„Norime rodyti aukštos kokybės filmus, darančius pokytį žmonių galvose“: koks bus jubiliejinis „Kino pavasaris“?

[intro_text content="„Nenorėjome, kad visas „Kino pavasaris“ būtų vien gimtadienio šventimas ir torto valgymas, norėjome dovanų žiūrovams“, – sako didžiausio kino festivalio Lietuvoje komandos narė DOVILĖ GRIGALIŪNAITĖ. Iki „Kino pavasario“ likus vos kelioms savaitėms, paaiškėjo festivalio programa ir laukiančios staigmenos."] Nuo 1995 metų gyvuojantis „Kino pavasaris“ jau netrukus žiūrovus kvies į jubiliejinę gimtadienio šventę. Iškilmingas atidarymas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, kelias valandas trunkantis trumpametražio kino maratonas, susitikimas su garbingais svečiais ir filmai, rodyti per pirmąjį festivalį. Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su „Kino pavasario“ programos ir pirkimo vadove D. Grigaliūnaite apie festivalio 30 metų sėkmės paslaptį, garsiai nuskambėjusią žinią apie atnaujintą identitetą ir kodėl užsienyje itin vertinamas lietuviškas kinas tokių pagyrų nesulaukia namuose. [caption id="attachment_1046271" align="alignleft" width="2560"] „Kino pavasario“ programos ir pirkimo vadovė Dovilė Grigaliūnaitė. Audriaus Solomino nuotrauka[/caption] Šių metų „Kino pavasaris“ mini ypatingą sukaktį – 30 metų jubiliejų. Apžvelgiant šiuos metus, kokia yra festivalio sėkmės paslaptis, kad jis sugebėjo ne tik išlikti, bet ir tapti viena laukiamiausių kino švenčių, be kurių retas įsivaizduoja pavasarį? Entuziastingi ir labai kinu besidomintys bei jį mylintys žmonės. Jų vis daugėjo, ir kalbu ne vien apie organizatorius, bet ir apie žiūrovus. Vos prasidėjęs „Kino pavasaris“ tapo vieta, kurioje galima išvysti tokius filmus, kokių nerodė įprastame kino teatrų repertuare, – autorinį kiną. Daugeliui tai padėjo atrasti kiną, ugdyti meilę jam, pradėti juo domėtis. Žmonių grupė vis didėjo, bet visada išliko stabili, o kartu su festivaliu užaugo daug žmonių ir vardų. „Kino pavasaris“ pasitinka jubiliejų atnaujinęs identitetą ir logotipą, kuris, pasirodo, visuomenei yra itin svarbus ir jautrus dalykas. Ar galima sakyti, kad tai rodo naują festivalio kryptį? „Kino pavasario“ logotipas kinta kas dešimt metų – tiek praėjo laiko nuo pastarojo karto. Atrodė, kad 30-metis yra puiki proga pokyčiams. Tai nėra susiję tik su gimtadieniu, daug lėmė išsiplėtusi kampanija. Prieš 30 metų tai buvo tik kino festivalis, o šiuo metu „Kino pavasaris“ daro daug daugiau dalykų: tai kino festivalis ir įvairaus kino rodymas visus metus, edukacinės veiklos projektai, kino platinimas. Šiemet festivalis sujungė pajėgas su kino teatru „Pasaka“ – tai reiškia, kad „Kino pavasaris“ nebėra tik kino festivalis, tai – tam tikra kino rodymo platforma. Logotipų keitimai dažnai sulaukia didelio dėmesio. Net jei tai neigiami komentarai, žmonių reakcija rodo gerą požymį: festivalis žiūrovams rūpi, jie jį laiko savu ir pokyčius priima asmeniškai. [caption id="attachment_1232133" align="alignleft" width="2048"] „Kino pavasario“ spaudos konferencija Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tautvydo Stuko nuotrauka[/caption] Kaip jubiliejinis statusas pakeitė filmų atrankos prioritetus? Nenorėjome, kad visas „Kino pavasaris“ būtų vien gimtadienio šventimas ir torto valgymas, norėjome dovanų žiūrovams. Gimtadienį švęsime pirmąjį savaitgalį, o likusias dienas turėsime kitų švenčių, premjerų ir renginių. Šia proga žiūrovams tris dienas rodysime filmus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – siaubo filmus gyvai įgarsinant grupėms. Teatras – ypatinga erdvė, todėl vien ėjimas į ją turėtų atrodyti šventiškai.

Pristatysime programą „30 pavasarių“. Ją sudaryti pakvietėme anksčiau festivalyje dirbusius programos sudarytojus – žmones, kurie suformavo mūsų skonį ir išugdė meilę kinui.

Labai norėjome, kad žiūrovai pamatytų filmą, rodytą per pirmąjį festivalį. Manėme, kad sužinoti pirmąjį seansą bus labai sudėtinga, bet pavyko atrasti paieškos archyvuose – tai Leoso Caraxo „Pont Neuf meilužiai“. Simboliška, kad tai taps šių metų festivalio pirmuoju seansu – tarsi tiltu, sujungiančiu praeitį su dabartimi. Vėliau filmas bus rodomas visoje Lietuvoje daug kartų, festivalyje lankysis ir pats režisierius. Pristatysime programą „30 pavasarių“. Ją sudaryti pakvietėme anksčiau festivalyje dirbusius programos sudarytojus – žmones, kurie suformavo mūsų skonį ir išugdė meilę kinui. Jų šešetas atrinko po vieną filmą iš 30 metų repertuaro, tą patį padaryti pakvietėme ir festivalio įkūrėją Vidą Ramaškienę. Kita programa pavadinta Lietuviško trumpametražio kino maratonu, kurio metu rodysime 30 svarbiausių ir įdomiausių filmų, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį, jo seansas truks aštuonias valandas. Kaip manote, ar šiuolaikiniam žiūrovui bus įdomūs archyviniai, ne vieną dešimtį skaičiuojantys filmai? Kino festivalio dėmesio centre – šiuolaikinis kinas, bet tai nėra vien naujausi, daugiausia apdovanojimų įvertinti filmai. Kiną sudaro daug dalykų, todėl festivalyje norime pateikti kuo įvairiapusiškesnę programą, o klasiką rodyti ir ją aktualizuoti iš naujo yra mūsų misija. Taip pat, kaip ir siekti prisidėti prie Lietuvos kino kultūros plėtros, lietuviško kino sklaidos, atkreipti dėmesį į kino paveldą bei edukaciją. Norime rodyti aukštos meninės kokybės filmus, darančius pokytį žmonių galvose. Nėra skirtumo, kokio senumo ar naujumo yra kūrinys, svarbu, kad jis būtų įdomus, geras ir paveikus. Todėl festivalio programoje yra daug kino klasikos, tuo mes labai džiaugiamės. Didžiausio populiarumo vis dar pagal Holivudo diktuojamas sąlygas sulaukia ilgametražiai filmai. Jūs pasirinkote didelį dėmesį skirti trumpametražiams. Tokiu būdu siekiate populiarinti dar nepakankamai vertinamą kino žanrą? Taip, žiūrovus pritraukti žiūrėti tokį kiną yra ganėtinai sunku. Bandydami sudominti, prigalvojome įvairių teminių programų, specialių žiūrėjimų, tokių kaip lietuviško kino maratonas. Trumpametražio kino festivalio šūkis „Trumpas, bet kinas“ gerai perteikia neteisingą tokio kino vertinimą. Mes vienodai vertiname filmus, kurie yra nauji, sukurti prieš 20 metų, trunkantys aštuonias valandas ar minutę, todėl trumpametražių šiemet bus beveik tiek pat kiek ilgametražių. Taip yra ne veltui, dideliu filmų skaičiumi skatinsime nebijoti pasirinkti, nes galite būti nustebinti ir norėti daugiau. [caption id="attachment_1232129" align="alignleft" width="2048"] „Kino pavasario“ spaudos konferencija Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tautvydo Stuko nuotrauka[/caption] Kad renginys gyvuotų, jis turi atliepti aktualijas. Viena jų – šiuo metu esanti itin sudėtinga geopolitinė padėtis, karo grėsmė tyko visai čia pat. Kiek tai atsispindės „Kino pavasario“ programoje? Į tai, kas vyksta aplinkui, reaguoja daugelis dabar kuriančių kūrėjų – per asmeninę prizmę, nagrinėdami geopolitines, socialines problemas ar filosofuodami. Todėl dauguma programos filmų susiję su tuo, kas vyksta pasaulyje. Vienas tokių yra dokumentinis filmas „Rusenančios žemės giesmės“ apie įvykius Ukrainoje. Režisierė įvykius pradėjo fiksuoti nuo pat karo pradžios, dar nė nežinodama, ką su ta medžiaga darys. Filmavo keletą metų, todėl juostoje matome ne tik karo paveiktą šalį, bet ir prisitaikymą prie karo, tapusio kasdienybe. Kita opi, tačiau ne pati populiariausia tema – ekologija. „Kino pavasaris“ šiai temai skirs atskirą segmentą, bendradarbiaujama su Sengirės ir kitais fondais. Kokie dedami akcentai siekiant sudominti žiūrovus? Daug metų dirbau žmogaus teisių kino festivalyje „Nepatogus kinas“. Jame buvo speciali aplinkosaugai ir ekologijai skirta programa, į kurią buvo sudėtinga pritraukti žiūrovus. Ši tema rūpi programos sudarytojams, ji taip pat neišvengiamai svarbi kiekvienam žemės gyventojui. Programa „Ten, kur eina medžiai“ norėjome eiti kiek kitu keliu – ne gąsdindami: žiūrėkite, kas vyksta pasaulyje, o parodydami meilę gamtai. Norime skatinti didesnį gamtos pažinimą, supratimą, o tada galbūt pavyks paraginti žmones finansiškai prisidėti prie gamtos išsaugojimo. Mes suteikiame tam platformą, o visa kita turi ateiti iš žiūrovų.

Kartu su Mindaugu Survila Vingio parke ieškosime sengirės požymių, su ornitologais bandysime išgirsti paukščius ir mokysimės juos atpažinti.

Programoje rodysime tris filmus. Vienas jų – prieš septynerius metus „Kino pavasaryje“ pristatyta ir daugelio lietuvių matyta „Sengirė“. Per šiuos septynerius metus sengirių išsaugojimo būklė keitėsi, dabar turime aiškią platformą, prie kurios galima prisidėti ir išpirkti sengirės požymių turinčius miškus. Kartu skatinsime paramą Paramėlio gamtos atkūrimo fondui ir rinksime lėšas paukščiams išsaugoti, organizuosime ekskursijas po gamtą. Kartu su Mindaugu Survila Vingio parke ieškosime sengirės požymių, su ornitologais bandysime išgirsti paukščius ir mokysimės juos atpažinti. Tad žiūrovų laukia ne vien filmai, bet ir gamtos pažinimas bei pokalbiai. Viena laukiamiausių festivalio viešnių – praėjusių metų hitu tapusio filmo „Žalia siena“ kūrėja Agnieszka Holand. Kuo svarbus šis susitikimas nūdienos aplinkybėmis? Festivalyje rodyta nemažai Holand filmų, todėl į „Kino pavasarį“ ji buvo kviečiama daug metų – laukėme pernai ir dar anksčiau, tad labai džiaugiamės būsimu susitikimu. Holand yra itin jautri, atvira, stengiasi suprasti žmones. Ši kūrėja nuolatos reaguoja į tai, kas vyksta pasaulyje ir aplinkui, kvestionuoja, kas yra teisinga, o kas ne. Jos filmai yra sulaukę sudėtingų reakcijų, bet ji ir toliau skatina žmogiškumą, atkreipia dėmesį į socialines problemas ir žmogaus teises. Ji yra svarbi ne tik savo meistryste kūrėja, bet taip pat kaip žmogus, skatinantis ir ugdantis socialinę atsakomybę. Tuo paremtas ne tik pastarasis Holand filmas, bet ir visa jos kūryba. „Žalią sieną“ rodysime dar kartą ne tik todėl, kad jis yra naujausias režisierės filmas, – jis susijęs su mumis, mūsų kaimynyste ir situacija, susidariusia prie mūsų šalies sienos. [caption id="attachment_1075991" align="alignleft" width="2560"] Rež. Agnieszkos Holland filmo „Žalia siena“ („Zielona granica / Green Border“, 2023 m., Prancūzija, Čekija, Belgija, Lenkija) kadras[/caption] Šiemet didelis dėmesys skiriamas lietuviškam kinui: tarptautinėje arenoje sužibėjusi Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“, Vytauto Puidoko „Murmančios širdys“ ar Giedrės Beinoriūtės „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Tai galima laikyti ženklu, kad nacionalinis kinas stiprėja? Galbūt pamažu atsisakysime vertinimo „kaip lietuviškam – gerai“? Nežinau, ar esu tinkama atsakyti į šį klausimą, nes labai vertinu, palaikau ir sergu už lietuvišką kiną, stengiuosi kasdieniu darbu prisidėti prie jo sklaidos. Pasakymas „kaip lietuviškam kinui – gerai“ yra nebejuokingas, pasenęs juokelis, neatitinkantis realybės ir kino, kuriamo jaunų žmonių. Tokias kalbas paneigia naujausias „Pietinia kronikas“ pavyzdys. Apie nusistovėjusį neigiamą požiūrį galvoti reikia ir yra įdomu, nes mūsų kinas pastaraisiais metais itin vertinamas užsienyje, keliauja, jam skiriami apdovanojimai, o mes, būdami Lietuvoje, nesugebame jo įvertinti, džiaugtis, ateiti į kino teatrą. Tai daug ką pasako apie mus, bet ne apie dabartinį kiną.

Turime daug talentingų kūrėjų, kurie turėtų būti įdomūs ne tik užsienyje, bet ir namie.

Dabartiniai kūrėjai yra labai įvairūs, kaip ir jų kuriamas kinas. Pastaraisiais metais filmai kuriami skirtingų žmonių, turinčių savų idėjų, aiškių režisūrinių vizijų. Lietuviškas kinas yra visoks, tai rodysime ir „Kino pavasaryje“: du dokumentinius ir du vaidybinius filmus, sukurtus pasirinkus skirtingus vaizdavimo būdus, akcentuojant skirtingas temas. Turime daug talentingų kūrėjų, kurie turėtų būti įdomūs ne tik užsienyje, bet ir namie. Visų kūrėjų ir iniciatyvų vienas didžiausių uždavinių yra tai, kaip pritraukti jaunąją kartą. Festivalio direktorius Algirdas Ramaška išreiškė lūkestį, kad mokyklos iškeistų įprastas pamokas į laiką kino salėje. Kaip bandysite sudominti jaunuosius žiūrovus? Bus mokykloms ir darželiams skirti seansai su stipria programa, tarp jų ir vienas pagrindinių šių metų animacinių filmų „Potvynis“. Seansai vyks skirtingu laiku, todėl labai kviečiame mokinius skatinti savo mokytojus registruotis ir ateiti į kiną. Ką žiūrėti, atras ir vyresnių klasių mokiniai, turėsime studentams skirtų iniciatyvų, pavyzdžiui, Kaune vyks seansas universitete. Kartu su „Meno aviliu“ įgyvendiname projektą „Jaunieji programeriai“, kuriame jauni žmonės sudaro savo programą, ją pristatys festivalio metu. [caption id="attachment_938097" align="alignleft" width="2048"] Festivalio „Kino pavasaris“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška. Audriaus Solomino nuotrauka[/caption] Per daugiau nei dvi savaites parodysite per 160 filmų, laukia specialūs seansai, garbingi svečiai ir iniciatyvos. Kuriuo šių metų „Kino pavasario“ sumanymu didžiuojatės labiausiai? Festivalis priklauso ne tik nuo tavo norų, bet ir daugybės aplinkybių, todėl džiaugiuosi, kad pavyko sukurti tokią programą, kokią norėjome, kurioje kiekvienas žiūrovas ras ką nors sau. Programa skirta labai plačiai auditorijai: į kiną einantiems vieną kartą per metus ir itin kinu besidomintiems sinefilams. Tikiu, kad programa atlieps kiekvieno poreikius. Siūlau nepraleisti lietuviško kino – ilgametražių, trumpametražių filmų ar aštuonių valandų maratono. Taip pat pokalbių su svečiais, nuo Denis Lavant’o iki Agnieszkos Holland. Galimybė pabendrauti su svečiais yra vienas iš festivalio išskirtinumų, o šiemet jų turėsime daugiau kaip 30. Atvyks ne vien režisieriai, bet ir aktoriai, pavyzdžiui, dokumentinio filmo „Laukinės širdys“ pagrindinių herojų šeima. Ši juosta – apie jų istoriją, išsikraustymą gyventi gamtoje, susidūrimą su civilizacijos poreikiu ir gedulą. Ir, žinoma, nevalia praleisti atidarymo filmo „Potvynis“. Jis skirtas kiekvienam, todėl kviečiu pasiimti vaikus, senelius ir keliauti į kiną. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama