Drįstu teigti, kad čia yra vienas didžiausių tavo vaidmenų teatro scenoje. Įspūdingi ir skaičiai: 4 valandų ir 20 minučių trukmės, 50 puslapių monologo. Kiek reikia ištvermės ir atminties vaidinant tokiame spektaklyje?

Atvirai – viso teksto nemokėjau iki paskutinės minutės. Vis galvojau, kaip jo nepamiršti, bet kuo daugiau apie tai galvosiu – tikrai pamiršiu, todėl nustojau. Prieš eidamas į sceną persiskaitai, kažkiek pavarai su lapu, ir viskas galiausiai sulenda į kūną. Dažnai kaip aktoriaus manęs klausia: „Kaip tu tiek teksto išmoksti?“ Labai paprasta, nes pradžioje vaidini su lapais, atsiranda daug pagalbinių dalykų, mizanscenų, veiksmų.

Oskarą vaidinti labai gera, nes gali keturioms valandoms išeiti iš baisaus pasaulio ir pasidžiaugti tikrais dalykais.

O ištvermės reikia labai didelės – tiek fizinės, tiek dvasinės, nes su personažu vyksta emociniai linksmieji kalneliai, ir turi išlaikyti sutrikusią jo formą. Esu chebrai sakęs, kad būtų smagu vaidinti Oskarą, jeigu nebūtų tiek teksto. Iš kitos pusės, jį vaidinti labai gera, nes gali keturioms valandoms išeiti iš baisaus pasaulio ir pasidžiaugti tikrais dalykais. Man gražiausias momentas spektaklyje, kai vienoje iš scenų pastorius atsineša butelį kokakolos, aš sustabdau veiksmą ir sakau: „Dabar visi, tiek žiūrovai, tiek aktoriai, palauksite, nes Oskaras nori atsigerti kokakolos.“ Jis geria, džiaugiasi, o tada – važiuojame toliau.

Šiam vaidmeniui pasirengiau atlikdamas kitus vaidmenis. Pastaruosius porą metų turėjau daug didelių vaidmenų: „Miego brolis“, „Equus“, „Storas sąsiuvinis“ – didelės apimties spektakliai, sunkūs techniškai ir emociškai. Dabar suprantu, kad šie vaidmenys mane parengė ir užaugino „Kalendoriui“.

Kalbant apie spektaklį, vis girdima iš romano autoriaus, komandos ar žiūrovų, kad visiems mums reikia Oskaro. Kaip pats supranti šį personažą ir kodėl jis yra toks reikalingas?

Vienas pažįstamas ugniagesys yra gražiai pasakęs: „Mes negalime padėti visiems, bet visi galime padėti kažkam.“ Gerumas yra užkrečiamas, o sulig Oskaru ir paties gyvenime atsirado daugiau šviesos.

Vienoje iš scenų Oskaras dovanoja pastoriui termosą arbatos su žole. Išgėręs tos arbatos, pastorius skaito pamokslą ir cituoja apaštalą Paulių: „Gyvenime yra svarbiausi trys dalykai – tikėjimas, viltis ir meilė, bet iš visų jų svarbiausia yra meilė.“ Oskaras man šiuos dalykus priminė ir padėjo įsisąmoninti. Gal dėl to buvo lengviau sukurti vaidmenį, nes užaugau mylinčioje šeimoje ir tokias vertybes nešuosi visą gyvenimą.

Kaip greitai po vaidmens pavyksta grįžti į save?

Va taip (spragteli pirštais). Turi būti psichas, kad eidamas į sceną pradėtum jaustis visiškai kitoje erdvėje, nematyti žiūrovų, – apskritai nemanau, kad taip būna. Tu turi valdyti personažą, o ne jis tave. Taip, personažas gali išsunkti, išvarginti, palikti minčių, bet su tomis mintimis lieka nebe personažas, o tu. Niekada neturėjau tokios problemos ir sunkiai suprantu aktorius, jeigu jie ją turi. Išeini, atžaidi, išbūni, apsikeiti energija su žiūrovais, o išėjęs nusilenkti jau esi savimi. Duok Dieve, kad taip būtų visą laiką.

Tiek dirbdamas filme „Pietinia kronikas“, tiek spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“ turėjai galimybę susitikti su knygų autoriais. Ką aktoriui reiškia kontaktas su kūrėju? Tai neriboja improvizacinės laisvės, nekelia noro įtikti?

Yra dvi pusės. Jeigu dramaturgas teatre stato pjesę, tada iš komandos yra atimamas medžiagos dekodavimo džiaugsmas, interpretacijos paieškos. Panaikinamas kūrybos momentas, nes režisierius jau žino, kas ir kaip turi būti, ateina tik sustatyti. Iš kitos pusės, kai autorius palieka savo kūrinį ir atiduoda kitiems kūrėjams į rankas, vyksta nuostabūs dalykai. Abiem atvejais, tiek kalbant apie „Pietinia kronikas“, tiek apie „Mane vadina Kalendorium“, autoriai atidavė savo kūrinius kitiems, ir – kaip pats knygos autorius Andris Kalnozolas pasakė: „Viskas, kūrinys nuo šiol nebėra mano.“

Bet kokiu atveju susitikimai ir pokalbiai su autoriais duoda labai daug, ir supranti, iš kur kūrinio šaknys. „Kalendoriuje“ įkvėpimas pagavo po susitikimo su Andriu, kai jis papasakojo kūrinio istoriją, kodėl šis romanas jam buvo reikalingas ir iš kokio tamsaus gyvenimo etapo padėjo jį ištraukti. Pamaniau, jeigu ištraukė jį, gal gali ištraukti dar ką nors – mane ar bent vieną žiūrovą iš šimtų ar tūkstančių, kurie pamatys spektaklį? Jeigu bus bent vienas spektaklio paliestas žmogus, jau verta tai daryti.

Po tokių sėkmingų metų, tikiu, reikia naujų svajonių ir kelti dar aukštesnius tikslus. Koks yra kitas svajonių vaidmuo? Gal jau laikas Holivudui?

Holivudas… (Juokiasi). Svajonių vaidmenų niekada neturėjau, bet šiuo metu norėčiau bent su vienu projektu išvažiuoti į užsienį. Tikrai ne visam laikui, man labai gerai Lietuvoje, bet būtų smagu bent trumpai pasifilmuoti. Buvau gavęs pagrindinį vaidmenį seriale Didžiojoje Britanijoje, maniau, kad viskas, tai mano šansas. Tačiau nepavyko suderinti datų, nes būčiau turėjęs pusei metų visiškai palikti darbus Lietuvoje. Su agentu pasitarėme, kad dėl vieno projekto neverta griauti tokio tvirto pagrindo.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama