Klausykla Nr. 151 (albumų apžvalga)
Sunra
Turinį įkėlė
Rašė Jonas Braškys
PILAITĖ
DIRTY SELFIE PANORAMA
+370
„Pilaitė“ yra įdomus žvėris: su niekuo nesulyginamas ir niekam nelinkęs įtikti. Anksčiau „Iye“ vardu žinomas duetas, galiausiai persimainęs į „Pilaitę“, suteikia taip Lietuvoje trūkstamo ir neišnaudoto alternatyvaus hiphopo skambesio. Abstraktumas, avangardas ir nulis repo klišių arba puikus žaidimas jomis iš dueto sukuria skambesinį monstrą, savotišką garsų Frankenšteino pabaisą, kuriam lygių Lietuvoje labai reikėtų paieškoti. Net naujasis dueto pavadinimas kažkaip glosto prieš plauką – juk Pilaitė nėra pats nuotaikingiausias, ekspresyviausias ar, banaliai tariant, įdomiausias sostinės mikrorajonas, net jei patys kūrėjai iš jo kilę. „Dirty Selfie Panorama“, pirmiausia, neskamba kaip kokia nors naujovė, tai daugiau kempinės principu paremtas darbas, kuriame kūrėjai sugėrė visa, kas atspindi pastaruoju metu alternatyvų hiphopą, ir iš to pagimdė savąją interpretaciją, kuri, reikia pripažinti, itin klausoma ir tikrai kabinanti. Ar maloni? Na, tai vis tiek yra žanro taisyklėms tyčia nusižengianti muzika, todėl banalaus cukraus ausims tikėtis neverta. Tačiau, tinkamai pabarsčius druska ir pipirais (galbūt kartais jų kai kur ir padauginta), „Dirty Selfie Panorama“ virsta labai įdomiu patiekalu, balansuojančiu tarp muzikinio albumo, performanso ir pareiškimo, tiesa, kokio, dar iki galo reikės išanalizuoti. Aišku tik viena: „Pilaitė“ vis dar yra labai įdomus duetas, kuriam svarbiausia būtų nesustoti. Žinant, kad tokia muzika – ne kiekvienam, pasiduoti galima greitai, tačiau, pripažinkime, be Pilaitės miesto panorama būtų daug nuobodesnė.
79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
KABLOONAK
EXPIRED/INSPIRED
Self-released
Jonas Narbutas gyvena savame muzikos pasaulyje. Jis pilnas spalvų, malonių garsų ir sprendimų, kurie nėra įkvėpti paskutinių muzikos naujienų. Prisipažinsiu, būtent tai mane ir traukia prie šio kūrėjo, nes Jono laisvė ir nepaisymas to, kas dabar valdo aplinkinių ausis, visados pasiūlydavo ką nors unikalaus. Tiksliau, kabloonakiškai unikalaus, nes „Expired/Inspired“ yra tikrai šio atlikėjo albumas. Nuotaika, atmosfera, vaibas – viskas dvelkia nesupainiojama Jono muzikos vėsa, lengvai saldžia lyrika ir raminančiu balsu. Svarbiausia, niekur nedingo tas malonus „Kabloonak“ melodingumas, kuris vienus gali veikti kaip geriausi raminamieji, o kitus žudyti lyg peilis po gerkle. Manęs nežudo, todėl „Expired/Inspired“ vadinčiau visai neprastu kandidatu vasariškam garso takeliui tarp kopų ar obelų. Iki skausmo pažįstamas Jono skambesys, kurį įvardyčiau kaip lietuviškiausią ar netgi balčiausią soulą-funką, neša palengva po jau pažįstamas, tačiau vis tiek mielas vietas ir, jei jus prieš tai vykusios kelionės žavėjo, kodėl gi nepasileidus į dar vieną? Jose nerasite nieko ultramodernaus, jame nevaldo kompiuterinės, analitinės ar dar kokios nors sistemos, tai pats mieliausias oldskūlas su puodeliu arbatos ir hamaku, skaitant knygą iš bibliotekos. Tokiais permainingais muzikiniais, ir ne tik, laikais kas nors turi raminti, suteikti stabilumo ir tiesiog leisti trumpam atsipūsti. Didelių renginių, reginių ir pan. dar bus, o laiko sau jums taip trūksta. Tegul šią vasarą jūsų laikas sau būna kartu su „Kabloonak“ garsais!
78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)
ANGELOU
RODEO
Self-released, Damn Good
Kaip suderinti skanu su naudinga? Tokios mintys mane aplankė išklausius naują Andželikos Petrauskaitės darbą „Rodeo“, kuris balansuoja tarp eksperimentinio skambesio ir noro pritraukti platesnę auditoriją. Sunkus darbas, iš tiesų... Galima ne tik suklupti, tačiau ir neprastai iškristi iš balno, todėl albumui turėjau duoti keletą galimybių atsiskleisti. Pirmiausia krinta į ausis jo vientisumas, atsiskleidžiantis garso purvinume. „Rodeo“ nenučiustytas ir neišvalytas iki technologinio negyvumo albumas; jis tyčia skamba nešvariai, vokalas – nutildytas, o visas darbas yra, kaip ir kaip keistai skambėtų, savotiškai sunkus. Antra, itin smagios dalys, kai Angelou ir komanda nusprendžia eksperimentuoti ir renkasi alternatyvaus ritmenbliuzo skambesį. Galbūt čia dėl mano meilės keistenybėms, tačiau vos tik nutolstama nuo popmuzikos taisyklių, dainos išsyk tampa gyvesnės ir gaivališkesnės. Taip, kai kur galbūt užsižaidžiama klišėmis, ypač tekstiniuose sprendimuose, kurių tikrai norėtųsi išmoningesnių, tačiau, skirtingai nei anksčiau, klausydamas „Rodeo“ aš labiau išgirdau Andželiką kaip individualybę ir, net jei jos muzika jums nėra prie širdies, pristatyti kūriniai man sukuria aiškų šios dainininkės identitetą. Šalyje, kurioje konkurencija tarp moterų atlikėjų yra stipri, tai suteikia didelį pranašumą ir išskiria iš minios. „Rodeo“ yra balansuojantis albumas: kai kurie kūriniai išsyk užkabina, kai kuriuos lengviau praleidi, tačiau apskritai tai stiprus saviraiškos pavyzdys, kuriame vis mažiau girdimas popmuzikos nekonkretumas, o vis stipriau – valinga savojo aš gynyba. Dabar svarbiausia išsilaikyti balne...
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
VAIDAS BAUMILA
VIENODAI ŽYDI SODAI
Creative Industries
Taip, rašysiu apie Vaidą Baumilą. Jei norite padegti mane ant laužo ir patiekti per pikniką sode, sėkmės atsistojant į eilę. Kalbant rimtai, Vaido kūriniai visada balansavo ties saviironijos riba, ypač dabartiniame etape, kai, atradęs ir sau pritaikęs hiperbolišką estradą, jis, kaip ir Monika Liu, nebijo ir pasijuokti iš jos pompastiškumo, ir kalbėti nuoširdžiai. Todėl albumo „Vienodai žydi sodai“, pirmiausia, nereikėtų priimti maksimaliai rimtai. Tai muzika lengvam jausmui, muzika poilsiui, muzika, kuri gali padėti pabėgti. Arba dar ir neprastai pasityčioti iš toksi-maskul-alfa asilų kaip kūrinyje „Arkliai“. Ir, beje, ką gali pasakyti, kai pačiam atlikėjui dėl kitų nuomonės vienodai žydi sodai. Visgi, jei paanalizuotume nuosekliau, kūrėjui pavyko į vieną katilą sudėti popmuzikos, roko, kantri ir net visokių latino muzikos apraiškų, dėl kurių, reikia pripažinti, tai virsta patrauklia muzika. Taip, gali raukytis, aiškinti, kad čia ne tau ar kad esi per kažkas tokiai muzikai, bet Vaido teisingai spaudžiami mygtukai išties sukelia neironišką šypseną. Tiesa, ten, kur imama linkti į rimtumą, ausis pradeda šiek tiek šlubuoti, nes tada galima nuklysti į saldumą, kuris ne prie Vaido veido. Ar „Vienodai žydi sodai“ pakeis jūsų nuomonę apie Vaido kūrybą? Tikriausiai ne, nes visada yra lengva atmesti ir, patikėkite, aš žinau apie tai geriau negu jūs. Tačiau po visa šia neva vėjavaikiška aureole slypi labai išmanus kūrėjas, galintis ironizuoti net jo didžiajai auditorijai nejaučiant. Todėl linkiu ironizuoti tik dar daugiau.
74/100 (Spotify, Deezer, Apple Music)
EDGY PALATES
QUEEN OF THE NIGHT
Self-released
Kaip dažniausiai ir nutinka, kūryba, prie kurios prisiliečia Jūra Elena Šedytė, yra itin verta dėmesio. Jos vokalo, kaip instrumento, projektas „Edgy Palates“ žengia drąsų žingsnį į priekį, palyginti su debiutiniu albumu „Itchy Throats“ ir, nors neatsisakoma eksperimentiškumo, šįkart komanda daugiau dėmesio skiria ne technikai, o turiniui. „Queen of the Night“ pirmiausia malonu klausytis. Taip, balsai klykčioja, šūkčioja, kiaukčioja ir viaukčioja, tačiau tai nebėra vien instrumentai, galintys parodyti, kokios žmogaus balso galimybės, o būdai papasakoti istoriją. Tiesa, gal aš tą istoriją prisigalvoju, bet man ir tiek pakanka. „Edgy Palates“ trio ne tik balsais, bet ir juos apsupančia elektronika suteikia pakankamai informacijos žiūrėti į šį albumą kaip į visavertį darbą, o įdomumas neperspjauna malonumo. Aišku, šis albumas – ne kiekvienam, visgi „Edgy Palates“ yra eksperimentinės elektronikos grupė (net jeigu ta eksperimentika kartais skamba gana tradiciškai), tačiau kūrėjų meistrystė leidžia tau baigti tyrinėti ir tiesiog leisti į muzikinę kelionę. Jau pirmas kūrinys „Habanera“ su pamėklišku „If You Don’t Love Me“, primenančiu Sineados O’Connor „Thank You For Hearing Me“, žada, kad tai nebus tiesiog balso etiudų kupletas. Po kūriniais slypinti laukinė galia ir pirmykštis riksmas „Queen of the Night“ suteikia itin daug prasmės, lyg jame galėtum išgirsti pirmykščio moteriškumo, dar neužgožto kasdienos, civilizacijos, auklėjimo ir primestų vaidmenų, aidą. Jame yra daug gyvumo, tikrumo ir skausmo. Paklausykite įdėmiai – jūs tai irgi išgirsite.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)
PILAITĖ
DIRTY SELFIE PANORAMA
+370
„Pilaitė“ yra įdomus žvėris: su niekuo nesulyginamas ir niekam nelinkęs įtikti. Anksčiau „Iye“ vardu žinomas duetas, galiausiai persimainęs į „Pilaitę“, suteikia taip Lietuvoje trūkstamo ir neišnaudoto alternatyvaus hiphopo skambesio. Abstraktumas, avangardas ir nulis repo klišių arba puikus žaidimas jomis iš dueto sukuria skambesinį monstrą, savotišką garsų Frankenšteino pabaisą, kuriam lygių Lietuvoje labai reikėtų paieškoti. Net naujasis dueto pavadinimas kažkaip glosto prieš plauką – juk Pilaitė nėra pats nuotaikingiausias, ekspresyviausias ar, banaliai tariant, įdomiausias sostinės mikrorajonas, net jei patys kūrėjai iš jo kilę. „Dirty Selfie Panorama“, pirmiausia, neskamba kaip kokia nors naujovė, tai daugiau kempinės principu paremtas darbas, kuriame kūrėjai sugėrė visa, kas atspindi pastaruoju metu alternatyvų hiphopą, ir iš to pagimdė savąją interpretaciją, kuri, reikia pripažinti, itin klausoma ir tikrai kabinanti. Ar maloni? Na, tai vis tiek yra žanro taisyklėms tyčia nusižengianti muzika, todėl banalaus cukraus ausims tikėtis neverta. Tačiau, tinkamai pabarsčius druska ir pipirais (galbūt kartais jų kai kur ir padauginta), „Dirty Selfie Panorama“ virsta labai įdomiu patiekalu, balansuojančiu tarp muzikinio albumo, performanso ir pareiškimo, tiesa, kokio, dar iki galo reikės išanalizuoti. Aišku tik viena: „Pilaitė“ vis dar yra labai įdomus duetas, kuriam svarbiausia būtų nesustoti. Žinant, kad tokia muzika – ne kiekvienam, pasiduoti galima greitai, tačiau, pripažinkime, be Pilaitės miesto panorama būtų daug nuobodesnė.
79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
KABLOONAK
EXPIRED/INSPIRED
Self-released
Jonas Narbutas gyvena savame muzikos pasaulyje. Jis pilnas spalvų, malonių garsų ir sprendimų, kurie nėra įkvėpti paskutinių muzikos naujienų. Prisipažinsiu, būtent tai mane ir traukia prie šio kūrėjo, nes Jono laisvė ir nepaisymas to, kas dabar valdo aplinkinių ausis, visados pasiūlydavo ką nors unikalaus. Tiksliau, kabloonakiškai unikalaus, nes „Expired/Inspired“ yra tikrai šio atlikėjo albumas. Nuotaika, atmosfera, vaibas – viskas dvelkia nesupainiojama Jono muzikos vėsa, lengvai saldžia lyrika ir raminančiu balsu. Svarbiausia, niekur nedingo tas malonus „Kabloonak“ melodingumas, kuris vienus gali veikti kaip geriausi raminamieji, o kitus žudyti lyg peilis po gerkle. Manęs nežudo, todėl „Expired/Inspired“ vadinčiau visai neprastu kandidatu vasariškam garso takeliui tarp kopų ar obelų. Iki skausmo pažįstamas Jono skambesys, kurį įvardyčiau kaip lietuviškiausią ar netgi balčiausią soulą-funką, neša palengva po jau pažįstamas, tačiau vis tiek mielas vietas ir, jei jus prieš tai vykusios kelionės žavėjo, kodėl gi nepasileidus į dar vieną? Jose nerasite nieko ultramodernaus, jame nevaldo kompiuterinės, analitinės ar dar kokios nors sistemos, tai pats mieliausias oldskūlas su puodeliu arbatos ir hamaku, skaitant knygą iš bibliotekos. Tokiais permainingais muzikiniais, ir ne tik, laikais kas nors turi raminti, suteikti stabilumo ir tiesiog leisti trumpam atsipūsti. Didelių renginių, reginių ir pan. dar bus, o laiko sau jums taip trūksta. Tegul šią vasarą jūsų laikas sau būna kartu su „Kabloonak“ garsais!
78/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)
ANGELOU
RODEO
Self-released, Damn Good
Kaip suderinti skanu su naudinga? Tokios mintys mane aplankė išklausius naują Andželikos Petrauskaitės darbą „Rodeo“, kuris balansuoja tarp eksperimentinio skambesio ir noro pritraukti platesnę auditoriją. Sunkus darbas, iš tiesų... Galima ne tik suklupti, tačiau ir neprastai iškristi iš balno, todėl albumui turėjau duoti keletą galimybių atsiskleisti. Pirmiausia krinta į ausis jo vientisumas, atsiskleidžiantis garso purvinume. „Rodeo“ nenučiustytas ir neišvalytas iki technologinio negyvumo albumas; jis tyčia skamba nešvariai, vokalas – nutildytas, o visas darbas yra, kaip ir kaip keistai skambėtų, savotiškai sunkus. Antra, itin smagios dalys, kai Angelou ir komanda nusprendžia eksperimentuoti ir renkasi alternatyvaus ritmenbliuzo skambesį. Galbūt čia dėl mano meilės keistenybėms, tačiau vos tik nutolstama nuo popmuzikos taisyklių, dainos išsyk tampa gyvesnės ir gaivališkesnės. Taip, kai kur galbūt užsižaidžiama klišėmis, ypač tekstiniuose sprendimuose, kurių tikrai norėtųsi išmoningesnių, tačiau, skirtingai nei anksčiau, klausydamas „Rodeo“ aš labiau išgirdau Andželiką kaip individualybę ir, net jei jos muzika jums nėra prie širdies, pristatyti kūriniai man sukuria aiškų šios dainininkės identitetą. Šalyje, kurioje konkurencija tarp moterų atlikėjų yra stipri, tai suteikia didelį pranašumą ir išskiria iš minios. „Rodeo“ yra balansuojantis albumas: kai kurie kūriniai išsyk užkabina, kai kuriuos lengviau praleidi, tačiau apskritai tai stiprus saviraiškos pavyzdys, kuriame vis mažiau girdimas popmuzikos nekonkretumas, o vis stipriau – valinga savojo aš gynyba. Dabar svarbiausia išsilaikyti balne...
76/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
VAIDAS BAUMILA
VIENODAI ŽYDI SODAI
Creative Industries
Taip, rašysiu apie Vaidą Baumilą. Jei norite padegti mane ant laužo ir patiekti per pikniką sode, sėkmės atsistojant į eilę. Kalbant rimtai, Vaido kūriniai visada balansavo ties saviironijos riba, ypač dabartiniame etape, kai, atradęs ir sau pritaikęs hiperbolišką estradą, jis, kaip ir Monika Liu, nebijo ir pasijuokti iš jos pompastiškumo, ir kalbėti nuoširdžiai. Todėl albumo „Vienodai žydi sodai“, pirmiausia, nereikėtų priimti maksimaliai rimtai. Tai muzika lengvam jausmui, muzika poilsiui, muzika, kuri gali padėti pabėgti. Arba dar ir neprastai pasityčioti iš toksi-maskul-alfa asilų kaip kūrinyje „Arkliai“. Ir, beje, ką gali pasakyti, kai pačiam atlikėjui dėl kitų nuomonės vienodai žydi sodai. Visgi, jei paanalizuotume nuosekliau, kūrėjui pavyko į vieną katilą sudėti popmuzikos, roko, kantri ir net visokių latino muzikos apraiškų, dėl kurių, reikia pripažinti, tai virsta patrauklia muzika. Taip, gali raukytis, aiškinti, kad čia ne tau ar kad esi per kažkas tokiai muzikai, bet Vaido teisingai spaudžiami mygtukai išties sukelia neironišką šypseną. Tiesa, ten, kur imama linkti į rimtumą, ausis pradeda šiek tiek šlubuoti, nes tada galima nuklysti į saldumą, kuris ne prie Vaido veido. Ar „Vienodai žydi sodai“ pakeis jūsų nuomonę apie Vaido kūrybą? Tikriausiai ne, nes visada yra lengva atmesti ir, patikėkite, aš žinau apie tai geriau negu jūs. Tačiau po visa šia neva vėjavaikiška aureole slypi labai išmanus kūrėjas, galintis ironizuoti net jo didžiajai auditorijai nejaučiant. Todėl linkiu ironizuoti tik dar daugiau.
74/100 (Spotify, Deezer, Apple Music)
EDGY PALATES
QUEEN OF THE NIGHT
Self-released
Kaip dažniausiai ir nutinka, kūryba, prie kurios prisiliečia Jūra Elena Šedytė, yra itin verta dėmesio. Jos vokalo, kaip instrumento, projektas „Edgy Palates“ žengia drąsų žingsnį į priekį, palyginti su debiutiniu albumu „Itchy Throats“ ir, nors neatsisakoma eksperimentiškumo, šįkart komanda daugiau dėmesio skiria ne technikai, o turiniui. „Queen of the Night“ pirmiausia malonu klausytis. Taip, balsai klykčioja, šūkčioja, kiaukčioja ir viaukčioja, tačiau tai nebėra vien instrumentai, galintys parodyti, kokios žmogaus balso galimybės, o būdai papasakoti istoriją. Tiesa, gal aš tą istoriją prisigalvoju, bet man ir tiek pakanka. „Edgy Palates“ trio ne tik balsais, bet ir juos apsupančia elektronika suteikia pakankamai informacijos žiūrėti į šį albumą kaip į visavertį darbą, o įdomumas neperspjauna malonumo. Aišku, šis albumas – ne kiekvienam, visgi „Edgy Palates“ yra eksperimentinės elektronikos grupė (net jeigu ta eksperimentika kartais skamba gana tradiciškai), tačiau kūrėjų meistrystė leidžia tau baigti tyrinėti ir tiesiog leisti į muzikinę kelionę. Jau pirmas kūrinys „Habanera“ su pamėklišku „If You Don’t Love Me“, primenančiu Sineados O’Connor „Thank You For Hearing Me“, žada, kad tai nebus tiesiog balso etiudų kupletas. Po kūriniais slypinti laukinė galia ir pirmykštis riksmas „Queen of the Night“ suteikia itin daug prasmės, lyg jame galėtum išgirsti pirmykščio moteriškumo, dar neužgožto kasdienos, civilizacijos, auklėjimo ir primestų vaidmenų, aidą. Jame yra daug gyvumo, tikrumo ir skausmo. Paklausykite įdėmiai – jūs tai irgi išgirsite.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)
Autorius: Jurgita
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
