Mokytoja M. Baranauskaitė: mokiniai išmokė, kad per pamokas galima juoktis
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Ne kiekvienas eis į priekį ir neš fakelą su žinia, kad mums reikia keistis. Bet jaunam specialistui reikia matyti, kad tokių lyderių yra ir prie jų galima prisijungti: kartu diskutuoti, o kartais – ir argumentuotai nesutikti. Mokykla ir mokytojų bendruomenė yra gyvas kultūrinis reiškinys“, – apie mokytojo profesiją ir pokyčius švietimo pasaulyje kalba Kauno Maironio universitetinės gimnazijos matematikos mokytoja, Meilės Lukšienės premijos laureatė MARTA BARANAUSKAITĖ. Pokalbyje su ja kalbamės apie jaunų mokytojų patiriamą idealizmo lūžį, pastangas išmokyti mokinius nebijoti klaidų, švietimo reformų chaosą ir tai, ko reikia, kad pedagogų balsas būtų išgirstas, o profesija negąsdintų. Marta, grįžai dirbti ten, kur mokeisi ir užaugai. Kaip požiūris į mokytojavimo prasmę keitėsi pradėjus studijas, įsidarbinus mokykloje ir dabar, kai esi sukaupusi daugiau patirties? Dauguma jaunų mokytojų pradėję dirbti išgyvena lūžį. Į pirmąsias pamokas atėjau tikėdama, kad išmokysiu visus. Įsivaizdavau, kad su manimi visi mokės matematiką, ją supras, pamils ir pamatys jos grožį, nes būsiu nuoširdi, atvira ir su visais sukursiu ryšį. Šios idealistinės idėjos nedingo – aš ir dabar stengiuosi tai daryti, tačiau supratau, kad viskas nėra taip paprasta. Ne visada per pirmą pusmetį ar pirmus mokslo metus pavyksta prieiti prie kiekvieno mokinio. Kartais tam prireikia kelerių metų, o kartais ryšio su kai kuriais mokiniais taip ir nepavyksta atrasti. Šią pamoką man pačiai reikėjo išmokti ir suprasti. Dabar mokytojo misiją matau kitaip: mano užduotis yra lydėti mokinį jo mokymosi kelyje. Aš neprivalau mokykloje būti pačiu svarbiausiu žmogumi ar autoritetu, į kurį visi lygiuosis. Ir nereikia – juk ne kiekvienas bus matematikas, ne kiekvienas rinksis tiksliuosius mokslus ar apskritai nuspręs studijuoti. Gyvenimo kelių yra daugybė, ir visi jie – teisingi. Mano darbas yra būti šalia – atpažinti ir atliepti. Noriu atpažinti kiekvieno mokinio poreikius, su juo susipažinti. Puikiai žinau, ko reikalauja bendrosios programos, ką mokiniai turėtų išmokti ir kokią kompetenciją įgyti, tačiau mokykloje vyksta ir platesnis ugdymas. Mokiniui iš tiesų gali reikėti visiškai kitų dalykų. Darbo pradžioje man atrodė, kad aš geriausiai žinau, ko jam reikia: prieisiu, duosiu žinių, parengsiu įdomių užduočių, ir viskas bus nuostabu. Tačiau praktika rodo ką kita. 
Marta Baranauskaitė atsiima magistro diplomą. Asmeninio archyvo nuotrauka Kaip jaunam specialistui susitaikyti su realybe ir išgyventi etapą, kai supranti, kad ne viskas vyksta, kaip įsivaizdavai? Svarbiausia yra palaikymas, ypač kolegų. Įstrigo viena situacija antraisiais darbo metais. Prisimenu mokinį Kristupą. Labai stengiausi jį kalbinti, raginti: „Na kodėl nepadarai namų darbų? Gal papildomai padirbėtum, ateitum į konsultaciją?“ O jis man tarė: „Mokytoja, jūs per daug kišatės.“ Tuomet ištiko savotiškas šokas. Tačiau supratau, kad jis tam tikra prasme yra teisus. Gimnazistai – gana brandūs žmonės. Jie supranta, ko siekia ir ko jiems reikia. Mano darbas yra parodyti: „Žiūrėk, čia tau reikėtų pasitempti, papildomai padirbėti, jei siekiame aukštesnio rezultato“, bet galutinį sprendimą priima pats mokinys. Aš esu šalia, kad pakonsultuočiau ir nukreipčiau, bet tąkart mokinys aiškiai parodė, kad ta riba mano buvo peržengta. Esi jauna, o dirbi su vyriausiais mokiniais. Pati užsiminei, jog nori, kad vaikai nejaustų baimės, nori kurti ryšį. Visgi tuo pat metu privalai išlikti mokytoja, o ne drauge. Kaip pavyksta nubrėžti šią ribą? Būti draugiškai, bet netapti drauge – tai viena iš nuostatų, kurių tvirtai laikausi nuo pat pradžių. Pirmaisiais darbo metais buvau nubrėžusi griežtą ribą ir laikiausi didesnio atstumo: nepriimdavau mokinių į draugus socialiniuose tinkluose, mokiniai mane galėjo pasiekti tik mokykloje, o namų darbų ar kitais klausimais rašydavo „Tamo“ žinutėmis arba per „Teams“ programą. Tačiau svarbiausia, kad jie žino: aš jiems visada atsakysiu. Mokau vienuoliktokus ir dvyliktokus matematikos A lygiu. Natūralu, kad užduotys būna sudėtingos, jie užstringa, pradeda nervintis. Visada jiems sakau, kad gali man parašyti ir vakare. Jei turėsiu laisvą minutę, būtinai atrašysiu. Kadangi šio pažado laikausi, mokiniai žino, kad, nors bendraujame oficialiais kanalais, pagalbos jie visada sulauks. O klasėje ar koridoriuose visada esu prieinama ir kitais klausimais. Aišku, dabar, kai gavau auklėjamąją klasę, padėtis šiek tiek pasikeitė, tačiau kartu paaugau ir aš. Pradžioje nenorėjau atskleisti ir savo amžiaus. Mūsų su mokiniais amžiaus skirtumas buvo nedidelis, ir man atrodė, kad tai gali pakenkti autoritetui ar pažeisti santykį. Dabar taip nebeatrodo. Visiškai to nebeslepiu ir suprantu, kad to ir nereikėjo daryti. Daug paprasčiau yra pasakyti: „Tai yra pirmi ar antri mano darbo metai, aš mokausi kartu su jumis.“ Iki šiol mėgstu šį abipusį mokymosi procesą. Ko mokaisi iš savo mokinių? Daug juoktis. Į mokyklą atėjau vadovaudamasi nuostata, kad privalau išlaikyti visišką rimtį – juk esu mokytoja, ir dar matematikos! Tai atrodė labai įpareigojanti pozicija, rimtas vaidmuo. Nors pati gyvenime labai mėgstu juokauti, mokiniai mane išmokė, kad galima juoktis ir per pamokas. 
Mokytoja Marta Baranauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka To tikriausiai niekas nesitiki iš matematikos pamokų – šiam dalykui dažnai klijuojama baubo etiketė. Prisimenu savo bendraklasius iš mokyklos laikų. Man matematika visada sekėsi gerai, todėl nejaučiau nerimo dėl jos. Tačiau aplinkoje mačiau žmonių, kurie tai stipriai jautė – bijodavo prieiti prie mokytojo ir paklausti, buvo susikaustę. Supratau, kad privalau kurti aplinką, kurioje mokiniai nebijotų klysti ir klausti, kad nebijotų atskleisti net paprasto savo minčių srauto, kuris į sprendimą gal nė nepanašus. Į nesėkmes kartais galima pažiūrėti ir komiškai. Vietoj dramatiško „ir vėl nepasisekė“ geriau ieškoti pozityvumo, ypač su mokiniais, kuriems šis dalykas sekasi sunkiau. Labai siekiu, kad jie pamėgtų procesą. Mes visuomenėje esame stipriai orientuoti tik į galutinį rezultatą – teisingas atsakymas arba duoda tašką, arba ne. Tačiau matematika prasideda nuo mėgavimosi procesu: tai gebėjimas spręsti problemas ir nagrinėti situacijas iš skirtingų perspektyvų. Man visada smagu palyginti devintokų ir dvyliktokų reakcijas. Kartais uždavinį išsprendus lieka prirašyta visa lenta. Atsisuku į mokinius ir sakau: „Žiūrėkite, kaip gražu! Čia turėjome vieną idėją, ten – kitą, o galiausiai išsigryninome geriausią kelią. Ar nematote grožio?“ Jaunesni mokiniai dažniausiai atsako: „Ne, labai negražu.“ O vyresnėse klasėse jau matau žybsinčias akis, kurios pritaria. 
Marta Baranauskaitė su mokiniais. Rasos Didaitės nuotrauka Gyvename nuolatinių švietimo reformų laikais. Kaip mokiniai ir pedagogai jaučia šiuos pokyčius? Mokiniai turi pačių įvairiausių nuomonių apie švietimo reformą. Jie puikiai mato, kad vyksta rimti procesai, ir žino, kad keisis egzaminų tvarka, mokymo turinys. Su šiomis reformomis ateina daug pykčio, tačiau, mano manymu, blogiausia, kai mokinys dar sėdėdamas mokyklos suole pradeda jausti visišką nusivylimą Lietuvos švietimo sistema. Tuomet kyla natūrali atmetimo reakcija: „O kam man išvis stengtis? Čia vėl viskas pasikeis, o jei neišlaikysime, galbūt tiesiog pridės dešimt balų.“ Mes, mokytojai, tarpusavyje kalbamės vienaip – galime gilintis į turinio aspektus, diskutuoti, kurios temos turėtų būti programoje, o kurios – ne. Tačiau su mokiniais stengiuosi laviruoti diplomatiškiau. Pirmiausia išklausau jų nuoskaudas, kad, pavyzdžiui, anksčiau egzaminas buvo kitoks, kad dabar mokytis per sunku arba per lengva. Išklausiusi stengiuosi pakreipti pokalbį pozityviau: „Žiūrėkite, juk reformos daromos tam, kad pereitume prie geresnio rezultato.“ Visi matome, kad tradicinis egzaminas, kai tiesiog momentiškai įvertinamos žinios, o ne kompetencijos, jau neatitinka šių dienų poreikių. Štai todėl pabandyta egzaminą skelti į dvi dalis vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse, kad ta našta palengvėtų. Stengiuosi mokiniams paaiškinti, kad tai daroma dėl jų, ir klausiu: „O kaip manote jūs? Ar šis egzamino skėlimas į dvi dalis sumažino jums nerimą?“ Man atrodo svarbu, kad mokiniai šioje sistemoje pasijustų išgirsti ir suprasti. Mano pozicija tokia: aš nesu ta, kuri su reforma kaip su kirviu rankoje skelia klasę pusiau ir reikalauja mokėti tik taip ir ne kitaip. Mes esame komanda. Turime naują reformą, naują programą, naujas temas ir kitokio pobūdžio egzaminą, kuriam turime pasirengti kartu. Į tai žiūrime kaip į gyvenimišką iššūkį. Šiuo atžvilgiu smagu dirbti su vienuoliktokais – su jais galime brandžiai pakalbėti apie egzamino struktūrą. Diskutuojame, ką jie mano apie vieną ar kitą užduotį, ir mokiniai pateikia nuostabių minčių, turi stiprių argumentų. Labai gerai, jei jie ne pasijunta šiaip įmesti į sistemą, o tampa visaverčiais šio lauko dalyviais, geriau suprantančiais taisykles. Ar vykstant reformoms tu kaip mokytoja jautiesi išgirsta? Jei atvirai, ne visada. Bet aš kalbu ir iš savo varpinės. Suprantu tokią poziciją: jeigu nori būti išgirstas, turi tapti tam tikra rakštimi. Turi rašyti, kalbėti, kreiptis. Mums, mokytojams, kartais būdinga išsiburbėti uždarame rate, bet bėda ta, kad tos kalbos iš mokytojų kambario neišeina. Todėl viena mano ateities siekiamybių – kalbėti garsiau ir paviešinti ne tik mokytojų, bet kartu ir mokinių žodį. 
Mokytoja Marta Baranauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Kalbėti garsiai galima daug, visuomenė tave išgirs, bet ar tie, kurie kuria programas ir turi galią ką nors pakeisti, įsiklauso? Matyt, tai yra liūdnoji mūsų švietimo pasaulio dalis – nuolatinis nesusišnekėjimas ir atskirtis tarp dirbančiųjų ir tų, kurie sėdi aukščiau. Bet mes negalime pasiduoti. Mano požiūriu, tu turi būti tokia rakštis, kad tavęs nebeįstengtų ignoruoti. Net jei tavęs neišgirsta aukščiausios institucijos, mato kiti. Socialiniuose tinkluose yra nemažai matematikos mokytojų, kurie aktyviai dalijasi įžvalgomis ir komentarais. Vienų nuomonės – aštresnės, kitų – nuosaikesnės, jie nebūtinai sutaria tarpusavyje, bet tai, kad kyla diskusijos, yra puiku. Kai tai mato mokiniai, tėvai ir kiti kolegos, kuriamas aktyvaus, įsitraukusio ir neabejingo mokytojo paveikslas. Pameni garsųjį šūkį, kad mokytojo profesija iki 2025 metų turi tapti prestižinė? Tuomet buvo daug diskutuojama, kas apskritai yra prestižas. Mano supratimu, prestižas – tai gebėjimas turėti tvirtą nuomonę, nebijoti jos reikšti ir drąsiai diskutuoti. Galbūt ne visada pasieksi pokyčius čia ir dabar, galbūt tave išgirs ne tie, iš kurių tikėjaisi atgarsio, bet kartais privalai būti nepatogus, nes tik tada reikalai pajuda iš vietos. Švietimas yra nuolat judantis, gyvas organizmas. Jei nepavyks prisibelsti šį egzaminų sezoną, galbūt pavyks kitą. Svarbiausia, kad viešojoje erdvėje vykstantis diskursas kuria tvirtą bazę. Tai rodo, kad mes nesame pagauti momentinių emocijų – tai yra argumentuota, ilgametė mokytojų patirtis, su kuria anksčiau ar vėliau teks skaitytis. Galų gale kažkas išgirs. Nenoriu tikėti, kad Nacionalinė švietimo agentūra ar egzaminų rengėjai linki blogo mokiniams. Tikrai nėra taip, kad kažkas sąmoningai siektų juos sukirsti. Jie taip pat stengiasi kuo kokybiškiau atlikti savo darbą. Mums tiesiog reikia daugiau tarpusavyje kalbėtis ir susitarti. To link ir judame. 
