Bachas ir Mozartas skirtingų kartų grojaraštyje: ar jaunimas klausosi daugiau klasikinės muzikos nei jų tėvai?

[intro_text content="Sausio pradžioje klasikinės muzikos radijas „Classic FM“ pasidalino britų Karališkojo filharmonijos orkestro tyrimu, kuris parodė, kad žmonės, jaunesni nei 35 metų, dažniau klausosi klasikinės muzikos nei vyresnioji karta."] 2022-aisiais atlikto tyrimo metu surinkti 2 tūkst. Jungtinės Karalystės gyventojų duomenys atskleidė, kad 65 proc. jaunesnių nei 35 metų žmonių reguliariai klausosi klasikinės muzikos, palyginti su 57 proc. vyresnių nei 55 metų asmenų. Tai patvirtino ir naujausias 2024-ųjų tyrimas: žmonių, kurie norėtų patirti orkestro koncertą, skaičius išaugo nuo 79 proc. 2018 m. iki 84 proc. 2023-iaisiais. Tokie rodikliai rodo, kad jaunesnės kartos atstovai klasikinės muzikos klausosi daugiau nei jų tėvai, o stereotipas, jog klasikinė muzika skirta tik specifinei visuomenės daliai, – nyksta. O kokia situacija yra Lietuvoje? Dienraštis „Bernardinai.lt“ apie tai kalbasi su kompozitore AGNE MATULEVIČIŪTE ir muzikos kritike, „LRT Klasikos“ vyresniąja redaktore RASA MURAUSKAITE-JUŠKIENE. Maišosi žanrai – maišosi žmonės Paklausta, ar Lietuvos koncertų salėse matomas skirtumas, kokiu santykiu jose pasiskirsto jaunosios ir vyresniosios kartų klausytojai, kompozitorė A. Matulevičiūtė tikina didelio auditorijos skirtumo pagal amžių nepastebinti, nes besikeičianti šiuolaikinė muzika ir koncertų vieta pritraukia ir jaunesnius klausytojus. „Šiuo metu pasiklausyti operos gali ateiti ir į dramos teatrą, „Dūmų fabriką“ Naujojoje Vilnioje, „Loftą“, „Kablį“ ar galeriją parodos atidarymo metu – scena tampa fluidiška, o muzikos žanrai maišosi tarpusavyje“, – teigia kompozitorė. Pašnekovės manymu, šiuolaikinė muzika daugiau orientuojasi į koncepciją, formą, interpretaciją ar ribų peržengimą. „Net ir operos žanras tapo labai skirtingas: mes galime eiti į Roberto Wilsono „Turandot“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ar žiūrėti prodiuserinės kompanijos „Operomanija“ kuriamą eksperimentinį turinį, dažnai vadinamą šiuolaikine opera. Pavyzdžiui, kūrinys The Urban Tale of a Hippo („Urbanistinė pasaka apie begemotą“ arba „Urbanistinė begemoto uodega“) įvardinamas kaip koncertas su choreografine uodega. Įdomesnio įvardinimo neteko girdėti“, – sako A. Matulevičiūtė. [caption id="attachment_1231200" align="alignleft" width="1181"] Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] Kompozitorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jos pačios koncertų auditorija tapo mišri, skirtingoms kartoms priklausantys klausytojai vis labiau keičiasi. „Kai per Kristupo festivalio „Sakralinių muzikos valandų“ serijos uždarymą Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje šį rugsėjį kartu su nuostabiomis kūrėjomis Justina Mykolaityte ir Renata Marcinkute-Lesieur atlikome eksperimentinį kūrinį sintezatoriams, vargonams ir balsui (tokia muzikos kūrinio forma nėra kasdienė tokiam festivaliui), mačiau salėje besimaišančias kartas. Žinoma, drąsu, kad festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė kviečia jaunosios kartos kompozitores ir kompozitorius, taip skatindama prie šiuolaikinės muzikos sklaidos prisidėti įvairesnę auditoriją. Kartais žmonės ateina į Kristupo festivalį todėl, kad žino čia nustebsiantys atradę kažką naujo, o kartais atvirkščiai“, – įžvalgomis dalijasi kompozitorė. Lietuviai smalsūs ir domisi koncertais Paklausta, ar koncertų salėse, kuriose grojama šiuolaikinė akademinė muzika, nesijaučia auditorijos senėjimas, A. Matulevičiūtė su tuo nesutinka. Kiekvienais metais atsiranda nauja kompozicijos ar kitų muzikos specialybių karta, ir taip prasiplečia auditorija, atlikėjų bei kūrėjų gretos. Kompozitorės nuomone, lietuviai yra labai smalsūs, domisi ir vaikšto į koncertus, kurių atlikėjai ar programa jiems galbūt nebūna girdėti ar žinomi.

