Kodėl „Domino“ teatras yra gerai

Tikiuosi, jie nenaudos pirotechnikos – mąsliai spoksojau į siauras vieninteles duris, pro kurias minėtoji salė greitai nėštėjo, o po poros valandų trumpai paplojusi skausmingai gimdys: ir už kelių metrų – be ironijos – įsikūrusios rūbinės kolektyvas tą gimdymą priims ir visus nerūpestingai apvystys paltais bei striukėmis.

Taigi, kažkaip atsidūriau „Domino“ teatre. Sunkiai nuspėjamas dalykas – likimas.

Jei prieš porą mėnesių kas nors būtų pasakęs, kad imsiu ir atsidursiu „Domino“ teatre, staiga būčiau susirūpinęs, kodėl pašnekovas taip negerai apie mane galvoja. Maža to, jei būtų pasakęs, kad ne tik ten atsidursiu, bet ir liksiu patenkintas, o po to mylimiems „Bernardinams“ pabandysiu prabrukti tekstą su esamu pavadinimu, kuriame be sarkazmo bandysiu įrodyti, kad minėtas reiškinys yra gerai, – būčiau rimtai susidomėjęs pašnekovo ne fizine sveikata.

Nes „Domino“ gi yra vulgaru, žema, lėkšta, apie antrą galą, trivialu, banalu, buka, bukina, verčia visus debilais, žemina teatro vardą, kičas, popsas, mėšlas, šlamštas, apgailėtina, žema, eikim visi kolektyviai apsivemti – na, maždaug tokį minėto socialinio (gal net kultūrinio?) reiškinio pristatymą vis aptikdavau savoje aplinkoje. Žinoma, gal aplinka specifinė, ir – tikiu – pasitaikys skaitytojų, kurie panašios epitetų lavinos „Domino“ teatrui niekada nėra užtikę. Bet sakau, kaip buvo man – apie „Domino“ girdėjau vien negatyvą. Iš esmės – kaip ten šlykštu, vulgaru ir banalu.

Šiomis nuogirdomis persisėmęs laukiau ir savosios patirties. Gal tai ir buvo gerai – ateiti turint patį kritiškiausią išankstinį nusistatymą, maždaug be jokios vilties, kad kažkas, kas bus išvysta, bus bent kiek vertinga. Kad ir kaip ten būtų, pamatytas vaizdas nudžiugino ir privertė susimąstyti, o taipgi ir sukurpti šį tekstą.

Ar patiko spektaklis? Ne. Istorija absurdiška – trys neįgalūs bičiuliai pavargsta plaštakiauti ir nusprendžia susirasti merginas (kurios viso spektaklio kontekste yra jų vertintinos kaip kažkokie buitinės technikos vienetai). Viso reginio tematikos diskursas nė sykio nepakyla bent milimetru aukščiau bambos, Zigmundas spektaklio metu maloniai sūpavosi savo karste – pasaulis gi išties sukasi tik aplink falą.

Bet man patiko publika.

Tai – keista mintis. Žmonės, atrodo, daugiausia į teatrus vaikšto žiūrėti pasirodymų. Tai – kaip ir elementaru: jei būtų kitaip, nereikėtų ploti kelių dešimčių eurų ir porą valandų spraustis nepatogioje, teatro niekaip neprimenančioje kėdėje – galėtum dykai nudreifuoti parkan, išsidrėbti ant suoliuko ir valandų valandas mąsliai stebėti praeivius. O bet tačiau ne – „Domino“ publika privertė susimąstyti apie kita: apie socialinę funkciją, kurią toks teatras – savo esme, kultūriškai žemo lygio – atlieka.

Pirmiausia negalėjau pabėgti nuo ironijos. Galvojau, kaip parašysiu apie tai, kad „Domino“ teatras, žinoma, yra labai gerai, nes kol jį žiūri, piliečiai nemuša savo žmonų, negeria laiptinėse degtinės beigi nevagia metalo laužo. Bet tai – kvaila mintis. Tie žmonės – „Domino“ teatro žiūrovai – ir taip – bent absoliuti dauguma – to nedaro. Aplink save mačiau vien adekvačius, padorius asmenis – kiek priešingai tam turiniui, kuris buvo transliuojamas nuo scenos.

Antra, spektakliui vulgariai žirgliojant, o salei nė velnio netuštėjant, įsitikinau tuo, kas ir taip turėjo būti aišku – Lietuvoje yra gausus ir gana nuoseklus vulgaraus kičo žiūrovas. Ir šis žiūrovas anaiptol nėra kažkoks išperstadantis degradas, baigęs dvi klases ir koridorių. Vulgaraus kičo žiūrovas yra išsilavinęs, gana pasiturintis, gyvena Vilniuje ar jo apylinkėse, geba gan subtiliai juoktis iš gan nesubtilių bajerių ir šiaip – gyvena pakankamai nutolęs nuo savo stebimų (o gal net ir mėgstamų) vulgaraus kičo personažų.