Mokytoja Marta Baranauskaitė su mokiniais. Asmeninio archyvo nuotrauka Kokios tos problemos, dėl kurių norėjote kurti organizaciją? Juk apie pedagogų trūkumą ir dabar garsiai kalbama. Įdomus fenomenas. Niekam nekyla klausimų, kodėl netrūksta stojančiųjų į medicinos, odontologijos ar informacinių sistemų studijų programas. Palyginimas – paprastas: jaunas žmogus, pradėdamas suaugusiojo gyvenimą, nori būti tikras, kad galės gyventi patogiai. Neslėpkime, finansinis aspektas bei darbo ir laisvo laiko santykis jaunam žmogui yra svarbūs. Didelė dalis renkasi šias sritis žinodama, kad jos garantuos patogų gyvenimą. Man atrodo, tas pats yra ir su pedagogika. Mokytojo paveikslas, kurį turime visuomenėje, po truputį keičiasi, bet mokytojas vis dar dažnai matomas kaip pavargęs, neišgirstas ir piktas. Natūralu, kad mokiniai matydami tokį pavyzdį nenori tokie būti. Todėl svarbiausia, kad žmonės pagaliau pamatytų, jog mokytojas gali būti laimingas ir laisvas savo darbe.
Marta Baranauskaitė atsiima magistro diplomą. Asmeninio archyvo nuotrauka Kaip jaunam specialistui susitaikyti su realybe ir išgyventi etapą, kai supranti, kad ne viskas vyksta, kaip įsivaizdavai? Svarbiausia yra palaikymas, ypač kolegų. Įstrigo viena situacija antraisiais darbo metais. Prisimenu mokinį Kristupą. Labai stengiausi jį kalbinti, raginti: „Na kodėl nepadarai namų darbų? Gal papildomai padirbėtum, ateitum į konsultaciją?“ O jis man tarė: „Mokytoja, jūs per daug kišatės.“ Tuomet ištiko savotiškas šokas. Tačiau supratau, kad jis tam tikra prasme yra teisus. Gimnazistai – gana brandūs žmonės. Jie supranta, ko siekia ir ko jiems reikia. Mano darbas yra parodyti: „Žiūrėk, čia tau reikėtų pasitempti, papildomai padirbėti, jei siekiame aukštesnio rezultato“, bet galutinį sprendimą priima pats mokinys. Aš esu šalia, kad pakonsultuočiau ir nukreipčiau, bet tąkart mokinys aiškiai parodė, kad ta riba mano buvo peržengta. Esi jauna, o dirbi su vyriausiais mokiniais. Pati užsiminei, jog nori, kad vaikai nejaustų baimės, nori kurti ryšį. Visgi tuo pat metu privalai išlikti mokytoja, o ne drauge. Kaip pavyksta nubrėžti šią ribą? Būti draugiškai, bet netapti drauge – tai viena iš nuostatų, kurių tvirtai laikausi nuo pat pradžių. Pirmaisiais darbo metais buvau nubrėžusi griežtą ribą ir laikiausi didesnio atstumo: nepriimdavau mokinių į draugus socialiniuose tinkluose, mokiniai mane galėjo pasiekti tik mokykloje, o namų darbų ar kitais klausimais rašydavo „Tamo“ žinutėmis arba per „Teams“ programą. Tačiau svarbiausia, kad jie žino: aš jiems visada atsakysiu. Mokau vienuoliktokus ir dvyliktokus matematikos A lygiu. Natūralu, kad užduotys būna sudėtingos, jie užstringa, pradeda nervintis. Visada jiems sakau, kad gali man parašyti ir vakare. Jei turėsiu laisvą minutę, būtinai atrašysiu. Kadangi šio pažado laikausi, mokiniai žino, kad, nors bendraujame oficialiais kanalais, pagalbos jie visada sulauks. O klasėje ar koridoriuose visada esu prieinama ir kitais klausimais. Aišku, dabar, kai gavau auklėjamąją klasę, padėtis šiek tiek pasikeitė, tačiau kartu paaugau ir aš. Pradžioje nenorėjau atskleisti ir savo amžiaus. Mūsų su mokiniais amžiaus skirtumas buvo nedidelis, ir man atrodė, kad tai gali pakenkti autoritetui ar pažeisti santykį. Dabar taip nebeatrodo. Visiškai to nebeslepiu ir suprantu, kad to ir nereikėjo daryti. Daug paprasčiau yra pasakyti: „Tai yra pirmi ar antri mano darbo metai, aš mokausi kartu su jumis.“ Iki šiol mėgstu šį abipusį mokymosi procesą. Ko mokaisi iš savo mokinių? Daug juoktis. Į mokyklą atėjau vadovaudamasi nuostata, kad privalau išlaikyti visišką rimtį – juk esu mokytoja, ir dar matematikos! Tai atrodė labai įpareigojanti pozicija, rimtas vaidmuo. Nors pati gyvenime labai mėgstu juokauti, mokiniai mane išmokė, kad galima juoktis ir per pamokas. Mokytoja Marta Baranauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka To tikriausiai niekas nesitiki iš matematikos pamokų – šiam dalykui dažnai klijuojama baubo etiketė. Prisimenu savo bendraklasius iš mokyklos laikų. Man matematika visada sekėsi gerai, todėl nejaučiau nerimo dėl jos. Tačiau aplinkoje mačiau žmonių, kurie tai stipriai jautė – bijodavo prieiti prie mokytojo ir paklausti, buvo susikaustę. Supratau, kad privalau kurti aplinką, kurioje mokiniai nebijotų klysti ir klausti, kad nebijotų atskleisti net paprasto savo minčių srauto, kuris į sprendimą gal nė nepanašus. Į nesėkmes kartais galima pažiūrėti ir komiškai. Vietoj dramatiško „ir vėl nepasisekė“ geriau ieškoti pozityvumo, ypač su mokiniais, kuriems šis dalykas sekasi sunkiau. Labai siekiu, kad jie pamėgtų procesą. Mes visuomenėje esame stipriai orientuoti tik į galutinį rezultatą – teisingas atsakymas arba duoda tašką, arba ne. Tačiau matematika prasideda nuo mėgavimosi procesu: tai gebėjimas spręsti problemas ir nagrinėti situacijas iš skirtingų perspektyvų. Man visada smagu palyginti devintokų ir dvyliktokų reakcijas. Kartais uždavinį išsprendus lieka prirašyta visa lenta. Atsisuku į mokinius ir sakau: „Žiūrėkite, kaip gražu! Čia turėjome vieną idėją, ten – kitą, o galiausiai išsigryninome geriausią kelią. Ar nematote grožio?“ Jaunesni mokiniai dažniausiai atsako: „Ne, labai negražu.“ O vyresnėse klasėse jau matau žybsinčias akis, kurios pritaria. Atsimenu, prieš kelerius metus dabartiniai dvyliktokai dar buvo dešimtokai, ir aš pasakiau tuo metu jiems stulbinamą idėją: „Jeigu norite gyventi prasmingai ir laimingai, jums nebūtina tapti gydytojais ar teisininkais.“ Jiems tai buvo šokiruojanti naujiena.Matematika čia tampa lygi gyvenimui – mokaisi pamėgti procesą, o ne tik laukti galutinio rezultato. Gimnazijoje mokiniai pamažu pradeda galvoti apie savo ateitį. Atsimenu, prieš kelerius metus dabartiniai dvyliktokai dar buvo dešimtokai, ir aš pasakiau tuo metu jiems stulbinamą idėją: „Jeigu norite gyventi prasmingai ir laimingai, jums nebūtina tapti gydytojais ar teisininkais.“ Jiems tai buvo šokiruojanti naujiena (juokiasi). Iš to kilo diskusija apie prasmę, mokslo vertę ir finansinį patogumą. Žmonės gyvenime siekia skirtingų dalykų: vieni nori išreikšti save, kiti – užsidirbti daug pinigų. Tikslų yra įvairių, ir gera apie tai kalbėti. Tai yra jų gyvenimo lygties sprendimas, kuriame labai naudinga išlaikyti sveiką požiūrį: mėgautis procesu, siekti suprasti save, atrasti, kas tinka ir patinka, o ne aklai susitelkti į galutinį tašką. Galima daug svajoti, kuo tapsi, bet gyvenimas gali pasisukti kitaip. Galutinis atsakymas nėra visa prasmė. Kaip suderinti tokį požiūrį su realybe? Juk iš aplinkos mokiniai vis tiek girdi, kad reikia pasiekti tam tikrą kartelę, surinkti taškus egzamino metu. Tai reikalauja didelio darbo ne tik su pačiais mokiniais, bet ir su jų tėvais. Aš nesu linkusi lepinti pažymiais – ne visi mano mokiniai mokosi devintukais ar dešimtukais, rezultatų būna įvairių. Prieš pradėdama dirbti su nauja grupe ar klase, jas supažindinu su savo požiūriu. Paaiškinu, kad jei už kontrolinį parašau trejetą, mano akyse mokinio vertė dėl to nesikeičia. Jis man išlieka tas pats žmogus, kuris stengiasi, mokosi ir tyrinėja, o bendrausime mes lygiai taip pat. Galbūt tą dieną nepasisekė, galbūt ko nors nesuprato – jei mokinys nori tobulėti ir taisyti situaciją, aš esu šalia, kad padėčiau. Su šia idėja supažindinu ir tėvus. Pažymių bus įvairių, bet turime suprasti, kad kontrolinio darbo įvertinimas tėra fiksacija, kaip mokiniui tą konkrečią dieną ir valandą pasisekė atlikti dešimt užduočių. Tai neatspindi jo bendro gebėjimo suprasti matematiką. Tai tik momentinis vertinimas, tačiau dauguma žmonių prie jo stipriai prisiriša. Kai atliekame, pavyzdžiui, projektinius darbus, atsiranda daugiau laiko formuojamajam vertinimui ir grįžtamajam ryšiui. Tuomet mokiniai gali atsiskleisti plačiau, ryškiau matyti jų kompetencija ir raida. Todėl stengiuosi su jais atvirai kalbėti ir apie švietimo sistemos disonansą. Sakau jiems: „Taip, egzaminas yra, ir mes norime pasiekti kuo geresnius rezultatus, tačiau yra ir XXI amžiaus kompetencijos, kurių iš jūsų tikėsis ateities darbdaviai.“ Neslepiu nuo mokinių, kad šis netolygumas egzistuoja. Mes esame šioje sistemoje ir turime joje gyvuoti.
Marta Baranauskaitė su mokiniais. Rasos Didaitės nuotrauka Gyvename nuolatinių švietimo reformų laikais. Kaip mokiniai ir pedagogai jaučia šiuos pokyčius? Mokiniai turi pačių įvairiausių nuomonių apie švietimo reformą. Jie puikiai mato, kad vyksta rimti procesai, ir žino, kad keisis egzaminų tvarka, mokymo turinys. Su šiomis reformomis ateina daug pykčio, tačiau, mano manymu, blogiausia, kai mokinys dar sėdėdamas mokyklos suole pradeda jausti visišką nusivylimą Lietuvos švietimo sistema. Tuomet kyla natūrali atmetimo reakcija: „O kam man išvis stengtis? Čia vėl viskas pasikeis, o jei neišlaikysime, galbūt tiesiog pridės dešimt balų.“ Mes, mokytojai, tarpusavyje kalbamės vienaip – galime gilintis į turinio aspektus, diskutuoti, kurios temos turėtų būti programoje, o kurios – ne. Tačiau su mokiniais stengiuosi laviruoti diplomatiškiau. Pirmiausia išklausau jų nuoskaudas, kad, pavyzdžiui, anksčiau egzaminas buvo kitoks, kad dabar mokytis per sunku arba per lengva. Išklausiusi stengiuosi pakreipti pokalbį pozityviau: „Žiūrėkite, juk reformos daromos tam, kad pereitume prie geresnio rezultato.“ Visi matome, kad tradicinis egzaminas, kai tiesiog momentiškai įvertinamos žinios, o ne kompetencijos, jau neatitinka šių dienų poreikių. Štai todėl pabandyta egzaminą skelti į dvi dalis vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse, kad ta našta palengvėtų. Stengiuosi mokiniams paaiškinti, kad tai daroma dėl jų, ir klausiu: „O kaip manote jūs? Ar šis egzamino skėlimas į dvi dalis sumažino jums nerimą?“ Man atrodo svarbu, kad mokiniai šioje sistemoje pasijustų išgirsti ir suprasti. Mano pozicija tokia: aš nesu ta, kuri su reforma kaip su kirviu rankoje skelia klasę pusiau ir reikalauja mokėti tik taip ir ne kitaip. Mes esame komanda. Turime naują reformą, naują programą, naujas temas ir kitokio pobūdžio egzaminą, kuriam turime pasirengti kartu. Į tai žiūrime kaip į gyvenimišką iššūkį. Šiuo atžvilgiu smagu dirbti su vienuoliktokais – su jais galime brandžiai pakalbėti apie egzamino struktūrą. Diskutuojame, ką jie mano apie vieną ar kitą užduotį, ir mokiniai pateikia nuostabių minčių, turi stiprių argumentų. Labai gerai, jei jie ne pasijunta šiaip įmesti į sistemą, o tampa visaverčiais šio lauko dalyviais, geriau suprantančiais taisykles. Ar vykstant reformoms tu kaip mokytoja jautiesi išgirsta? Jei atvirai, ne visada. Bet aš kalbu ir iš savo varpinės. Suprantu tokią poziciją: jeigu nori būti išgirstas, turi tapti tam tikra rakštimi. Turi rašyti, kalbėti, kreiptis. Mums, mokytojams, kartais būdinga išsiburbėti uždarame rate, bet bėda ta, kad tos kalbos iš mokytojų kambario neišeina. Todėl viena mano ateities siekiamybių – kalbėti garsiau ir paviešinti ne tik mokytojų, bet kartu ir mokinių žodį. Mokytoja Marta Baranauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Kalbėti garsiai galima daug, visuomenė tave išgirs, bet ar tie, kurie kuria programas ir turi galią ką nors pakeisti, įsiklauso? Matyt, tai yra liūdnoji mūsų švietimo pasaulio dalis – nuolatinis nesusišnekėjimas ir atskirtis tarp dirbančiųjų ir tų, kurie sėdi aukščiau. Bet mes negalime pasiduoti. Mano požiūriu, tu turi būti tokia rakštis, kad tavęs nebeįstengtų ignoruoti. Net jei tavęs neišgirsta aukščiausios institucijos, mato kiti. Socialiniuose tinkluose yra nemažai matematikos mokytojų, kurie aktyviai dalijasi įžvalgomis ir komentarais. Vienų nuomonės – aštresnės, kitų – nuosaikesnės, jie nebūtinai sutaria tarpusavyje, bet tai, kad kyla diskusijos, yra puiku. Kai tai mato mokiniai, tėvai ir kiti kolegos, kuriamas aktyvaus, įsitraukusio ir neabejingo mokytojo paveikslas. Pameni garsųjį šūkį, kad mokytojo profesija iki 2025 metų turi tapti prestižinė? Tuomet buvo daug diskutuojama, kas apskritai yra prestižas. Mano supratimu, prestižas – tai gebėjimas turėti tvirtą nuomonę, nebijoti jos reikšti ir drąsiai diskutuoti. Galbūt ne visada pasieksi pokyčius čia ir dabar, galbūt tave išgirs ne tie, iš kurių tikėjaisi atgarsio, bet kartais privalai būti nepatogus, nes tik tada reikalai pajuda iš vietos. Švietimas yra nuolat judantis, gyvas organizmas. Jei nepavyks prisibelsti šį egzaminų sezoną, galbūt pavyks kitą. Svarbiausia, kad viešojoje erdvėje vykstantis diskursas kuria tvirtą bazę. Tai rodo, kad mes nesame pagauti momentinių emocijų – tai yra argumentuota, ilgametė mokytojų patirtis, su kuria anksčiau ar vėliau teks skaitytis. Galų gale kažkas išgirs. Nenoriu tikėti, kad Nacionalinė švietimo agentūra ar egzaminų rengėjai linki blogo mokiniams. Tikrai nėra taip, kad kažkas sąmoningai siektų juos sukirsti. Jie taip pat stengiasi kuo kokybiškiau atlikti savo darbą. Mums tiesiog reikia daugiau tarpusavyje kalbėtis ir susitarti. To link ir judame. Ne kiekvienas eis į priekį ir neš fakelą su žinia, kad mums reikia keistis. Bet jaunam specialistui reikia matyti, kad tokių lyderių yra ir prie jų galima prisidėti: kartu diskutuoti, o kartais – ir argumentuotai nesutikti. Tai stipri Meilės Lukšienės idėja: mokykla ir mokytojų bendruomenė yra gyvas kultūrinis reiškinys.Kai jaunas žmogus supranta, kad norėdamas būti išgirstas privalės tapti nepatogia rakštimi, tai neatbaido nuo šios profesijos? Aš į mokytoją žiūriu kaip į laisvą žmogų. Taip, yra tam tikri programos rėmai, kurių privalai laikytis, bet kūrybinės laisvės lieka daug. Mokytojas neprivalo būti rakštis. Jis gali ramiai dirbti savo mokykloje. Tačiau tiems, kurie nori sisteminių pokyčių ir turi ambicingų idėjų, svarbu pamatyti, kad jie yra ne vieni. Gera žinoti, kad tu nebūsi vienintelė rakštis, mananti, jog egzaminas yra netinkamas arba programos temos išdėliotos nesklandžiai. Jaunam žmogui, studentui ar dar tik svarstančiam apie šį kelią sveika matyti, kad mokyklose dirba įvairios asmenybės, kurių požiūris yra skirtingas. Mokytojai ir negali būti vienodo kirpimo – jie visi privalo būti ryškūs. Ne kiekvienas eis į priekį ir neš fakelą su žinia, kad mums reikia keistis. Bet jaunam specialistui reikia matyti, kad tokių lyderių yra ir prie jų galima prisidėti: kartu diskutuoti, o kartais – ir argumentuotai nesutikti. Tai stipri Meilės Lukšienės idėja: mokykla ir mokytojų bendruomenė yra gyvas kultūrinis reiškinys. Jei jaunas pedagogas norės kurti pokytį, jis turės su kuo susivienyti arba kurs savo judėjimą. Mes, pamenu, dar studijų laikais turėjome ambiciją įkurti studentišką organizaciją. Buvome priėję net iki įstatų rašymo, nors vėliau procesas sustojo. Bet kodėl mums apskritai kilo tokia mintis? Todėl, kad matėme problemas ir norėjome būti išgirsti. Tad svarbiausia suprasti, kad esame laisvi rinktis – galime jungtis prie esamų judėjimų, galime jiems prieštarauti arba ramiai dirbti savo klasėje.
Mokytoja Marta Baranauskaitė su mokiniais. Asmeninio archyvo nuotrauka Kokios tos problemos, dėl kurių norėjote kurti organizaciją? Juk apie pedagogų trūkumą ir dabar garsiai kalbama. Įdomus fenomenas. Niekam nekyla klausimų, kodėl netrūksta stojančiųjų į medicinos, odontologijos ar informacinių sistemų studijų programas. Palyginimas – paprastas: jaunas žmogus, pradėdamas suaugusiojo gyvenimą, nori būti tikras, kad galės gyventi patogiai. Neslėpkime, finansinis aspektas bei darbo ir laisvo laiko santykis jaunam žmogui yra svarbūs. Didelė dalis renkasi šias sritis žinodama, kad jos garantuos patogų gyvenimą. Man atrodo, tas pats yra ir su pedagogika. Mokytojo paveikslas, kurį turime visuomenėje, po truputį keičiasi, bet mokytojas vis dar dažnai matomas kaip pavargęs, neišgirstas ir piktas. Natūralu, kad mokiniai matydami tokį pavyzdį nenori tokie būti. Todėl svarbiausia, kad žmonės pagaliau pamatytų, jog mokytojas gali būti laimingas ir laisvas savo darbe. Čia kaip pradinukai, kurie kartais nuoširdžiai galvoja, kad mokytojas mokykloje ir gyvena, valgo, miega – kad išsijungus šviesoms jis ten lieka iki ryto. Todėl tai yra esminiai aspektai: mokiniai mokykloje turi matyti laimingą, save įprasminantį ir darbe triumfuojantį žmogų.Jis gali pats priimti sprendimus, turėti sveiką darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, neleisti kiaurų naktų taisydamas mokinių darbus, užsitikrinti orų pragyvenimą. Svarbu suprasti, kad mokytojas turi asmeninį gyvenimą. Čia kaip pradinukai, kurie kartais nuoširdžiai galvoja, kad mokytojas mokykloje ir gyvena, valgo, miega – kad išsijungus šviesoms jis ten lieka iki ryto. Todėl tai yra esminiai aspektai: mokiniai mokykloje turi matyti laimingą, save įprasminantį ir darbe triumfuojantį žmogų. Ko trūksta, kad mokytojas taip jaustųsi? Juk natūralu, jog jis pirmiausia pats turi taip gyventi, kad vėliau mokiniai galėtų tai matyti. Man atrodo, mūsų karta stengiasi judėti šia kryptimi. Kiek tenka kalbėtis su bendraamžiais kolegomis – taip, mes pasiskundžiame, būna sunkių savaičių ar mėnesių. Bet kurioje profesijoje jų būna. Tačiau kartu stengiamės kurti įvaizdį, kad mokykloje esame ne šiaip sau. Mes sąmoningai pasirinkome mokytojo kelią. Tai nebuvo paskutinė stotelė todėl, kad negalėjome įstoti kur nors geriau. Mokiniai turi matyti tave ne tik kaip žmogų, bet ir kaip sėkmingą, laimingą asmenybę. Jiems tai yra nuostabos faktorius: „O, mokytoja baigė papildomas studijas, dalyvauja tarptautiniuose projektuose, veikia kažką už mokyklos ribų.“ Kita vertus, kadangi pedagogų trūksta, mūsų darbo grafikai dažniausiai yra perkrauti – dirbame kur kas daugiau, nei turėtume. Dėl to kartais nukenčia ugdymo proceso kokybė, nukenčiame ir mes patys. Kai į klasę ateini pervargęs, mokiniai tai akimirksniu pajunta, mato, kad kažko nespėji, tuomet žavesys mokytojo profesija blėsta. Tad tokie pokalbiai kaip mūsų, Meilės Lukšienės premija ar mokytojų balsas viešojoje erdvėje keičia mokytojo paveikslą. Taip, mūsų darbas nelengvas, jis reikalauja milžiniškų emocinių resursų. Pradedantis mokytojas tikrai turės paaukoti didžiąją dalį savo laisvalaikio, kad pasirengtų, sukurtų metodinę medžiagą, parengtų užduotis, kontrolinius darbus. Tačiau svarbiausia matyti viso to prasmę – pajusti, kad esi laukiamas mokyklos bendruomenėje, kad tavęs laukia mokiniai, kolegos. Yra baisi statistika, kad per pirmuosius penkerius metus mokyklą palieka net iki septyniasdešimties procentų jaunų mokytojų. Tai lemia palaikymo stoka bendruomenėje ir nepakeliamas darbo krūvis, nes pradžia mokykloje yra neįtikėtinai sunki. Kai dirbi vedamas idėjos ir prasmės jausmo, bet negauni realaus palaikymo, palūžti labai lengva. Todėl bendruomenės užnugaris yra ta ašis, apie kurią turime kalbėti garsiausiai.
Autorius: Austina Pakalnytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
