„Jaunojo tapytojo prizas 2024“: ar tapybos fronte nieko naujo?

[intro_text content="Konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“ šiemet vyko jau 16-ą kartą. Finalines jo parodas atidžiai sekiau ir aprašinėjau ilgą laiką nuo 2013 metų, kai Šiuolaikinio meno centro salėse laimėtoja buvo paskelbta Zane Tuča. Pasikeitė dauguma dalyvių pavardžių, pasikeitė renginio mastas, sąlygos, bet nepakito pats principas: tai buvo ir tebėra jaunųjų (iš pradžių tik Lietuvos, vėliau – Baltijos šalių) tapytojų veidrodis."] Ir šis veidrodis, tikėtina, atspindi gana tiksliai, kokia yra Baltijos šalių ir ypač Lietuvos jaunosios kartos tapybos situacija – temiškai, stilistiškai, kokybiškai. Lietuvių vis dar dalyvauja procentaliai daugiau, bet girdimas organizatorių noras ir matomi veiksmai siekti, kad konkurse visos trys šalys būtų atspindimos maždaug po lygiai. Vaizdas, be abejo, apytikslis. Juk ne visada autoriai atsirenka stipriausią savo eksponatą (nors, kas yra tas arbitras, kuris visagališkai žino, kuris yra stipriausias kūrinys; tai, matyt, dažniausiai nulemia laiko perspektyva). Žinoma, ne visi tapytojai ir dalyvauja konkurse, ir ne visi dalyvaujantieji patenka į finalinę parodą. Bet ir neturėtų patekti. Nepaisydami visų šitų išimčių ir natūralių, neišvengiamų apribojimų, mes matome plius minus kokybinį, teminį ir stilistinį jaunųjų baltų tapybos pjūvį. Tad pasivaikščiokime po parodą kartu. Aš, kaip ir dauguma lankytojų, kelionę po ekspoziciją pradėjau nuo galinės salės. Toks buvo Vilniaus paveikslų galerijos užmanymas. Žinot, man patiko. Tai yra mūsų, tos skaitmeninės kartos, informacijos priėmimo būdas – chronologija sutraukyta, fragmentuota. Ir nesvarbu, buvo ar nebuvo toks kuratorinis užmanymas (to aš nežinau), tai veikia. Pirmoji ir antroji salės – oda. Kūnas ir prisiminimai, kūne talpinami prisiminimai, prisiminimuose talpinami kūnai: vyrauja šios temos plačiąja prasme, nors kiekvienas kūrinys, žinoma, turi unikalų teminį akcentą. Štai per 20 minučių sukurtas jauniausio dalyvio, latvio Rasmo Marko, kūrinys – sakytum, tarsi „Ketverto“ kūrybos aidas, bet, aišku, čia jau kita šalis, kitos įtakos ir mokyklos. Šalia – įdomus ir paveikus Kristiānos Poce projektas. Panaudojusi technologijas, autorė pateikia abjektišką – atstumiančią ir žavinčią – savo veido odos išklotinę, keldama klausimus apie įvaizdį, nutolimą nuo savasties ir galimybę prie jos priartėti. Kitoje salėje ne vieno apsilankiusiojo dėmesį patraukė Marleen Suvi darbas. Čia kalbama apie tai, kad fotografija yra prisiminimų kūrimas, o ne fiksavimas. Kūrinys tapybiškas, įdomi įtampos pojūtį kelianti kompozicija, bet viskas jau lyg matyta ir girdėta. Vis dėlto žavu, kokybiška, aprašymas labai poetiškas. Marcas Léger Sauvageot originaliai tyrinėja laimę, pasitelkdamas vaikystės piešinių motyvus, kone baskiatiškai suteikdamas banaliems simboliams reikšmę. Ir nuo vaikystės žengiam į suaugystę. Šioje salėje – ir Annos Pantejevos hiperrealistinis kūrinys, kur gaktos plaukus puošia vaikiški segtukai. Autorė kalba apie moteris ir jose tebegyvenančias mažas mergaites. Šioje salėje – ir Kazimiero Brazdžiūno tapybinis manifestas, autoportretas. Dar Eglės Ridikaitės įtvirtinta tapyba aerozoliu yra ir Kazimiero kūrybos būdas. Trečioje salėje – bent du prizininkai. Matildos Kalvaitytės, „Luminor“ prizininkės, tapyba, kaip ji pati sako – postimpresionistiška. Pūga perteikta itin įtaigiai, o raganiški motyvai man priminė Rūtos Matulevičiūtės tapybinį pasaulį ir filosofiją. Žiūrovo prizą laimėjo tikrai žiūroviškas kūrinys – Laimos Andrejevos praverta spinta. Autorė naudoja spintos motyvą kaip vaikystės talpyklą. Kūrinys atliktas hiperrealistiškai, itin kruopščiai, kokybiškai, vis dėlto tūlam menotyrininkui, tarp jų ir man, kaskart susidūrus su realizmu kirba abejonė (kartais gal ir nepagrįstai), ar nėra neskoninga. Dar viena „spinta“ – pagrindinis konkurso laimėtojas – Tado Tručialusko „altorius“. Man neblogai pažįstama Tado kūryba. Kaip ir anksčiau, jis naudoja printus, tapybą, aerozolį ir psichodelinės tapybos stilių; ir visa tai daro meistriškai. Jo kūrybos kontekste šis darbas tarsi nieko naujo, tačiau autorius siekė naujos kokybės, ir tas įvertinta komisijos. [caption id="attachment_1228047" align="alignleft" width="2560"] Rasmus Marks, „Žmonių lizdas / Human Nest“; Kristiāna Poce, „Mano oda / My skin“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228028" align="alignleft" width="2560"] Marleen Suvi, „SINU_047“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228027" align="alignleft" width="2560"] Kazimieras Brazdžiūnas, „Epigonė / Epigone“; Lisette Lepik, „Vyrai / Men“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228030" align="alignleft" width="2560"] Matilda Kalvaitytė, „Ritualas: Miškas / Ritual: Forest“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228029" align="alignleft" width="2560"] Matilda Kalvaitytė, „Ritualas: Miškas / Ritual: Forest“; Benjaminas Ančeris, „Avarija / Crash“; Laima Andrejeva, „Spinta / Wardrobe“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228046" align="alignleft" width="2560"] Benjaminas Ančeris, „Avarija / Crash“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Įdomu pasvarstyti, kaip, liberalėjant konkurso sąlygoms, liberalėjo, kito ir samprata, kas vertinama labiau, o kas – mažiau. Šio konkurso vienas akstinų ir buvo pabėgti nuo printų, trafaretų, projektorių ir kitų technologijų panaudojimo tapyboje. Bet viskas apsivertė. Vertinimo komisija ieško ne tik brandos, bet ir staigmenų. Tad gali būti įvertinta tradicinė tapyba, gali būti įvertinta instaliatyvi tapyba, gali būti įvertinta pasitelkus technologijas sukuriama tapyba. Meistrystė svarbi, estetikos pojūtis svarbus, koncepcija svarbi, vis dėlto svarbus tas originalumas ir tiesiog sėkmė sukurti stiprų kūrinį. O kas tai yra? Na, man rodos, tai kažkoks kūrinys punctum ar kūrinio detalė, kurią pastebi kitų kūrinių visumoje, – studium. Tikriausiai ir ši parodos apžvalga nemaža dalimi yra apie mano punctum, pastebėtus šioje parodoje. Na, ir tokių kūrinių nemažai! Minėtoje prizininkių salėje tas punktumas man buvo Benjamino Ančerio kūrinys: nedidelio formato, bet prikaustantis. Negimusio kūdikio veidelis iš Anatomijos muziejaus eksponatų tikrai sustabdo visą beprotišką lėkimą, sudrausmina, sukausto. Darbo koloritas, santūrumas, kontekstas stingdo kraują. Šioje salėje dar – Julija Skudutytė. Bene profesionaliausia jaunųjų akvarelistė. Čia ji kaip visuomet subtili, šiuolaikiška ir intelektuali. Kitoje salėje akį neabejotinai patraukia Raimondos Petraitės kūrinys. Kompozicija veikia savo masteliu ir ryškumu. Tai labai vogue darbas, kaip tik apie tai ir kalbantis bei kvestionuojantis madą, įvaizdžius. Beje, jis buvo parduotas šios parodos metu. Tarp manęs ir to darbo kibirkšties nebuvo, bet jis paveikus, ir tai išties svarbu. Kitas šioje salėje prikaustęs dėmesį darbas – Ramintos Stasaitytės-Račkauskienės. Šis tarsi infraraudonųjų spindulių nušviestas ir ištrintas semiaktas feministiškas, lakoniškas ir iškalbingas tiek tapybos koloritu ir linijomis, tiek savo koncepcija. Apytiksliai apibendrinant: pirmas aukštas – kūnas ir siela, antras – skaitmena, hibridai; pirmas – daugiau tradicinė tapyba, antras – kompiuterizuota, instaliatyvi tapyba. [caption id="attachment_1228032" align="alignleft" width="1707"] Julija Skudutytė, „Ritinėliai / Rolls“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228052" align="alignleft" width="2560"] Ingrida Bagdonaitė, „Kai nelieka nei vakar, nei rytojaus / When there is neither yesterday nor morning left“; Raimonda Petraitė, „Stebėkite save / Monitor Yourself“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228033" align="alignleft" width="2560"] Anton Pedos, „Saugi vieta / Safe Place“; Raminta Stasaitytė-Račkauskienė, „Kūnas / The Body“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228049" align="alignleft" width="2560"] Raminta Stasaitytė-Račkauskienė, „Kūnas / The Body“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Antrame aukšte maga stabtelėti ties Darios Morozovos pušimis. Man patinka jų tapybiškumas, atmosferos virpėjimas spalvinėmis dėmėmis ir melancholija. Liūdna ir apmaudu, kad karo akivaizdoje kažkam tenka nešti svetimą gėdą vien dėl savo kilmės. Tikrai išsiskiria Manto Valentukonio kūrinys. Neabejoju, kad šiuos neotribal spyglius ir kompiuterinių žaidimų estetiką aproprijuoja ir daugiau kūrėjų. Vis dėlto mane kabino tai, kaip jis tiksliai perteikė tą skaitmeninio pasaulio nejauką, kažkokį nepaaiškinamą atšiaurumą, grėsmės nuojautą. Tiesa, nors aprašyme teigia grąžinantis kompiuterinių žaidimų personažėms jėgą, ši būtybė, atvirkščiai, man pasirodė perregima, beišnykstanti, neišbaigta beta versija. Gedimino Užkuraičio gana dizaineriškas, švarus darbas labiau nei tapybine sudomino savo idėjine dalimi – pasvarstymai apie tikruosius ir dvasinius gaisrus prasmingi ir aktualūs. Priešpaskutinėje salėje, be laimėtojo kūrinio, eksponuojami dar trys darbai, visi šiek tiek instaliatyvūs. Gaila, bet visi jie skamba kaip iš serijų, ciklų ir, būdami paskiri, praranda nemažą dalį svorio. Tačiau galime nutuokti, kad būtų įdomu pamatyti ir kitas Siiri Jüris dažų bei 3D printerio kolaboracijas. Arnoldo Andersono sekretas-kapelis, Eglės Marcinkevičiūtės augalas-mutantas irgi intriguoja, ir ypač intriguoja Marijos Rinkevičiūtės-Špakauskės aptrupėjusi drobė. Bet visiems šiems kūriniams lyg pristinga kitų to autoriaus kūrinių konteksto. Paprastai instaliacijos yra įvietintos, čia – tarsi išvietintos ir vertinamos tapybos kontekste. Vis dėlto konkurso istorija (praeitų metų laimėtoja) rodo, kad ir instaliacija gali neprarasti svorio, neturėdama tokio glaudaus ryšio su erdve ir iš dalies prarasdama vieną iš savo būtinųjų ingredientų. Gal tikrai tuomet instaliacija tampa labiau tapyba, ir kūrėjai, pateikdami instaliatyvius kūrinius, turėtų turėti tą omenyje. Paskutinėje salėje – Katrīnos Tračumos monumentali drobė. Darbo kompozicija kupina visko: tekstūrų, nuorodų, motyvų, ir visa tai nuostabiai suvaldyta. Aprašymas taip pat kūriniui suteikia papildomo svorio: šiuo darbu autorė kalba apie vartotojiškumą, intensyvios gyvulininkystės žalą ir įpina šiek tiek fantastikos, skirtingus kalbėjimo registrus. Kūrinį labai įdomu tyrinėti iš arti: paaiškėja, kad čia kai kur vietoj paprastos drobės naudoti raštuoti audiniai, kurtos reljefinės faktūros. Darbas gausus įdomybių ir išties stiprus. [caption id="attachment_1228035" align="alignleft" width="2560"] Daria Morozova, „Vėjas pučia į priešingą pusę / Wind blew in the wrong direction“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228055" align="alignleft" width="2560"] Daria Morozova, „Vėjas pučia į priešingą pusę / Wind blew in the wrong direction“; Gediminas Užkuraitis, „Proto gaisras / Wildfires of the mind“; Mantas Valentukonis, „Ugningas angelas / The Fiery Angel“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228038" align="alignleft" width="2560"] Arnolds Andersons, „Slėpnės / Hide and seek“; Siiri Jüris, „Lakieji kūnai II / Volatile bodies II“; Gediminas Užkuraitis, „Proto gaisras / Wildfires of the mind“; Tadas Tručilauskas, „Sparnuotas altorius: laiko mašinos dalių pasakotojas / Wing Altar: Storyteller and the Parts of the Time Machine“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228042" align="alignleft" width="2560"] Eglė Marcinkevičiūtė, „Meilė – Ne meilė. Žydi – nežydi / Love – No Love, Bloom – No Bloom“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228040" align="alignleft" width="1707"] Marija Rinkevičiūtė-Špakauskė, „Nėra ko jaudintis / Nothing to get exited about“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228043" align="alignleft" width="2560"] Katrina Tračuma, „Fredas, ne šventa karvė / Fred, the unholy cow“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228044" align="alignleft" width="2560"] Katrina Tračuma, „Fredas, ne šventa karvė / Fred, the unholy cow“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1228045" align="alignleft" width="2560"] Katrina Tračuma, „Fredas, ne šventa karvė / Fred, the unholy cow“. „JTP 2024“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotrauka[/caption] Tad ar jaunųjų tapybos fronte nieko naujo? Ir taip, ir ne. Atrodo, jau viskas yra iš kažkokių įtakų, apropriacijų, pasąmoningo adaptavimo... Rodos, belieka jau matytame ir girdėtame sukurti savo unikalų balsą-potėpį, komponavimą, citavimą ir t. t. Ir jauniesiems tai pavyksta. Po parodos natūralu savęs klausti – ar aš išrinkčiau tuos pačius laimėtojus? O jei ne, ką siūlyčiau vietoj jų? Ir čia man kirba džiaugsmingas pasvarstymas – ar tik nebus stiprių kūrinių daugiau nei prizų? Parodoje lankiausi tris kartus. Ir mano požiūris į ją kito. Jaunųjų kūriniai nėra prėski (kaip pasirodė prabėgus parodą), veikiau turime tiek daug sultingų paveikslų su skirtingais pasauliais, kad reikia jėgų ir laiko suvirškinti tokią porciją asmenybių. Ir tas sunkus mąstymo skrandžio darbas atsiperka. Paroda „Jaunojo tapytojo prizas 2024“ Vilniaus paveikslų galerijoje vyko 2024 m. lapkričio 12–2025 m. sausio 25 dienomis. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Austėja Mikuckytė-Mateikienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama