G. Sarafinas apie švietimo reformas: galvojama, kaip panaudoti milijonus, o vaikas pametamas

„Kiekvienais metais mes tą patį atrajojame – einame ne į priekį, o atgal, nes pagrindinė ašis yra pinigų perėmimas ir panaudojimas. Todėl nepasiekiame ir nepasieksime jokio proveržio švietime. Mes supainiojome vertybes, siekius ir matricas, todėl dabar sugeriame savo ydingų sprendimų pasekmes“, – tvirtina švietimo ekspertas, žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius GINTARAS SARAFINAS.

Su juo kalbame apie šių mokslo metų pokyčius švietimo pasaulyje, tai, kodėl reformos tampa chaosu, kur slypi tikrosios prastėjančių rezultatų priežastys ir kaip reformų sūkuryje pametamas mokinys.

Generalinė prokuratūra paskelbė išvadą, kad valstybinių brandos egzaminų vertinimo komitetų sprendimai pernai abiturientams pridėti po dešimt taškų prie egzaminų rezultatų prieštarauja įstatymams ir teisinio tikrumo principui. O šiemet brandos egzamino išlaikymo riba buvo sumažinta iki 25 taškų. Kaip vertinate sprendimą nuleisti kartelę, atsižvelgiant į praėjusių metų situaciją?

Tai skirtingų valdžių žaidimai. Dabartiniai valdantieji atėję į Seimą rado ankstesniųjų palikimą, kuriame buvo pakelta kartelė. Tad buvusi 2020–2024 metų valdžia negyveno pagal savo sukurtą sistemą – ją paliko ateičiai. Atėję nauji politikai rado pakeitimus ir turėjo su jais gyventi. Jie matė, kad debesys kaupiasi virš jų bei jaunuolių galvų, ir suprato, kad bus griūtis. Ji ir įvyko, nes pakėlus kartelę iki 35 taškų labai daug jaunų žmonių neišlaiko egzaminų, o tai yra jų gyvenimo dramos. Vadinasi, jiems nėra nei kur stoti, nei ką daryti – žala yra didelė.

Tokiu atveju valdantieji paskutinę minutę bandė ieškoti išeities: pernai pridėjo dešimt taškų, šiemet kartelę nuleido dešimt taškų. Tokiu būdu jie kažkiek padėjo šeimoms, bet smarkiai balansavo ties neteisėtų priemonių riba – tai patvirtino teisėsaugos institucijos. Tai pasirinkimas iš dviejų blogybių. Vaikams buvo padėta, tačiau šiuo atveju valstybė neatrodo solidžiai nei tarptautiniu lygmeniu, nei apskritai – įtvirtindami tokius sprendimus mes esame kaip vaikų darželis. Bandėme gesinti gaisrą, jį prigesinome, bet tik tiek.

[caption id="attachment_1300422" align="alignleft" width="2560"] Švietimo ekspertas, žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas. Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka[/caption]

Ar tuomet ministerijai tikslinga džiaugtis ir teigti, kad egzaminų rezultatai geresni nei pernai? Tokiu atveju įmanoma lyginti rezultatus?

Peržiūrėjome rezultatus ir matome, kad, žvelgiant bendrai, jie nėra geresni. Galbūt ministerija lygina atskirus dalykus: tarkime, lietuvių kalbos rezultatai vos vos geresni, galbūt pagerėjo chemijos, bet daugumos egzaminų rezultatai yra tokie pat prasti, o kai kurių – net prastesni negu pernai.

Šiemet ypač suprastėjo biologijos rezultatai, nors anksčiau tai buvo mėgstamas mokslas. Šiais metais šio egzamino neišlaikė 14,5 procento mokinių. Matematikos neišlaikė 15 procentų – panašiai kaip ir pernai. Informatikos – daugiau negu pernai. Fizikos – tiek pat, kiek ir pernai. Anglų kalbos neišlaikė daugiau negu pernai. Geografijos – tiek pat. Ekonomikos ir verslumo egzamino neišlaikė beveik dvigubai daugiau negu pernai.

Nežinau, kuo čia džiaugtis. Rezultatai iš esmės negeri – jie tokie pat arba šiek tiek prastesni negu pernai.

Kokios, jūsų manymu, prastėjančių rezultatų priežastys?

Tikrai ne vaikai. Pernai, jei prisimenate, buvo lygiai tiek pat skandalų, nesusipratimų ir nesąmonių. Buvo sukurta nemažai darbo grupių ir komisijų, kurios turėjo išnagrinėti, kur slypi problemos, ieškoti priešnuodžių ir sprendimų, kad tai nesikartotų. Praėjusių metų rudenį ir žiemą mums žadėta, kad jau 2026 metų egzaminų sesija bus nepalyginti kokybiškesnė, tačiau taip nenutiko.

Egzaminai vyko su daugybe skandalų. Užduotys ir vėl buvo suveltos, sudėtingos, dažnai tolimos nuo programų. Dėl kai kurių egzaminų mokiniai rašė peticiją – ją pasirašė ne penkiasdešimt, o keliolika tūkstančių mokinių. Tai liudija, kad jaunuoliams jau taip niūru ir liūdna, jog jie pasirengę nebetylėti – pasirašo peticiją ir ieško atsakingų bei kaltų. Bet kaltų nėra.

Nei pernai, nei šiemet nė vienas už tai atsakingas asmuo nenukentėjo dėl nekokybiškų valstybinių brandos egzaminų užduočių, ydingos sąrangos, keistų vertinimo metodikų, nesuvokiamų apeliacijų ar iškrypusios pačios organizacijos. Kaltų nėra – šiemet tai matome ir vėl.

[caption id="attachment_1552226" align="alignleft" width="2560"] Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka[/caption]

Kaip tuomet reikėtų vertinti ministrės Ramintos Popovienės žodžius, kad jai vis dėlto pavyko stabilizuoti brandos egzaminų sistemą ir suteikti visiems ramybės? Nors matome tai, ką jūs minėjote: ir peticiją, ir priekaištus, taip pat daug kalbėta apie dirbtinį intelektą.

Palyginti su tuo, kas galėjo būti, – taip, šiek tiek ramybės atsirado. Nes jeigu kartelė nebūtų nuleista iki 25 taškų, matematikos egzamino būtų neišlaikę kokie septyni tūkstančiai moksleivių. Taip pat būtų buvusi gausybė neišlaikiusiųjų biologijos, informatikos ar fizikos egzaminų.

Taigi, palyginti su tuo, kas galėjo būti, galima sakyti, kad šioks toks suvaldymas buvo. Ramybės buvo daugiau negu ankstesniais metais, nes per pastaruosius šešerius metus matėme daugybę griūčių, kai egzaminų neišlaikydavo po 35 procentus abiturientų. Tad viskas priklauso nuo to, su kuo lyginsime.

Lyginama ilgesnėje perspektyvoje ir sakoma, kad bent jau akivaizdžių šiurkščių technologinių nesąmonių buvo mažiau negu pernai. Su tuo galima sutikti, bet pats principas ir požiūris į jauną žmogų išlieka ydingi.

Kaip vertinate praėjusių ir šių mokslo metų tarpinių patikrinimų patirtį? Ar brandos egzamino skaidymas į dvi dalis pasiteisino?

Tai yra nesibaigianti lietuviška melodija: idėja – gera, bet įgyvendinta prastai. Tokie tarpiniai ar jungtiniai egzaminai egzistuoja įvairiose valstybėse. Mes nesame pirmi ar naujokai – viskas vyksta, ir kitose šalyse vyksta gerai. Tik pas mus viskas suvelta, nes prastai įgyvendinama.

Vienu metu buvo pradėta labai daug reformų: atnaujintos ugdymo programos, leisti nauji vadovėliai, tuo pat metu vyko įtraukiojo ugdymo reforma, egzaminų reforma, Tūkstantmečio mokyklų programa, mokytojų rengimo reforma. Kai mokykloms ant galvos užgriūva ne viena, o dešimt reformų iš karto – jos nepaveža.

Taip ir sakyta: „Darysime, kiek pajėgsime.“ Mokytojai ir darė, kiek pajėgė, todėl kalbant ne tik apie vienuoliktos ir dvyliktos klasių egzaminus, bet ir apie daugumą reformų rezultatų galima sakyti, kad tam nebuvo pasirengta, todėl rezultatai – nuviliantys. Ir įtraukiojo ugdymo, ir programų atnaujinimo, ir kokybiškų vadovėlių leidybos idėjos buvo geros. Tačiau visų jų – pabrėžiu, ne vienos, o visų – įgyvendinimo rezultatai yra vargani, liūdni, ir mes tiesiog nuolat apsijuokiame.

[caption id="attachment_1560314" align="alignleft" width="2560"] Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka[/caption]

Ką daryti, kad rezultatai nebūtų vargani? Visų reformų nesiimti iš karto?

Taip, buvę 2020–2024 metų valdantieji norėjo švietimą paversti savo rinkimų arkliuku ir pasiskelbti penkiasdešimtmečio reformatoriais, todėl vienu metu pradėjo tiek daug reformų.

Šiaip normaliose valstybėse, ar tai būtų Estija, Švedija, ar Danija, vienu metu pradedama ne daugiau kaip viena reforma. Ir dar rengiami reformų bandymai. Visos mokyklos ne iškart sumetamos į vieną katilą kapstytis – naujas modelis išbandomas trijose ar penkiose. Nesvarbu, apie ką kalbėtume: ugdymo programas, egzaminų sistemos pokyčius ar įtraukųjį ugdymą.

Tiesiog reformas išbandant keliose mokyklose pasižiūrima, kas veikia kitaip, nei planuota, kur teorija skiriasi nuo praktikos, pataisoma ir tik tada paleidžiama visai valstybei. Pas mus to nėra. Sukuriamos kelios reformos ir visos nuleidžiamos visoms mokykloms. Tada kyla chaosas ir pyktis, nes mokyklos nesuvaldo situacijos, arba kažkas neveikia taip, kaip buvo surašyta dokumentuose. Tai virto parodija.

Pakalbėkime apie kelis specifinius pokyčius. Seimas dar šį mėnesį pritarė siūlymui atšaukti nuo šių metų rudens turėjusią įsigalioti tvarką, pagal kurią vidurinis išsilavinimas būtų įgyjamas tik išlaikius tris valstybinius egzaminus. Jūsų nuomone, priimtas teisingas sprendimas?

Čia vėlgi tikrinama mūsų atmintis. Kalbant apie privalomus egzaminus – matyt, kitas jūsų klausimas bus ir apie PUPP, dešimtos klasės patikrinimus, tad kalbėsiu apie abu dalykus.

Esmė ta, kad tai irgi buvo sugalvota buvusių valdančiųjų, ir naujai valdžiai užkrauta prievolė tikrinti jaunų žmonių lygį dešimtoje klasėje. Buvusieji pasitraukė, o atėję naujieji mato, kad nieko neparengta. Pati idėja tikrinti jaunų žmonių žinias, didinti jų motyvaciją, atsakomybę ir padėti jiems siekti daugiau yra gera. Moksleiviai į pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimus turi ateiti ne tik tam, kad užsirašytų vardą ir pavardę.

Tad taip, reikia tikrinti ir siekti, kad į paskutines gimnazijos klases ateitų gabiausi, talentingiausi, motyvuočiausi ir turintys akademinių tikslų mokiniai. Visa tai skamba gražiai. Bet velnias slypi detalėse.

Mes buvome apskaičiavę, kad pagal ankstesnių metų rezultatus PUPP keturių balų kartelės neperžengtų maždaug 4500 jaunuolių. Bet dėl jų nieko nenuspręsta. Kur tiems vaikams dėtis? Pirma, jie negali eiti į gimnazijos vienuoliktą–dvyliktą klases, bet negali patekti ir į profesinę mokyklą, nes profesinės mokyklos priima tik baigusius dešimt klasių ir įgijusius pagrindinį išsilavinimą. O tie, kurie neišlaiko ir negauna ketverto, neįgyja pagrindinio išsilavinimo, todėl negali patekti į profesines mokyklas.

Kyla klausimas – kur jiems dėtis? Kur dėti tuos 4500 vaikų – į gatvę? Jie negali patekti nei į profesines mokyklas, nei į gimnazijas. Jie turėtų kur nors lankyti pataisų pamokas, bet kur? Nebuvo nuspręsta, kas turėtų tai finansuoti, kas turėtų šiuos mokinius mokyti ir taisyti spragas. Absoliučiai niekas nebuvo išaiškinta ar apgalvota – tiesiog pasakyta vyt lauk tuos 4500 jaunų žmonių. Tai būtų rimtas skandalas valstybėje.

Todėl dabartiniai valdantieji iš pradžių tai atidėjo, o paskui visai panaikino tą slenkstį. Tai irgi yra perlenkimas. Kodėl jie taip elgiasi? Galima būtų atidėti keleriems metams, sukurti sistemą ir tada vykdyti rimtesnę atranką, kad į gimnazijas ateitų motyvuoti ir gabūs vaikai. Tačiau abi valdžios pasielgė neatsakingai, negalvodamos apie jaunus žmones. Dabar mes tiesiog turime pasekmes.

[caption id="attachment_1305942" align="alignleft" width="2560"] Žygimanto Gedvilos / ELTA nuotrauka[/caption]

Kalbant apie kartelės mažinimą ir ateitį: šią savaitę girdėjome, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia parengtus siūlymus dėl bendrųjų ugdymo programų tobulinimo, kur esminė kryptis yra turinio siaurinimas. Ar siaurinti turinį yra tinkamas žingsnis?

Taip, nes kai 2024 metais buvo paleistos atnaujintos ugdymo programos, jauniems žmonėms buvo žadama, kad krūviai ir stresas mažės, bet taip neatsitiko. Turinys buvo išpūstas. Mokytojų atlikta analizė parodė, kad kai kurių dalykų mokymosi apimtis išaugo iki trečdalio. Mokytojai nespėja išdėstyti, mokiniai nespėja išmokti, spragų daugėja.

Tas programų perstumdymas buvo ydingas: mokytojai dažnai nesuprasdavo, kodėl tam tikra tema iš devintos klasės perkelta į aštuntą, o iš vienuoliktos – į devintą. Temos vaikščiojo, bet tai nebuvo pagrįsta. Mokytojai sakė, kad programas kuria žmonės, kurie nedirba mokyklose – galima įtarti, kad universitetų dėstytojai. Nors dalykinę prasmę jie išmano, tačiau nesupranta vaikų pajėgumo skirtingais amžiaus ir psichologiniais tarpsniais: kiek jie gali išmokti.

Po šių atnaujinimų paaiškėjo, kad vaikams krūviai išaugo, ir tuo nepatenkinti buvo visi – mokiniai, tėvai ir mokytojai. Tai buvo toli nuo siekių, deklaruotų prieš atnaujinant programas.

Man labai rūpi viena mintis. Kiek stebėjau reformas ar dabartinius pokyčius – visada kažkur pametamas vaikas, mokinys. Jis yra visiškoje pašalėje. Pavyzdžiui, atnaujinant ugdymo programas galvojama, kaip perimti ir panaudoti milijonus. Kuriant įtraukiojo ugdymo reformą galvojama, kaip panaudoti pinigus. Planuojant egzaminų pertvarkas – vėlgi rūpi Europos Sąjungos pinigai, nieko kita nerūpi.

Kol mūsų švietimo strategams svarbiausias jaudulys ir rūpestis bus perimti ir panaudoti pinigus, tol nebus kitaip. Reikėtų prieš akis turėti konkretų penktoką, devintoką ar dvyliktoką ir remtis konkrečiu žmogumi. Nežinau, ar jūs turite brolį, seserį ar pažįstamą mokinį – sistemą reikia kurti paprastam žmogui, kad ji būtų orientuota į jį ir geresnė nei buvusi. Kad jis maksimaliai išsiskleistų kaip asmenybė mokykloje, vėliau pasirinktų svajonių profesiją ir save realizuotų.

Ar jūs kur nors čia matote tą vaiką? Mes kiekvienais metais tą patį atrajojame, kad einame ne į priekį, o atgal, nes pagrindinė ašis yra perimti ir panaudoti pinigus. Todėl nepasiekiame ir nepasieksime jokio proveržio švietime. Mes supainiojome vertybes, siekius ir matricas, todėl dabar tiesiog sugeriame savo ydingų sprendimų pasekmes.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama