Režisierė R. Barzdžiukaitė: stengiuosi nekurti dažnai, nes kūryba irgi yra tarši sritis
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
[intro_text content="Gamta yra besąlyginė, ji žmogų supa visais gyvenimo etapais – nuo krykštaujančio vaiko iki sausainiais anūkus vaišinančios močiutės. Gamta visuomet bus su mumis, tačiau toldamas nuo savo prigimties žmogus ima niokoti pasaulį. Tuomet kyla ekologinių problemų, kurios ne tik naikina tyrą aplinką, bet ir grasina sunaikinti patį žmogų."] Menas gali padėti atkurti nuostabų ryšį su gamta, paskatinti žmogaus empatiją ir sąmoningumą. Apie ekologiją mene kalbamės su teatro ir kino režisiere, scenografe, operatore RUGILE BARZDŽIUKAITE. Šypsena ir giliomis mintimis pasižyminčios menininkės kūrinių sąraše puikuojasi tradicija tapęs opera-performansas „Saulė ir jūra“ ir galimybę pamatyti pasaulį gyvūno akimis suteikiantis filmas „Rūgštus miškas“. Abu kūriniai pabrėžia gamtos svarbą žmogui. [caption id="attachment_1228581" align="alignleft" width="1700"]
Režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka[/caption] Jūsų kūriniai dažnai kalba apie gamtą ir verčia susimąstyti, kad mes turėtume ją saugoti. Kiek gamta svarbi jums asmeniškai? Nuo pat mažens gamta mano gyvenime buvo svarbi. Aš augau mieste, devintame namo aukšte. Didžiąją metų dalį praleisdavau toliau nuo gamtos, tik trumpam į ją ištrūkdama. Tačiau vos prasidėjus atostogoms su šeima visai vasarai išvažiuodavome į Lakajus, ten gyvendavome palapinėse. Tai būdavo laukinis mane auginęs būvis. Pamenu, grįžusi į butą basa eidama stebėdavausi, koks gamtai priešingas ir dirbtinis yra lygus namų grindų paviršius. Gamtoje tokių paviršių mažai. Tradicija taip praleisti vasaras buvo pradėta mano dieduko ir tęsėsi per tris kartas – kol Lakajus iš mūsų atėmė komercinis projektas. Dabar ten neatpažįstama ir liūdna. Reikėjo rasti kitą vietą, kur būtų galima patikimai sugrįžti. Šiuo metu didesnę laiko dalį praleidžiu pajūryje tarp miškų. Kaip buvimas gamtoje jus papildo? Architektūra yra nuspėjama ir organizuota aplinka. Joje esi kultūros dalis. Vieni receptoriai aktyvinasi būnant mieste, o gamtoje, kur viskas daug chaotiškiau, pabunda natūralumo ir laukinio būvio receptoriai. Todėl dėl balanso labai svarbu kuo dažniau būti aplinkoje, kuri yra žmonių neorganizuota. Ar menas turi galią keisti žmonių elgesį su gamta? Žmogui gamta ima rūpėti tada, kai jis užmezga su ja asmenišką ryšį. Tuomet jis pradeda gamtą saugoti ir rūpintis ateitimi. Šis rūpinimasis gali būti ir abstraktus, kalbant apie planetos ateitį, ir konkretus, turint omenyje miško lopinėlį, kuris gali būti netikėtai iškirstas. Bet jeigu žmogus nepažįsta gamtos ir nėra prie jos prisirišęs, jam ji rūpi kur kas mažiau. Manau, menas ir kultūra – filmai, dailės kūriniai, teatras, fotografija ar kitos sritys – turi galią auginti empatiją. Jie taip pat gali padėti užmegzti emocinį ryšį ir jį didinti konkrečiais klausimais, tokiais kaip vandens ar miškų resursai, ir didesniu mastu, kalbant apie planetos likimą. [caption id="attachment_1228579" align="alignleft" width="1913"]
Rež. Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ („Acid Forest“, 2018 m., Lietuva) kadras[/caption] [caption id="attachment_1228576" align="alignleft" width="1917"]
Rež. Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ („Acid Forest“, 2018 m., Lietuva) kadras[/caption] Kaip ugdyti tą empatiją? Kai su Dovydu Korba kūrėme filmą „Rūgštus miškas“, tyrinėjome kormoranų koloniją Juodkrantėje ir norėjome į šį reiškinį pažiūrėti iš visų pusių. Ne tik iš tokios perspektyvos, kaip tai pateikia žiniasklaida – kad šie paukščiai pasmerkti kaip blogis, o medžiai laikomi gėriu, kurį reikia gelbėti, ir žmonės šį procesą kontroliuoja. Ta obsesija kontroliuoti gamtą buvo po mūsų didinamuoju stiklu. Dažnai filmai apie gamtą, turintys aktyvistinių tikslų, nukrypsta į didaktiką, žiūrovams bandoma vienpusiškai pateikti aiškią žinią. Tokiu atveju aš kaip žiūrovė jaučiu manipuliacinį atgrasumą ir atsiriboju, nes suprantu, kad visi reiškiniai yra daugiasluoksniai. Nėra tokio dalyko, kurį vienu teiginiu ir iš vienos pusės gali išsakyti. Manau, bandymas pamatyti situaciją kompleksiškai, iš įvairių perspektyvų ir yra intelektualusis kelias pažadinti mąslumą gamtos klausimais. Labai gerai, jei kartu su mąstymu aktyvinama ir empatija. Užmegzdamas emocinį ryšį žiūrovas gali būti priartinamas net prie tų, kurie dažniausiai įsivaizduojami kaip kenkėjai, tarkime, kormoranai. Žiniose matome, kad šie paukščiai baidomi, bet reportaže niekas jų nerodo iš arti – kaip jie visą savo šilumą atiduoda perimiems kiaušiniams, kaip patelė su patinu nepaliaujamai šildo dėtis ir rizikuodami saugo jas nuo kitų grobuonių, kad tik paukščiukai išsiristų.
Juk procese, kai žmonės laukia kūdikio, be galo daug telpa. Ir baidymo procesas, per kurį atšąla kiaušiniai, atrodo visiškai kitaip, kai priartėji ir leidi žmogui įsijausti į to paukščio kūną, susitapatinti su jo netektimi.
Šitai matydamas supranti, kaip paukščiams tai svarbu. Juk procese, kai žmonės laukia kūdikio, be galo daug telpa. Ir baidymo procesas, per kurį atšąla kiaušiniai, atrodo visiškai kitaip, kai priartėji ir leidi žmogui įsijausti į to paukščio kūną, susitapatinti su jo netektimi. Kada apie ekologines problemas reikėtų kalbėti subtiliai, o kada gamtą ginti turėtume atvirai? Man atrodo, subtilumą reikėtų išlaikyti bet kuriuo atveju. Abi šios taktikos yra reikalingos – ir aktyvistiniai protestai, ir menininkų balsai kitomis aplinkybėmis. Kiekvienai problemai ir vienas, ir kitas būdas gali padėti rasti sprendimą. Ir vienas, ir kitas būdas yra svarbūs, nes gali pagelbėti plėsti bendraminčių ratą. Aktyvistai, kurie nori papasakoti apie problemų svarbą tiesiogiai, renkasi vieną retoriką. Aš gal negaliu garsiai skanduoti, bet galiu vizualiai pasakoti istorijas. Manau, subtilumas arba atvirumas yra taktika, ir svarbu, kad būtų veikiama dėl gero tikslo. Panašiai kaip gamtos ekosistemoje – visi yra reikalingi. [caption id="attachment_1228578" align="alignleft" width="1910"]
Rež. Rugilės Barzdžiukaitės filmo „Rūgštus miškas“ („Acid Forest“, 2018 m., Lietuva) kadras[/caption] Ką konkrečiai norite žmogui sužadinti savo kūriniais? Norėčiau sužadinti jautrumą. Jautrumas žmogui duotas, bet jis slopinamas informacinio triukšmo. Jaučiu, kad mano pačios taip pat. Žinau, kaip lengva pasiduoti aplinkybėms ir mažiau galvojant mažiau jausti, dėl to ir mažiau veikti. Sakote, dėl užgožto jautrumo galime mažiau veikti, o ką reiškia veikti daugiau? Daugiau veikti yra veikti mažiau. Toks paradoksas – kuo daugiau veikiame, tuo daugiau pėdsakų paliekame. Savo tempo sulėtinimas gali būti efektyvus veiksmas. Kalbant apie gamtosaugos problemas, kuo mažiau vartojame, keliaujame, tuo mažiau prisidedame prie emisijos. Viena iš mano lėtesnio buvimo taktikų yra lėta kūryba. Stengiuosi nekurti spektaklių ar filmų dažnai, kol tai netampa vidine būtinybe, nes kūryba irgi yra tarši sritis. Sukuriama labai daug daiktų – drabužių, dekoracijų, – kurie tam tikrą laiką pasirodo kadre ar spektaklyje ir tada tampa šlamštu. Todėl svarbu, kad tiek teatras, tiek kinas būtų išjausti ir apmąstyti, o kiekvienas naujas kūrinys gimtų siekiant perteikti ką nors svarbaus. Tačiau kartais tam tikri aspektai pradeda prieštarauti vieni kitiems, ir atsiveja, pavyzdžiui, lėtos kūrybos grimasos: gali atsitikti, kad kūrinys galbūt dėl to, kad kurtas lėtai, tampa paklausus. Tada jis turi keliauti, ir kūrėjams reikia jį lydėti. Tuomet vis tiek sukasi tas taršos ir pėdsakų ratas. Mes gyvename greitai ir lengvai kultūros produktais besikeičiančiame pasaulyje ir, norime to ar ne, esame šios mašinos dalyviai. [caption id="attachment_1228574" align="alignleft" width="2560"]
Režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] Kodėl svarbu kalbėti apie ekologines problemas pasitelkiant kūrybą? Daugmaž prieš dešimt metų „Saulės ir jūros“ idėja jau buvo gimusi. Tada klimato kaitos ir ekologinių katastrofų žinios cirkuliavo gana intensyviai, ir mes su Vaiva Grainyte bei Lina Lapelyte šiek tiek dvejojome, ar tikrai reikia kalbėti šia tema. Vėliau supratome, kad kalbėti yra labai svarbu, o dar svarbiau – parinkti tokį toną, kuris nebūtų atgrasus. Juk žmonėms nuolat primenama, kaip viskas blogai, ir jie pavargsta girdėti neigiamas žinias, mieliau klausosi pozityvių. Jeigu nieko negali pakeisti, tada lengviau saugoti savo nervų sistemą ir negalvoti apie tai. Daugelis ir renkasi tokį kelią. Taigi, mūsų strategija buvo kalbėti apie ekologines problemas pagavia forma, kad tai ne atrodytų kaip tragedija, o skambėtų kaip lengva beveik popstiliaus daina. Kad atėjęs žiūrovas iš pradžių pajustų tokį lengvumą, kūrinio klausytų be pastangų ir tik paskui skverbtųsi sunkesnės temos, kurios taip pat būtų lengvai suprantamos ir perimamos. Nors sakoma, jog kai kurie žmonės labai emocionaliai reaguoja į šį kūrinį, man atrodo, jo stiprybė – kad žiūrovas nespaudžiamas priimti vieną konkretų sprendimą, todėl visi gali rasti ką nors sau.
Kaip vaizdžiai pasakė kolegė Vaiva Grainytė, Sengirės fondas ir „Saulė ir jūra“ yra kaip idėjinės pusseserės, todėl nereikia dėti daug pastangų, kad jos suderėtų.
Kaip jums kilo idėja bendradarbiauti su Sengirės fondu? Komandos nutarimu suorganizavome vieną Sengirės fondui dedikuotą operos-performanso „Saulė ir jūra“ seansą. Už visas surinktas pajamas išpirktas plotelis miško, kuris dabar galės natūraliai senti. Labai žaviuosi Sengirės fondo veikla. Tai atrodo beprecedentė, altruistinė ir nuostabi iniciatyva. Labai norėjosi prisidėti prie šios veiklos, ir ilgai svarstėme, kokiu formatu tai galėtume padaryti. Kaip vaizdžiai pasakė kolegė Vaiva Grainytė, Sengirės fondas ir „Saulė ir jūra“ yra kaip idėjinės pusseserės, todėl nereikia dėti daug pastangų, kad jos suderėtų. [caption id="attachment_1228575" align="alignleft" width="2560"]
Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ Sidnėjaus rotušėje Sidnėjuje, Australijoje, 2023 m. Wendello Teodoro nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228577" align="alignleft" width="2560"]
Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ festivalyje „Festival d’Automne“ didžiojoje „la Villette“ salėje Paryžiuje, Prancūzijoje, 2023 m. Quentin Chevrier nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228582" align="alignleft" width="2560"]
Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“ Vilniaus taksi parke 2021 m. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka[/caption] Tarp menininkų ekologinės temos vis dar aktualios ar tai jau nueinanti banga? Yra skirtingos kalbėjimo apie gamtą taktikos. Vienuose filmuose pasakojama apie gamtą per naudos žmogui prizmę – žiūrima jo žvilgsniu. O yra tokių kūrinių, kuriuose stengiamasi perorientuoti žiūrovo žvilgsnį ir padėti įsijausti į gamtoje dalyvaujančių būtybių pozicijas. Tai siekis apie gamtą pasakoti iš jos pačios perspektyvos, o ne naudos žmogui aspektu. Ši pozicija yra sunkiau pagrindžiama, bet labai svarbi. Tik čia kyla kitas klausimas – kiek žiūrovai turi kantrybės bandyti iš naujo išmokti tai, ką jau žinojo? Atrodo, dėl populiariosios kultūros ir lengvai virškinamo turinio žiūrovams sunkiau priimti kūrinius, turinčius ne pramoginę, o egzistencinę misiją. Klausimas, kaip juos pasiekti. Laimė, veikia tokios kino platinimo iniciatyvos kaip „Taip toliau“. Neseniai ji „Rūgštų mišką“ įtraukė į programą „Gyvūno žvilgsniu“. Šiuo renginiu buvo siekiama žiūrovus priartinti prie kitų rūšių perspektyvos. „Taip toliau“ tikrai yra viena iš idėjiškai užsikūrusių iniciatyvų, kuri siekia kelti žiūrovų sąmoningumą įvairiomis kryptimis. Kokie jūsų ateities projektai? Dabar vystau hibridinį kūrinį, kuris susijęs su grožio industrija. Jį plėtoju jau gana ilgai – nuo idėjos praėjo penkeri metai. Manęs vis klausia, ar naujas kūrinys irgi bus susijęs su aplinkos apsauga. Iš pradžių inertiškai atsakydavau, kad ne. Bet paskui supratau, kad tikrai taip. Kūrinys kalbės apie artimiausią mūsų aplinką – kūną. 
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
