Mokytoja: vaikus būtina labiau mokyti apie istorines klaidas – antisemitizmas turi būti šviečiamas

Į viešąsias diskusijas apie antisemitizmą vis dažniau įsiterpia klausimas: kodėl, praėjus tiek metų po Holokausto, stereotipai vis dar sugrįžta? Vilniaus mokytoja, dirbanti su istorijos ir pilietiškumo temomis, sako, kad atsakymo reikia ieškoti ne vien socialiniuose tinkluose ar politinėse įtampose, bet ir kasdienėje ugdymo praktikoje. Anot jos, vaikai per retai gauna progą suprasti istoriją kaip gyvą patirtį, o ne datų sąrašą – todėl tuštumą lengvai užpildo mitai.

„Reikia vaikus labiau mokyti apie istorines klaidas – antisemitizmas turi būti nuosekliai šviečiamas, o ne paminimas kartą per metus“, – sako mokytoja.

Jos teigimu, dažniausia klaida – manyti, kad pakanka vieno minėjimo ar vienos pamokos.

„Kai tema iškeliama tik progomis, ji lieka formalumas. O stereotipai tuo metu gyvena kasdien – memuose, komentaruose, „juokeliuose“, kurių niekas neišsklaido faktais“, – aiškina pedagogė.

Mokytoja pastebi, kad antisemitizmas mokykloje retai pasirodo kaip atvira agresija. Dažniau jis ateina per supaprastinimus: „visi jie tokie“, per miglotas sąmokslo užuominas, per Holokausto menkinimą ar net netinkamus palyginimus, kai istorinis smurtas naudojamas kaip emocinis argumentas bet kokioje diskusijoje. Tokie dalykai, anot jos, greitai tampa „normalūs“, jei klasėje nėra erdvės kalbėtis ir tikrinti šaltinius.

Pedagogė pabrėžia, kad veiksmingiausias kelias – patyriminis mokymasis. Vilnius tam turi išskirtinę galimybę, nes miesto istorija yra „pasiekiama pėsčiomis“: buvusio geto gatvės, atminties ženklai, muziejai, memorialai.

„Kai mokiniai mato vietą, skaito dokumentą, lygina šaltinius ir išgirsta liudijimus, istorija nustoja būti „kažkieno kito“ pasakojimas. Jie supranta, kad tai buvo Vilniaus žmonės, Vilniaus gyvenimas ir Vilniaus tragedija“, – sako ji.

Mokytoja ragina kalbėti ne tik apie tragediją, bet ir apie prieškarinį Vilniaus žydų gyvenimą – mokslą, kultūrą, litvakų paveldą. Taip antisemitizmo prevencija tampa ne vien „pamoka apie blogį“, o pamoka apie miestą, jo daugiabalsę tapatybę, apie tai, ką neapykanta sunaikina. „Kai vaikai pamato kultūrinę įvairovę kaip vertę, stereotipas praranda savo patrauklumą“, – teigia pedagogė.

Pasak jos, šios temos neįmanoma palikti vien mokykloms. Ugdymas veikia tik tada, kai jį palaiko platesnė aplinka – tėvai, žiniasklaida, kultūros institucijos. Jei mokykla kalba apie pagarbą ir faktus, o viešojoje erdvėje paliekamas menkinimas ar neapykantos turinys be reakcijos, vaikas gauna dvi priešingas pamokas. „Tada sunku tikėtis, kad vien klasė atsvers visą triukšmą“, – sako ji.

Mokytojos žinutė paprasta: antisemitizmo prevencija nėra vien reakcija į incidentus. Tai ilgalaikis raštingumo projektas, kuriame vaikai mokomi atpažinti manipuliaciją, suprasti istorines klaidas ir matyti, kuo baigiasi stereotipų normalizavimas.

„Švietimas nėra graži frazė. Tai kasdieniai pasirinkimai – ar sustabdome „juokelį“, ar paklausiam „iš kur tai žinai?“, ar parodome šaltinį. Jeigu norime Vilniaus be neapykantos, nuo to ir reikia pradėti“, – apibendrina mokytoja.

Autorius: Nargiza Nurdinova

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama