KAIMĄ KEIČIA ŽMONĖS, O KAIMAS – ŽMONES Sodyboje – kaip pas tėvukus

Kūrė visa šeima

Jurgita Krištupienė „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, jog mintis įsikurti vaizdingoje vietovėje Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje kilo jos tėvams – Marijonai ir Jurgiui Striaukams. „Jie pamatė šią vietą, įsimylėjo ir nusprendė čia apsigyventi. Mama yra kilusi nuo Gruzdžių, nutekėjusi paskui vyrą į Žemaitiją. Tėtis – tikras žemaitis. Šioje sodyboje mes leisdavome savaitgalius, suvažiuodavo tėvų draugai. Sodindavome daržus. Ir apskritai – linksmai gyvenome. Sodyba traukte traukė žmones praleisti gerai laiką pas mus, prie ežero“, – aiškino pašnekovė. Jos tėvai jaunystėje buvo energingi, „baliauni“. Kai prasidėjo kaimo turizmo bumas, M. Striaukienė buvo viena iš iniciatorių sodybą pritaikyti būtent šiai veiklai.

„Kaimo turizmas kaip alternatyvi veikla kaime ūkininkėms prasidėjo nuo ūkininkių draugijos. Mama buvo aktyvi visuomenininkė, artimai susijusi su ūkininkių draugija. Brolis Ričardas, kuris visada buvo šalia, prisidėjo prie sodyboje vykusių statybų. Visa šeima tai palengva kūrėme. Brolio jau nebėra, tačiau jam atminti sodybą pavadinome „Pas tėvukus“. Brolis visuomet sakydavo: „Nu, lekiam pas tėvukus“. Labai norime, kad čia atvykę svečiai jaustųsi kaip namie“, – teigė dabar kartu su mama sodyba besirūpinanti J. Krištupienė.

Viskas labai paprasta

Sodybai prie ežero jau keli dešimtmečiai. 20 metų, pasak J. Krištupienės, jie, sodybos šeimininkai, dirbo labai aktyviai, dešimtmetį – ramiau. Bet niekuomet nieko nedarė specialiai.

„Kaip mokėjome, kaip supratome, taip svečius ir priimdavome. Daug savo širdies įdėjome ir vis dar įdedame. Buvo ir klaidų, iš kurių mokėmės. Yra svečių, kurie pas mus pailsėti, pabūti gamtoje atvyksta metai iš metų, po du dešimtmečius. Kartu ir vaikus užauginome, ir anūkų sulaukėme. Vadinasi, einame teisinga kryptimi.

Mes nesame tie, kurie galėtų pasakyti, jog iš savo sodybos sukūrėme verslą. Tai tikrai nėra verslas, tai – mūsų gyvenimo būdas“, – ŪP pripažino moteris.

Sodybos privalumas ir išskirtinumas – pati vietovė. Poilsiui skirti trys nameliai: dviem, keturiems ir šešiems svečiams. Sename namelyje, kuriame stovi dar J. Krištupienės tėčio sumeistrautos lovos, gali apsigyventi dar aštuoni žmonės. Ežeras, gamta, šalia sodybos nuteistas pėsčiųjų-dviračių takas – viskas šalia.

„Kaip ir prie pagrindinio kelio esame įsikūrę, bet ir ant ežero kranto. Pati gamta dovanoja mums galimybę ja mėgautis. Galima maudytis patogioje pakrantėje, išbandyti valtį ir vandens dviratį, pasportuoti krepšinio aikštelėje, žvejoti arba neveikti nieko. Galima rengti ir dalykinius susitikimus. 20 vietų salė skirta organizuoti seminarus, pristatymus, banketus, uždarus vakarus. Kaimiškoje pirtyje vienu metu gali pertis iki 6 žmonių, o drąsesni išsikaitinę gali atsigauti ne tik po dušu, bet ir ežere. Taip pat siūlome autentišką žemaitišką vakarienę“, – vardijo J. Krištupienė.

Be gyvūnų ir muzikos

Sodyboje svečiai privalo laikytis dviejų taisyklių. Pirmoji: „Pas tėvukus“ nepriimami svečiai su augintiniais. „Patys turime du katinus, kurie nelenda prie svečių. Tačiau pagautą bent vieną žuvelę svečiai katinams turi atiduoti. Dėl tokio nusistatymo sulaukiame komentarų, esą esame nedraugiški gyvūnams. Bet mes taip nusprendėme apsvarstę įvairias puses. Juk pailsėti į sodybą gali atvykti žmonių, kurie yra alergiški gyvūnams. Yra tokių, kurie nenori klausytis šunų lojimo. Nelabai svečiai apsidžiaugtų, jei užsisvajoję įmintų į gyvūnų paliktą krūvelę“, – vardijo sodybos šeimininkė.

Kita taisyklė – griežtai, be jokių išlygų lauke draudžiama muzika. Namelių viduje yra televizorius, galima ir muziką įsijungti, klausytis. „Svečių yra visokių – vieni šios mūsų taisyklės visiškai nesupranta ir piktinasi, kiti – atvirkščiai – labai džiaugiasi, galėdami paprasčiausiai pasiklausyti vėjo, paukščių arba pabūti su savo mintimis tyloje. Deja, į kitas paežerės vietas, būna, suvažiuoja poilsiautojai su palapinėmis ir pasileidžia muziką. Norime to ar nenorime, girdime“, – pasakojo J. Krištupienė.

Sodybos šeimininkė džiaugėsi, jog žmonės keičiasi, tampa sąmoningesni. Tranki muzika nebėra svarbiausias dalykas, nors anksčiau kartais prie ežero pasijausdavusi kaip naktiniame klube. „Per vandenį garsai labai gerai sklinda. Galima girdėti, kaip kitame ežero krante barasi pora. Arba prisipažįsta meilėje. Ir mes neakivaizdžiai dalyvaujame visuose tuose rimtuose reikaluose“, – pastebėjo pašnekovė.

Mintys apie ateitį

Sodyboje „Pas tėvukus“ nuolat gyvena M. Striaukienė, Jurgita atvažinėja, padeda mamai tvarkytis. „Mums kyla visokių klausimų, yra įvairių svarstymų, kokią veiklą toliau vystysime savo sodyboje. Galbūt mažiau priimsime žmonių, o gal apskritai sodyboje būsime vieni su savo asmeniniams svečiais? Tiesa, sunkiai įsivaizduojame gyvenimą be žmonių. Būtų keista“, – pripažino J. Krištupienė.

Sodybos šeimininkės minėjo esančios už lėtąjį turizmą. Todėl čia viskas teka ramia vaga. Bet, kiek tik Jurgita save atsimena, jos tėvų namai visada būdavo pilni svečių, draugų, giminių. Moteris pridūrė, jog taip gyventi joms su mama seniai tapo norma. Ji viliasi, jog ateityje galės puoselėti tai, ką tėvai ilgus metus darė, ką brolis kūrė. „Labai noriu, kad ši vieta būtų miela mano ir brolio vaikams, kad tai visuomet būtų namai, į kuriuos norisi grįžti“, – kalbėjo ŪP pašnekovė.