Kiek laiko gyvuoja spektakliai ir ar pelnytai iš teatro repertuaro dingsta Ł. Twarkowskio „Lokis“?

[intro_text content="Vasario 7 ir 8 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“ bus rodomas paskutinį kartą, o su Oskaro Koršunovo darbu „Miegantys“ žiūrovai galės atsisveikinti kovo 20 ir 21 d. Kaip rašoma teatro pranešime žiniasklaidai, šiuo metu repertuare yra apie 40 spektaklių, todėl kiekvieną sezoną jį papildant naujais kūriniais su dalimi senesnių spektaklių atsisveikinama."]

„LNDT Meno tarybos, kurią sudaro 11 narių, sprendimu šį sezoną paskutinį kartą rodomi Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“ ir Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Miegantys“. Į repertuarą nebegrįš keletą metų nerodyta Krystiano Lupos režisuota „Didvyrių aikštė“, – teigiama pranešime.

Gausėjant teatrų repertuarams, greitėja ir spektaklių kaita – šiuo metu reta spektakliui sulaukti dešimties metų, o kiekvieną sezoną pasirodo vis naujų premjerų, išstumiančių vyresnių režisierių darbus.

Meno vadovai: spektakliai atliko savo misiją

LNDT vienas iš meno vadovų, režisierius ANTANAS OBCARSKAS dienraščiui „Bernardinai.lt“ pakomentavo, kad, teatro meno vadovų nuomone, minimi spektakliai atliko savo misiją ir norisi palikti vietos kitiems jų režisierių darbams.

„Spektaklis „Miegantys“ tam tikra prasme atidarė teatro Naująją salę – buvo daug kartų rodomas, vaidinamas ir sulaukė įvairiausių žiūrovų atsiliepimų. Po teatro rekonstrukcijos šiek tiek atslūgo susidomėjimas šiuo spektakliu. Taigi, mes nusprendėme, kad norisi šiek tiek atsinaujinti ir palikti vietos kitiems Koršunovo darbams, nes visų spektaklių tiesiog neįmanoma parodyti – turime labai didelį repertuarą“, – paaiškino A. Obcarskas.

[caption id="attachment_1229347" align="alignleft" width="2560"] Režisierius, Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas Antanas Obcarskas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka[/caption]

Kalbant apie Ł. Twarkowskio „Lokį“, meno vadovo teigimu, atsiradus šiam spektakliui įvyko tektoninis Lietuvos teatro supratimo lūžis. „Lenkų režisierius atvėrė teatrą jaunajai publikai ir pradėjo šiuo metu turbūt vieno geidžiamiausių Europos režisierių tarptautinę karjerą. Lygiai taip pat, kaip ir „Miegantys“, šis spektaklis buvo daug kartų rodomas, daug gastroliavo. Taigi, jis užleidžia vietą kitam Twarkowskio darbui – spektakliui „Quanta“. Todėl mes renkamės teatro repertuarą dėlioti taip, kad būtų daugiau vietos parodyti Twarkowskio naujausią darbą“, – argumentavo A. Obcarskas.

Jis pridūrė, kad tokių techniškai sudėtingų spektaklių montavimo darbai užima daug laiko: „Taip išeina, kad tokį spektaklį rodant kelis kartus išsibraukia vos ne savaitė. Daug techninių niuansų.“

Spektaklis „Lokis“ liko aktualus ne dėl technologijų, bet dėl vienintelio dalyko, apie kurį Lietuvoje apskritai niekas nekalba, – tai nusikaltimo užuomazga, nusikaltimo momentas, to momento tyrimas, iš kur atsiranda agresija, iš kur atsiranda tas žvėris, kuris kartais išprūsta į laisvę ir sunaikina tai, kas brangiausia, – gyvybę.

Ł. Twarkowskio „Lokis“ – kaip vitaminas C teatrui

Paklaustas, ką mano apie spektaklio „Lokis“, kuriame vaidina, baigtį, aktorius RYTIS SALADŽIUS dienraščiui „Bernardinai.lt“ sakė, kad dėl COVID-19 pandemijos ir vykusios LNDT rekonstrukcijos nebuvo jokios galimybės vaidinti „Lokį“, tačiau per tą laiką spektaklis neprarado savo aktualumo. Be to, anot pašnekovo, šis spektaklis tapo įtakingu buldozeriu, stumtelėjusiu kitus jaunuosius scenos dailininkus, teatro kompozitorius bei režisierius drąsiau naudoti raiškos būdus, matomus „Lokyje“.

„Spektaklis „Lokis“ liko aktualus ne dėl technologijų, bet dėl vienintelio dalyko, apie kurį Lietuvoje apskritai niekas nekalba, – tai nusikaltimo užuomazga, nusikaltimo momentas, to momento tyrimas, iš kur atsiranda agresija, iš kur atsiranda tas žvėris, kuris kartais išprūsta į laisvę ir sunaikina tai, kas brangiausia, – gyvybę. Ši filosofinė ir meninė analizė, manau, dar turi potencialo“, – argumentus dėstė aktorius.

„Lokis“ man itin brangus, gražus, skoningas ir, regis, dar tikrai neišvaidintas spektaklis. Beje, visiškai kitoks nei dauguma Nacionalinio dramos teatro pastatymų. Taip pat įvertintas keturiais Auksiniais scenos kryžiais, o tai nėra kažkokia smulkmena“, – pabrėžė R. Saladžius.

[caption id="attachment_1209166" align="alignleft" width="1794"] Aktorius Rytis Saladžius. Joanna Bednarczyk, „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2024 m.). Repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Paklaustas to paties, „Lokyje“ vaidinantis aktorius VAINIUS SODEIKA sutiko, kad teatrui iš tiesų sunku į repertuarą sutalpinti daug spektaklių, bet taip pat sunku ir rasti vietos naujiems. „Naujiems spektakliams reikia būti rodomiems, o juos įsprausti į visą didžiulį repertuarą yra sudėtinga. Kai viskas susistūmė į tokią didelę eilę spektaklių, teatrui reikėjo spręsti, kurių atsisakyti. Suprantu, kad techniškai sudėtinga viską spėti parodyti“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sakė aktorius.

Kita vertus, V. Sodeika akcentavo Ł. Twarkowskio spektaklio „Lokis“ įtaką Lietuvos teatrui. „Lokis“ yra kaip vitaminas C Lietuvos teatrui – šis darbas jį pakėlė, sujudino, davė naujo oro. Gal ir jaunoji režisierių karta pradėjo laisviau kvėpuoti, leisti sau daugiau rizikuoti, eksperimentuoti. Dėl to „Lokis“ labai svarbus, turintis didelę istoriją, sentimentų. Jį paleisti sunku, bet yra kaip yra“, – kalbėjo aktorius.

Skaudi ne tik spektaklių baigtis, bet ir retas jų rodymas

V. Sodeikai pažįstamas jausmas, ką reiškia, kai spektakliai nuimami, nėra išrodomi arba juos būna sunku rodyti. „Taip būdavo su kai kuriais Artūro Areimos spektakliais ar Gintaro Varno „No Theatre“ judėjimu, ar „Utopijos“ teatru, kai būdavo tiesiog sudėtinga surinkti žiūrovus. O privačiam nepriklausomam teatrui išsilaikyti yra ne tik finansinis, bet ir moralinis iššūkis – dedi daug energijos ir nežinai, kas bus“, – nepriklausomų teatrų skaudulius priminė V. Sodeika.

Taip pat, anot jo, aktoriams būna skaudi ne tik spektaklių baigtis, bet ir retas jų rodymas, mat sudėtinga ruoštis spektakliui, turinčiam ilgas pauzes tarp rodymų.

[caption id="attachment_1172597" align="alignleft" width="2064"] Aktorius Vainius Sodeika. Joanna Bednarczyk, „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2024 m.). Repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Paklaustas, ar šiuo metu stipriai jaučiasi teatrų repertuaruose spektaklių kaita, aktorius R. Saladžius tvirtino, kad minimi spektakliai – jam vieni pirmųjų, su kuriais tenka atsisveikinti.

„Man gaila, kad nebelieka „Kaulinio senio ant geležinio kalno“. Taip pat spektaklio „Girti“ – pjesė, parašyta 2012 metais, man kėlė daug klausimų. Tai toli gražu nėra klasika, tačiau spektaklyje turėjau dvi puikias, šmaikščias, gyvas scenas, kuriose maudžiausi komedinių situacijų pursluose su mielais kolegomis.

Tam tikrai žiūrovų daliai tai buvo linksmiausias ir prasmingiausias kūrinys, atstovaujantis labiau verbaliniam teatrui. Vieni žiūrovai labai mėgsta verbalinį teatrą, kiti – vizualųjį, vieni – linijinę dramaturgiją, kiti – postdraminę. Ir gerai. Manau, kuo didesnė žanrų įvairovė teatre, tuo bus pilnesnės salės“, – kalbėjo pašnekovas.

V. Sodeikos nuomone, Iwano Wyrypajewo spektaklis „Girti“ dėl pasikeitusios pasaulio geopolitikos įgavo kitokių spalvų. „Wyrypajewo pjesėje yra daug kritikos Vakarų Europai, europietiškai kultūrai. 2012 metais ši pjesė skambėjo kitaip. Dabar, karo kontekste, ji įgauna kitokių atspalvių, tam tikri tekstai gali sukelti dviprasmybių, keistumų. Tačiau vaidinti buvo smagu“, – sakė aktorius.

[caption id="attachment_976659" align="alignleft" width="1575"] Aktoriai Rytis Saladžius, Nelė Savičenko, Adrija Čepaitė, Arūnas Sakalauskas. Iwanas Wyrypajewas, „Girti“ (rež. I. Wyrypajewas, LNDT, 2023 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Trys teatrai: kaip juda repertuaras?

Dienraštis „Bernardinai.lt“ apklausė tris Lietuvos teatrus ir pasiteiravo jų vadovų, kas lemia spektaklių buvimą repertuare.

LNDT vieno iš meno vadovų A. Obcarsko teigimu, priežastys, lemiančios teatro repertuarą, yra įvairios. LNDT repertuaras kiekvienas metais pasipildo vis naujais pastatymais, todėl tenka atsižvelgti, kokių spektaklių reikėtų atsisakyti norint parodyti naujas premjeras.

„Šiais metais jau išėjo keturios premjeros, o pavasarį laukia dar dvi. Praėjusiais metais, jeigu neklystu, premjerų buvo ir daugiau. Aš pats atsisveikinau su trimis savo spektakliais: „Kas nužudė mano tėvą“, „Voicekas“ ir „Alisa“. Spektaklių nuėmimo priežastys gali būti įvairios – pavyzdžiui, aktoriai galbūt jaučiasi nebegalintys vaidinti viename ar kitame spektaklyje, arba jis jau būna ganėtinai senas, pastatytas prieš dešimtmetį“, – komentavo LNDT meno vadovas.

Kaip svarbią teatro repertuaro pokyčių priežastį A. Obcarskas įvardijo ir neseniai vykusią LNDT patalpų rekonstrukciją. Anot režisieriaus, atidarius naujas ir rekonstravus senas sales, natūralu, kad teatro komandai norisi atnaujinti repertuarą, sulyginti spektaklių skaičių salėse.

[caption id="attachment_1214060" align="alignleft" width="2560"] Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys. Pauliaus Sadausko nuotrauka[/caption]

Klaipėdos dramos teatro vadovas TOMAS JUOČYS dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė, kad šio teatro repertuaras per dešimtmetį taip pat pasikeitė – neliko beveik nė vieno spektaklio, senesnio nei dešimties metų. „Seniausias rodomas spektaklis mūsų teatre yra 2016 metų Māros Ķimelės „Tėvas“. Paprastai tiek ilgai spektakliai repertuare neišsilaiko“, – patikino Klaipėdos dramos teatro vadovas.

„Turime spektaklių, kurtų 2018 metais, kurie vis dar svarbūs, pavyzdžiui, Elmāro Seņkovo „Mama drąsa“ ar kiti. Tačiau nesame pajėgūs parodyti daugiau spektaklių nei maždaug dvidešimt per metus. Tam tiesiog nėra laiko. Taigi, arba galime tokius spektaklius parodyti tik tris kartus per metus, arba vis ką nors nurašyti, – gaila, bet tenka“, – tvirtino T. Juočys.

Anot jo, pasitaiko ir situacijų, kai spektaklis būna nesėkmingas, – tuomet reikia spręsti, ką daryti toliau.

Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ gal ir nėra tas, kuris paskelbus rodymus surinks pilnas sales, bet jis tiesiog puikus ir vienas iš paskutiniųjų Nekrošiaus darbų. Todėl mes jį repertuare turėsime tiek laiko, kiek fiziškai pajėgsime.

Vilniaus senojo teatro rinkodaros vadovė RENATA SEMAŠKIENĖ dienraščiui „Bernardinai.lt“ raštu pakomentavo, kad Senajame, kaip ir kiekviename, teatre repertuaras nuolat kinta. „Repertuarą papildo naujos premjeros, plečiančios meninę įvairovę ir siūlančios žiūrovams naujas patirtis. Kartu palaikoma repertuaro pusiausvyra tarp naujų kūrinių ir jau įsitvirtinusių spektaklių, atsižvelgiant į trupės galimybes, techninius resursus ir žiūrovų susidomėjimą“, – tikino teatro rinkodaros vadovė.

Pasak R. Semaškienės, sprendimus dėl repertuaro kartu priima režisieriai, administracija, techniniai padaliniai, meno taryba, kuri, nors ir rekomendacinio pobūdžio, bet taip pat turi svarų balsą: „Tai įprasta teatro praktika. Spektakliai iš repertuaro išimami dėl įvairių priežasčių – mažo lankomumo, aktorių užimtumo ar pokyčių trupėje, sceninių bei techninių iššūkių, eksploatacijos kaštų ir kitų praktinių veiksnių.“

„Žiūrovų susidomėjimas svarbus, tačiau kartu vertinamas ir spektaklio gyvybingumas – kiek jį realu išlaikyti, ar jis gali būti toliau kokybiškai eksploatuojamas be esminių kliūčių. Spektaklių kaitos procesas yra natūralus – visi teatrai susiduria su tokiais sprendimais“, – patikino R. Semaškienė.

[caption id="attachment_360460" align="alignleft" width="1061"] Saulius Šaltenis, „Kalės vaikai“ (rež. Eimuntas Nekrošius, Klaipėdos dramos teatras, 2018 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

Išliekamoji vertė: kaip prailginti spektaklio gyvavimą?

Paklaustas, į ką atsižvelgiama sudarant repertuarą Klaipėdos dramos teatre, jo vadovas T. Juočys minėjo, kad repertuaras priklauso ne tik nuo teatro rezultatų, bet ir meninės vertės. Svarbiausi spektakliai yra tie, kurių vertė yra nepamatuojama, įsitikinęs teatro vadovas.

„Mes galime bandyti taikyti įvairias priemones, jeigu matome, kad tam tikrą spektaklį verta išlaikyti repertuare, nes jis to vertas, – norime, kad žiūrovai jį žiūrėtų. Tarkime, Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ gal ir nėra tas, kuris paskelbus rodymus surinks pilnas sales, bet jis tiesiog puikus ir vienas iš paskutiniųjų Nekrošiaus darbų. Todėl mes jį repertuare turėsime tiek laiko, kiek fiziškai pajėgsime. Vis tiek laikas eina, aktoriai keičiasi, gali visko atsitikti – bet kol įmanoma, tol rodome, bandome vežti į regionus. Stengiamės kiek įmanoma tęsti spektaklio gyvenimą. Net neplanuojame jo nurašyti“, – E. Nekrošiaus „Kalės vaikų“ vertingumą akcentavo Klaipėdos dramos teatro vadovas T. Juočys.

LNDT meno vadovo A. Obcarsko nuomone, būti ar nebūti repertuare, priklauso nuo paties spektaklio. „Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ yra fenomenalus darbas, tą reikia pripažinti. Jame lietuviškas genofondas užkabintas kaip niekur kitur. Žiūrėdamas šį spektaklį nori ir verkti, ir juoktis. „Išvarymas“ – dekados spektaklis, rodomas jau antrą dešimtmetį. Jame ir aktoriai jau pasikeitė. Šio spektaklio gyvenimas tęsiasi. Kitų – baigiasi“, – kalbėjo A. Obcarskas.

[caption id="attachment_889291" align="alignleft" width="2560"] Dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ 100-asis rodymas. Aktorius Marius Repšys ir rež. O. Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

O kokių buvo svarstymų iš LNDT repertuaro pašalinant E. Nekrošiaus spektaklį „Borisas Godunovas“? A. Obcarsko teigimu, tai buvo ypač sudėtingas klausimas. Tai buvo sėkmingas kūrinys, tačiau uždarius Didžiąją salę rekonstrukcijai šis spektaklis buvo neberodomas. „Tuomet mes netekome Eimunto Nekrošiaus. Buvo svarstoma, ar įmanoma be režisieriaus prikelti spektaklį, nerodytą daug metų. Pasikalbėjus su režisieriaus kūrybiniais bendražygiais ir spektaklio kūrėjais nuspręsta, kad prikelti šį spektaklį būtų nesąžininga režisieriaus atžvilgiu, kadangi tai nebebūtų tas pats darbas“, – motyvus dėstė LNDT meno vadovas.

A. Obcarsko manymu, jeigu prasmingas kūrinys rodomas Mažojoje salėje ar renka mažiau žiūrovų, jis turi teisę surinkti ir nebūtinai pilną salę. „Kai kuriais atvejais tai nėra nei geriau, nei blogiau, tiesiog viskas susideda į planavimą. Tiek „Miegantys“, tiek „Lokis“ yra labai gerbiami kūriniai, išsiskiriantys savo estetika. Todėl labai smagu, kad jie išeina pasiekę savo aukštumas“, – sakė LNDT meno vadovas.

Mes, aktoriai, pasimatyti ir pabendrauti kitur, kitokiomis aplinkybėmis nesuspėjame dėl mūsų egzistencijos skverną į ratus įsukusios laiko mašinos. Galbūt skamba labai dramatiškai, bet atsisveikinimas su spektakliu yra ir atsisveikinimas su kolega.

„Atsisveikinimas su spektakliu yra ir atsisveikinimas su kolega“

Aktorius V. Sodeika atkreipė dėmesį, kad žmonių požiūris į spektaklį kaip reiškinį, į jo išliekamąją vertę pasikeitęs. „Prisimenu, kaip aš eidavau į senus spektaklius, pavyzdžiui, Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“. Tas spektaklis būdavo retai rodomas, bet tai atrodydavo kaip teatro įvykis: susirinkdavo visa bendruomenė, studentai, teatro žmonės. Būdamas studentas pats stebėdavau ir atėjusius aktorius, kurie tuo metu man buvo pavyzdžiai. Tai buvo kažkokia spektaklio magija“, – prisiminimais dalijosi aktorius.

Anot jo, toks reiškinys blėsta. „Galbūt dabartinėmis sąlygomis tai neįmanoma, sunku – leisti sau ilgai rodyti spektaklius, į kuriuos aktoriai surenkami vieną kartą per metus. Dabar, kai labai daug spektaklių, daug premjerų, gastrolių, yra kitoks laikas, dėl to keičiasi ir tradicijos“, – svarstė pašnekovas.

[caption id="attachment_1225411" align="alignleft" width="1625"] Aktoriai Airida Gintautaitė ir Rytis Saladžius. Joanna Bednarczyk, „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2024 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1225410" align="alignleft" width="1625"] Aktoriai Vainius Sodeika ir Airida Gintautaitė. Joanna Bednarczyk, „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2024 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption]

R. Saladžiaus nuomone, galbūt Lietuvos teatrai artėja prie Vakarų tradicijos, kai spektakliai gyvuoja tik vieną sezoną. „Tada aktoriai privalės vaidinti daug dažniau tą patį, bet ne jokį kitą spektaklį. Nors to Lietuvoje neįsivaizduoju. Čia rinka nėra tokia jau didelė“, – tikino aktorius.

„Turbūt kartočiau teatro kolegų teiginius, kad su tokiu pačiu skaičiumi darbuotojų, koks buvo prieš LNDT rekonstrukciją, aptarnauti trijose salėse vienu metu vykstančius spektaklius yra sunkiai įveikiamas uždavinys. O į gastroles juos išvežti sudėtinga – jeigu išvažiuoja didesnis pastatymas, toks kaip „Respublika“ ar „Quanta“, sutrinka teatro repertuaras ne tik dėl aktorių, bet ir dėl tų pačių scenos darbuotojų trūkumo“, – teigė aktorius.

R. Saladžius atkreipė dėmesį ir į dar vieną svarbų dalyką, susijusį su nuimamais spektakliais, – taip nutrūksta ir bendravimas su kolegomis. „Mes, aktoriai, pasimatyti ir pabendrauti kitur, kitokiomis aplinkybėmis nesuspėjame dėl mūsų egzistencijos skverną į ratus įsukusios laiko mašinos. Galbūt skamba labai dramatiškai, bet atsisveikinimas su spektakliu yra ir atsisveikinimas su kolega“, – sakė R. Saladžius.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama