Filmo „Pietinia kronikas“ režisierius I. Miškinis: Šiauliuose nebesijaučiu svetimas, tai savas miestas

[caption id="attachment_1231866" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Operatorius Narvydas Naujalis, režisierius Ignas Miškinis, rašytojas Rimantas Kmita. I. Miškinio asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

[intro_text content="Neeilinį pasisekimą pelnęs režisieriaus IGNO MIŠKINIO filmas „Pietinia kronikas“ pagal Rimanto Kmitos romaną tapo daugiausia pajamų atnešusia premjera Lietuvos kino istorijoje."]

„Galiu drąsiai tai vadinti sprogimu, nes filmas tikrai sulaukė labai ryškios reakcijos. Iš pradžių mane tai ir gąsdino, buvo kiek neįprasta. Kartais net norisi pasislėpti, o ne eiti bendrauti. Bet kai jau prisidirbi – tai reikia ir atidirbti“, – kalbėdamasis su dienraščiu „Bernardinai.lt“ šypsosi režisierius I. Miškinis.

Interviu jis pasakoja apie filmo sukeltą emocijų bangą, netikėtą populiarumą ir filmavimo, subūrusio kūrybinę komandą kaip tikrą šeimą, užkulisius.

Praėjo beveik mėnesis po jūsų režisuoto filmo „Pietinia kronikas“ premjeros – seansai kino teatruose tebeturi stulbinamą pasisekimą. O kaip jums – ar jau kiek nuslūgo visos emocijos?

Tikrai ne, vis dar yra daug dėmesio, emocijų, reakcijų. Tas sprogimas vis dar vyksta. Komanda vis dar keliauja, pristatinėja filmą, susitinka su Lietuvos žiūrovais, o vasario gale keliausime ir į kitas šalis. Turbūt tokia filmo rutina – visi kūrėjai šį etapą pereina.

Galiu drąsiai tai vadinti sprogimu, nes filmas tikrai sulaukė labai ryškios reakcijos. Iš pradžių mane tai ir gąsdino, buvo kiek neįprasta. Kartais net norisi pasislėpti, o ne eiti bendrauti. Bet kai jau prisidirbi – tai reikia ir atidirbti.

[caption id="attachment_1231864" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Centre – režisierius Ignas Miškinis. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Aš ir visa filmo komanda sulaukėme daugybės žiūrovų dėmesio, gražių žodžių, atsiliepimų, kupinų emocijų, ir visai tai vis dar plūsta. Ir tai nėra atsitiktinis dalykas.

Anksčiau, sukūręs ir pristatęs filmą, žinoma, sulaukdavau žinučių, o dabar sulaukiu ir laiškų, ir puikių recenzijų, kritikų atsiliepimų. Dar nesu skaitęs tokių recenzijų net apie kitus filmus. Tai stebina, glosto, džiugina, jaudina.

Turbūt tai greitai baigsis, pasimirš, liks gražus prisiminimas, ir grįšime į gyvenimą. Tačiau nei aš, nei prodiuseris, nei visa komanda nesitikėjome tokio filmo proveržio ir sėkmės.

Filmas „Pietinia kronikas“ buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje. Ar tai svarbus įvertinimas jums?

Tai pirmas toks įvertinimas mano gyvenime. Anksčiau festivaliuose mano režisuoti filmai nėra gavę jokių prizų. Aišku, buvo kažkada nominuoti, bet tai, kas vyksta dabar, – vyksta pirmą kartą. Jeigu būtume siekę tokio rezultato – gauti apdovanojimą, turbūt reakcija būtų stipresnė, tačiau neturėjome tikslo kažką laimėti, tad dabar galime tik nuoširdžiai džiaugtis įvertinimu.

Kita vertus, kartu kyla ir klausimų sau: kodėl tai atsitiko dabar, kodėl neįvyko anksčiau? Juk visą laiką, atrodo, dariau tą patį, nebuvo kažkokio ryškaus mano pokyčio.

Ir staiga ta sėkmė aplanko ne kūrybinės veiklos pradžioje, o kažkur viduryje, – mano debiutas buvo dar 2003-iaisiais. Praeina daugiau nei dvidešimt metų, ir tu gauni pirmąjį apdovanojimą, tam tikrai nesi pasiruošęs, turbūt tam ir neįmanoma pasiruošti. Ir smagu, ir keista, gal net juokinga, graudu... Labai įvairios emocijos.

Svarbiausia, kad šis apdovanojimas skirtas visai filmo komandai, kuri liejo prakaitą, sudėjo visas savo pastangas ir širdį.

[caption id="attachment_1231870" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Aktorė Rasa Samuolytė, režisierius Ignas Miškinis, aktorius Džiugas Grinys. I. Miškinio asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kaip manote, kodėl būtent šis jūsų filmas sulaukė tokio pasisekimo? Ar dėl to, kad žiūrovai jaučia nostalgiją vaizduojamam laikmečiui, savo jaunystei?

Kuriant filmą nebuvo tikslo sukelti nostalgiją. Jeigu ji kažkam sukyla – viskas gerai, tačiau mes specialiai nesistengėme to daryti.

Kodėl filmas toks sėkmingas? Pirmiausia tai gera medžiaga, man pasisekė, kad teko ekranizuoti Rimanto Kmitos romaną, kuris jau buvo populiarus ir skaitomas. Pasisekė, kad dirbau kartu su Egle Vertelyte, kuri puikiai adaptavo knygą kino scenarijui. Pasisekė, kad dailininkai buvo superiniai – Aurimas Akšys, Agnė Biskytė. Pasisekė, kad operatorius Narvydas Naujalis ir visa komanda sutiko pasinerti į šitą avantiūrą.

Mes nebandėme kurti jokio stebuklo. Viskas buvo labai paprasta. Nesistengėme iš istorijos išlaužti kažkokį keistą filmą. Mano pirminis tikslas buvo autentika – kad filmas atrodytų kaip tais laikais nufilmuotas. O kitas raktas – nuoširdumas. Kad personažai, herojai, jų istorija ne keltų nostalgiją, o būtų visiems suvokiami ir atpažįstami, nesvarbu, kelintais metais žiūrovas būtų gimęs, kokius laikus matęs ar kaip prisimena devyniasdešimtuosius.

Mano pirminis tikslas buvo autentika – kad filmas atrodytų kaip tais laikais nufilmuotas. O kitas raktas – nuoširdumas.

Man pačiam devyniasdešimtieji buvo juodas laikotarpis, pilnas purvo, dumblo, kažkoks banditynas. Tiems laikams visiškai nejaučiu jokių sentimentų. O juk neįmanoma sukurti filmo stengiantis sukelti nostalgiją, kai pats jos nejauti. Džiaugiuosi, kad pavyko tą laikmetį parodyti tokį, koks jis ir yra Kmitos romane.

Manau, filmas žiūrovus patraukė paprastumu, nuoširdumu, bendražmogiškais dalykais, kurie nepriklauso nuo amžiaus ir yra atpažįstami visiems. Turbūt tai mums pavyko geriausiai atskleisti.

 O tas jūsų išgyventas to laikotarpio niūrumas ar kaip nors atsiskleidė filme?

Filmo antrame plane yra tikrasis kontekstas, kaip tas laikmetis iš tiesų atrodė. Tai galima įžvelgti personažų veiduose, buityje, santykiuose, smulkiose detalėse, tačiau viso to pirmame plane stengiausi neeksponuoti. Tad tas niūrumo jausmas ekrane perteiktas kitomis išraiškos priemonėmis. Nuojauta ir jausmas užkoduoti detalėse.

[caption id="attachment_1231863" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Režisierius Ignas Miškinis. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Ne kartą pasakojote, kad turite ryšį su Šiauliais, jūsų tėčio gimtinė yra Šiauliai. Ar sukūrus „Pietinia kronikas“ pasikeitė jūsų ryšys su šiuo miestu, požiūris į jį?

Požiūris pasikeitė. Šiaulius atsimenu labiau iš vaikystės. Paauglystėje čia beveik nebūdavau, nes rūpėjo kiti dalykai, arba tiesiog miestas nerūpėjo. Po močiutės mirties Šiauliuose lankydavausi vis rečiau, kartais su tėčiu nuvykdavome pas mano tetą, tačiau retai palaikydavau jam kompaniją. O vėliau buvo tarpas, kai visai Šiauliuose nebesilankydavau.