Lietuvoje nėra tokios taisyklės, kad žmonės daugiau klausosi vieno ar kito žanro. Iš tiesų matome, kad į madą grįžta tradiciniai vargonų koncertai.

„Kažkada vienoje bažnyčioje buvo paskelbtas vargonų muzikos koncertas, programa buvo ganėtinai barokinė, klasikinė (Bachas, Pachelbelis ir kiti). Pastebėjau, kad kūrinius grojo labai jauni atlikėjai, net pamaniau, kad tai galbūt koks studentų egzaminas. Ir šis koncertas taip tiko vilniečiams, kad nebuvo įmanoma įeiti į bažnyčią! Mes dar šnekėjome, kad į jį susirinko visa menininkų grietinėlė (beje, koncertas vyko net ne senamiestyje) – ir muzikos, ir dailės, ir kitų sričių atstovai. Lietuvoje nėra tokios taisyklės, kad žmonės daugiau klausosi vieno ar kito žanro. Iš tiesų matome, kad į madą grįžta tradiciniai vargonų koncertai“, – apie šiuolaikinės muzikos koncertų tendencijas dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja kompozitorė. Kai muzikai padeda algoritmai Muzikologė R. Murauskaitė-Juškienė pirmiausia pabrėžia, kad Lietuvoje tyrimų, kokio amžiaus žmonės dažniau klausosi klasikinės muzikos, atlikta nėra, o minimas Karališkojo filharmonijos orkestro tyrimas visų pirma atliepia britų klasikinės muzikos scenos tendencijas. Be to, jo duomenų apimtis nėra didelė, todėl nesinori daryti universalių išvadų. Kita vertus, kartu tai rodo, kad klasikinė muzika nebėra tokia atitolusi nuo visuomenės. Anot pašnekovės, prie klasikinės muzikos platinimo nemažai prisideda socialiniai tinklai: vis daugėja klasikinės muzikos atlikėjų, kūrėjų ar gerbėjų, savo kasdienėje veikloje įdarbinančių socialinius tinklus, ypač tokias platformas kaip „Instagram“ ir „TikTok“, kuriose yra daugiausia vaizdo turinio, galinčio itin sparčiai išpopuliarėti ir pritraukti naujų žiūrovų. „Ilgą laiką klasikinės muzikos laukas komunikaciniu atžvilgiu buvo gana inertiškas, tačiau užaugo nauja šios muzikos atlikėjų karta, kuri geba komunikuoti socialiniuose tinkluose. Natūralu, kad matosi to rezultatas. Tiesa, Lietuvoje mes neturime tiek daug klasikinės muzikos atlikėjų, investuojančių į socialinių tinklų turinį, tačiau pavienių bandymų pasitaiko“, – apie augantį klasikinės muzikos populiarumą tarp jaunosios kartos dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja R. Murauskaitė-Juškienė. Taip pat prie to prisideda ir įvairesni muzikos klausymosi būdai. Šiuo metu atrasti naują muziką yra itin lengva – tokios programos kaip „Spotify“ ar „Apple Music“ pasitelkusios algoritmus klausytojams padeda sukurti grojaraščius, skirtus atrasti naują muziką ar siūlančius ją pagal tam tikrą nuotaiką. [caption id="attachment_1194130" align="alignleft" width="960"] Muzikologė, „LRT Klasikos“ vyresnioji redaktorė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Ilmės Vyšniauskaitės nuotrauka[/caption] Esama ir grojaraščių, skirtų darbui, maisto gaminimui, mokymuisi. „Man ne vienas yra pasakojęs, kad štai įsijungė „Spotify“ kažkokį grojaraštį, išgirdo negirdėtą klasikinės muzikos kūrinį, žmogui patiko, ir jis pradėjo ieškoti ko nors panašaus. Algoritmai daro savo darbą ir šiandieniams muzikos klausymosi įpročiams yra labai svarbūs“, – įsitikinusi muzikos kritikė. Priklauso nuo jaunystės dainų Kas pasikeitė, kad jaunam žmogui smagiau klausytis klasikinės muzikos nei vidurinei kartai? R. Murauskaitė-Juškienė mano, kad tai gali būti susiję ir su pačia muzikos žanrų raidos dinamika XX a. antrojoje pusėje. „Klasikinės muzikos tradiciją tęsęs modernizmas po Antrojo pasaulinio karo labai atitolo nuo klausytojo, o XX amžiaus paskutiniame ketvirtyje ypač išplito populiariosios ir roko muzikos žanrai“, – teigia muzikologė. Anot pašnekovės, karta, kuriai šiandien yra apie 45–60 metų, tikrai mažiau klausydavosi klasikinės muzikos. „Jeigu pasikalbėtume su tokio amžiaus žmonėmis ir paklaustume, kokie buvo jų jaunystės muzikiniai atradimai, labiausiai formavę asmenybę, dažniausiai išgirstume tokių grupių kaip „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ar „Pink Floyd“ pavadinimus. Jeigu tie žmonės daugiau domėjosi džiazu – paminės džiazo muzikantus. Vėlesnės kartos atstovai galbūt tars jau elektroninės muzikos kūrėjų, atlikėjų vardus, bet dažniau tikrai ne klasikinės muzikos“, – tikina R. Murauskaitė-Juškienė. [caption id="attachment_359571" align="alignleft" width="900"] Unsplash.com nuotrauka[/caption] Laikais, kai smarkiai išplitęs internetas, suklestėjusios įvairios kūrybinės nišos, kai jauni žmonės visuomet siekia atrasti ką nors naujo, – tai, kas nėra lengvai pasiekiama, nėra populiaru. Muzikos kritikės manymu, tai gali būti viena priežasčių, kodėl jaunimas atranda klasikinę muziką. „Atsimenu, kaip mes patys viename mūsų radijo auditorijos tyrime pastebėjome nežymų jaunosios auditorijos padidėjimą. Buvo įdomu pasvarstyti apie priežastis, kadangi „LRT Klasika“ yra būtent klasikinės muzikos ir kultūros naujienų radijas“, – pokyčius aptaria pašnekovė. Nyksta stereotipas, kad klasikinė muzika yra senamadiška Vakarų Europos šalys nemažai investuoja į kultūros ir klasikinės muzikos prieinamumą jaunimui bei jo muzikiniam švietimui, tikina R. Murauskaitė-Juškienė. Štai Jungtinėje Karalystėje jaunas asmuo gali nueiti į labai gerą koncertą už studentui ar moksleiviui prieinamą kainą – tai jam kainuos apie 5–10 svarų. Taip pat inicijuojamos populiarios komunikacijos kampanijos, siekiančios sudominti būtent jaunąjį klausytoją. „Yra nemažai įvairiausių komunikacijos kampanijų, rodančių, kad tu neprivalai eiti į klasikinės muzikos koncertą vilkėdama puošnią suknelę – gali eiti ir su džinsais, kuprine, praktiškai tiesiai iš mokyklos ar paskaitų. Ir tai tik vienas iš tokių į jaunimą nukreiptų kampanijų pavyzdžių“, – tvirtina muzikos kritikė.

Viliuosi, kad stereotipas, jog klasikinė muzika yra senamadiška ar skirta tik sofistikuotiems, po truputį nyksta.

Ji mini ir problemišką muzikinio švietimo situaciją Lietuvoje. „Pas mus muzikos pamokos vidurinėse mokyklose yra kaip trečias brolis. Laikas, kai gali pasidaryti kitų pamokų namų darbus ar pailsėti. Jeigu mokykloje nėra muzikos sričiai atsidavusio ir ja suinteresuoto mokytojo, kuris savo pastangomis bandytų sudominti vaikus muzika, rimčiau su ja susipažinti vidurinėje mokykloje yra sunku“, – argumentuoja pašnekovė. Dėl šios priežasties vis dar įsigalėjęs stereotipas, kad žmonės bijo kalbėti apie muziką, nes jaučiasi neišmanantys jos. „Vakaruose sparčiau bandoma nuo to nutolti. Nesakau, kad ten viskas labai gerai, bet tam tikri procesai vyksta greičiau nei pas mus. Visgi tendencijų bangos galiausiai atsirita ir iki mūsų. Viliuosi, kad stereotipas, jog klasikinė muzika yra senamadiška ar skirta tik sofistikuotiems, po truputį nyksta“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako R. Murauskaitė-Juškienė. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama