Rašytojų sąjungos premijos laureatė V. Daujotytė: „Kuo daugiau didžių žodžių – tuo daugiau tuštumos“

Gruodžio pradžioje kasmetinė Rašytojų sąjungos premija už didelės vertės kūrinį atiteko Vilniaus universiteto profesorei emeritei V. Daujotytei už autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje.

Knyga „Kai rašai, nebijai“ – tolstančio ir jau nutolusio laiko tekstai, paremti autobiografine medžiaga. Pasak pačios V. Daujotytės, knyga yra visuminė, sutelkta į savo gyvenimo peržvalgas ir permąstymus. „Lyg ir nieko paprasčiau – parašyti apie save. Juk viską žinai. Bet raštas atidengia ir tai, ko nežinojai, nežinai. Rašymas yra ir savityros būdas. Kintantis, besikeičiantis. Jei rašant gyvenasi sunkiau, tamsėja ir praeitis. Šviesesnis laikas nušviesina ir tamsesnį“, – knygoje rašo autorė.

Vertinimo komisijos nariai išskyrė atvertą ypatingą autorės patirtį – jos skaitymo, mąstymo ir rašymo kelionę, įtraukiančią skaitytoją į giluminį pasakojimą apie gyvenimą ir literatūrą.

„Tai – ne vien atsiminimai, ne pastanga aprašyti savąjį laiką, o intriguojantis, gerai prozai būdingas pasakojimas, kas yra žmogaus patirtis ir kaip ji veikia gyvenimo siužetuose. Ilgus dešimtmečius mąstydama ir rašydama apie kitų kūrybą, šįkart Daujotytė atsisuka į save. Šis žvilgsnis turbūt kaip niekad atviras ir drąsus“, – tuomet teigė komisija.

Trys Karaliai kvietė į pagerbimo vakarą

Trijų Karalių dieną Rašytojų klube vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos premijos teikimo renginyje V. Daujotytė atsiėmė apdovanojimą. Laureatės pagerbimo vakare taip pat dalyvavo Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, rašytoja, literatūros kritikė Renata Šerelytė, rašytojas Alvydas Šlepikas, aktorius Juozas Budraitis. Vakarą vedė ir pokalbį su autore moderavo rašytojas Mindaugas Nastaravičius.

„Labai paprastai ir aiškiai vienbalsiai išrinkome Daujotytės knygą „Kai rašai, nebijai“. Nebuvo nė vieno abejojančio balso ir nė vieno neigiamo vertinimo. Nustebino ir tai, kad tokią didelę, storą knygą jau buvo perskaičiusi pusė Lietuvos. Tai liudija, kad knyga yra įvykis – labai įdomi, vertinga ir daugeliui brangi“, – kalbėjo A. Šlepikas, vienas iš vertinimo komisijos narių.

Kas yra žmogus, jeigu jo neriša net ir menkiausias siūlelis su jo tėvų, senelių, protėvių laiku?

„Esu ne to laiko vaikas, bet skaitydama jaučiau jautrią stygą, rišančią su tuo laikmečiu, jo žmonėmis. Gyvename sau patogiuose burbuluose, kurių mums užtenka, bet kas yra žmogus, jeigu jo neriša net ir menkiausias siūlelis su jo tėvų, senelių, protėvių laiku? Ypač dabar, kai lietuvių kalba mums nėra vienas iš svarbiausių būties dalykų“, – įžvalgomis perskaičiusi V. Daujotytės knygą dalijosi R. Šerelytė.

Tuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatė pasidžiaugė kartu su Trimis Karaliais sugrįžusia šviesa: „Prisipažįstu, kad per tą mėnesį, kol laukiau Trijų Karalių, patyriau tai, ko jau nemaniau patirsianti. Sugrįžtančią šviesą – su gerų žodžių atšvaitais. Iš talentingų, gerbiamų, bet ir bendroje kasdienybėje sutinkamų. Iš gimtosios Žemaitijos, iš mokytojų lituanistų.“

Anot profesorės, karališkoji premija sutvirtino ir įpareigojo dirbti – ne tik savo, bet ir kitų labui: „Kad Užgirių, Pagirgždūčio, Pavandenės, Varnių, jei jau ne garbei, tai nors jų atminties papildymui. Kad nors menku lašu ir Vilniaus universitetui.“

Vertės smaigalio paieškos

„Žvelgiant į premijos formuluotę, kuri teikiama už didelės vertės kūrinį, mąstome apie jus, kaip apie žmogų, visą savo gyvenimą paskyrusį mąstyti, rašyti apie literatūros vertę ir vertingumą. Kas yra vertė ir kaip galėtume ją įvardinti mūsų kultūros, literatūros prasme?“ – pokalbio su V. Daujotyte pradžioje klausė M. Nastaravičius.

Premijos laureatė atsakė: „Vertė yra pamatinis klausimas ir įvadas.“ Ji prisiminė poetę Juditą Vaičiūnaitę ir jos eilėraščių knygą „Debesų arka“.

„Kūrinys turėjo žaibiškai veikiančią vertę, kuri man atrodė aukštesnė už estetinę ir meninę vertę. Ji buvo visuminė, jos pačios silpstančio, mirštančio, nykstančio kūno ir begalinio dvasios atkaklumo bei ryžto knyga.

Tokiu ypatingu momentu susidariau arba papildžiau savo galvojimą apie erdves, kai žmoguje atsiranda galia, sielos idėja, kuri veikia įveikdama ligą bei neviltį. Tai yra didis vertingumas ir liudijimas. Negalėčiau ištarti, kad tai estetinė vertė, ir negalėčiau pasakyti, kas tai lemia“, – apie vertės sampratą kalbėjo V. Daujotytė.

„Vertė niekada nėra visa, ji absoliuti, vis kinta, juda, pasirodo ir išnyra – stebuklingas dalykas. Galbūt nuolatinis judėjimas bei tekanti gyvybė ir yra ta vertė, kurios likimas atiduodamas į skaitančiųjų rankas“, – pridėjo rašytoja.

Atminties knyga

V. Daujotytė savo kūrinį „Kai rašai, nebijai“ vadina ne dienoraščiu, ne prisiminimų, bet atminties knyga, parašyta iš visą gyvenimą literatūroje esančio žmogaus patirties.

„Atmintis, mano suvokimu, yra žmogaus erdvė, vidinė, kai bandome tikslinti, bet tikslu nėra. Atsiminimai ar prisiminimai – laikas, taipgi vidinis, sekos. Giliausias yra intymusis laikas, aštriausias, rizikingiausias. Atminties erdvė nėra ertmė, kaip nors ir kuo nors užpildoma. Ir prisiminimų laikas nėra kaip nors atskirai. Tas pats dėsnis, laikomas ir filosofiniu, – erdvės ir laiko vienovė, kontinuumas“, – samprotavo ji.

Anot autorės, rašydama ji nekėlė sau jokių uždavinių ir nežinojo tikslių atsakymų, kas yra reikšminga, o kas nepublikuotina ir jau girdėta.

„Rašinėjau pagal atminties taką, kuriuo norėjau paeiti, susitikti su žmonėmis ar savo buvusia siela. Jeigu uždavinių neturi, tai eini spontaniškai, intuityviai“, – dalijosi V. Daujotytė.

Manyje gyvena įkyrus žmogutis, vadinamas literatūros tyrinėtoju, kuris netikėtai ima pats save tyrinėti, dekonstruoti.

Premijos laureatė teigė supratusi grįžimo į praeitį reikšmę. „Mes gyvename trumpai, vos vieną kartą, bet grįžimas ir susitikimas su buvusiais savo sielos pavidalais, žmonėmis mus daro daugiakarčiais. Atmintis yra daugiakartė erdvė, o atsiminimai – laikas, kuris juda ir keičiasi. Atminties ir atsiminimų koordinatės palaiko erdvės dėsnius, sudaro paties rašinį“, – svarstė Rašytojų sąjungos premijos laureatė.

Nors garbingai įvertinta, V. Daujotytė prasitarė jaučianti savo kūrinio netobulumus: chaotiška, slidu, daug kas kartojasi. Rašytoja šmaikštavo: „Galėčiau parašyti kritiką savo knygai, bet to nedarysiu, nes net teisėjas nereikalauja liudyti prieš save.“

„Nuolat prie to grįžtu. Manyje gyvena įkyrus žmogutis, vadinamas literatūros tyrinėtoju, kuris netikėtai ima pats save tyrinėti, dekonstruoti. Kai rašau nieko iš savęs nereikalaudama, neprisiimdama didelių atsakomybių ir taisyklių, atsiranda keistas minties švytėjimas – suklūstu, pasidžiaugiu, bet garsiai nesakau“, – šypsojosi ji.

„Rašymas kuria dvasinius saugiklius“

„Galvoju, kad rašantys, kuriantys muziką, tapantys yra saugesni“, – sakė V. Daujotytė, atliepdama autobiografinių tekstų knygos „Kai rašai, nebijai“ pavadinimą.

„Šią mintį ištariau pačiai sau netikėtai, nustebindama kitus. Panevėžyje literatūros vakare koncertavo nedidučiai muzikos mokyklos smuikininkai ir klarnetistai. Su tokiu širdingumu, atvirumu, kad pasakiau: „Matau vaikus, kurie bus saugūs.“ Jų neištiks narkomanija arba šiaip kupinas pavojų gyvenimas, nes jie turi apsaugos ratą – muzika juos saugos ir globos. O rašymas kuria dvasinius saugiklius“, – tikino Vilniaus universiteto profesorė emeritė.

Kalbėdama apie drovumą rašyti ir viešinti poeziją, V. Daujotytė prisiminė praeities pokalbius su filosofu Arvydu Šliogeriu.

Rašyti eilėraščius yra labai smagu. Nepalyginamai smagiau negu knygą, recenziją, skaityti kursinius darbus, disertaciją ir net vadovauti. Juk gali žmogus patirti šiek tiek saldesnių gyvenimo momentų.

„Pamenu, sėdėjome po paskaitų pavargę ant suolelių ir kalbėjome: „Baigsime tą tarnybą, darbą universitete, būsime pavargę, gal nieko nebegalėsime. Bet jeigu galėsime, tai darysime, ką norėsime.“ Ką reiškia „darysime, ką norėsime“? Arvydas sakė, kad uogaus, žvejos ir grybaus, nors grybų nemėgsta, o aš tyliai galvojau: parašysiu šiek tiek eilėraščių ir gal išleisiu.

Taip ir atsitiko. Išėjau į pensiją, kai tik galėjau. Staiga paleista negalėjau nė įsivaizduoti, kad dabar rašysiu eilėraščius ir juos skaitys mano studentai. Negali būti, kad dar galėčiau ką nors parašyti. Kaip aš jiems atrodysiu, kaip galėsiu kalbėti apie estetinę vertę? Studentai yra įdėmūs, reiklūs ir tikrina mus tokiais aspektais, kuriais mes net negalime nujausti“, – apie drąsą dalintis poezija kalbėjo profesorė.

V. Daujotytė pasidžiaugė – rašyti eilėraščius yra labai smagu: „Nepalyginamai smagiau negu knygą, recenziją, skaityti kursinius darbus, disertaciją ir net vadovauti. Juk gali žmogus patirti šiek tiek saldesnių gyvenimo momentų.“

Kuo daugiau žodžių – tuo daugiau tuštumos

„Ar šiandien žodis „būtis“ neatrodo pamatinis ir svarbiausias, į kurį vis atsiremiate?“ – paskutinį klausimą uždavė vakaro vedėjas M. Nastaravičius. Atsakydama V. Daujotytė prakalbo apie geros literatūros sampratą.

„Nuo pat jaunystės turėjau potraukį į didžius, kilnius, didžiadvasius žodžius, kaip juos yra pavadinęs Valdas Kukulas. Tačiau kuo daugiau didžių žodžių – tuo daugiau tuštumos. Tai leidžia suprasti, kad gera literatūra yra ta, kuri atsargiai vartoja didžiųjų žodžių galimybes.

Nežinau, kur yra riba ir kada baigiau mažinti savo didžiųjų žodžių meilę. Kalba yra mūsų atrama, bet jei prarandame galią ją kontroliuoti – pradedame eiti paskui, nors kelias užsidaro“, – samprotavo V. Daujotytė.

Kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija skiriama už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Premijos laureatais yra tapę Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė, Romualdas Granauskas, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Danutė Kalinauskaitė, Andrius Jakučiūnas, Aidas Marčėnas, Kornelijus Platelis, Vanda Juknaitė, Undinė Radzevičiūtė, Mindaugas Kvietkauskas, Tomas Venclova ir kiti.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama