Kodėl antisemitiniai pasisakymai vis dar „praslysta“: įstatymai yra, bet veikia ir kita logika

Vilniuje kartais užtenka vieno viešo komentaro ar provokuojančios frazės socialiniuose tinkluose, kad žmonės paklaustų: nejaugi tokie dalykai šiandien „leidžiami“? Formaliai atsakymas paprastas – ne. Neapykantos kurstymas ir žmonių grupių niekinimas yra draudžiami, o teismai tokius atvejus nagrinėja. Tačiau kasdienėje realybėje antisemitinė kalba vis tiek pasirodo, nes ją palaiko ne vien įstatymai, o platesnė informacijos, emocijų ir institucijų reakcijų sistema.

Pirmasis paradokso sluoksnis yra riba tarp šlykštaus ir nusikalstamo. Ne kiekvienas įžeidus sakinys automatiškai tampa baudžiamosios teisės objektu. Teismams tenka vertinti kontekstą, auditoriją, pasikartojimą, intenciją, ar buvo raginama neapykantai ir diskriminacijai, ar tai tik „nuomonės“ forma pateiktas niekinimas. Čia ir atsiranda pilkoji zona, kurioje dalis autorių tyčia žaidžia užuominomis, simboliais, koduota kalba. Tokia kalba dažnai sukurta taip, kad sukelia poveikį, bet palieka erdvės ginčui: „aš juk nieko blogo nesakiau“.

Antrasis sluoksnis – interneto greitis. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros apklausa rodo, kad antisemitizmas daugeliui žydų Europoje yra kasdienė patirtis, o didžiausia problema įvardijama būtent interneto erdvėje. Skaitmeninėje aplinkoje turinys plinta greičiau nei geba reaguoti moderavimas, o algoritmai dažnai labiau apdovanoja emociją nei tikslumą. Tai sukuria „triukšmo“ efektą: net jei dalis įrašų vėliau pašalinami, jie spėja padaryti savo darbą – sukurti atmosferą, kurioje stereotipai atrodo normalūs, o ne gėdingi.

Trečiasis sluoksnis – tylos ir nepranešimo mechanizmas. Tyrimai Europoje fiksuoja, kad reikšminga dalis diskriminacijos ir neapykantos patirčių lieka nepranešta institucijoms: žmonės nemato prasmės, bijo viešumo, nenori dar kartą išgyventi patirties, abejoja, ar kas nors pasikeis. Tas pats veikia ir Vilniuje: viešumoje matome tik viršūnę, o „smulkios“ mikroagresijos – šaipymasis, stereotipiniai juokeliai, menkinantys palyginimai – lieka nematomos. Tačiau būtent jos kuria klimatą, kuriame vėliau atsiranda drąsa peržengti ribą.

Ketvirtasis sluoksnis – institucijų ir platformų pajėgumai. Neapykantos kalbos tyrimas ir įrodymų rinkimas reikalauja kompetencijos: suprasti kontekstą, simboliką, atpažinti koduotą kalbą, atskirti „kritiką“ nuo diskriminacijos. Tarptautiniai stebėtojai pažymi, kad neapykantos nusikaltimų duomenys Lietuvoje renkami keliais kanalais ir ne visada vienodai „sueina“ į vieną aiškią statistiką. Kitaip tariant, valstybė reaguoja, bet sistema sudėtinga, o visuomenė dažnai nori greito, akivaizdaus atsakymo.

Penktasis sluoksnis – krizės ir „kolektyvinės kaltės“ pagunda. Kai tarptautiniai konfliktai užaštrina emocijas, dalis žmonių ima priskirti atsakomybę visai grupei – ne už konkrečius veiksmus, o už tapatybę. Tai vienas pavojingiausių momentų: stereotipas virsta moraliniu pateisinimu pykčiui, o pyktis – vieša kalba. Tokiu metu antisemitizmas dažnai pasirodo per senas schemas: sąmokslo pasakojimus, „slapto valdymo“ mitus, lojalumo išbandymus. Jie nėra nauji, bet krizėje jie vėl atrodo „paaiškinantys“.

Vis dėlto svarbiausia detalė yra ta, kad neapykantos kalba nėra neįveikiama. Ji traukiasi ne tada, kai apie ją kalbame abstrakčiai, o tada, kai veikia trys grandys: greitas reagavimas, aiškios taisyklės ir švietimas. Greitas reagavimas reiškia, kad incidentai fiksuojami, o atsakas matomas. Aiškios taisyklės – kad redakcijos, įstaigos ir platformos nepalieka „pilkos zonos“ komentarams, kurie kursto diskriminaciją. Švietimas – kad žmonės atpažįsta mitus, supranta Vilniaus litvakišką paveldą ir žino, kodėl Holokausto menkinimas nėra „aštri nuomonė“, o istorijos klastojimas.

Vilnius turi ir pranašumą, ir atsakomybę: tai miestas, kur atmintis yra konkretūs adresai, o ne abstrakcijos. Kai miestas investuoja į gyvą atmintį, kritinį mąstymą ir kasdienį dialogą, neapykantai lieka mažiau erdvės apsimesti „nuomone“. Įstatymai svarbūs, bet vien jų neužtenka. Tikras atsakymas į klausimą „kodėl vis dar praslysta“ yra paprastas: nes neapykanta plinta per sistemą. O sistemą sustabdo tik kita sistema – nuosekli, matoma ir kasdien veikianti.

Autorius: Aidas Pelenis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama