Kino naujienos: širdį draskanti buitis

Kino naujienos: širdį draskanti buitis. Rašė Kamilė Zinkevičiūtė 2025-ieji kol kas be galo vaisingi ilgametražių lietuviškų filmų. „Pietinia kronikas“, gerinantį visus žiūrimumo rekordus, jau galima vadinti kanoniniu lietuviško kino kūriniu, vaizduojančiu eilinio bičo gyvenimą dešimtojo dešimtmečio Šiauliuose. Nuo tikros buities ir bendražmogiškų, kone kiekvienam lietuviui pažįstamų patirčių nenutolsta ir kiti du ilgametražiai filmai, kurių premjeros įvyko 30-ajame „Kino pavasaryje“, – Vytauto Puidoko dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ ir Saulės Bliuvaitės ilgametražis debiutas „Akiplėša“. Filmai be galo skirtingi stiliumi, forma ir atmosfera, bet abu pasakoja apie jauną žmogų, siekiantį suprasti save ir išgyventi pasaulyje, kuris nesigaili nieko.  „Murmančios širdys“: grubus švelnumas „Murmančių širdžių“ centre – keturiolikmetis Matas. Jis yra vienintelis vaikas tarp nuo priklausomybių besigydančių vyrų. Pats Matas Skiručių bendruomenėje atsidūrė dėl savo nestabilaus elgesio ir pykčio priepuolių. Žiūrovui tai atskleidžiama ne iš pat pradžių – ilgą laiką neaišku, ką jaunas vaikinas veikia tokioje netipiškoje aplinkoje. Tačiau tai veikia filmo naudai – iš pradžių mezgamas ryšys su Matu, per daug nesiveliant į jo gyvenimo istoriją ir praeities žaizdas. Tik vėliau sužinome, kad jo tėvai dėl priklausomybių paliko berniuką, todėl jis dabar nuolat keliauja po skirtingas šeimas. Dar didesnę empatiją dokumentikos pagrindiniam subjektui kelia kontrastas tarp Mato ir jo aplinkoje besisukančių žmonių. Kiti Skiručių bendruomenės nariai yra gyvenimo mėtyti ir vėtyti vyrai, dažnai grubūs, ne itin draugiški, visiškai atitinkantys stereotipiško vyriškumo įvaizdį. Akivaizdu, kad vaikui tokioje aplinkoje sunku. Nepadeda ir tai, kad sunku užčiuopti bent kokį švelnumą, rodomą berniukui, – bendruomenės lyderio Žano metodai vis dėlto labiau tinka suaugusiesiems nei vaikams. Vienas stipriausių ir žiauriausių epizodų yra Žano ir Mato konfrontacija. Žanas pabrėžia, kad berniukas turi būti dėkingas už viską, ką turi: lanko geriausią mokyklą, gyvena geriausioje gatvėje, gražiuose namuose, juo rūpinamasi, tad privalo nekelti konfliktų ten, kur jų nereikia. Tačiau savaime aišku, kad gera ir tvarkinga aplinka ne visada gali padėti užgydyti gilias traumas ar susitvarkyti psichologiškai. Nepaisant visko, žiūrint filmą stipriausias jausmas yra empatija Matui. Kamera faktiškai seka jį, kitų personažų paveikslai ne taip išsamiai atskleidžiami, o statiški kadrai verčia įsižeminti ir kone tiesiogiai su berniuku išgyventi neįsivaizduojamai sudėtingą jo gyvenimo etapą.  Nors režisierius į tai pernelyg nesikoncentruoja, „Murmančiose širdyse“ atsiskleidžia ir religijos ir dvasingumo svarba gijimui. Šioje bendruomenėje malda ir dėkingumas Dievui yra svarbi kasdienybės ir darbo su savimi dalis. Skiručių mistiškumą ir transcendentiškumą iliustruoja ir viena gražiausių filmo scenų – prieš prasidedant audrai, Matas gena karves į tvartą, o kamera fiksuoja blyksinčio dangaus nušviečiamus gyvulėlius. Visgi berniuko santykis su gyvūnais filmo eigoje pakinta. Pačioje pradžioje berniukas mezga su jais ryšį, meiliai rūpinasi ir prižiūri. Tačiau ilgainiui jis pradeda imti pavyzdį iš kitų vyrų ir su gyvūnais elgtis grubiai, juos mušti ir koneveikti. Tai dar labiau įtvirtina vieną svarbiausių filmo žinučių – vaikai yra be galo stipriai veikiami aplinkos, tad nereikėtų stebėtis, kad sunkiomis aplinkybėmis užaugę žmonės ne visada yra tobuli visuomenės nariai.  Nors režisierius žiūrovui parodo nedidelę ištrauką iš Mato gyvenimo, filme galima pajusti jo augimą. Pabaiga – atvira: V. Puidokas iki galo neatskleidžia, kas berniuko laukia ateityje, tad iš filmo išeini vildamasis, kad jam pavyks atsistoti ant kojų. „Murmančios širdys“ priverčia  empatiškai pažvelgti ne tik į ekrane matomus herojus, bet ir save. Kiekvienam žmogui reikia švelnumo ir meilės – tik taip jis išsikapstys iš sunkiausių gyvenimo liūnų.  „Akiplėša“: laikui nepavaldus buities žiaurumas Lokarno kino festivalyje didžiausius apdovanojimus susišlavusi „Akiplėša“ – stiprus ir ryškus S. Bliuvaitės debiutas. Mažame miestelyje susipažįsta dvi mergaitės, kurių nepavydėtinos gyvenimo aplinkybės verčia jas ieškoti būdų pabėgti nuo slegiančios buities. Ne itin patikimą svajonių išsipildymą žadanti modelių agentūra Marijai (akt. Vesta Matulytė) ir Kristinai (akt. Ieva Rupeikaitė) tampa išsigelbėjimo simboliu – jei tik jos išmoks gražiai vaikščioti, sudarys savo nuotraukų rinkinį ir susimokės agentūrai, visas pasaulis bus joms  atviras. Nesvarbu, kad Marija – šluba, nesvarbu, kad nė viena iš merginų nė akyse nemačiusios tokios pinigų sumos, kokios iš jų prašoma, jos padarys bet ką, kad tik taptų kažkuo. Jaunatviškas naivumas ir maksimalizmas veda merginas prie kraupių ir šlykščių pasirinkimų, kuriuos žiūrėdamas nevalingai nori dengtis akis. Auskarų vėrimas tualete, pirmosios seksualinės patirtys su vyresniais vaikinais, kaspinuočiai ir įtartini pasiūlymai daryti masažus verčia kūną eiti pagaugais. Žiūrėdamas filmą patiki, kad tokios istorijos toli gražu nevienetinės ir vis kartojasi. Šio amžiaus pradžią primenanti mada ir technologijos, modernūs rūkymo įtaisai ir laikui nepavaldūs žmonių tipažai plaukia betoninių kiemų, aptriušusių landynių ir vasarinių naktinėjimų fone. Šis nuorodų į įvairiausius laikotarpius ir kartas kaleidoskopas siunčia žinią, kad tokių situacijų visada buvo ir bus.  Apskritai „Akiplėša“ yra tiršta gvildenamų temų ir joms aptarti reikėtų kur kas ilgesnio teksto, tad paminėsiu labiausiai įstrigusias. Kaip ir kone kiekviename filme apie jaunus žmones, čia nagrinėjami vaikų ir tėvų santykiai – sudėtingi, žeidžiantys ir be galo skaudūs. Marija, atvažiavusi gyventi pas močiutę, kontakto su tėvais beveik neturi. Atvažiavus jos mamai (akt. Birutė Kapustinskaitė), moters ekrane mes niekada neišvystame, tad ir jos paveikslas lieka tolimas ir nepažįstamas, kaip ir pačiai mergaitei. Kristinos tėtis Šarūnas (akt. Giedrius Savickas) pasirodo dažnai, tačiau jo pastangos rūpintis dukterimi yra bevaisės. Jo lūpomis visgi išsakoma svarbiausia filmo mintis. Atiduodamas mergaitei kone paskutinius savo pinigus, Šarūnas liepia jai dingti iš čia ir važiuoti kuo toliau. Išsilaisvinimas visada kainuoja – Marija ir Kristina moka ne tik pinigais, bet ir savo kūnais, orumu ir nekaltumu. Vis dėlto laimę filmo veikėjai atranda ne siekdami tobulo kūno ar kitokio idealo, o pamildami save. Viena gražiausių filmo scenų yra Kristinos tėčio ir jo mylimosios sulėtintas šokis elektronikos ritmais („Akiplėšos“ garso takeliui skiriu atskirus ditirambus ir liaupses, jis panardina į paauglišką pasaulėžiūrą geriau nei bet kas kita). Hipnotizuojančiu ritmu judantys tikri ir tariamai netobuli jų kūnai, neatrodantys kaip žurnalo viršelių kopijos, siunčia žinią žiūrovams, ypač žiūrovėms, kad meilė sau ir kitam yra esminis gyvenimo pagrindas. Jei jis yra, visus kitus iššūkius galima įveikti.  Išsamiai lyginti „Murmančių širdžių“ ir „Akiplėšos“ nesiimsiu, tačiau nesunku įžvelgti tam tikrą paralelę. Abu filmai iškelia jauno žmogaus patirčių svarbą ir nuoširdžiai perteikia sunkumus, su kuriais susiduria jaunoji karta. Dažnai mėgstama skųstis, kad jaunimas nebemoka to ar ano, nebėra tokie savarankiški ar gyvena neteisingai, tačiau V. Puidokas ir S. Bliuvaitė parodo, kad vaikai ir paaugliai siekia to paties, ko būdami tokio amžiaus žmonės siekė  visada. Jie nori suprasti save, išsiaiškinti savo vietą pasaulyje ir eiti savo keliu, net jeigu jis be galo vingiuotas ir pilnas pavojų, klaidų ir skausmų.

Autorius: Sunra

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama