„Aš lietuviškai nemoku“ – išvydę, kas vyksta po pokyčių, nebegali tylėti

Pusmetis po naujos tvarkos, kai paslaugų sektoriuje dirbantys užsieniečiai klientus turi aptarnauti lietuviškai. Tačiau gyventojai skundžiasi, kad tvarka vis dar neveikia ir dalis užsieniečių nekalba lietuviškai, nors turėtų. Kaip tai veikia?

Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ – pokalbis su Lietuvių kalbos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininke Violeta Meiliūnaite.

Ar užsieniečiai klientus jau aptarnauja lietuviškai?

Gerbiama Violeta, išties jau pusmetis praėjo, ar galima sakyti, kad tas reikalavimas aptarnauti lietuviškai užsieniečiams praktiškai veikia, ar tai daugiau lieka popieriuje?

V. Meiliūnaitė: Aš manau, kad didžiąja dalimi veikia, bet visada būna žmonių, kurie gal nesimokė, gal tikisi, kad jiems neprireiks, kad jų nepaklaus, nepakalbins lietuviškai, bet pati sau tyliai juokiuosi, kad matyt tada, kai man reikia gauti paslaugą iš žmogaus, kuris gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje ir kurio gimtoji kalba ne lietuvių, aš vis sutinku tuos žmones, kurie bent šiek tiek moka lietuviškai, o tada, kai nemoka lietuviškai, pasako tiek, kiek moka, ir sako: atsiprašau, dabar nebežinau, kaip pasakyti lietuviškai. Tai man visada smagu patarti, visada smagu pasakyti, kaip jis galėtų pasakyti savo mintį.

Žinoma, būna ir ne tokių šviesių atvejų ir kokia tikroji padėtis, kiek susiduriama, tikrai sunku pasakyti, tą geriau galėtų įvardinti Valstybinė kalbos inspekcija, bet tai, kad ir Kalbos komisija gauna skundų, kad kažkas važiavo „Boltu“ ir su juo nekalbėjo lietuviškai. Kitas užėjo į parduotuvę ar į kirpyklą ir irgi negalėjo susikalbėti lietuviškai – tokių skundų iš tikrųjų tebėra.

Skundų vis dar sulaukiama – kur dažniausiai nepavyksta susikalbėti

Kokių atvejų dar būna ir kokių istorijų, ar galėtumėte plačiau papasakoti? Apie ką jūs girdite, ko sulaukiate ir ar visada tie skundai yra pagrįsti?

V. Meiliūnaitė: Mes turime įstatymus, kurie apibrėžia, kaip tu turi bendrauti teikdamas paslaugą arba parduodamas prekę, bet įstatymai niekada neribojo to, kaip tu kalbi laisvalaikiu, kaip kalbiesi su savo draugais, pažįstamais ir tikrai būna atvejų, kad žmonės gatvėje išgirdo būrelį žmonių besišnekučiuojant viena ar kita kalba, ne lietuvių kalba, ir jau gauni skundą, kad ten kažkur sustoję šnekėjosi nelietuviškai – žinoma, tokių atvejų niekas nereglamentuoja, neprieina prie žmonių klausti, kodėl tu dabar viešoje vietoje nekalbi lietuviškai. Privataus bendravimo niekas niekaip neriboja, nereglamentuoja, ir tikrai žmonės yra laisvi bendrauti savo gimtosiomis kalbomis.

Kas kita yra tada, kai kalbame su žmonėmis, kurie tuo metu dirba, ir mums, kaip klientams, kurie tikisi aptarnavimo lietuviškai, staiga sako, kad ne, aš lietuviškai nemoku. Tai tada jau tikrai tas klientas, kuris nemoka rusiškai, nemoka angliškai, jis tikrai pasijunta nejaukiai, nes Lietuvoje mes paslaugas turime teisę gauti valstybine kalba.

Ką dažniausiai išgirstame? Išgirstame apie pavėžėjus, kurie ne visada kalba lietuviškai ir kartais įsižeidžia, kai tu paprašai kalbėti su jais lietuviškai. Kalbame apie grožio paslaugų teikėjas, kirpėjas, manikiūrininkes, kurios kartais atsisako teikti paslaugą, jeigu tu paprašai kalbėti lietuviškai.

Kitas dalykas, kurį mes dabar turime Lietuvoje – žmonės pradėjo truputį kitaip žiūrėti į lietuvių kalbą. Kai gyvename tokiu jautriu laiku, lietuvių kalba jau nėra tik susikalbėjimo priemonė, tai yra mūsų nepriklausomybės, mūsų laisvės, mūsų teisės kalbėti savo kalba savo šalyje garantas ir dar toks aspektas – žmonės jaučiasi nesaugūs.

Jeigu tu žmogui negali suteikti informacijos valstybine kalba, jeigu jis tavęs negali pasiklausti valstybine kalba, tai ir tu esi nesaugus, nes tu nežinai, kokios to žmogaus pažiūros, ir tas pats žmogus yra nesaugus, nes gali būti, kad jis gauna informaciją kitu būdu, ne tą informaciją, kurią skleidžia oficialūs lietuviški šaltiniai, bet galbūt iš kaimyninių šalių gaunama informaciją, o ten gali būti visko ir tada tas nesaugumas pasidaro jau ir abipusis.

Lietuvių kalba – ne tik bendravimo, bet ir saugumo klausimas

Ar saugumas ir kalba yra susiję dalykai?

V. Meiliūnaitė: Kas yra labai įdomu, lietuvių kalba Lietuvos saugumo strategijoje yra viena iš pagrindinių prielaidų kurti visuomenės atsparumą išorės grėsmėms. Tai be abejo, kalba yra labai svarbi psichologiškai, nes kalba sujungia savus ir atriboja tuos savus nuo svetimųjų.

Jeigu tu negali susišnekėti, tai jau tas žmogus bent jau negali pasiteisinti, kad jis yra savas ir nieko blogo nenori. Ypač dabar, kai visi prisipažinkime, esame labai išjautrėję ir bet koks dirgiklis sukelia reakciją kur kas stipresnę nei anksčiau.

Jau minėjau apie tą oficialią informaciją, kurią tu gali gauti valstybine kalba, ir nemokėdamas valstybinės kalbos tu esi tam tikra prasme atribotas nuo visuomeninio gyvenimo ir dar vienas fizinio saugumo aspektas – jeigu žmogus nė kiek nemoka lietuviškai, jis gali turėti problemų, jeigu staiga sušlubavo sveikata, jam kažkaip reikia pasiprašyti tos pagalbos, o jeigu jis nemoka nei vienos iš mums geriau pažįstamų kalbų, o moka tik savo vietinę Artimųjų Rytų kalbą, kito kontinento vieną iš kalbų, tai jis ir tuo požiūriu yra nesaugus. Jis tiesiog gali nesulaukti jam būtinos pagalbos, jeigu staiga kas nors nutiko.

Ar būna tokių situacijų, kur nemokėdami lietuvių kalbos specialistai ar žmonės atvykę iš užsienio padarė žalą, pavojų tam žmogui ir jo sveikatai?

V. Meiliūnaitė: Tiesą sakant, tiesiogiai nesu susidūrusi, bet visai neseniai turėjome pirmosios pagalbos mokymus ir ten vienas iš tokių akcentų buvo, kad jeigu staiga kas nors nutinka, visi pasidalijame funkcijomis: vienas gaivina, antras užkloja, trečias kviečia greitąją pagalbą ir ką mums akcentavo šitos moterys, kurios mus mokė: paklauskite, ar jūs buvote suprasti, nes gali būti, kad jūs pasidalinote tomis funkcijomis, o aplinkui yra žmonės, kurie nemoka lietuviškai.

Kol tu nepaklausei, ar kalbate lietuviškai, ar supratote, gali būti, kad taip vienas ir liksi tą problemą spręsti. Ir jeigu tai akcentuoja Raudonojo Kryžiaus atstovės, vadinasi, tokių situacijų tikrai jau joms yra buvę ir jos pasakoja iš patirties.

Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.

Autorius: Gerda Vaičiūnaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama