Karo suniokotas ir it iš pelenų pakilęs: savaitgalio kelionė į Berlyną

[intro_text content="Berlynas – niekada nemiegantis, estetiškai chaotiškas, garsėjantis moderniu menu ir UNESCO globojama reivo kultūra. Vos prieš kelis dešimtmečius negailestingai nuniokotas karo, Berlynas šiandien tituluojamas neribotų galimybių miestu."] Pigi savaitgalio kryptis Didžiausias Vokietijos miestas yra puiki savaitgalio kelionės idėja ne tik dėl trumpo skrydžio, trunkančio kiek daugiau nei valandą, bet ir nedidelės bilietų kainos. Neretai pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“ siūlo įsigyti bilietus vos už 30 eurų į abi puses. Atvykę į Berlyno Brandenburgo oro uostą, miesto centrą lengvai pasieksite viešuoju transportu – traukiniais ar autobusais. Berlynas garsėja puikiai išplėtota viešojo transporto infrastruktūra. Miesto transporto sistema suskirstyta į tris zonas – A, B, C. Pirmoji yra aktualiausia turistams ir apima Berlyno centrą bei kitus lankomiausius objektus. B zona – pereinamoji miesto dalis, o C zona – Brandenburgo regionas su oro uostu. Mieste kursuoja U-bahn (metro), S-bahn (priemiesčio traukiniai), autobusai ir tramvajai. U-bahn turi devynias linijas ir važinėja A bei B zonose. S-bahn sujungia visas zonas – ne tik centrinę miesto dalį, bet ir priemiesčius. [caption id="attachment_1235722" align="alignnone" width="1000"] Berlynas Berlyno „U-bahn“. Omero Messingerio / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Kodėl Berlyne nėra senamiesčio? Bet kuris į Berlyną atvykęs keliautojas netrukus pastebės, kad tai modernus ir šiuolaikinis miestas, kuriame beveik nėra istorinės architektūros. Tam paaiškinimą nesunku rasti šiek tiek pasigilinus į istorinį kontekstą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Berlyno senamiesčio centras buvo susitelkęs aplink Nikolajaus kvartalą – seniausią miesto dalį, kurioje stovėjo XIV a. Šv. Nikolajaus bažnyčia, buvo nusidriekusios siauros gatvelės ir iškilę tradiciniai vokiški namai su fachverko elementais. Miesto likimas drastiškai pasikeitė, kai Adolfo Hitlerio valdoma nacistinė Vokietija Berlyną pavertė Trečiojo reicho širdimi – miestas tapo gyvu kovos lauku. Sąjungininkų bombardavimai visiškai suniokojo didžiąją miesto dalį ir paliko tūkstančius žmonių be namų. Daugelis senųjų pastatų sugriuvo arba buvo smarkiai apgadinti, todėl po karo dalį jų teko sulyginti su žeme. [caption id="attachment_1235723" align="alignleft" width="882"] Antrojo pasaulinio karo suniokotas Berlynas. Olego Knorringo / Wikipedia.org nuotrauka[/caption] Berlyno siena Berlyno siena – ryškiausias Šaltojo karo simbolis, beveik tris dešimtmečius ne tik skyręs Vokietiją, bet ir visą pasaulį padalijęs į dvi ideologines stovyklas. Fizinė ir politinė riba tarp Rytų ir Vakarų, totalitarizmo ir demokratijos, suvaržymo ir laisvės troškimo. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija buvo padalyta į keturias okupacines zonas – amerikiečių, britų, prancūzų ir sovietų. Rytų Vokietija (VDR) pateko į Sovietų Sąjungos įtakos zoną, o Vakarų Vokietija (VFR) tapo demokratine valstybe. Ilgainiui vis labiau ėmė skirtis demokratinės VFR ir komunistinės VDR valstybių lygis. Vis daugiau žmonių iš Rytų Vokietijos kėlėsi į turtingesnę ir laisvesnę Vakarų Vokietijos dalį. Siekdama sustabdyti masinį gyventojų bėgimą, Rytų Vokietijos valdžia 1961 m. rugpjūčio 13 d. pradėjo statyti Berlyno sieną. 155 kilometrų ilgio ir 3,6 metro aukščio siena tapo mirties zona – Rytų Vokietijos pasieniečiai turėjo įsakymą šaudyti į bet ką, bandantį ją perlipti. Skaičiuojama, kad per visą laikotarpį, kol siena stovėjo, žuvo daugiau nei 140 žmonių, nors tikrasis aukų skaičius gali būti didesnis. 1980-ųjų pabaigoje Sovietų Sąjungai pradėjus reformas, VDR režimas susilpnėjo, ir jos valdžia buvo priversta atverti Rytus ir Vakarus skiriančią Berlyno sieną. 1989 m. lapkričio 9 d., džiūgaujant euforijos apimtai žmonių miniai, siena buvo pradėta ardyti. Nors didžioji jos dalis buvo nugriauta, kai kurios atkarpos išliko. Garsiausia jų – Rytų pusės galerija: beveik 1,3 km ilgio sienos fragmentas, padengtas menininkų piešiniais ir grafičiais. Čia galima išvysti Rytų Vokietijos simboliu tapusį Trabant automobilį, besiveržiantį pro geležinės uždangos simboliu tapusią sieną. Taip pat žymųjį Sovietų Sąjungos lyderio Leonido Brežnevo ir Rytų Vokietijos vadovo Ericho Honeckerio brolišką bučinį. [caption id="attachment_1235724" align="alignleft" width="1000"] Berlynas Rytų pusės galerija. Filipo Singerio / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Brandenburgo vartai Brandenburgo vartai – vieninteliai išlikę Berlyno vartai ir garsiausias miesto simbolis. XVIII a. Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo II įsakymu pastatyti vartai turėjo tapti taikos simboliu. Viršutinę vartų dalį puošia garsioji kvadriga – keturių žirgų traukiamas kovos vežimas, kurį valdo taikos deivė Viktorija. Per daugelį metų skulptūra patyrė nemažai išbandymų – Napoleonas ją išgabeno į Paryžių kaip karo grobį, bet po jo pralaimėjimo skulptūra buvo sugrąžinta į Berlyną. Po Antrojo pasaulinio karo vartai atsidūrė prie demarkacinės linijos tarp Rytų ir Vakarų Berlyno, o pastačius Berlyno sieną jie pateko į vadinamąją mirties zoną – niekas negalėjo prie jų prieiti. Griuvus Berlyno sienai, Brandenburgo vartai tapo Vokietijos susivienijimo simboliu. 1989 m. gruodžio 22 d. čia iškilmingai atidarytas sienos perėjimo punktas, dalyvaujant Vakarų Vokietijos kancleriui Helmutui Kohliui ir Rytų Vokietijos premjerui Hansui Modrowui. Vartai stovi Paryžiaus aikštėje (Pariser Platz) prie garsiosios Unter den Linden alėjos. Čia vyksta didžiausios Berlyno šventės – nuo Naujųjų metų sutiktuvių iki futbolo čempionatų rodymo. [caption id="attachment_1068716" align="alignleft" width="2560"] Berlynas Brandenburgo vartai. Andriaus Tinterio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Berlyno katedra Nors ši Berlyno bažnyčia žinoma kaip katedra, iš tikrųjų tai yra parapijos bažnyčia. Tai buvo reprezentacinis etapas Hohencolernų dinastijai, Prūsijos valdovams ir vėlesniems Vokietijos imperatoriams. Šiandien kaip parapijos bažnyčia ir katedra maldos namai tarnauja Berlyno ir aplinkinių vietovių protestantų bendruomenei. Katedros istorija siekia XVII a., tačiau dabartinis pastatas iškilo tik XIX a. pabaigoje, kai Vokietijos imperatorius Vilhelmas II nusprendė pastatyti didingą neobarokinę šventovę, primenančią Romos Šv. Petro baziliką. Per Antrąjį pasaulinį karą Berlyno katedra buvo smarkiai apgadinta – 1944 m. į ją pataikė bombos, ir pastato vidus sudegė. Po karo apgriauta bažnyčia stovėjo daugiau nei tris dešimtmečius, o Rytų Vokietijos valdžia svarstė ją visiškai nugriauti. Vis dėlto 1975 m. buvo pradėta rekonstrukcija, ji truko 18 metų, ir katedra vėl atvėrė duris lankytojams. Šventovės viduje akį traukia įspūdingi vitražai, marmuriniai altoriai ir didingi Wilhelmo Sauerio vargonai. Viena įsimintiniausių vietų – Hohencolernų kripta, kurioje ilsisi daugiau nei 90 Prūsijos karališkosios šeimos narių. Taip pat verta užlipti į katedros kupolą, nuo kurio atsiveria viena gražiausių Berlyno panoramų. [caption id="attachment_1068682" align="alignleft" width="2560"] Berlynas, Berlyno katedra Berlyno katedra. Andriaus Tinterio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Reichstagas Neorenesansinis pastatas iškilo 1894 m., kai Vokietijos imperija nusprendė turėti naują parlamentą. Jo architektas Paulas Wallotas suprojektavo statinį su klasikiniu kupolu, ilgainiui tapusiu svarbia Berlyno panoramos dalimi. Reichstago istorija – sudėtinga ir dramatiška. 1933 m. kilo garsusis Reichstago gaisras, tapęs pretekstu nacistams sustiprinti savo valdžią. Per Antrąjį pasaulinį karą Reichstagas buvo smarkiai apgriautas, o 1945 m. ant jo stogo sovietų kariai iškėlė raudonąją vėliavą – vieną svarbiausių Berlyno mūšio simbolių. Tik po Berlyno sienos griūties ir Vokietijos suvienijimo 1991 m. buvo nuspręsta, kad Reichstagas vėl taps šalies parlamento – Bundestago – namais. Šiandien Reichstago kupolas yra viena populiariausių lankytinų vietų Berlyne, kuriame taip pat yra įkurta stiklinė apžvalgos aikštelė. [caption id="attachment_1068722" align="alignleft" width="2560"] Berlynas Reichstago kupolas. Andriaus Tinterio / Bernardinai.lt nuotrauka[/caption] Aleksandro aikštė Aleksandro aikštė, dažnai vadinama tiesiog Alex, yra viena žymiausių ir judriausių Berlyno vietų. Per šimtmečius ji išgyveno daugybę transformacijų – nuo turgavietės ir karinių paradų aikštės iki socialistinio modernizmo centro ir šiandien tapusios miesto širdies. Aikštė savo vardą gavo 1805 m., kai buvo pervadinta Rusijos caro Aleksandro I garbei po jo vizito Berlyne. Iki tol ilgą laiką ji tarnavo kaip gyvulių turgus ir karinių pratybų vieta, tačiau XIX a. pabaigoje tapo judriu miesto centru, kuriame kūrėsi viešbučiai, restoranai, universalinės parduotuvės ir verslo įstaigos. Antrojo pasaulinio karo metais Aleksandro aikštė buvo stipriai subombarduota, o po karo atsidūrė Rytų Berlyno pusėje. VDR valdžia 1960-aisiais aikštę pertvarkė į plačią pėsčiųjų zoną, apsuptą sovietinio modernizmo architektūros pastatų. Tuo metu buvo pastatyti tokie objektai kaip Televizijos bokštas ir Pasaulio laikrodis, rodantis laiką įvairiose pasaulio šalyse. Po Berlyno sienos griūties ir Vokietijos susivienijimo Aleksandro aikštė išliko vienas svarbiausių miesto centro taškų. Šiandien tai – viena judriausių vietų Vokietijoje, kur susikerta svarbios viešojo transporto linijos, o aplink aikštę įsikūrę prekybos centrai, biurai, restoranai ir viešbučiai. [caption id="attachment_1235726" align="alignleft" width="1000"] Berlynas Berlyno televizijos bokštas. Clemenso Bilano / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Potsdamo aikštė Potsdamo aikštė – viena ryškiausių Berlyno transformacijų. Iki Antrojo pasaulinio karo buvęs gyvybingas transporto ir pramogų centras po karo tapo visiškai sugriautas. Aikštė atsidūrė Berlyno padalijimo centre – čia susikirto keturios sąjungininkų okupacinės zonos, o pastatyta Berlyno siena Potsdamo aikštę pavertė dykviete, vadinamąja mirties juosta. Daugiau nei 28 metus čia nebuvo vykdoma jokia veikla. Po Berlyno sienos griūties Potsdamo aikštė tapo didžiausiu miesto rekonstrukcijos projektu. 1990-aisiais čia buvo pastatyti modernūs dangoraižiai, prekybos centrai, kino teatrai ir biurų kompleksai. Vienas žymiausių simbolių – futuristinis „Sony“ centras su įspūdinga stiklo ir plieno stogo konstrukcija. Kiekvieną rudenį čia vyksta garsusis Berlyno kino festivalis (Berlinalė), pritraukiantis kino industrijos atstovus iš viso pasaulio. [caption id="attachment_1235727" align="alignleft" width="1000"] Berlynas Berlyno kino festivalis. Clemenso Bilano / EPA-EFE nuotrauka[/caption] Muziejų sala Muziejų sala – Berlyno kultūros ir meno centras, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šprė upės saloje įsikūrę penki garsūs muziejai: Pergamono muziejus, Senasis muziejus, Naujasis muziejus, Senosios nacionalinės galerijos muziejus ir Bodės muziejus. XIX a. sukurta meno šventovė Antrojo pasaulinio karo metu, kaip ir didžioji dalis Berlyno, buvo smarkiai apgriauta, tačiau po ilgų restauracijų tapo viena svarbiausių istorijos ir meno ekspozicijų erdvių Europoje. Muziejų saloje galima išvysti tokius pasaulinio garso kūrinius kaip Nefertitės biustas, Pergamono altorius ir Babilono Ištarės vartai. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]