Žinoma, būtų galima stoti į rūpintojėlio pozą ir dūsauti, kad vai kaip blogai, kad tokia masė iš pažiūros padorių žmonių švaisto savo pinigus tokiam šlamštui, bet taip pat būtų galima tiesiog priimti teiginį kaip faktą: dėl kažkokių priežasčių mūsų visuomenėje egzistuoja gana ženkli masė socialiai priimtinų piliečių, kurių kažkodėl visai neužkabina aukštoji kultūra – šiuo atveju teatro – ir jie renkasi „Domino“ teatrą, užuot rinkęsi – galbūt – kažką tokio labiau akademinio.

Kodėl galbūt? Todėl, kad negaliu visiškai atmesti ir tos tikimybės, kad dalis „Domino“ teatro žiūrovų – gal net nuolatinių – lankosi – ir ne vien dėl vaizdo – ir „normaliuose“ spektakliuose, pavyzdžiui, kur nors LNDT ar OBT. Ar dar kur nors. Na, ten, kur pasakojimas sukasi ne vien tik apie dulkinimą(si).

Lygiai taip pat negalima šiukšlėmis įvardinti tų, kurie apsiriboja vien „Domino“ lygio reginiais: o kas mes tokie, kad teistumėm kitų žmonių skonį? Mes nežinom, kas tie žmonės, ką jie dirba, kuo kvėpuoja, kas juos veda į priekį, kas užknisa – mes nežinom. Mes apsiribojam faktu, kad jie juokiasi iš banalių „Domino“ teatro bajerių, ir kalam etiketę – cha, debilas. Bet čia mes kalam etiketę ir sau – ir ne geresnę. Mes kasam prarają – gal tarp savęs ir jų, gal tarp aukštesniosios ir žemesniosios kultūrų – bet mes kasam duobę, apkasus – na, kažką tokio skiriančio.

Ir tai nėra gerai.

Nuoširdžiai manau, kad „Domino“ teatras yra gerai dėl to, kad jis vienaip ar kitaip, geriau ar prasčiau, bet suteikia savo žiūrovui teatro pojūtį. Taip, galbūt tai pigus, tikrojo teatro neatitinkantis jausmas, kičas, klastotė, gal net iliuzija – bet tai artima teatrui. Ir gal ne kiekvienam – gal net ne kas antram – bet kažkam iš jų „Domino“ taps paskata – o gal bent prielaida – įsidrąsinti ir apsilankyti kokio nors kito teatro spektaklyje.

Galbūt tokiame, kurio tas nuoširdus, gal kiek paviršutiniškas „Domino“ teatro žiūrovas nuoširdžiai bijo – nes nepasitiki savimi, nes dažnas sudievintas svaičiojimas apie aukštąją kultūrą, niekam neįdomių etatinių meno kritikų pasirašinėjimai – visa tai stūmė jį nuo to, kitokio, aukštojo meno. Gąsdino. Bylojo, kad nesi vertas jo pažinti ir suprasti, nesi išrinktasis. Kad tu – plebėjus. Kad tau užteks ir „Domino“. Ne, bičiuli, patikėk – neužteks: aš tikiu – tu gali. Jei tu gali ateiti į „Domino“ teatrą – tu gali ateiti ir į kokį nors kitą teatrą. Ir gal tau net patiks. Gal net labai.

Mano nuomone, gerai, kad Lietuvoje yra „Domino“ teatras. Žinoma, blogai būtų, jei „Domino“ būtų vienintelis teatras šalyje. Dar blogiau būtų, jei visi mūsų teatrai būtų tokio lygio kaip minėtasis. Tačiau tai, kad vienas toks – gal vulgarus, banalus, žemas, pošlas – teatras yra – gerai.

Jis ir turi būti: nes mes negalim imti ir paneigti fakto, kad šalia mūsų gyvena – ir gerai gyvena – masė visai normalių, padorių žmonių, kuriems kartkartėmis norisi atsipalaiduoti, pažvengti, užsimiršti rūpesčius.

Ir tai, kad šie žmonės tą estetinio atsipalaidavimo džiaugsmą pasiekia klausydamiesi pokštų apie santykiavimą su dulkių siurbliu – čia yra visiškai ne mūsų reikalas.

Autorius: Darius Indrišionis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama