Jubiliejinio „Kino pavasario“ belaukiant: trumpametražių maratonas, žvilgsnis į archyvą ir dėmesys lietuviškam kinui

[intro_text content="Ketvirtadienio, vasario 13-osios, rytą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre „Kino pavasario“ komanda pristatė 30-ojo sezono jubiliejinę programą. Joje – ne tik naujausi ir pasaulyje jau pamilti filmai, bet ir atvykstantys kino meistrai, pirmojo festivalio archyviniai filmai, duoklė trumpametražiam kinui ir aplinkosaugai."] Festivalio organizavimas kepant bulves ir gurkšnojant vyną „Tradiciškai, kai turime pranešti geriausias žinias – šviečia saulė. Labai gražu ir simboliška“, – spaudos konferencijoje susirinkusius svečius sveikino Vilniaus miesto festivalio „Kino pavasaris“ direktorius ALGIRDAS RAMAŠKA. Vadovas džiaugėsi, kad festivalis „Kino pavasaris“ ne tik tapo sostinės identiteto dalimi, bet ir pasiekia visos šalies žiūrovus: „Festivalis tapo žinomas, pripažintas ir gerbiamas tarptautinėje arenoje, o tai padeda ne tik didinti mūsų miesto žinomumą, bet ir leidžia nuostabiems kūrėjams siekti aukštumų.“ Prisimindamas „Kino pavasario“ pradžią, A. Ramaška juokavo: „Kažkuriuo metu buvome benamiais.“ „Festivalį organizavome dirbdami visai kitus darbus. Susitikdavome pas kažką namuose, kepdavome bulves, gerdavome vyną, diskutuodavome apie filmus ir galvodavome, kaip padaryti dar vieną kino šventę. Ačiū Dievui, šiandieną turime namus ir galime šventę organizuoti oriai“, – juokėsi jis. Festivalio vykdomasis direktorius KONRADAS KAZLAUSKAS džiaugėsi sutampančiomis festivalio ir asmenine sukaktimis. „Prie „Kino pavasario“ prisijungiau prieš dešimt metų, o šiemet kartu su festivaliu švęsiu savo jubiliejų – labai malonūs ir smagūs sutapimai“, – sakė jis. Jis taip pat prisiminė pirmąjį patirtą „Kino pavasarį“ ir žiūrėtą filmą – režisieriaus Jeano-Marco Vallée kūrinį „Café de Flore“. „Prisimenu ne tik filmą, bet ir tuo metu didelį įspūdį palikusį jo muzikinį takelį. Tai buvo tų metų festivalio daina, lydinti žiūrovus prieš kiekvieną „Kino pavasario“ seansą. Atmosfera ir komandos apgalvotos smulkmenos, tokios kaip festivalio daina ar bendruomenė, privertė su „Kino pavasariu“ pasilikti iki šiol, – prisiminimais dalijosi K. Kazlauskas ir pridūrė: – Labai tikiuosi, kad šiais metais žiūrovus galėsime džiuginti ne tik smulkmenomis ir mažomis detalėmis, bet ir dideliais bei svarbiais dalykais.“ [caption id="attachment_1232134" align="alignnone" width="2048"] Festivalio „Kino pavasaris“ direktorius Algirdas Ramaška (centre), vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas ir programų ir pirkimų vadovė Dovilė Grigaliūnaitė. Tautvydo Stuko nuotrauka[/caption] Žvilgsnis į archyvą Šiemet atidarymą švęsiantis visą savaitgalį „Kino pavasaris“ prasidės nuo išskirtinių seansų bei renginių Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Čia vyks ir pirmojo festivalio filmo – Leos Caraxo „Pont Neuf meilužiai“ – peržiūra, o „Kino pavasariui“ įpusėjus į Lietuvą atvyks ir pats jo režisierius, viešėjęs pirmajame festivalyje prieš 30 metų. Šiemet jis pristatys naujausią savo filmą „Tai ne aš“. Kita ypatinga „Kino pavasario“ viešnia – kino meistrė, žinoma lenkų režisierė, scenaristė, prodiuserė, praėjusių metų hitu tapusio filmo „Žalia siena“ kūrėja Agnieszka Holland. Šia proga bus dar kartą parodytas pernai „Kino pavasario“ žiūrovų gausiai žiūrėtas šis filmas, o po seanso režisierė susitiks su auditorija. Jubiliejinis „Kino pavasaris“ yra paruošęs ir daugiau ypatingų 30-mečio seansų. Festivalyje bus galima pamatyti režisieriaus Jeano Marco Vallée kūrinį „Café de Flore“. Šį filmą, kaip labiausiai įsiminusį per 30-dešimt „Kino pavasario“ metų, į programą įtraukė festivalio įkūrėja Vida Ramaškienė. Buvę „Kino pavasario“ programos sudarytojai taip pat prisiminė ankstesnius festivalius ir kuravo „30 pavasarių“ programą, kurioje – juos labiausiai per „Kino pavasario“ istoriją sužavėję filmai. [caption id="attachment_1232128" align="alignleft" width="2048"] „Kino pavasario“ spaudos konferencija Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tautvydo Stuko nuotrauka[/caption] Ypatingas dėmesys lietuviškai kūrybai Vienas iš ilgamečių „Kino pavasario“ siekių – atkreipti dėmesį į lietuvių kiną ir palaikyti jo kūrėjus, tad ir šiemet lietuviškų filmų programa užims ypatingą vietą festivalyje. Jame lietuvių režisieriai pristatys jau pasaulio festivalius apkeliavusius vaidybinius ir dokumentinius filmus, taip pat tuos, kurie dar tik pradės savo kelionę. Viena laukiamiausių premjerų – Lokarno „Leopardą“ prisijaukinusi ir su daugybe apdovanojimų į festivalį atkeliaujanti SAULĖS BLIUVAITĖS „Akiplėša“. „Įsivaizduokite: įbėgate į jums nepriklausantį bobutės kiemą, pavagiate tris obuolius, šokate per tvorą, o močiutė jus vejasi ir vadina akiplėša“, – juokėsi režisierė S. Bliuvaitė aiškindama savo filmo pavadinimo reikšmę. Filmas nagrinėja dviejų į paauglystę žengiančių merginų tapatybės paieškas, norą pritapti ir kainą, kurią mokame bandydami siekti tobulumo. „Filmo herojų ieškojau visur: per socialinius tinklus, modelių agentūras ir mokyklas. Galiausiai instagrame pamačiau kvietimą „Tapkite modeliu“ su vienos iš merginų veidu. Iš karto supratau, kad tai yra ta veikėja, kurios aš ieškau“, – apie pagrindinių herojų paieškas pasakojo režisierė. S. Bliuvaitė stebėjosi, kad jaunosios aktorės filmo scenarijų suvokė ne kaip sudėtingą ar problemišką, bet kaip kupiną nuotykių ir tikros, nenuobodžios paauglystės atspindį. „Su paaugliais aktoriais diskutavome apie tai, kaip jiems nuobodu gyventi, kai grįžta iš mokyklos namo ir scrollina telefone. Buvo labai įdomu, kad scenarijų aktorės pamatė visai kitokiu kampu ir pasakė, kad tai – filmas“, – juokėsi ji. [caption id="attachment_1232139" align="alignleft" width="1365"] Filmo „Akiplėša“ režisierė Saulė Bliuvaitė. Tautvydo Stukos nuotrauka[/caption] NERIJUS MILERIUS ir LINA LUŽYTĖ pristatys egzistencinį trilerį „Johatsu“. „Johatsu yra japoniškas fenomenas, kai žmonės nebenori savo gyvenimo dėl įvairių priežasčių: skolų, nepavykusių santykių. Dėl to jie atlieka socialinę savižudybę – dingsta savo pačių noru, perkuria savo gyvenimą ir pradeda gyventi kitaip“, – aiškino režisierė L. Lužytė. Nors „Johatsu“ priskiriamas egzistencinių trilerių kategorijai, vargu ar šį filmą būtų galima apibūdinti kaip tinkamą tik vienam žanrui. „Tai tarsi žaidimas, nes nežanrinį kiną priskirti kažkokiam žanrui yra labai sudėtinga užduotis. Nesinori per daug išduoti, bet mes tikslingai žaidžiame su žiūrovu. Filmas prasideda kaip trileris ar detektyvas, bet baigiasi visai kitaip“, – prasitarė N. Milerius. Diskusijos moderatorei Dovilei Grigaliūnaitei paklausus, kaip atrodo darbas ne su vienu, o su dviem režisieriais, N. Milerius atsakė: „Kai apkalbi daug dalykų, turi stiprų santykį ir sunku susipykti.“ „Būna, kad režisierius ar scenaristas rašo sau, o kai reikia pristatyti filmą – būna labai išsigandęs, nes scenarijų kiti žmonės skaito pirmą kartą, ir nėra aišku, kokia bus jų reakcija. Mes su Lina visa tai buvome perėję, nes dviese labai daug ir kartais aršiai diskutuodavome“, – pasakojo režisierius. [caption id="attachment_1232140" align="alignnone" width="2048"] Filmo „Johatsu“ režisieriai Nerijus Milerius ir Lina Lužytė. Tautvydo Stukos nuotrauka[/caption] Talino „Juodąsias naktis“ nušvietęs VYTAUTO PUIDOKO stebimosios dokumentikos filmas „Murmančios širdys“ pasakoja apie atokioje bendruomenėje atsidūrusį 14-metį Matą. „Filmas yra apie keturiolikmečio berniuko vaikystę vienkiemyje įsikūrusioje vyrų bendruomenėje. Ten atvyksta vyrai, kurie nori pradėti savo gyvenimą iš naujo, išsivaduoti iš priklausomybių liūno. Gimiau netoli tos vietos, girdėjau daug pasakojimų iš aplinkinių ir karantino metu nusprendžiau, kad reikia sukurti apie tai filmą. Tuo momentu nebuvo galima išvažiuoti iš miesto, o tu atvyksti pas žmones, kurie sprendžia daug rimtesnius egzistencinius klausimus negu karantinas. Visiška laisvė, veiksmas vyksta gamtoje, kur nėra jokios civilizacijos ir problemų, tik intensyvūs ten esančių žmonių išgyvenimai ir jausmai“, – filmo kūrybinę kelionę prisiminė V. Puidokas. Pasak režisieriaus, netoliese esantys gimtieji namai padėjo atrasti intymų ryšį su atokia bendruomene ir tai įamžinti pro objektyvą. „Turėjome bendrą tikslą šnekėti temomis apie priklausomybes, santykius, bandymą pasveikti. Važiuodamas namo po filmavimo kartais juokdavausi, kartais verkdavau ir per savaitę išgyvendavau tiek, kiek per vienus gyvenimo metus“, – prisipažino V. Puidokas. [caption id="attachment_1232141" align="alignnone" width="1365"] Filmo „Murmančios širdys“ režisierius Vytautas Puidokas. Tautvydo Stukos nuotrauka[/caption] Ketvirta lietuviška premjera – GIEDRĖS BEINORIŪTĖS švelni ir šmaikšti dokumentika apie XIX a. menančią tradiciją – Velyknaktį Pievėnų kaime – „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. „Pievėnuose yra išlikusi kryžiaus sergėtojų tradicija, kai vietiniai vyrai, o dabar ir moterys, persirengia kareiviais ir saugo bažnyčioje paguldytą kryžių, kol kiti persirengėliai tą kryžių bando pavogti. Performansas vyksta visą naktį ir traukia žmones į bažnyčią. Keistas dalykas – labai iškilminga naktis, bet vyksta linksmi dalykai, karnavalas“, – pasakojo režisierė. G. Beinoriūtė prisipažino, kad atsakymo, kodėl šią tradiciją vis dar siekiama išlaikyti, – nerado: „Kviečiu į filmą, ir gal bendromis jėgomis atsakysime į tą klausimą.“ Trumpametražio kino gerbėjai turės galimybę dalyvauti „Kino pavasario“ lietuviškų trumpametražių maratone. Bendradarbiaudamas su lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, festivalis pakvies į aštuonių valandų kino seansą – programą, sudarytą iš 30 trumpųjų filmų. Nuo „Oskarų“ nominantų iki J. Jarmuscho ir sengirės paieškų Kaip ir kasmet, taip ir jubiliejiniais metais „Kino pavasaris“ žiūrovus džiugins laukiamiausiais, labiausiai apdovanotais ir pasaulyje jau pamiltais filmais. Festivalyje bus galima išvysti dešimčiai „Oskarų“ nominuotą vizualiai stulbinantį ir emociškai paveikų epą „Brutalistas“ (rež. Brady Corbetas), kuriame galingą pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorius Adrienas Brody. Taip pat – trims „Oskarams“ nominuotą „Sing Singo kalėjimą“ (rež. Gregas Kwedaras), prie kurio prisidėjo ir lietuvė dailininkė Rūta Kiškytė, į tiek pat „Oskarų“ pretenduojantį „Aš vis dar čia“ (rež. Walteris Sallesas) bei dar vieną pretendentą gauti „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą – „Šventosios figos sėkla“ (rež. Mohammadas Rasoulofas). Gamtos mylėtojus festivalis kvies į specialią šių metų programą „Ten, kur auga medžiai“. Filmai „Laukinės širdys“ (rež. Silje Evensmo Jacobsenas), „Paukščių giesmės“ (rež. Kathleen Harris) ir „Sengirė“ (rež. Mindaugas Survila) sutelks žvilgsnį į gamtos grožį ir trapų balansą. Ypatingas šios programos akcentas – ją lydinčios ekskursijos po gamtiškąsias Vilniaus vietas: festivalis pakvies kartu stebėti paukščius ar atrasti sengirės fragmentų Vingio parke. [gallery ids="1232138,1232127,1232130,1232131,1232132,1232142"] Šiemet „Kino pavasaris“ taip pat pakvies į kelionę po ankstyvuosius režisieriaus Jimo Jarmuscho filmus. Jo kūriniai, kuriuose minimalizmas derinamas su poezija, o egzistenciniai klausimai – su ironišku humoru, sužavėjo ne vieną kino mylėtojų kartą. Festivalyje bus parodyti septyni J. Jarmuscho filmai: „Amžinos atostogos“, „Keisčiau nei rojuje“, „Už įstatymo ribų“, „Paslaptingas traukinys“, „Naktis Žemėje“, „Negyvėlis“ ir „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]