A. Serapino „Kūno kultūra“ ŠMC: pasvarstymai apie svarmenis ir kopijų kopijas

[intro_text content="Augusto Serapino paroda „Kūno kultūra“ Šiuolaikinio meno centro parodų salę pavertė sporto klubu. Menininkas referuoja į gerai žinomą natūros ir kultūros opoziciją bei šių elementų simbiozę (antikinė siekiamybė: gražiame kūne – graži siela)."] A. Serapino kaip autoriaus genialumas išties yra paprastume. Jo koncepcijos žaismingos, lengvai suprantamos ir kartu nebaigtinės – atviros interpretacijoms, daugiasluoksnės. Šį sykį autorius prisimena Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos metus. Susiradęs savo tų laikų piešinius ir skulptūras, sukūrė pieštų gipsinių modelių bei savo lipdytų galvų kopijas. Į treniruoklius integruotos skulptūros atidarymo metu buvo aktualizuotos dviem lygmenimis. Vieno sporto klubo treneriai ėmė mankštintis, naudodami šiuos įrenginius, o dabartiniai čiurlioniukai ėmė lavinti akademinio piešimo įgūdžius – eskizuotis gipsines kopijas ir visą tuo metu parodoje vykstantį vyksmą. Na ir viskas. Idėja paprasta, lakoniška ir labai iškalbinga. Iškart atveriami bent keli diskursai: kūno kultas ir meninio švietimo sistema. Šis darbas jau pristatytas ne vienoje Europos šalyje. Vis dėlto tokiu masteliu – pirmą kartą. Ir tas mastelis svarbus šiam kūriniui. Žiūrovas suka ratus bėgimo takelio linijomis ir mato, kaip susikaupę sportininkai kilnoja Michelangelo „Dovydo“ galvas ir panašius iki skausmo pažįstamus modelius. Štai ta Dovydo akis, kurią ir aš piešiau Justino Vienožinskio dailės mokykloje (internete tokio tipo gipsinį modelį, pasirodo, galima įsigyti už 20 eurų). [caption id="attachment_1236321" align="alignleft" width="2560"] A. Serapino paroda „Kūno kultūra“ Viduryje – menininkas Augustas Serapinas ir parodos kuratorė Neringa Bumblienė. A. Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Parodos kuratorė Neringa Bumblienė atkreipia dėmesį, kad piešimo pamokos meno edukacijos sistemoje yra tarsi treniruotės – tai yra sunkus darbas ir pasikartojantys veiksmai. Išties vieną piešinį tobuliname ne vieną pamoką, ne vieną savaitę. Viena pamoka trunka dvi (ir ne akademines) valandas... Darbas sunkus, bet kaip raumenys užauga ne po vienos treniruotės, taip ir piešimo įgūdis atsiranda ne per vieną akademinio piešimo sesiją. Ir piešimo įvaldymą taip pat lengva pamesti, kaip ir gerą fizinę formą. Kalbu iš patirties (abiem klausimais). Pačiam A. Serapinui santykis su sportu artimas – jis pasakojo kasdien rytais bėgiojantis, taip pat kilnojantis svarmenis ir žaidžiantis krepšinį. Su kūryba jo santykis toks, kad niekada nežino, ką sukurs. Ir čia dar vienas jo kūrinių sėkmės receptas. Jis kuria įvietintus kūrinius, pasitelkdamas bendruomenę. O po to vėl savo kūriniams suteikia gyvybę, antrą kartą įtraukdamas bendruomenę, tą pačią ar naują. Šioje parodoje ŠMC pasitelkti treneriai ir čiurlioniukai, o kiti gali dalyvauti registruodamiesi į edukacijas ir patirdami kūno ar meninių įgūdžių lavinimą. Menininkas, pradėdamas kūrinį, turi tik apytikrę viziją (kurią keisti yra pasiruošęs, ir tai daro be skrupulų) arba ateina su tabula rasa žvilgsniu. Tuomet bendrauja, įsiklauso, išgirsta istorijas ir reaguoja į įdomius nutikimus bei faktus, problemas ir nesėkmes, aplinkybes ir tam suteikia meno formą. Čia kūrybiško A. Serapino žvilgsnio sėkmė – nesėkmes matyti kaip galimybes, reaguoti į pokyčius ir sukurti naują, neretai aktualesnį, nei planuota, sluoksnį. Viskas daroma su humoru: labai švelniu, skoningu, draugišku, nekandžiu ir taikliu. [caption id="attachment_1236322" align="alignleft" width="2560"] A. Serapino paroda „Kūno kultūra“ Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236324" align="alignleft" width="2560"] Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236338" align="alignleft" width="2560"] A. Serapino paroda „Kūno kultūra“ Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236335" align="alignleft" width="2560"] Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236330" align="alignleft" width="2560"] A. Serapino paroda „Kūno kultūra“ Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236336" align="alignleft" width="2560"] Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236337" align="alignleft" width="2560"] A. Serapino paroda „Kūno kultūra“ Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Prisiminkime jo mėlynus duonos kepalus, pasakojančius vietinės Škotijos gamintojų kompanijos nesėkmę, kai įkritęs tušinukas nudažė ir sugadino dešimt tūkstančių duonos kepalų. Kita nesėkmė – jo idėja „Ribocoje“, Rygos bienalėje, sukurti vaikų sniego senių kopijas su kitais vaikais. Bet sniegas neiškrito, sniego senių nebuvo, atsirado purvo ir šiaudų seniai, sukurti su vaikais. Dabar tai – jau ir komentaras apie katastrofiškus klimato pokyčius. Pirmoji „Kūno kultūros“ kūrinio versija sukurta dar 2012-aisiais. Tąkart instaliacija turėjo kitą idėją ir prasminį akcentą. A. Serapinas tuomet kūrė studentų galerijai, kuri priklausė ir Skulptūros katedrai, ir Estų dailininkų sąjungai. Taip atsirado jaunųjų ir vyresniųjų kūrėjų sąveika, erdvėse buvo palikti tarsi nebereikalingi menininkų kūriniai, tad pirmoji instaliacija buvo tarsi šio proceso komentaras. Naujojoje kūrinio versijoje paliečiama ir originalo bei kopijos tema. Patenkame į kopijų inceptioną. Visa paroda jau yra senos idėjos kopija (nauja interpretacija). Gipsiniai modeliai menų mokyklose yra garsių istorinių skulptorių darbų kopijos. A. Serapinas, pasiėmęs savo praeities piešinius, kurie yra dvimatės kopijos, prisimena mokyklų gipsines kopijas ir kuria skulptūrines jų kopijas. Čiurlioniukai sėdi per parodos atidarymą ir vėl kuria dvimates gipsinių A. Serapino galvų kopijas, kurios yra klasikos kopijos.

Taigi, kas tuo pasakoma? Kad menų moksle daug kopijavimo. Kūno kultūros pamokoje taip pat kopijuojame – mokytojo judesius. Visuose moksluose daug kopijavimo. Kaip mokosi vaikai ir kūdikiai? Stebėdami ir kopijuodami.

Taigi, kas tuo pasakoma? Kad menų moksle daug kopijavimo. Kūno kultūros pamokoje taip pat kopijuojame – mokytojo judesius. Visuose moksluose daug kopijavimo. Kaip mokosi vaikai ir kūdikiai? Stebėdami ir kopijuodami. Su tuo viskas gerai, bet gal klausimas gali kilti – kiek paveiku ir naudinga meno mokiniams būtų pamatyti autentišką originalą jo autentiškoje aplinkoje? A. Serapinas per daug nekritikuoja, nesiūlo alternatyvų, bet pasidalina pastebėjimu ir kelia klausimus. Ir čia šiek tiek paantrinsiu, kad kopija ir gyvas daiktas yra ne tas pats. Kai mokiausi mokykloje, sklandė toks gandas: vienožinskiukui reikia papildomo pasiruošimo, jei nori įstoti į VDA. Pykau, niršau, nes be proto patiko vienožinskyje, ir tai yra puiki mokykla. Bet tiesa ir ta, kad gyvą žmogų akademinio piešimo pamokoje per penkerius metus piešėme vieną kartą. Akademinio piešimo mokėmės vien iš kopijų, gipsinių. [caption id="attachment_1236329" align="alignleft" width="2560"] A. Serapino paroda „Kūno kultūra“ Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236333" align="alignleft" width="2560"] Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236326" align="alignleft" width="2560"] A. Serapino paroda „Kūno kultūra“ Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236323" align="alignleft" width="2560"] Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236327" align="alignleft" width="2560"] A. Serapino paroda „Kūno kultūra“ Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1236334" align="alignleft" width="2560"] Augusto Serapino parodos „Kūno kultūra“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Pats A. Serapinas, kalbėdamas „LRT Klasikoje“, pastebėjo, kad ir tas kūno kultas yra tam tikras kopijų kūrimas. Išties kažkokie grožio standartai tampa madingi, ir visuomenėje atsiranda daug tų grožio standarto kopijuotojų, o kūno koregavimas vyksta įvairiais metodais, tarp jų – ir per sporto treniruotes. Parodoje susiduriame su šmaikščiu perfrazavimu – jei kilnosime antikines skulptūras vietoj svarmenų, galbūt tapsime tokie pat gražūs ir dvasingi kaip tos galvos. Beveik reklaminė formuluotė, ir taip praveriamas dar vienas – lozungiškų reklaminių pažadų – kontekstas. Vis dėlto mano kartoje yra labiau „arba... arba...“ Dar nuo mokyklos laikų buvo „tie, prie meno“ (neva truputį pačiuožę), ir tie, prie sporto (neva truputį mažiau galvojantys). Suaugome, išaugome, taip stereotipiškai niekas nekalba ir, tikėkimės, negalvoja. Bet ta interesų skirtis esti. Ir čia per didelis ir man gal net per sudėtingas klausimas, kodėl (ir net ar tikrai) taip yra. Bet spėčiau, kad viskas susiję su nežmonišku tempu ir produktyvumo poreikiu. Lieka rintis viena – „arba... arba...“ Pats A. Serapinas sako atvirkščiai, kad fiziškumo siejimas su primityviu – jau praeities dalykas. Kad intelektualūs žmonės puoselėja ir savo kūno sveikatą. Aš vis dėlto manyčiau, kad čia daugiau kalbama apie didesnes pajamas gaunančius žmones, tai tarsi tokia privilegija. Meno pasaulyje, mano galva, sportas dar vis neretai autsaideris. Galiausiai paroda sukėlė gilius apmąstymus apie autentiškumą ir kopiją. A. Serapinas nukopijavo savo seno kūrinio modelį, pakeisdamas jo turinį ir prasmę. Kiek mes kasdien kopijuojame kitus, save veiksmais, kūriniais ir... tekstais? Augusto Serapino paroda „Kūno kultūra“ ŠMC veiks iki gegužės 4 dienos. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]