A. Liuga prisimindamas E. Nekrošių: jau dabar kuo toliau, tuo labiau žiūrovas pradės ilgėtis tokios teatrinės kalbos

[intro_text content="Eimuntas Nekrošius (1952–2018) – vienas išskirtinių Lietuvos teatro režisierių, palikusių didžiausią įtaką šalies teatrui. Daugeliui lietuvių režisierių, aktorių ar kitų menininkų E. Nekrošius buvo kaip mokytojas, išmintingas ir talentingas teatro kūrėjas, kitiems – teatro banginis."] 1978 m. baigęs režisūrą tuometiniame Anatolijaus Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (Andrejaus Gončiarovo klasėje) E. Nekrošius tapo Kauno dramos teatro režisieriumi, po metų – Lietuvos valstybinio jaunimo teatro režisieriumi. 1993–1997 m. kūrė tarptautinio teatro festivalyje LIFE, o 1998-aisiais įsteigė teatrą-studiją „Meno fortas“, buvo jo meno vadovas. Ankstyvieji E. Nekrošiaus spektakliai, tokie kaip „Medaus skonis“ (1977), „Duokiškio baladės“ (1978) ar „Ivanovas“ (1978), kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, išsiskyrė novatoriškais raiškos būdais, savitu pasaulio ir teatro suvokimu. Žymiausiems Jaunimo teatre jo pastatytiems spektakliams, tokiems kaip „Kvadratas“ (1980) ar „Pirosmani, Pirosmani...“ (1981), būdinga vadinamoji režisūrinių įvaizdžių dramaturgija, sąsajos su esamuoju laiku, spektaklio kaip meno kūrinio autonomija, originalios, daugiareikšmės, emociškai paveikios metaforos ir įvaizdžiai. Anot teatrologo, prodiuserio, kino kritiko, Valstybinio jaunimo teatro vadovo AUDRONIO LIUGOS, E. Nekrošiaus kūryba paveikė ir užsienį – Italijoje bei Rusijoje jis tapo aukščiausiu autoritetu, palikusiu pėdsaką šių šalių teatro kultūroje. Pokalbyje su A. Liuga – apie vieną iš Lietuvos teatro legendų – E. Nekrošių, jo kūrybą ir jos įtaką šiandieniame pasaulyje. [caption id="attachment_1017341" align="alignleft" width="2017"] Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. Roko Morkūno nuotrauka[/caption] Eimuntas Nekrošius – vienas reikšmingiausių Lietuvos režisierių. Tačiau, kaip ir visur, vienos legendos keičia kitas, bet jūs vis dar kalbate apie jį, kuriate apie jį filmus. Anaiptol ne aš vienas Nekrošių prisimenu – yra daugybė žmonių, kas su juo dirbo ar žiūrėjo jo spektaklius. Tiesiog šiais laikais labai daug apie viską kalbama, vartojama daug tuščių madingų žodžių, o apie Nekrošių kalbėti nemadinga. Pagaliau juk esmė yra ne kalbėti, o kiek savo darbuose bandai lygiuotis – ar gyvenimo principuose, ar požiūryje į savo darbą, ar per savo santykį su pasauliu. Nekalbu apie tai, kad reikėtų mėgdžioti Nekrošių. Reikia susikurti ir turėti savo poziciją. Nekrošiaus gyvenimas, kiek man teko jį pažinti, buvo pagrįstas labai tvirta, netgi, sakyčiau, dogmatine vertybine pozicija į viską, ką jis darė ir kas jį supo. Jis kėlė sau labai aukštus reikalavimus, kritiškai vertindavo savo paties darbą, daug abejodavo, bet visada stengdavosi viską išspręsti pats. Jis manydavo, kad kūrybą kuriantis žmogus turi vadovautis maksimaliais kriterijais, ir šito reikalaudavo pirmiausia iš savęs. Kaip suprantu, režisieriaus vienas iš uždavinių ir buvo išsiaiškinti, kaip šiais laikais prabilti į žmogaus sielą. Turbūt šis klausimas vis dar išlieka aktualus visiems menininkams? Nekrošiaus kūryba visada buvo susijusi su giluminiais žmogaus jausmais. Sakydami „siela“ mes iš tiesų galime ir nežinoti tikrosios šio žodžio reikšmės, o teatre negali vartoti tokių sąvokų, kurios be sceninio turinio nieko nereiškia. Kai mes žiūrime kokį nors meno kūrybos reiškinį, spektaklį ar filmą ir staiga jis mus giliai sujaudina (gal net pravirkdo), mes kažką suvokiame, ko iki tol nežinojome. Arba žinojome, bet nepatyrėme taip giliai. Tai spontaniška, bet giluminė meno dalis, kartais ji gali prilygti religiniam išgyvenimui. Todėl posakis, kad sovietmečiu į Nekrošiaus spektaklius Jaunimo teatre žmonės eidavo kaip į bažnyčią – ne iš piršto laužtas. Nors pats Nekrošius skeptiškai žiūrėjo į teatro ir bažnyčios sugretinimą. Didis menas iš tiesų yra didis tuo, kad sugeba atverti, ką žmogus uždaro savyje, ko jis apie save nežino. Tai vadinama žmogiškumu plačiąja prasme – su visu, kas žmoguje dieviška ir velniška. Toks atvėrimas buvo būdingas Nekrošiaus kūrybai. Ji sužadindavo giluminius jausmus taip, kad žiūrovas, nepaisant tautybės, amžiaus ir išsilavinimo, atrasdavo kažką sau labai artimo ir patirdavo sukrėtimą nuo to, kaip tai išreikšta.

Rašydamas apie anapilin išėjusį Davidą Lynchą palyginau jį su Nekrošiumi. Abu į nieką nepanašūs genijai, paskui kuriuos ėjo minios. Abu tikėjo kūrybinės idėjos galia. Abiejų kūryba prikaustydavo, atimdavo žadą.

Gal dėl šios priežasties ir atradote panašumus tarp jo ir Davido Lyncho? Rašydamas apie anapilin išėjusį Davidą Lynchą palyginau jį su Nekrošiumi. Abu į nieką nepanašūs genijai, paskui kuriuos ėjo minios. Abu tikėjo kūrybinės idėjos galia. Abiejų kūryba prikaustydavo, atimdavo žadą. Gyvenimo pabaigoje abu tapo kaip tie karaliai Saliamonai, paprastuose, kasdieniuose dalykuose matantys pasaulio išmintį. Yra dar vienas mažas, bet iškalbingas panašumas. Lynchas savo vėlesniuose filmuose buvo sukūręs erdvę, kuri vadinosi silencio, lietuviškai išvertus „tyla“. O viena iš auksinių Nekrošiaus minčių yra „Tyla pastato visus į vietą“. Ši citata tapo Nekrošiui dedikuotos parodos, kurią kūrėme kartu su „Meno fortu“, kertine fraze. Kokia turi būti ta tyla, pastatanti visus į vietą? Kas apskritai yra tyla? Kur slypi jos galia? Taip svarstydami prieiname prie bene svarbiausio kūrybos tikslo – sukurti tokią tylos erdvę, kurioje mes galėtume susitikti su kažkuo mums visai nepažįstamu, kaip su pačiais savimi. [caption id="attachment_1227720" align="alignleft" width="2560"] Režisierius Eimuntas Nekrošius 2019 m. Lauros Vansevičienės / ELTA nuotrauka[/caption] [caption id="attachment_1227718" align="alignleft" width="1772"] Režisierius Eimuntas Nekrošius 2012 m. Ramūno Danisevičiaus / ELTA nuotrauka[/caption] Šiuo metu pasaulyje vyksta daugybė įvykių, sukeliančių daug intensyvių emocijų, tarp jų ir tai, kad žmogui lengva susitaikyti ir nereaguoti. Tad kaip šiandien prabilti į žmogų mene? Nenorėčiau vienareikšmiškai vertinti to, kas dabar vyksta mene ir konkrečiai scenos mene. Aišku, menas tapo tokiu pat rinkos produktu, turinčiu kovoti už žmogaus dėmesį ir įtraukumą, kaip visi kiti. Žvelgiu į tai kritiškai, bet nepuolu teisti. Meninė kūryba keičiasi kartu su pasauliu, ir toks pasaulis, kokiame dabar gyvename, reikalauja atitinkamų meninių produktų. Tai labiau trumpalaikiai projektai, per daug nenuvarginantys žiūrovų, skleidžiantys kokią nors aktualią žinutę ir estetiškai patrauklūs. Tiesa, viena ar kita neva nauja estetinė forma jau būna kažkur matyta, ir tai demonstruoja kūrybinių idėjų badą. Tačiau, matyt, šitai nebėra svarbu, nes labiau už naujas idėjas yra vertinamas meno įtraukumas, tapęs kone pagrindiniu kultūros politikų burtažodžiu. Žodis „įtraukumas“ pats savaime nieko nesako šiais laikais, kai menas nebegali egzistuoti be rinkodaros priemonių, o kartais tik jas pasitelkus ir yra daromas. Dažniausiai toks „įtraukus“ kūrinys slepia tuštumą. Tiesa, ji gali būti savaip patraukli, ypač kai kalbame apie meninius projektus, kuriamus iš esmės naudojant naujas technologijas.

Galime sakyti, kad toks teatras liko praeityje ne vien dėl pasenusių estetinių formų. Tačiau nereikia skubėti su išvadom. Gali būti, kad vėl tapsime liudininkais naujai atvertų žmogaus jausmų ir minčių pasaulių. Paprastai, be efektų ir dirbtinų modernybių.

Žmonės nebenori matyti supančios tikrovės, jiems reikia kitos realybės. Štai – prašom! Todėl ir teatre tų įvairių dirgiklių vis daugėja. Jie veikia kaip jausmų ir emocijų pakaitalas. Taip vyksta dar ir todėl, kad teatras vengia stiprių betarpiškų jausmų ir emocijų. Viena vertus, nelabai yra menininkų, gebančių tai sukurti. Kita vertus – stiprūs jausmai ir emocijos visada susiję su tam tikrų ribų peržengimu. O mes gyvename politiškai korektiškame pasaulyje, kuriame ribų peržengti neleidžia visuomeninės normos. Gali būti, kad šių normų spaudimo neatlaikys ir kai kurie klasikai, be kurių visais laikais buvo neįsivaizduojamas teatras. Pavyzdžiui, antikos dramaturgai, Shakespeare’as… Turbūt dėl to teatras, egzistavęs prieš 20–30 metų, kai žiūrovai plūdo žiūrėti ir Nekrošiaus spektaklių, šiuo metu nesulauktų tiek dėmesio. Galime sakyti, kad toks teatras liko praeityje ne vien dėl pasenusių estetinių formų. Tačiau nereikia skubėti su išvadom. Gali būti, kad vėl tapsime liudininkais naujai atvertų žmogaus jausmų ir minčių pasaulių. Paprastai, be efektų ir dirbtinų modernybių. To ilgesys matosi kino industrijoje – pavyzdžiui, Pedro Almodóvaro filmas „Gretimas kambarys“ įvertintas kaip vienas geriausių praeitų metų Europos filmų. Jis yra būtent toks – paprastas, paremtas stipria aktorių vaidyba, gera dramaturgija ir sukurtas su didele išmintimi. Žmonės, manau, tai jaučia. Taigi, nereikia galvoti, kad viskas liko praeityje – daug dalykų pasaulyje vyksta ciklais, visada grįžtama prie to, kas yra tikra. Ir aš manau, kad Nekrošiaus pamokos, kurias jis skiepijo savo studentams – tiek aktoriams, tiek režisieriams – duoda ir dar duos vaisių. Jau nekalbu apie vyresnės kartos menininkus, kurie nebuvo jo tiesioginiai mokiniai, kuriančius ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Kiekvienam susitikimas su Nekrošiaus kūryba įskiepijo ką nors labai svarbaus. [caption id="attachment_965176" align="alignleft" width="1500"] Režisierius Eimuntas Nekrošius. „Dviese“, 2013 m. Nadeždos Gultiajevos fotografija iš parodos „Nematytas Nekrošius“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje[/caption] [caption id="attachment_965172" align="alignleft" width="1500"] Režisierius Eimuntas Nekrošius parke Varšuvoje su Nadežda 2018 m. Nadeždos Gultiajevos fotografija iš parodos „Nematytas Nekrošius“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje[/caption] Nekrošiaus spektakliai ne kartą sužibėjo ir užsienyje. Gal žinote, kaip į režisierių buvo žvelgiama kitose šalyse? Nebuvau jo pirmųjų išvykimų į užsienį liudininkas, todėl negaliu to komentuoti – turbūt čia turėtų ką pasakyti vyriausios kartos Jaunimo teatro aktoriai. Su Nekrošiumi pradėjau dirbti jam kuriant „Meno fortą“ ir repetuojant spektaklį „Makbetas“. Tuo metu buvo jo kūrybinės karjeros pikas, kai jis buvo labai laukiamas įvairiuose Europos festivaliuose ir teatruose, o labiausiai – Italijoje. Italijoje, kaip ir Rusijoje, į jį žiūrėjo kaip į guru, aukščiausią autoritetą šiuolaikiniame teatro pasaulyje. Nekrošiaus pėdsakas, paliktas italų ir rusų teatrinėje kultūroje, labai gilus – yra nemažai puikių šių šalių aktorių, kuriems teko galimybė su juo dirbti, ir galiu teigti, kad šiuos susitikimus jie prisimena kaip didžiausią profesinio gyvenimo patirtį. Tuo tarpu vokiškai kalbančiose šalyse Nekrošius buvo kiek šaltokai sutiktas. Bet tai suprantama, kadangi vokiečių teatras yra labai specifinis, pagrįstas kitokia mokykla – brechtiškas atsiribojimo pradas, racionalusis teatras yra svetimas Nekrošiaus kūrybai. Šiuolaikinis vokiečių teatras užsiima ne literatūros kūrinio interpretacija, o jo dekonstrukcija, o Nekrošiui autorius visada buvo esmiškai svarbus. Rašytojas jam buvo dialogo partneris, o ne saviraiškos priemonė. Dėl šios priežasties yra suprantamos reakcijos – italų, lenkų, rusų temperamentas ir kultūra siejosi labiau su Nekrošiaus spektakliais nei vokiečių.

Vienas svarbiausių Nekrošiaus palikimo teiginių – kad meninė kalba ar estetinė forma pati savaime nėra daug verta be kuriančio žmogaus pilietinės pozicijos. Labai tikiuosi, kad jauni žmonės ir ateinančios kartos Nekrošių atras iš naujo ir supras kaip vieną iš kelrodžių.

Bet kartu Nekrošius niekada neaktualizuodavo savo kūrybos, tiesa? Nekrošius į šį klausimą turėjo paprastą atsakymą – meno kūrinys visada yra aukščiau už aktualius politinius įvykius. Įvykiai yra tik epizodas, praeinantis momentas – meninė kūryba neturėtų tiesiogiai bandyti to atliepti ar jį kaip nors aktualizuoti. Kita vertus, Nekrošius puikiai suvokė, kad menininkas nedirba beorėje erdvėje ir jį supantis pasaulis negali nedaryti įtakos kūrybiniams pasirinkimams. Esminis klausimas – kaip? Savo kūryboje jis davė tiesius ir aiškius atsakymus. Svarbu paminėti, kad Nekrošius turėjo ir aiškius pilietinius principus – 2014 metais Rusijai okupavus Krymą, jis iš karto atsisakė spektaklių pastatymų Rusijoje, nors gavo ir patrauklių pasiūlymų. Negalėčiau komentuoti, net bandyti to daryti, kaip jis šiandien žiūrėtų į rusų kultūrą, bet žinau tik viena – jis turėjo labai aiškų požiūrį, kad politinis ir visuomeninis pasaulis savaime neturėtų būti siejamas su tuo, ką vadiname tikrąja kultūra. Pokalbį pradėjome nuo klausimo, kaip kūrėjas galėtų surasti savo meninę kalbą ir tapti kažkuo įdomus šiandieniam žmogui. Vienas svarbiausių Nekrošiaus palikimo teiginių – kad meninė kalba ar estetinė forma pati savaime nėra daug verta be kuriančio žmogaus pilietinės pozicijos. Labai tikiuosi, kad jauni žmonės ir ateinančios kartos Nekrošių atras iš naujo ir supras kaip vieną iš kelrodžių. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. [donate title="Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!" text="Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!"] [newsletter] [related]

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama