Valdžia išdūrė lietuvius verslininkus

„Atvira Klaipėda“ pristato paskutinį rašinį iš Medijų rėmimo fono remto ciklo, skirto pristatyti Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomuose dokumentuose užfiksuotus šimto meto senumo įvykius Klaipėdos krašte.  

Paskutinis pasakojimas – apie vietos lietuvių verslininkų nusivylimą tuo, kaip skyrėsi vyriausybių vadovų žodžiai ir darbai.   

„Atvira Klaipėda“ šiame rašinių cikle jau rašė, kad 1925-ųjų gegužę Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys premjerui Vytautui Petruliui buvo pranešęs, jog Klaipėdos krašto prekybos rūmų prezidentas, Nyderlandų garbės konsulas Joseph Kraus miško pirklių ir pramoninkų sąjungos metinio susirinkimo metu pavadino Klaipėdą mirštančiu miestu, „nurodydamas, kad jeigu taip toliau tęsis, tai Klaipėda mirs, o Prekybos Rūmai kaipo pirklybos atstovybė galima pavadinti kapinių inspekcija“.    

„Užbaigė savo kalbą šiais žodžiais: „visur kur aš nueinu man kalbama, jog mes privalome su mūsų kaimynu, Vokietija, palaikyti geriausius santykius, bet Klaipėdos Krašte vokiečiai kojomis mindžiojami“, – rašė gubernatorius, pridėdamas, kad šią kalbą tiražavo Vokietijos laikraščiai.  

Reaguodamas į tai premjeras birželio pradžioje surašė raštus J. Budriui ir užsienio reikalų ministrui Valdemarui Čarneckiui. Gubernatoriui jis nurodė, kad J. Kraus rūmų vadavo pareigose „negali būti kenčiamas“ ir paprašė „daryti žygių per Direktoriją“, kad vokietis būtų pašalintas ir būtų „išrinktas kitas pirmininkas, kuris neužsiimtų politikavimu, o tiktai atstovautų prekybos reikalais“.  

„Asmuo kuris nelojalus valstybei, kuris naudojasi savo padėtimi, kad kenkti valstybės interesams, negali būti kenčiamas kaip svetimos valstybės konsulas, todėl turiu garbės prašyti Tamstą padaryti visų galimų žygių į Olandų vyriausybę, kad ji atšauktų duotą Krausui Olandų garbės konsulo titulą ir savo reikalus atstovauti paskirtų kitą asmenį, kuris būtų Lietuvos valstybei lojalesnis“, – užsienio reikalų ministrui išdėstė V. Petrulis. 

Visgi poste žymiai greičiau neliko paties V. Petrulio – jis tų metų rugsėjo 19 d. turėjo atsistatydinti dėl slaptų derybų su Lenkija, kurių vienas iš tikslų buvo ir plėtoti prekybą per Klaipėdos uostą bei įveikti krašto pramonės sąstingį.   

Spalio 6-ąją į Klaipėdos krašto gubernatorių ir naująjį premjerą Leoną Bistrą raštu kreipėsi Klaipėdos krašto lietuvių pirklių draugija, kurios raštinė veikė Turgaus g. 13-ajame name. Lietuviai verslininkai priminė premjerui apie liepos 20-ąją vykusį pokalbį, kuriame dalyvavo ir jo pirmtakas.  

„Šitame pasikalbėjime ponas Ministeris Pirmininkas pareiškė, jog Centro Vyriausybė nutrauks visus santykius su Prekybos Rūmais kol ponas J. Kraus, kurs dažnai visai atvirai buvo parodęs savo priešvalstybinį nusistatymą, bus jų Pirmininkas. Ponas Gubernatorius šitą nusistatymą privalėjo pranešti Prekybos Rūmams. Praėjus viršaus mėnesiui po to pasikalbėjimo, mūsų Draugijos Pirmininkas turėjo vėl progos pasikalbėti su ponu Ministeriu Pirmininku Petruliu, kuris dar kartą tvirtai pareiškė, kad valdžia esanti kaip viršui minėta nusistačiusi. Šiuo remdamos mes pasirūpinome, kad tat buvo atitinkamai pranešta laikraščiuose. Tačiau ne mažai nustebome, kaip keletą dienų vėliau Prekybos Rūmų organas „Memeler-Damfboot“ rašė, kad jokių santykių nutraukimo iš Centro Vyriausybės nesą, kad antraip santykiai esą kuo geriausi. <…> Mes atatinkamose vietose teiravomės ir sužinojome, kad faktinai Prekybos Rūmai, kaip pirmiau, taip ir dabar santykiauja su Centro vyriausybės įstaigomis, kad ponas Gubernatorius priima jų prašymus, pareiškimus ir t.t. ir juos perduoda Ministerijai ir kad į kiekvieną raštą gaunamas ir atsakymas. Rodos neprivaloma nei aiškinti, kokioj keblioj padėty mes per tai atsidūrėme. <…> Įduodamas Valstybės priešininkams mūsų krašte kuo aštriausias ginklas, kuris dabar rinkimų kovoje prieš valstybiniai nusistačiusius gyventojus kuo smarkiausiai naudojamas. Mat „Didlietuviai“ Centro Vyriausybėje neturi nei jokios įtakos, taigi visi stokite „Einheitsfrontan“, ir mes atsiimsime visą, kas mums reikalinga! Manome, kad toliau taip palikti negali. Jeigu yra koks vyriausybės nusistatymas, tai jis ir be atodairos privalo būti vykdomas. <…> Šiaip tat labai skaudžiai atsilieps ir rinkimuose į Seimelį. Mūsų tuomet kaltinti negalėsite“, – dėstė Klaipėdos krašto lietuvių pirklių draugija ir prašė neatidėliojant „parodyti aiškumo“.  

Istorikas Julius Žukas Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad 1922 m. įkurta Klaipėdos krašto lietuvių pirklių draugija vienijo ir telkė Klaipėdos krašto lietuvius pirklius ir verslininkus, tačiau po krašto prijungimo prie Lietuvos jos veikla ėmė silpnėti.  

„Lietuvos valdžiai vietos verslo sluoksnių oficialiu atstovu pripažinus Klaipėdos krašto pramonės ir prekybos rūmus, lietuviams pirkliams teko mokėti metinius mokesčius ir draugijai, ir rūmams. Draugija ėmė irti, jos veikla apmirė. Susikūrus Lietuvos verslininkų sąjungai, Klaipėdos krašto lietuvių pirklių draugijos veikla atgijo. Apie 1935 m. ji perorganizuota į Klaipėdos krašto lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų draugiją. 1937 m. turėjo skyrius Priekulėje, Šilutėje, Pagėgiuose, Viešvilėje ir Smalininkuose. Klaipėdos skyrius turėjo 300 narių. Jame veikė prekybininkų ir pramonininkų, savarankiškų amatininkų, jaunųjų prekybininkų, akademinė (Klaipėdos prekybos instituto studentų) ir knygų sekcijos. Prie draugijos įsteigta amatų mokyklos, vakariniai amatininkų kursai“, – rašo J. Žukas.  

Prolietuviški politikai pirmuosius rinkimus į krašto Seimelį pralaimėjo triuškinamai, o J. Kraus Klaipėdos krašto prekybos rūmų prezidentu buvo dar ir 1926-aisiais, vėliau tapo garbės nariu, buvo Klaipėdos krašto seimelio pirmininku. Nyderlandams jis atstovavo iki 1927-ųjų vasario, kai, anot „Memeler Dampfboot“, „savo paties prašymu garbingai pasitraukė“.  

„Vadintas Klaipėdos politinio ir ekonominio gyvenimo varikliu. Po 1933 m. įsigalėjus naciams, su kitais politikos senaisiais veikėjais buvo priverstas pasitraukti iš aktyvios visuomeninės veiklos ir išvyko į Vokietiją“, – Mažosios Lietuvos istorijos enciklopedijoje apie J. Kraus rašo Algirdas Antanas Gliožaitis ir J. Žukas.