Romantiškoji Venecija: kova su turistais ir triženklę sumą kainuojantis pasiplaukiojimas

Venecija turi du oro uostus: tarptautinį Marco Polo ir mažesnį, vadinamą Canova oro uostu, esantį netoli Trevizo miesto. Pirmasis yra arčiausiai miesto ir populiaresnis, antrasis – šiek tiek toliau, bet būtent ten nusileidžia lėktuvai „Ryanair“. Skrydis iki Venecijos nesudėtingas ir trunka dvi su puse valandos.

Romantiškas pasiplaukiojimas už triženklę sumą

Vizitinė Venecijos kortelė – vandens kanalai. Miestas pastatytas ant žemių ir dumblinų, dažnai patvinstančių Adrijos jūros vandenų. Salos, ant kurių jis stovi, sujungtos šimtais tiltų, senamiestyje naudojamų kaip keliai.

Nenuostabu, kad lankydamiesi Venecijoje keturratį transportą galite pamiršti, nes jis mieste yra draudžiamas. Pagrindinis būdas čia keliauti yra vandens transportas arba savos kojos. Miesto kanalais kursuojantys vandens autobusai Vaporetto jungia pagrindines Venecijos dalis. Vienkartinis bilietas kainuoja apie 7,50 euro, tačiau, jeigu planuojate keliauti daugiau, praktiškiau įsigyti dienos arba kelių dienų bilietus.

Unikali patirtis lankantis Venecijoje – pasiplaukiojimas gondola. Šiuo metu gondolomis naudojasi tik turistai arba gyventojai vestuvių ar kitų švenčių proga. Tiesa, romantiškasis plaukiojimas miesto kanalais privers plačiai atverti piniginę, nes oficialus tarifas už pusės valandos kelionę yra 80 eurų, o nuo 19 valandos kaina kyla iki 100 eurų.

Kova su turizmu

Siekdama suvaldyti didžiulius turistų srautus ir apsaugoti unikalų savo paveldą Venecija ėmėsi priemonių. Nuo 2023 m. miestas, pradėjęs taikyti penkių eurų mokestį vienadieniams turistams, tapo pirmuoju pasaulyje, įvedusiu tokį mokestį. 2025-aisiais planuojama mokestį padidinti iki dešimties eurų, siekiant dar labiau kontroliuoti lankytojų srautus. Be to, neužsisakę bilietų bent prieš keturias dienas turistai turės mokėti dar daugiau.

Venecijos valdžia, siekdama sumažinti neigiamą poveikį miesto infrastruktūrai ir aplinkai, svečius skatina lankytis ne piko metu ir rinktis tvaresnes kelionės alternatyvas.

Tokia iniciatyva – atsakas į ilgalaikes problemas, susijusias su per dideliu turistų skaičiumi, keliančiu grėsmę miesto struktūrai, ekosistemai ir vietos gyventojų gyvenimo kokybei.

Šv. Morkaus aikštė

Pagrindinė Venecijos Šv. Morkaus aikštė – viena gražiausių ir atpažįstamiausių aikščių pasaulyje. Ji mėgstama tiek venecijiečių, tiek turistų. Čia galima klausytis gatvės muzikantų atliekamos muzikos, stebėti pasirodymus, fotografuotis balandžių apsuptyje ar mėgautis kava garsiosiose lauko kavinėse Gran Caffè Quadri ar Caffe Lavena. Kalėdiniu laikotarpiu Šv. Morkaus aikštėje stovi ir pagrindinė miesto Kalėdų eglė.

Aikštę iš trijų pusių puošia didžiulės arkos ir įspūdingi istoriniai pastatai: bizantiškoji Šv. Morkaus bazilika, virš miesto horizonto iškilusi jos varpinė ir garsieji Dožų rūmai. Nepaisant kasdienio šurmulio, aikštė išlaiko istorinį dvelksmą, žavintį vietinius ir svečius.

Šv. Morkaus bazilika

Bazilika pastatyta XI a. kaip vieta, skirta saugoti evangelisto Šv. Morkaus relikvijoms, kurios, teigiama, buvo slapta atgabentos iš Aleksandrijos. Per amžius bazilika buvo ne tik kaip dvasinis centras, bet ir kaip Venecijos politinės galios bei kultūrinio klestėjimo simbolis.

Šv. Morkaus bazilika iš pirmo žvilgsnio sužavi puošniu ir auksinėmis mozaikomis dengtu fasadu, vaizduojančiu biblinius siužetus ir šventųjų gyvenimą. Virš pagrindinių vartų išdidžiai stovi garsusis auksinis liūtas – Šv. Morkaus simbolis, vaizduojamas Venecijos miesto herbe.

Ne ką mažiau įspūdingas ir Šv. Morkaus bazilikos vidus – sudėtingais mozaikų piešiniais dengtos sienos, lubos ir grindys, atspindinčios turtinguosius Venecijos viduramžių laikus.

Dėmesį prikausto Pala d’Oro – auksinis altorius, puoštas deimantais, safyrais ir kitais brangakmeniais. XIII a. šedevras iki šiol laikomas vienu iškiliausių viduramžių juvelyrikos pavyzdžių Europoje.

Dožų rūmai

Šalia Šv. Morkaus bazilikos įsikūrę Dožų rūmai nuo seno laikomi vienais pagrindinių miesto simbolių. Įspūdingas gotikinio stiliaus pastatas buvo ne tik dožų – aukščiausių miesto valdovų – rezidencija, bet ir vieta, kurioje susitelkė Venecijos istorija, kultūra ir menas. Čia buvo priimami svarbiausi įstatymai, vyko politiniai susitikimai, teismai, taip pat įrengtas vienas moderniausių XVI a. kalėjimų Europoje.

Vos įėjus į Dožų rūmus, akį traukia 13 originalių kolonų, pastatytų XIV–XV a., kurių kiekvieną puošia skirtingi ornamentai – nuo Artimųjų Rytų moterų galvų iki antikos imperatorių ir metų mėnesių vaizdų. Rūmai suskirstyti į tris pagrindines dalis: Dožų apartamentus, Tarybos sales bei teismo ir kalėjimo patalpas. Didžiosios Tarybos salės sienos puoštos garsiausių dailininkų kūriniais.

Nusileidę į rūmų požemius, lankytojai gali apžiūrėti kalėjimo kameras ir pastebėti ryškų kontrastą tarp aukščiau esančių rūmų prabangos bei požemius slegiančio skurdo. Kalėjimas jungiasi su Atodūsių tiltu – garsiuoju koridoriumi, kuriuo kaliniai buvo vedami į paskutinį teismą.

Didysis kanalas

Prieš daugelį šimtmečių Venecijos pamatai buvo padėti pelkėtoje lagūnoje prie Adrijos jūros. Didysis kanalas, kuris dabar laikomas pagrindine miesto arterija, tuomet egzistavo kaip seklios potvynių ir atoslūgių žiotys. Atvykus miesto naujakuriams, kanalas tapo svarbiu vandens keliu, jungiančiu įvairias Venecijos salyno salas.

Bėgant laikui, Didysis kanalas buvo plėtojamas – darbininkai gilino jo vandenis, o krantus papuošė įspūdingi rūmai ir prekyvietės. Viduramžiais, Venecijai tapus galinga jūrų valstybe, kanalas virto judria miesto gatve, kurioje šurmuliavo gondolos, baržos ir prekiniai laivai, gabenantys prekes iš tolimiausių pasaulio kraštų.

Šiandieną Venecijos Didysis kanalas – pagrindinė miesto vandens arterija, vingiuojanti beveik keturių kilometrų trajektorija ir sudaranti didžiulę raidės S formos kilpą. Kanalas prasideda prie Santa Lucia geležinkelio stoties ir tęsiasi iki pat Šv. Morkaus aikštės. Kanalo pakrantėse išsidėstę daugiau nei 170 prabangių rūmų ir istorinių pastatų. Juo kursuoja vandens autobusai, privačios valtys ir gondolos. Per kanalą driekiasi keturi tiltai, tarp kurių ir žymusis Rialto tiltas.

Rialto tiltas

Pastatytas strateginėje vietoje, šis tiltas jungia Rialto – seniausią ir gyvybingiausią Venecijos prekybinį rajoną – su kitomis miesto dalimis.

Pirminis tiltas šioje vietoje buvo medinis, statytas dar XII a. Ilgainiui, neatlaikęs intensyvaus eismo bei kelių gaisrų, jis buvo pakeistas dabartiniu akmeniniu tiltu, suprojektuotu architekto Antonio da Ponte. Trejus metus trukęs ambicingas projektas sulaukė daug diskusijų dėl inžinerinių sprendimų ir galimo patvarumo. Vis dėlto tiltas iki šiol puikiai tarnauja ir laikomas vienu iš Venecijos architektūros stebuklų.

Elegantišką akmeninę arką primenantis tiltas jungia dvi svarbias miesto dalis. Nuo jo atsiveria įspūdingi vaizdai: Didžiuoju kanalu plaukiančios gondolos, baržos ir žavi miesto architektūra. Šalia Rialto tilto veikia garsus jūros gėrybių turgus, gausu suvenyrų parduotuvių, o netoliese galima pasimėgauti tradiciniais Venecijos virtuvės patiekalais.

Akademijos galerija

Venecijos dailės akademijos meno muziejus įkurtas 1817 m. Jo fondus sudaro kolekcijos, surinktos iš miesto vienuolynų, religinių brolijų, žymių Venecijos šeimų ir privačių asmenų rinkinių. Galerijoje sukaupta viena reikšmingiausių pasaulyje XIV–XVIII a. pradžios Venecijos tapybos kolekcijų puikiai atspindi šios stilistinės mokyklos savitumą ir raidos etapus.

Galerijoje eksponuojami Venecijos dailės mokyklos šedevrai, įskaitant tokius meistrus kaip Tiziano Vecelli, Giorgione, Vincenzo Belini ir Paolo Veronese. Viena įspūdingiausių ekspozicijų – šv. Uršulės gyvenimui atminti skirtas Vittore Carpaccio kūrinių ciklas. Kitas galerijos pasididžiavimas – garsusis Leonardo da Vinci kūrinys „Vitruvijaus žmogus“, kuris dėl trapumo eksponuojamas tik išskirtinėmis progomis.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama