A. Šlepikas: kai pagalvoji apie kraštus, kur rašytojai eina į frontą, supranti, kad gerai gyveni
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Kad ir kaip ten būtų, visokiausių nesąmonių yra ir kultūros lauke, ir politikoje. Esame labai laimingi žmonės, kad gyvename šalyje, kur nėra karo, bado, maro. Kai pagalvoji apie kitus kraštus, kur liejasi kraujas, kur rašytojai eina į frontą, kur pagrindinės rašytojų temos yra karo temos, tuomet supranti, kad gyveni visai geromis sąlygomis“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako prozininkas, poetas ALVYDAS ŠLEPIKAS.
Vasario 13-ąją jam, kaip ir dar penkioms iškilioms Lietuvos asmenybėms, Prezidentūroje įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Gerbiamas Alvydai, jūsų kūryba įvertinta aukščiausiu balu – Nacionaline kultūros ir meno premija už kūrybišką lietuvių literatūros tradicijos atnaujinimą. Gal galėtumėte kiek praskleisti šio įvertinimo esmę?
Man pačiam sunku paaiškinti, kodėl žmonės, kurie skyrė man šią premiją, taip užrašė. Matyt, mano kūryboje prasišviečia mūsų klasikinės literatūros pagrindinės temos ir gal tam tikros metaforos. Iš tikrųjų man labai svarbi mūsų klasikinė proza, ypač poezija.
Paminėsiu keletą prozos autorių: Aputis, Granauskas, Čigriejus. Jų kūrybą labai mėgstu ir, tiesą sakant, vis iš naujo perskaitau, žaviuosi šių rašytojų pasakojimu, sakiniais, jų istorijomis. Ir, matyt, tai persiduoda. Esu gerokai jaunesnis už juos, todėl į mano kūrybą ateina naujos temos, nauji žanrai, – gal tai ir yra tas atnaujinimas.
Turbūt galima sakyti, kad esate savotiškas tiltų statytojas tarp ankstesnių kartų ir dabarties rašytojų?
Tokie esame visi. Nėra nė vieno rašytojo ar poeto, kuris pradėtų rašyti nuo nulio, visiškai neatsiremdamas į nieką. Kad ir koks būtum avangardistas, vis vien rašai jau po prieš tai buvusio avangardisto, kuris irgi kažką kūrė, kažką darė ir greičiausiai tave kur nors pastūmėjo.
Literatūra prasideda Homero epais, turi šimtmečių istoriją, ir tu niekur negali nuo to pabėgti – tiesiog esi tradicijos dalis, nors ir labai norėtum būti originalus.
Nacionalinė kultūros ir meno premija yra didžiulis jūsų darbo įvertinimas. Kartu ir ne mažesnis įpareigojimas. Kaip priimate šį iššūkį?
Iš tikrųjų net truputėlį gąsdina, nes premija, viena – įpareigoja, antra – atsiranda tokia baimė, ar sugebėsiu parašyti ką nors gera, ką nors įdomaus, ar žmonės nesakys: štai šis gavo Nacionalinę premiją, o dabar rašo tokius niekus. Tikiuosi, taip nebus.
Taigi pirmiausia premija yra įpareigojimas.
Kaip regite šiandienį mūsų kultūros bendrą lauką, jos politiką? Turbūt turite ir kuo pasidžiaugti, ir kartu susimąstyti?
Kad ir kaip ten būtų, visokiausių nesąmonių yra ir kultūros lauke, ir politikoje. Esame labai laimingi žmonės, kad gyvename šalyje, kur nėra karo, bado, maro. Kai pagalvoji apie kitus kraštus, kur liejasi kraujas, kur rašytojai eina į frontą, kur pagrindinės rašytojų temos yra karo temos, tuomet supranti, kad gyveni visai geromis sąlygomis.
Visada galima norėti, kad kultūra gautų daugiau pinigų, daugiau dėmesio. Kita vertus, užtenka ir to dėmesio, o ir pinigų atsiranda. Nenoriu dabar kapstytis kažkokiose konkretybėse ar primityviuose nepasitenkinimuose – be abejo, viso to esama. Dabartinė mūsų valdžia kelia daug abejotinų dalykų dėl antisemitizmo, – kartais būna gėda dėl tokios valdžios. Tačiau kiekvienas esame Lietuvos dalis, ir kiekvienas kaltas, kad tokie žmonės dabar valdžioje. Tu atsakai ir už tą valdžią, ne tik už save patį.
Nacionalinė kultūros ir meno premija įteikiama vienos gražiausių mūsų švenčių, Vasario 16-osios, išvakarėse. Jos minėjimas neįsivaizduojamas be jūsų buvimo Signatarų namų balkone šalia profesoriaus Vytauto Landsbergio ir aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus. Kaip atsitiko, kad jus ten matome ir girdime?
Pirmą kartą, kai stovėjau Signatarų namų balkone, skaičiau Vinco Kudirkos eiles. Kitais metais vėl gavau kvietimą dalyvauti – mane pakvietė tuo metu Kultūros ministerijoje dirbusi ir tokius renginius kuravusi Ona Šaltytė. Ji mane pažinojo, pasitikėjo ir pakvietė. Vėliau tai tapo tradicija.
Pirmaisiais metais Eimunto Nekrošiaus surežisuota ceremonija balkone buvo šiek tiek kitokia, bet labai panaši. Aš į tas ceremonijas įsitraukiau turbūt po kokių dvejų trejų metų. Ir nuo tada mes su Rimu Bagdzevičiumi Vasario 16-ąją visada esame balkonėlyje. Gal tik vieną kartą mane yra pakeitęs Ridas Jasiulionis ar Sergejus Ivanovas, bet šiaip ten dalyvauju visuomet.
Tai man labai svarbi diena, ir svarbi pati pozicija – eilėraščio skaitymas. Jis iš tikrųjų būna jaudinantis: kai stovi tame balkonėlyje ir suskamba pirmieji himno akordai, jis užgiedamas, visi vyrai minioje sinchroniškai nusiima kepures ir žiūri į viršų.
Pastaruoju metu dažnai pasigirsta kalbų, kad nemokame švęsti tai vienos, tai kitos šventės. Truputį pajuokausiu – žvelgiant iš balkono turbūt geriau matyti, ar mokame švęsti Vasario 16-ąją?
Vieni moka švęsti, kiti nemoka. Prisimenu, kartą per Vasario 16-ąją, kai buvome Signatarų namų balkonėlyje, atėjo žmogus, visiems gana gerai pažįstamas (nesakysiu jo pavardės), buvo gerokai išgėręs. Atėjo su buteliais, pradėjo šūkauti, buteliai iškrito, sudužo, policija jį išvedė ar išnešė, – bet visi ir toliau šventė. Kai kam ir taip per šventes nutinka.
Autorius: Vytautas Markevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