Kai atvykome čia su Narvydu ir susitikome su Rimantu Kmita, visą dieną vaikštinėjome po miestą, – rodos, reikėjo iš naujo jį pažinti, viskas buvo kažkaip išsitrynę. Kitą kartą važiavome ieškoti vietų, vėl vaikščiojome, važinėjome, lankėme įvairias vietas, ir aš iš naujo prisijaukinau Šiaulius. Pirmą kartą po ilgo laiko ten atvykus atrodė, kad visiškai nebepažįstu šio miesto, – lyg ir kažką prisimeni, bet jautiesi kaip turistas svetimame mieste.

Per filmavimus sugrįžau į Šiaulius, nebesijaučiu čia svetimas, dabar tai savas miestas. Kartais būna, kad pagalvoji: gal varom į Šiaulius?

Per filmavimus sugrįžau į Šiaulius, nebesijaučiu čia svetimas, dabar tai savas miestas. Kartais būna, kad pagalvoji: gal varom į Šiaulius? Dabar draugai, pažįstami kreipiasi ir prašo rekomenduoti Šiauliuose vietas, pavyzdžiui, kur užsukti pavalgyti. Tai priimu kaip gerą ženklą, kad jau savas tame mieste esu.

Buvote pakviestas į filmo kūrimo komandą, scenarijų rašėte ne pats. Dvejojote, ar verta prisijungti? Ir ar prisijungęs gavote kūrybinę laisvę?

Dvejojau, nes tai buvo pirmas kartas, kai ne pats kažką sugalvojau. Buvo baimės, kad iš manęs bus tikimasi vykdyti kažkokį užsakymą, kad jau yra sugalvota vizija ir man tik reikės pabūti aikštelėje. O buvo visiškai priešingai. Tiek prodiuseris Lukas Trimonis, tiek Eglė Vertelytė, tiek Rimantas Kmita man davė visišką laisvę kurti. Lukas nepaliko visko taip, kad štai prodiuseris pakvietė režisierių, davė užduotį ir dabar reikia idėją ekranizuoti. Aš už tai esu be galo dėkingas.

Su komanda bendradarbiavome, bet vienas kitam neaiškinome, ką ir kaip reikia daryti. Visą laiką dirbome kartu, buvo pasitikėjimas ir laisvė kurti. Žinoma, kai reikėjo spręsti problemas, ieškoti sprendimų, sėsdavome ir aiškindavomės.

[caption id="attachment_1231872" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Režisierius Ignas Miškinis su kūrybine komanda. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

O komanda ar atskleidė, kodėl būtent jus pasikvietė būti šio filmo režisieriumi?

Aš vis klausinėjau, ką jie dar kvietė, bet neišdavė arba nenori išduoti. Sakė, kad daugiau nieko nekvietė, bet ką aš žinau... Štai Lukas neseniai minėjo, kad pirmasis mūsų susitikimas su Kmita buvo toks savotiškas tikrinimas. Bet kadangi aš ne vien komplimentus sakiau, gal jam tas ir patiko, mes išsišnekėjome ir susidraugavome.

Maniau, gal čia viskas slypi tame „maroziukų“ personažų kūrime, jie buvo ir pirmame mano filme „Lengvai ir saldžiai“. Bet tai buvo seniai, po to aš jau kūriau kitokius siužetus ir filmus.

Kai kalbėjomės su Gediminu Kajėnu, jis davė tokią mintį, kad „Lengvai ir saldžiai“ pabaigia šį laikmetį. Iš pradžių pagalvojau, kad gal jis kažką supainiojo, bet paskui supratau, kad ne „Pietinia kronikas“ pabaigia tų laikų istoriją, o prieš daugiau kaip dvidešimt metų sukurtas mano pirmasis filmas. Tad tokia įdomi mintis.

Užsiminėte apie spręstus su komanda sunkumus, kokie jie buvo?

Biudžetas buvo kaip ir kiekvieno lietuviško filmo, o mes filmavome laikmetį, kuriame reikia atkurti ne tik stilių, bet ir visą aplinką. Tad jau koks skirtumas, ar viduramžius atkūrinėti, ar devyniasdešimtuosius... Viduramžius dar lengviau, nes niekas nežino, kaip ten buvo, o čia visi žino, kaip, kas buvo, ir tie prisiminimai skiriasi. Netgi žmonės, kurie negyveno tada, turi prisiminimų apie tą laikotarpį. Tai fenomenas. Tad daugiausia sunkumų kilo atkuriant laikmetį.

[caption id="attachment_1231871" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Režisierius Ignas Miškinis ir aktorius Džiugas Grinys. I. Miškinio asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kitas dalykas – filme vaidina nemažai aktorių, tai plati istorija, labai daug lokacijų, begalė skirtingų scenų. Negaliu pasakyti, kiek tiksliai, bet tikrai buvo kone pusantro šimto scenų. O mes turėjome dvidešimt penkias dienas įprastinių pamainų – tai filmavimų dienos, ir tris papildomas efektines, kurių metu studijoje sujungėme vaizdus.

Laiko prasme toks filmo kūrimas buvo sprinto greičiu bėgamas maratonas. Buvo sunku ir aktoriams, ir komandai. Todėl labai džiaugiuosi, kad visi atlaikė ir dar pavyko visiems užmegzti ryšį nepaisant tradicinių sunkumų. Visa komanda tapome šeima, lyg gimine. Smagu, kad ir dabar bendraujame, palaikome ryšius, o juk baigėme filmavimo darbus prieš metus.

Visa komanda tapome šeima, lyg gimine. Smagu, kad ir dabar bendraujame, palaikome ryšius, o juk baigėme filmavimo darbus prieš metus.

Įdomus filmo montažas, kuriame naudojami archyviniai kadrai. Kieno tai buvo vizija ir ar kilo sunkumų ieškant archyvinės medžiagos?

Tai buvo mano vizija dar prieš filmavimą. Kiek archyvų peržiūrėjau – net negalėčiau pasakyti. Buvo begalė dėžių, kasečių. Žinoma, ne vienas viską žiūrėjau ir ieškojau, bet buvo traukiami įvairūs archyvai. Net patys šiauliečiai dalyvavo archyvinių kadrų paieškose. Aš pasakydavau, ko man reikia, ir mes visi ieškodavome.

Norėjau panaudoti dar daugiau archyvinės medžiagos, bet ne viskam užteko pinigų. Ir tai yra normali būtis kuriant filmą – svarbu iš anksto nepradėti gailėtis dėl to, kas nepavyks. Darai iki galo, o jau tada žiūri, kas lieka, kas atkrinta.

Tad, kaip sakote, pagrindinės problemos buvo finansavimo ir laiko trūkumas?

Taip, bet čia labiau ne problema, o rutina, kasdienybė. Kalbant apie laiką – jeigu nepatinka darbas, visada galima ieškoti priekabių, bet jeigu darbas patinka – tada laiko ir trūksta, nes skaičiuoji, kiek čia reikia pamiegoti, kad vėl galėčiau dirbti, nes neišsimiegojus stogas gali nuvažiuoti.

Dėl finansų – negali gailėtis, kad tau nebus skirta tiek pinigų, kiek galvoji, kad skiriama pagal holivudinius standartus. Tai sąlygos, prie kurių reikia prisitaikyti. Kasdienybė.

[caption id="attachment_1231868" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Režisierius Ignas Miškinis ir aktorius Džiugas Grinys. I. Miškinio asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Filme išryškėja dvi scenarijaus linijos: viena – tai jauno žmogaus tikrovė, paauglystė, branda, kita – Lietuvos nepriklausomybės pradžia, Šiaulių miesto tapatybė. Ar buvo sunku kurti tą jauno žmogaus pokytį?

Gerai tai, kad man nereikėjo nieko šia prasme mokytis, nes aš pats buvau toks pats paauglys tais pačiais metais. Papildomos medžiagos turėjau aš pats, kaip ir Rimantas Kmita. Mums nereikėjo nieko mokytis apie tą laiką.

Tas žmogaus brendimas ir augimas – aš pats vis dar bręstu, augu. Tai amžina tema apie žmogaus virsmą. Visą gyvenimą galime laikyti augimu – asmeniniu, kūrybiniu, profesiniu.

Sunkumų čia nekilo, nes tai buvo išgyventa. O besikeičianti Lietuva, Šiauliai puikiai atsispindėjo pačių personažų istorijose: matome ir įvykių aplinkybes, šalies ir miesto kontekstą.

Tas žmogaus brendimas ir augimas – aš pats vis dar bręstu, augu. Tai amžina tema apie žmogaus virsmą. Visą gyvenimą galime laikyti augimu – asmeniniu, kūrybiniu, profesiniu.

Kadangi, kaip minėjote, gyvenote tuo laikotarpiu, ar buvo asmeninis susitapatinimas su pagrindiniu veikėju?

Turbūt susitapatinimas vyko per tam tikras patirtis. Man labai patinka Rimanto klaidos, jose aš atpažįstu save. Nes šiaip gyvenimas, patirtys – mano ir Rimanto – labai skirtingos, bet yra bendražmogiškų dalykų. Juos ir bandžiau išryškinti.

Filme yra tokių momentų, kai herojus elgiasi akivaizdžiai bjauriai. Ir tas bjaurumas atsiranda dėl to, kad tu esi dar apsipešiojęs viščiukas, nesupranti ir dar nesi išmokęs jausti kitų žmonių. Galvoje dėliojiesi savo variantus, manai, kad turi planą, bet tas planas iš tikrųjų yra nesąmonė, ir tu dar nemoki jausti aplinkos. Nesąmoningai sužeidi, įžeidi, skaudini žmones, esi jiems nedėkingas. Per tokius veiksmus nukenti ir pats, tik tai supranti jau po laiko.

Tad tuos momentus, kuriuose norisi Rimantui suduoti, kad jis atsibustų ir pamatytų, kaip elgėsi su Monika, Jurga, Edita ir savo geriausiu draugu, – būtent juos stengiausi paryškinti. Šie momentai man labai svarbūs, ir, nors jie šiandien savaime suprantami, paauglystėje viskas buvo kitaip.

[caption id="attachment_1231867" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Režisierius Ignas Miškinis ir aktoriai Robertas Petraitis, Džiugas Grinys. I. Miškinio asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Kokiam žanrui priskirtumėte filmą „Pietinia kronikas“?

Turbūt tai ne komedija, ir ne romantinė. Tiksliausiai pasakė Kmita – kad tai yra komedija su druska. Čia gal kokia nors dramedija?

Prie tos komedijos man reikia priprasti. Filmuodami vis juokaudavome, man vis kas nors iš komandos primindavo: „Miškai, ar nepamiršai, kad mes komediją filmuojam?“

Komedijos žanrą reikia sudėlioti, bet tai ir keista, nes per peržiūras kai kurie žmonės su ašaromis akyse sėdėjo. Komedija yra tik išorė, viduje slypi daugiau: turi sudėlioti istorijos struktūrą, pasakojimą, išlaikyti stilių ir formą. Gal aš kartais per daug nuslysdavau nuo tos komedijos...

Jums nėra artimas komiškumas kūryboje?

Žiūrint, ką mes laikome komedija. Tai nėra situacijų komedija – galbūt gyvenimiška komedija. Juk mes nežinome, ar mūsų kasdienybė yra komedija, ar tragedija. Mus ir šiandien supa tokie herojai, kurie kelia juoką. Bet tam tikru momentu supranti, kad jie turi tėvus, vaikus, ir tada kyla klausimas – kodėl tas herojus taip elgiasi? Galbūt jis dar auga, bręsta ir nesupranta, kad savo veiksmais ar žodžiais skaudina aplinkinius. O mes linkę greit nuteisti, sakome, kad žmogus kvailas ir juokingas. Bet už viso to kažkas slypi...

[caption id="attachment_1231869" align="alignleft" width="2560"] „Pietinia kronikas“ filmavimas. Rašytojas Rimantas Kmita ir režisierius Ignas Miškinis. I. Miškinio asmeninio archyvo nuotrauka[/caption]

Po tokios didžiulės „Pietinia kronikas“ sėkmės gal jau sulaukėte kvietimų režisuoti kitą filmą?

Vis kažkas parašo, sulaukiu pasiūlymų, būna, kad atsiunčia scenarijų, planus, idėjas. Turiu tam tikrų planų, bet dar nežinia, kas čia išeis. Nežinau, ką veiksiu toliau. Kai toks populiarumas, gal reikia stoti mokytis? Gal į kokį aktorinį?..

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

[donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"]

[newsletter] [related]

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama