Kardinolas Jurgis Radvila – Šventosios Romos imperijos ir Romos Katalikų Bažnyčios kunigaikštis

Naujasis Lietuvos kardinolas R. Makrickas, Popiežiškosios Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos arkikunigas koadjutorius, sausio 1-ąją taip pat atidarė šios bazilikos Šventąsias duris. Į Romą jau plūsta Vilties piligrimai iš viso pasaulio, kad eidami pro popiežiškųjų bazilikų Šventąsias duris ir išpildydami reikalingas sąlygas gautų jubiliejinius visuotinius atlaidus.

Šie šiandienos įvykiai, kad ir ne visiškai tiesiogiai, turi sąsajų ir su pirmuoju Lietuvos kardinolu Jurgiu Radvila – puošniu įtakingiausios ir turtingiausios XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių giminės žiedu ir pasididžiavimu.

Didinga giminės kilmė

Jurgis Radvila – šeštasis Šventosios Romos imperijos kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Mikalojaus Kristupo Radvilos Juodojo ir Elžbietos Šydloveckos sūnus. Šeimoje ir visoje giminėje paprastų nebuvo – visi buvo garsūs ir įtakingi. Jurgio gyvenimo istorijoje ypač svarbus buvo vyresnysis brolis – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis.

Radvilų giminės šlovė tebeaidi ir šiandien per jos palikuonių puoselėjamą paveldą – 2019–2020 m. Valdovų rūmuose buvo eksponuojama tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“. Visi žino mylimą Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmoną, gražiausią Europos moterį – karalienę Barborą Radvilaitę, kurios karališkosios įkapių insignijos neseniai atrastos Vilniaus arkikatedros požemiuose.

Krikščionybė XVI a. Lietuvoje: katalikai, liuteronai ir reformatai

Nuo Vytauto ir Jogailos laikų beveik visi Lietuvos gyventojai buvo pakrikštyti, bet iki tikro krikščioniško sąmoningumo buvo dar toli – glūdumose pasitaikydavo pagoniškų apeigų praktikos. XVI a. Katalikų Bažnyčia skilo į protestantiškąsias atšakas: liuteronus, anglikonus, kalvinistus (evangelikus reformatus). Romos Katalikų Bažnyčia turėjo didelį rūpestį kovoje su reformacija, kad išsaugotų katalikybę. Europoje vyko konfesiniai konfliktai ir karai.

Dėl to 1545–1563 m. buvo sušauktas visuotinis Tridento susirinkimas. Jo nutarimais buvo pasmerktos ydos, dėl kurių kilo reformacija, patvirtintos tikėjimo dogmos, sustiprinta Bažnyčios organizacija, sugriežtinta hierarchinė tvarka, dvasininkų ir vienuolių drausmė, atskalūnai paskelbti eretikais.

Į Bažnyčios kovą prieš reformaciją įsitraukė Kristaus karys šv. Ignacas Lojola, įkurdamas Jėzaus draugiją – Jėzuitų ordiną.

Naujosios konfesijos paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – pradžioje liuteronybė, o vėliau kalvinizmas, kuris galiausiai susiformavo į savarankišką LDK Evangelikų Reformatų Bažnyčią, nepriklausomą nuo popiežiaus. Susidarė atskiros katalikiškos ir protestantiškos teritorijos, kurias valdė tikėjimą išpažįstantys žemvaldžiai didikai. Didikai dažnai jėga versdavo žmones išsižadėti katalikybės, uždarydavo ar net sunaikindavo katalikų bažnyčias.

Reformacija atnešė ir gerų dalykų – paskatino modernėti visuomenę, kultūrą, politiką, valstybės valdymą, padarė didelę įtaką ekonomikos, mokslo, švietimo plėtrai. Protestantų dėka Biblija buvo išversta į nacionalines kalbas, plito raštas, knygų leidyba.

Radvilų giminė – evangelikų reformatų stiprybė

Reformacija palietė ir Radvilų giminę – Jurgio tėvas Mikalojus Radvila Juodasis pradžioje perėjo į liuteronų tikėjimą, o vėliau ir į evangelikų reformatų. Galinga ir įtakinga giminė tapo šios konfesijos puoselėtoja ir skleidėja. Evangelikų reformatų tikėjimą išpažino ir tėvo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis.

Štai tokioje šeimoje ir aplinkoje 1556 m. gegužės 31 d. tuometiniame Vilniaus priemiestyje, Lukiškėse, gimė būsimasis pirmasis Lietuvos kardinolas, Nesvyžiaus ir Olykos kunigaikštis Jurgis Radvila. Be abejonės, nuo gimimo jis buvo auklėjamas evangelikų reformatų dvasia. Jurgis anksti tapo našlaičiu – kai buvo šešerių, 1562-aisiais, mirė mama, o po trejų metų, 1565-aisiais, – ir tėvas Mikalojus Radvila Juodasis.

Vyresniojo brolio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir jėzuitų įtaka

Po tėvų mirties Jurgio ir kitų jaunesniųjų brolių globa pradėjo rūpintis jau neblogai išsimokslinęs ir tebetęsiantis studijas žymiausiuose Europos universitetuose vyresnysis brolis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, kuris po tėvo mirties 1566 m. perėjo į katalikybę. Mažieji našlaičiai pradžioje buvo ugdomi šeimos rūmuose Nesvyžiuje, o vėliau išsiųsti į Leipcigo universitetą.

Užsienyje Jurgis Radvila susipažino su tėvais jėzuitais. Šie padarė didelę įtaką jaunuolio tikėjimui ir dvasiniam gyvenimui – jie tapo draugais ir dvasios tėvais. Mokėsi jėzuitų kolegijoje Poznanėje, o vėliau ir Vilniuje, kai čia atvyko pirmieji jėzuitai ir 1570 m. įkūrė kolegiją (jaunuolis netgi norėjo tapti jėzuitu). Pats svarbiausias iš jų – jėzuitas Petras Skarga, kurio rūpesčiu vyko ir ugdymas, ir ateities planavimas.

Jėzuitų ir vyresniojo brolio įtaka lėmė, kad 1574 m. aštuoniolikmetis Jurgis išpažino katalikų tikėjimą.

Svarbios pareigos valstybės Senate ir Bažnyčioje

Kilmingieji nesirenka profesijos – jie jau gimdami tampa savo giminės pareigų paveldėtojais, yra skiriami luomui tinkančiai tarnystei valdant valstybę arba Bažnyčioje – svarbiausiose institucijose, lemiančiose visuomenės ir valstybės gyvenimą.

Jaunojo kunigaikščio Jurgio Radvilos įtraukimu į valstybės reikalus rūpinosi vyresnysis brolis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis, didžiojo kunigaikščio dvaro maršalka. Jis rūpinosi sustiprinti giminės įtaką valstybės Senate, ypač prieš pagrindinį konkurentą – Vilniaus vaivadą dėdę Mikalojų Radvilą Rudąjį.

Jauniausias istorijoje Vilniaus vyskupas koadjutorius

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis numatė, kad stabilesnės pareigos yra ne pasaulietinės, bet dvasininko, nes vyskupas savaime gaudavo vietą valstybės Senate, todėl paprašė jėzuitų pagalbos išrūpinti broliui Vilniaus vyskupo koadjutoriaus paskyrimą. Tuometinis Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius jau buvo senas ir sunkiai sirgo, todėl naujo vyskupo tikrai reikėjo. Minima, kad V. Protasevičius siūlymą jo koadjutoriumi skirti aštuoniolikmetį pasaulietį kunigaikštį ne iš karto sutiko noriai, bet vėliau pritarė.

Jurgio paskyrimas vyskupu taip pat buvo svarbi sąlyga dėl katalikybės įtvirtinimo, nes dėdė Radvila Rudasis atstovavo evangelikams reformatams. Našlaitėlio prašymu pasirūpino Jurgio mokytojas ir dvasios tėvas P. Skarga. Jis parašė laišką į Romą Jėzaus draugijos generolui, ir šis tarpininkavo pristatant prašymą popiežiui.

P. Skarga savo mokinį ir globotinį apibūdino kaip turintį gražiausių savybių, dorybių ir gabumų – esantį labai paklusnų, imlų patarimams, pamokymams, turintį didelį apaštalinį tikėjimo dalykų užsidegimą.

Šventasis Sostas idėjai pritarė, bet iškėlė tam tikras sąlygas – kad kandidatas įgytų daugiau teologinių žinių, o iš šeimos rūmų Lukiškėse būtų iškraustyta tebeveikianti reformatų bendruomenė, kuriai namus pastatė velionis tėvas. Sąlygos buvo įvykdytos, ir 1574 m. gruodžio 18 d. popiežius Grigalius XIII, netgi apeidamas Kardinolų konsistoriją, savo brevėje paskyrė Jurgį Radvilą jauniausiu Lietuvos istorijoje Vilniaus vyskupu koadjutoriumi.

Dar ne dvasininkas, bet jau vyskupas

Šioje situacijoje susiduriame su mums šiais laikais neįprasta tvarka – vyskupu buvo paskirtas aštuoniolikmetis jaunuolis pasaulietis (anuomet vyskupu buvo galima tapti sulaukus 30 metų), dar nė nebaigęs rimtų teologijos studijų ir neturintis dvasininko šventimų. Šiandien tokių dalykų negalėtų būti – vyskupu skiriamas jau įgijęs bent teologijos licenciato laipsnį dvasininkas, priėmęs kunigystės šventimus ir būdamas 35 metų amžiaus.

Tokios išimtinės privilegijos tuomet būdavo suteikiamos kilmingiems jaunuoliams, atsižvelgiant į svarbias aplinkybes. Neabejotinai įtakos turėjo svari jėzuitų rekomendacija, garsi, kilminga, turtinga ir įtakinga giminė bei Bažnyčios poreikis stiprinti katalikybę kraštuose, kur išplitęs protestantizmas.

XVIII a. jėzuitų istorikas Stanislovas Rostovskis aprašo, kad 1575 m. kovo 31 d. vyskupas Jurgis su kitais trimis broliais Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje priėmė šv. Komuniją, o po kelių dienų vyskupas V. Protasevičius savo koadjutoriui ir jo broliams suteikė Sutvirtinimo sakramentą.

Tais pačiais metais jaunasis vyskupas tapo ir dvasininku – jam buvo iškirpta tonzūra (viršugalvyje apskritai išskusti plaukai) – senovinė priėmimo į pirmąjį dvasininkų luomą apeiga, teikiama klierikams arba vienuoliams.

Suteikti keturi žemesnieji šventimai: ostiarijaus (lot. ostiarius – „durininkas“), skaitovo, egzorcisto ir akolito (gr. akoluthos – „palydovas, tarnas“) – patarnauja šv. Mišioms, procesijos eisenoje altoriaus link, nesant diakono, gali nešti Evangelijų knygą, kryžių, žvakes, smilkytuvą, ypatingu atveju gali dalyti Komuniją, viešam garbinimui išstatyti Eucharistiją ir adoruoti, bet negali teikti palaiminimo Švenčiausiuoju Sakramentu.

Taigi vyskupas nominantas buvo kaip šiandienis trečiojo kurso klierikas.

Studijos ir pripažinimas Amžinajame mieste

Po pirmųjų dvasininko šventimų Jurgis su broliu Albertu išvyko į Romą studijuoti filosofijos ir teologijos. Kilmingi ir gabūs jaunuoliai tapo gerai žinomi Amžinajame mieste, juos asmeniškai pažinojo ir globojo pats popiežius Grigalius XIII. Jaunojo Vilniaus vyskupo koadjutoriaus profesorius ir globėjas buvo būsimasis šventasis ir Bažnyčios mokytojas jėzuitas kardinolas Robertas Belarminas (Roberto Bellarmino), kuriam Jurgis kasdien patarnaudavo šv. Mišiose.

Manoma, Jurgis Radvila nemažai prisidėjo, kad popiežius apsispręstų Medininkų (Žemaičių) vyskupu paskirti Merkelį Giedraitį: jis Romos kuriją informavo, kad jo šeima palaiko M. Giedraičio kandidatūrą, apaštalinis nuncijus Lenkijoje apie Radvilų poziciją pranešė kardinolui popiežiaus valstybės sekretoriui, o pastarasis – Šventajam Tėvui.

Vyskupas M. Giedraitis labai vaisingai darbavosi – reformacijos įtaka Žemaičių vyskupijoje atslūgo, buvo atgaivintos katalikiškos parapijos, veikė katalikiškos mokyklos, vienuolijos ir įvairios brolijos.

Vyskupas koadjutorius rūpinosi ir kitais reikalais: siekė, kad Vilniaus jėzuitų kolegijai būtų suteiktas akademijos statusas, – galiausiai 1579 m. spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII bule patvirtino Vilniaus universiteto įkūrimą.

Po dvejų studijų metų Romoje, raginamas brolio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, Jurgis Radvila 1577 m. grįžo į Vilnių.

Piligrimystė į Santjago de Kompostelą ir sugrįžimas kaip vyskupo ordinaro

Vienas iš žymių Radvilų pamaldumo ypatumų buvo piligrimystė. Žymiausias piligrimas – vyresnėlis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis; yra išlikęs jo kelionės į Šventąją Žemę aprašymas, kelionės dienoraštis. Piligrimystę mėgo ir jaunasis vyskupas koadjutorius Jurgis Radvila.

1578 m. jis su broliu Albertu išvyko piligrimystėn į Santjago de Kompostelą. Aplankė ne tik šventojo apaštalo Jokūbo kapą, bet ir Portugalijos karalių. Piligriminė kelionė užtruko beveik dvejus metus, nes grįždamas iš piligrimystės namo Jurgis Radvila nutarė pasinaudoti proga ir pasigydyti karštuosiuose Paduvos šaltiniuose – Jurgis Radvila dažnai sirgdavo. Jį kankino infekcinės kvėpavimo takų ligos ir aristokratiškoji liga – podagra.

Paduvoje jis sužinojo, kad paskutinę 1579-ųjų dieną mirė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Reikėjo grįžti į Vilnių ir perimti vyskupijos valdymą. Jurgis Radvila abejojo, nes labiau troško tapti jėzuitu. Abejonės truko ilgai, ir tik popiežiaus Grigaliaus XIII padrąsintas, dar net nebūdamas subdiakonu (senoviniai žemesnieji dvasininko šventimai rengiantis kunigystei), apsisprendė tapti vienos didžiausių ir labiausiai apleistų Europos vyskupijų ganytoju.

Net ir apsisprendęs dar neskubėjo grįžti į Vilnių, toliau gydėsi Paduvoje. Namo susiruošė tik 1581 m. Keliaudamas namo, rašė laiškus garsiajam Milano arkivyskupui kardinolui Karoliui Boromėjui (Carlo Borromeo), klausdamas patarimų, kaip pavyzdingai tvarkyti vyskupijos reikalus.

To paties paprašė ir popiežiaus legato jėzuito Antonio Possevino, šis jam surašė detalią ir sistemišką veiksmų programą. Pagrindiniai šios programos elementai buvo dvasinio gyvenimo ir liaudies pamaldumo sąlygų praktikoms sukūrimas, aktyvus darbas pašaukimų sielovados srityje, materialinė parama švietimo institucijoms, jaunuolių iš žemesnių socialinių sluoksnių rengimas bažnytinei karjerai, kunigų seminarijos steigimas, eretikų, schizmatikų, žydų ir musulmonų atvertimas į katalikybę, gerų knygų, taip pat slavų ir arabų kalbomis, spausdinimo ir platinimo kampanija, kilmingų pasauliečių sielovada ir klebonų bei vikarų švietimas.

Gavęs vertingų patarimų, grįžo į Vilnių. Iškilmingas vyskupo ingresas į Katedrą įvyko 1581 m. rugpjūčio 2 d.

Jau vyskupas, bet dar nekonsekruotas

Netrukus po ingreso į Katedrą jaunasis vyskupas ėmėsi vykdyti vyskupijos tvarkymo programą pagal gautus vertingus patarimus. Tęsė velionio vyskupo darbus: būdamas turtingas, dosniai rėmė jėzuitų kolegiją. Rūpinosi įvairiais vyskupijos ūkio reikalais, ėmė planuoti seminarijos atidarymą ir 1582 m. pradžioje įsteigė ją netoli Vilniaus jėzuitų akademijos ir jėzuitų valdomos miesto parapinės Šv. Jono bažnyčios.

Kai buvo įsteigta seminarija, netrukus jaunasis vyskupas sušaukė vyskupijos sinodą, kurio tradicija jau buvo nutrūkusi daugiau kaip 20 metų. Sinode svarstė katalikybės vyskupijoje diegimo, vyskupijos struktūrų ir dvasininkų drausmės klausimus. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas ką tik įkurtai kunigų seminarijai ir jos aprūpinimui.

Po sinodo pasirodė Vilniaus vyskupijoje dar nematyta naujovė – remdamasis sinodo nutarimais Jurgis Radvila parašė ganytojišką laišką.

Jaunasis vyskupas dalyvavo ir politinėje veikloje – LDK seimeliuose ir valstybės seimuose. Jo dalyvavimas buvo ypač reikšmingas sprendžiant klausimus, susijusius su katalikybės gynimu ir gaivinimu. Po karų su Ivanu IV Rūsčiuoju atsirado naujų teritorijų, kur gyveno ortodoksai ir liuteronai, reikėjo rūpintis jų atvertimu į katalikybę. Dėl to Polocke buvo atidaryta jėzuitų kolegija, šios rektoriumi tapo Jurgio Radvilos dvasios tėvas P. Skarga. 1583 m. Vilniuje buvo įsteigta popiežiškoji seminarija, skirta rengti misijoms jaunuolius iš slavų ir protestantų kraštų.

1582 m. vyskupo Jurgio Radvilos rūpesčiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įsigaliojo Grigaliaus kalendorius – jį patvirtindama ir pati valstybė įėjo į katalikiškų šalių gretas. Šis procesas didelio priešiškumo sulaukė iš liuteronų ir reformatų, nes jie kalendoriuje įžvelgė „popiežininkų klastą“.

Po pergalės kare su Ivanu IV Rūsčiuoju karalius Steponas Batoras kunigaikštį vyskupą ir senatorių Jurgį Radvilą pasiuntė tvarkyti reikalų atkovotose Livonijos žemėse. 1582 m. jis išvyko į Rygą. Kunigaikštis Jurgis karaliaus vardu turėjo valdyti ir pertvarkyti visas Livonijos religinio, administracinio ir ekonominio gyvenimo sritis, kad ši nauja provincija būtų kuo sklandžiau įtraukta į Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Šių pareigų skyrimas rodė didelį karaliaus pasitikėjimą jaunuoju vyskupu ir jo politinę paramą katalikiškajai Radvilų giminės šakai.

Jaunasis vyskupas rūpinosi ir savo konsekracijos reikalais – vykdė pareigas, bet vis dar nebuvo priėmęs Šventimų sakramento. Rašė laiškus nuncijui kardinolui Alberto Bolognetti, prašydamas tarpininkauti dėl dispensos, nes jam buvo tik 25-eri – trūko penkerių metų iki nustatytų 30-ies. Kardinolas užtarė Jurgį Radvilą, svarbiausiu jo nuopelnu minėdamas Vilniaus seminarijos įsteigimą.

Pagaliau visi formalumai buvo atlikti, ir 1583 m. balandžio 10 d. Rygos Šv. Jokūbo bažnyčioje Medininkų vyskupas M. Giedraitis Jurgiui Radvilai suteikė subdiakonato, diakonato ir kunigystės šventimus.

Galiausiai 1583 m. gruodžio 26 d. Jurgis Radvila Vilniaus katedroje buvo iškilmingai konsekruotas vyskupu. Pagrindinis konsekratorius buvo apaštalinis nuncijus A. Bolognetti, asistuojantys – Medininkų vyskupas M. Giedraitis ir ilgametis Vilniaus vyskupijos sufraganas (augziliaras), vėliau vyskupijos valdytojas dominikonas Kiprijonas. Retai atsitinka, kad sufraganas suteiktų vyskupo konsekraciją savo ordinarui – dar viena išimtis kunigaikščio Jurgio Radvilos bažnytinėje karjeroje.

Dar ne vyskupas, o jau kardinolas

Minėjome apie kunigaikščio Jurgio Radvilos konsekravimą vyskupu su įdomia išimtimi, kad konsekraciją jam suteikė ir jo sufraganas, bet tai dar ne vienintelė išimtis.

Rašėme apie karaliaus Stepono Batoro pasitikėjimą ir prielankumą vyskupui Jurgiui Radvilai ir visai katalikiškai giminės šakai. Būtent karalius ėmė rūpintis, kad žymiosios šeimos sūnui būtų suteiktas aukščiausias Katalikų Bažnyčios dvasininko – kardinolo – titulas.

Gandai, kad kunigaikštis Jurgis Radvila netrukus gali būti pakeltas į kardinolus, Europoje sklandė jau po jo ingreso į Vilniaus katedrą 1581 m. (dar be Kunigystės šventimų ir konsekravimo vyskupu).

Karo metu dažni pokalbiai su popiežiaus legatu jėzuitu A. Possevino, atkovotos Livonijos žemės ir katalikybės sklaida paskatino karalių Steponą Batorą kelis kartus kreiptis į popiežių Grigalių XIII su prašymu suteikti vyskupui Jurgiui Radvilai kardinolo titulą. Tuo rūpinosi ir legatas A. Possevino, kiti įtakingi Bažnyčios hierarchai. Procesas nebuvo sunkus, nes popiežius gerai pažinojo jaunąjį kunigaikštį ir, ko gero, pats buvo tai numatęs.

1583 m. gruodžio 12 d., dar prieš vyskupo konsekraciją (1583 m. gruodžio 26 d.), popiežius Grigalius XIII 27-erių Vilniaus vyskupą Jurgį Radvilą pakėlė į kardinolus, suteikdamas jam Šv. Siksto Senojo (it. S. Sisto Vecchio) bažnyčios titulą. Šio titulo suteikimas buvo ypatingo Grigaliaus XIII prielankumo Jurgiui Radvilai ženklas. Šv. Siksto bažnyčia daug metų buvo popiežiaus šeimos (Boncompagni) kardinolų titulinė bažnyčia.

Kardinolo bireto teikimo ceremonija įvyko 1584 m. kovo 4 d. Vilniaus katedroje, insignijas įteikė pats karalius Steponas Batoras.

Šventosios Romos Katalikų Bažnyčios kunigaikštis

Kodėl tokia antraštė? Nes kardinolai dėl statuso garbingumo ir kilnumo vadinami Bažnyčios kunigaikščiais ir prilyginami kilmingiesiems pagal kraują. Pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila turėjo visus kilmingumo titulus – ir pagal kraują, ir pagal garbingumą Bažnyčioje. Pirmasis ir toks vienintelis.

Nors jau ir iki kardinolo titulo suteikimo Jurgis Radvila buvo gerai pažįstamas Romos kurijoje ir popiežiaus dvare, bet su naujuoju statusu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Šventojo Sosto santykis tapo dar artimesnis. Kardinolas popiežiui galėjo suteikti dar daugiau informacijos apie valstybės ir Bažnyčios joje padėtį, patarti popiežiui dėl visuotinės Bažnyčios reikalų.

Kardinolo insignijos – bireto – uždėjimas buvo tik pirmasis įvesdinimo į Kardinolų kolegiją gestas. Reikėjo vykti į Romą, kad popiežius ir Kardinolų kolegija šią procedūrą užbaigtų. Greitai vykti į Romą trukdė reikalai Livonijoje. 1585 m. balandžio 10 d. popiežius Grigalius XIII mirė, o iš Livonijos vietininko pareigų Jurgis Radvila buvo atleistas tik 1585 m. lapkričio 11 d. Į Romą kardinolas išvyko 1586 m. vasarį ir birželio mėnesį prisistatė naujajam popiežiui Sikstui V – atliko visas reikiamas procedūras, prisiekė jam ištikimybę, gavo kardinolo žiedą ir titulą, iš popiežiaus Grigaliaus XIII sūnėno Filippo Boncompagni perėmė Šv. Siksto bažnyčią.

Jurgiui Radvilai būnant Romoje, mirė karalius Steponas Batoras. 1587 m. jis grįžo į Vilnių ir atsidėjo vyskupijos reikalams – jėzuitų padedamas toliau uoliai skleidė katalikybę ir stiprino jos struktūras, vykdė vyskupijos vizitacijas, sprendė jų metu išryškintas problemas – materialines ir dvasines.

Šventosios Romos imperijos kunigaikštis

Šį titulą Jurgis Radvila paveldėjo iš tėvo Radvilos Juodojo. Kartu su vyskupo veikla jis atstovavo ir politikos arenoje – po Stepono Batoro mirties buvo ieškoma naujo valdovo. Svarbus buvo ne tik senatorių, bet ir įtakingiausių didikų giminių balsas. Nesvyžiaus–Olykos kunigaikščių Radvilų atšaka rėmė katalikiškuosius Habsburgus. Lenkijos karaliumi išrinkus Zigmantą Vazą, Jurgis Radvila šiuo nepasitikėjo, bet P. Skarga jį perkalbėjo.

Habsburgų dinastijos pralaimėjimas sukėlė Šventosios Romos imperijos ir Lietuvos ir Lenkijos valstybės santykių krizę. Ją pataisyti pas imperatorių Rudolfą II popiežius Sikstas V pavedė imperijos kunigaikščiui Jurgiui Radvilai, paskirdamas jį savo legatu. Gerą politinių reikalų tvarkymo patirtį turintis kardinolas Jurgis Radvila puikiai susitvarkė su skirta užduotimi.

Vėliau dar Zigmanto Vazos prašomas tarpininkavo, padėdamas jam vesti žmoną iš imperatoriaus giminaičių, taip buvo taisoma kebli politinė situacija. Kardinolas karaliui į žmonas išrinko imperatoriaus pusseserę Oną, Vidinės Austrijos erchercogo Karolio II Pranciškaus dukterį.

Kardinolas Jurgis Radvila rūpinosi Abiejų Tautų Respublikos, Vilniaus vyskupijos ir visos Bažnyčios reikalais – ypatingo svarbumo figūra, kokios, ko gero, po jo nebūta ir nenusimato.

Krokuvos vyskupas

1590 m. rugpjūčio 27 d. mirė popiežius Sikstas V – įvyko dvi konklavos: pirmoji – rugsėjo 15 d., į šv. Petro Sostą išrinkusi Urboną VII, kuris po 12 dienų, rugsėjo 27 d., mirė; ir antroji – gruodžio 5 d., kurioje popiežiumi išrinktas Grigalius XIV. Kardinolas Jurgis Radvila konklavose nedalyvavo, nes į pirmąją nebūtų spėjęs nuvykti, o antrosios metu dalyvavo seime Varšuvoje.

1591 m. rugpjūčio 9 d. popiežius Grigalius XIV paskyrė Jurgį Radvilą Krokuvos vyskupu. Krokuvos vyskupo sostas buvo antras pagal svarbą Abiejų Tautų Respublikoje. Jurgis Radvila užėmė įtakingiausias pozicijas tiek politinėje, tiek bažnytinėje valdžioje. Milžiniškus turtus ir galią turinčių Radvilų lenkai prisibijojo ir vengė, nes jie tvirtai laikė savo pozicijas ir jų neužleido kitiems.

Būdamas Krokuvos vyskupu, Jurgis Radvila sušaukė tris sinodus, po jų išleido konstitucijas, kuriomis griežtai sutvarkė dvasininkų materialinius, pastoracinius, moralinius ir dvasinius reikalus. Taip pat vizitavo vyskupijos parapijas ir vienuolynus.

Krokuvos vyskupo pareigos turėjo didelę ne tik religinę, bet ir politinę reikšmę – Jurgis Radvila nuolat buvo tvarkant ne tik Bažnyčios, bet ir karaliaus dvaro reikalus, patardavo jam politiniais klausimais, patarnaudavo kaip dvasininkas.

Gyvendamas Krokuvoje, neapleido ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalų – sekė karalaičio Kazimiero kanonizacijos procesą.

1591 m. Jurgiui Radvilai viešint Romoje, mirė popiežius Grigalius XIV, kardinolas dalyvavo konklavoje, joje popiežiumi buvo išrinktas Inocentas IX. Pastarasis mirė vos po dviejų mėnesių, tad Jurgis Radvila dalyvavo ir kitoje konklavoje, joje popiežiumi išrinktas Klemensas VIII. Į Krokuvą vyskupas grįžo tik 1592 metų pavasarį.

Jubiliejinių metų ir paskutinė kelionė į Romą

Kardinolo Krokuvos vyskupo sveikata labai pablogėjo – nuo jaunystės kankinančios ligos dar labiau suintensyvėjo, bet jų nepaisydamas Jurgis Radvila nutarė vykti į Romą dalyvauti 1600 Jubiliejinių Kristaus Gimimo metų iškilmėse. Matyt, jautė, kad ši kelionė gali būti paskutinė, prieš išvykdamas atlygino visas skolas, išmokėjo atlyginimus ir parašė testamentą.

Amžininkai liudija, kad Jurgio Radvilos atvykimas į Romą 1599 m. gruodžio 20 d. tapo tikra barokine triumfo procesija: kiekvieną iš maždaug 100 palydos vežimų traukė šeši arkliai.

1599 m. gruodžio 31 d. kardinolas Jurgis Radvila dalyvavo Šventųjų durų atidaryme. Sukaupęs visas jėgas, ryžosi įvykdyti visą Jubiliejaus metų programą – aplankyti visas keturias popiežiškąsias bazilikas. Įspūdinga ir tviskanti prabanga 120 raitelių palyda buvo plačiai aptarta Romoje ir net aprašyta laikraštyje. Jubiliejinių bazilikų lankymas atėmė paskutines jėgas, ir piligrimas atgulė į patalą. Karštinė stiprėjo, tapo aišku, kad kardinolas neišgyvens.

Jo paties prašymu 1600 m. sausio 15 d. Paskutinį patepimą Jurgiui Radvilai suteikė Milano arkivyskupas kardinolas Federico Borromeo, o sausio 20 d. palaiminti atvyko pats popiežius Klemensas VIII. Visą laiką prie jo budėjo ištikimieji tėvai jėzuitai.

1600 m. sausio 22 d. pirmą valandą po vidurnakčio Šventosios Romos imperijos kunigaikštis kardinolas Jurgis Radvila mirė, sulaukęs 43 metų amžiaus. Jėzuitų rūpesčiu buvo palaidotas pagrindinėje ordino Romos Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčioje. Taip simboliškai išsipildė kunigaikščio Jurgio Radvilos svajonė amžinai likti Jėzaus draugijos nariu.

Straipsnis parengtas remiantis kun. Kęstučio Smilgevičiaus straipsniu „Kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600): galia katalikybės tapsmo ir sklaidos tarnystėje“, LKMA Metraštis, t. XL, serija B: Bažnyčios istorijos studijos, IX: Ganytojai ir broliai: biografistikos perspektyva, Vilnius: LKMA, 2018.

Autorius: Rita Bagdonaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama