Andrius Dacius: „Norėčiau pasivaikščioti su Žemaite po Džiuginėnų dvarą“ 2 dalis
Telšių ŽINIOS
Turinį įkėlė
– Pakalbėkime apie Jūsų aistrą – kolekcionavimą. Kuo Jus patraukė senovinės svarstyklės? Kodėl būtent jos tapo kolekcijos dalimi?
– Visiems daug kartų esu sakęs, kad svarstykles aš mačiau jau nuo tada, kai pradėjau matyti, nuo mažų dienų. Tėvų namuose buvo tokios svarstyklės su senoviniais svoriukais – jau tuomet jos man atrodė ypatingos. Paskui, Vilniuje gyvendamas, viename nugriautame name buvau radęs svarstykles. Dar ligi šiol pamenu tą vaizdą, kad ant šiukšlėmis supiltos krūvos viršuje gražiai buvo padėtos svarstyklės. Toks buvo mano pirmas atradimas.
Paskui važinėjau į Latviją, į Kauno turgų – visur ieškojau įvairių senovinių svarstyklių. Kiekviena jų turi savo istoriją: kitokia konstrukcija, kitas raštas, kitos detalės. Kartais tenka surinkti lėkštę iš vienur, svorelius iš kitur – ir po daugelio metų tai tampa pilna, autentiška svarstyklių kolekcija.
Daug svarstyklių dabar saugome Žemaitijos turizmo informacijos centre, Biržuvėnų dvare. Man tikrai negaila, kai pristatau žmonėms senovines svarstykles. Visada sakau, kad jei kas turi nereikalingas, senas svarstykles, tegul atveža – aš mielai priglausiu. Tik jokiu būdu neišmesti į metalo laužą, kur gauni kelis centus, o daiktas, turintis kultūrinę ir istorinę vertę, prapuola amžiams.
Be to, neseniai buvo labai malonu, kai po ekskursijos priėjo viena moteriškė ir pasakė, kad atsiųs dvi svarstyklių lėkštes, kurių surasti dabar yra dar sunkiau nei pačias svarstykles. Tai labai gražus gestas. Tad raginu ir kitus žmones tvarkant senus sandėliukus ar palėpes neišmesti senų daiktų – geriau juos perduoti muziejams ar kolekcininkams. Taip jie įgauna antrą gyvenimą ir gali papasakoti savo istoriją ateities kartoms.
– Kaip manote, koks Telšių kampelis labiausiai įsimintinas turistams?
– Telšiai turi tikrų „perliukų“, kurie dažnai nustebina žmones. Pavyzdžiui, mūsų senamiestyje yra rūsiuose įrengtos kavinukės-restoranai, tokie kaip „Senoji kvorta“ ar „Abatija“. Žmonės nustemba, nes mažame mieste randa tokių netikėtų erdvių. Kitas įspūdingas objektas – senoji muzikos mokykla. Jei nebūtų investuota tiek daug pinigų į jos restauraciją, daugelis žmonių net nebūtų patikėję, kokia graži ji yra – tiek fasadas, tiek vidus.
Žinoma, pats didžiausias mūsų miesto pasididžiavimas – Šv. Antano Paduviečio katedra. Jos išskirtinis architektūrinis sprendimas su didele galerija, dviem aukštais tikrai palieka įspūdį.
– Iš kur pas Jus toks unikalus humoro jausmas?
– Tas humoro jausmas perėjo iš šeimos. Mano tėvuko mama turėjo savitą, ne visiems suprantamą, žemaitišką humorą, ir tokį patį turiu aš. Kai kurie žmonės jį priima netgi kaip šiek tiek užgaulų, bet per dvi valandas trunkančią ekskursiją supranta, kad mes, žemaičiai, esame visai kitokie ir mūsų juokai – kitokie.
Kartais per ekskursiją pasitaiko smagių situacijų. Pavyzdžiui, į Turizmo informacijos centrą pro duris paskutinė įeina moteris, valgydama ledus. Aš jos prieš tai atsiklausiau: „Kaip jums su humoro jausmu?“ Ji atsakė, kad neblogai. Tada paklausiau: „Ar žinai, kaip telšiškiai apie tokias moteris sako, kurios valgo vidury miesto? Ta „omžinā nejiedus“.“
Tuomet visi, apie 40 žmonių, skaniai nusijuokia, o moteris iš pradžių truputį sutrinka, bet paskui viskas gerai. Kai išsiskiriame, dažnas net prieina ir padėkoja man. Ir tai būna ne tie, kurie tiesiog klausosi, o tie, kurie tikrai įsijungia į ekskursiją ir dalyvauja.
– Kokius dar senovinius Telšių lobius esate atradęs, apie kuriuos daugelis nežino?
– Galiu pasigirti, kad Vyskupų rūmuose, garbingoje vietoje, yra iš vyskupo Staugaičio kolekcijos kilusi originali signatarų nuotrauka. Ją radau kartu su vienu kunigu, bevaikščiodamas bažnyčios bokšte. Nuotrauka gulėjo ant žemės – kažkas buvo net į stiklą įlipęs, todėl iš pradžių nelabai matėsi, kas joje pavaizduota.
Tuo metu dar buvo gyvas vyskupas Jonas Boruta. Jis net šiek tiek pabarė mane, kam aš tą nuotrauką ilgiau laikiau pas save, nors mano vienintelis noras buvo tik pasidaryti jos kopiją. Mano tėvukas dar vaikystėje buvo mane pamokęs: „Vaikeli, kas ne tavo – ir „nerušuok“.“ Ir kai tos taisyklės laikaisi, gyveni labai ramiai – neskauda galvos ir nesapnuoji, kad esi kažką svetimo paėmęs, kas tau nepriklauso.
Dar viena įdomybė – labai norėčiau, kad telšiškiai nebevadintų Parko gatvėje esančio rajono „čigonynu“, nes tokio pavadinimo ten niekada nebuvo. Ten buvo Dirkstelių dvaras. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia, gerdamas arbatą pas vieną žmogų namuose, pamačiau nuotrauką, kurioje tas dvaras buvo užfiksuotas. Tos nuotraukos ieškojau gal kokius 20 metų – niekas jos neturėjo. O štai vieną dieną ji tiesiog atsirado. Niekada nežinai, ką Dievulis tau yra paruošęs.
Man, tiesą sakant, ir užtenka to, kas jau pavyko: rasta nuotrauka su Staugaičiu ir kitais signatarais, svarstyklių kolekcija, pagalba Džiuginėnų dvarui. Džiaugiuosi, kad man pavyko prisidėti ir prie Biržuvėnų dvaro archyvo išsaugojimo po gaisro. Tą archyvą savo rankomis nukėliau iš palėpės. Svarbiausia, kad tie dokumentai šiandien yra saugomi Žemaičių muziejuje „Alka“. O man liko ir nuotrauka atsiminimui – joje matyti, kaip iš po atplyšusios lentos ištraukiu dokumentų pluoštą ir paduodu Biržuvėnų dvaro etnografijos muziejaus šeimininkei Aldonai Simonavičiūtei.
– Ar yra žmogus ar dalykas, kuris Jums padarė didžiausią įtaką gyvenimo kelyje?
– Mano susidomėjimas senoviniais daiktais, dvarais ir apskritai senove, ko gero, atėjo iš Kazio Almino knygos „Šienapjūtė“. Tą knygą radau dar mokykloje – po suolu, visą sumindytą, sutryptą. Perskaičius ją atsirado toks „kabliukas“ senajai Lietuvos istorijai.
Kas domisi senove, tam labai patarčiau perskaityti šią knygą. O man didžiulė garbė, kad kartą gyvenime teko pabendrauti ir su pačiu šios knygos autoriumi.
– Jei turėtumėte galimybę ekskursiją vesti bet kuriam istoriniam veikėjui – kas tai būtų?
– Aš nenorėčiau vesti ekskursijos. Aš norėčiau tiesiog pasivaikščioti su Žemaite po Džiuginėnų dvarą. Man dabar 67-eri, o jai tada buvo tik 19 metų. Kiek ji visko pripasakotų: kur su Laurynu vaikščiojo, prie kokio medžio bučiavosi. Juk ne paslaptis, kad būtent gyvendama Džiuginėnų dvare ji įsimylėjo Lauryną, o vėliau išvyko į Plungę ir už jo ištekėjo.
– Jei turėtumėte tik vieną valandą parodyti žmogui Telšius, kur jį vestumėte ir ką papasakotumėte?
– Tada, aišku, reikėtų kažko atsisakyti – gal neužeiti į vieną kitą vidinį kiemelį, gal nedaryti kavos pertraukos. Taip jau sutaupytume apie pusę valandos.
Dar Telšiuose turime tris Žemaitijos herbus: už bibliotekos, ant Didžiosios Žemaičių sienos ir prie seniūnijos. Galima pasirinkti vieną iš jų, viską paaiškinti, o prie kitų dviejų jau nesustoti. Mano akimis, pats gražiausias dabar yra už bibliotekos sienos, prie kariljono. Galima net nelaukti, kol jis skambės – nors tas praradimas, aišku, nemažas. Ir tada į tą vieną valandą tikrai išsitektume. O jei juokais, tai mažiau pliurpti reikia.
– Ir pabaigai – Andriau, ką Jums reiškia Telšiai?
– Tai mano gimtasis miestas. Praktiškai visą amžių čia esu pragyvenęs. Dar norėčiau pagyventi truputį. Tie keleri metai, kai gyvenau Vilniuje ir tarnavau armijoje, man vis tiek kažką davė.
Kaip mėgstu sakyti, aš jau esu antros kartos telšiškis – mano tėvukas nuo šešiolikos metų čia tarnavo, mama – nuo dvylikos. Ir tas Telšių istorijos pažinimas, kai dar randi kažką nežinomo, man labai įdomus. Būdamas paprastas Telšių miesto gyventojas, gali prisidėti prie miesto istorijos, kuri gal po penkiasdešimties metų bus dar įdomesnė kitiems.
Norėčiau tik vieno – kad istorijos mokytojai bent vieną pamoką, ypač vyresnėse klasėse, skirtų Telšių miesto istorijai. Ji tikrai verta dėmesio ir yra labai įdomi.
• • •
Ir klausantis Andriaus Daciaus pasakojimų tampa aišku: jam Telšiai – ne tik miestas žemėlapyje. Tai vieta, kur kiekvienas rūsys, sena plyta, dvaras ar pamiršta nuotrauka turi savo istoriją. Jis neskuba jos pasakoti garsiai ar iškilmingai – dažniau su žemaitišku humoru, šypsena ir paprastu žodžiu. Bet būtent taip, tyliai ir kantriai, gimsta tikroji miesto atmintis. Ir gal po penkiasdešimties metų kažkas dar pasakys: „Telšius man parodė tas gidas… žilstelėjęs, su ilgesniais plaukais.“
O Andriui to, regis, ir užtenka – kad būtų „ant dūšios“ gera. Ir gal visai neatsitiktinai ekskursijos pabaigoje Andrius visada paklausia: „A Telšiūs gerā ī?“ Klausimas paprastas, bet talpus. Nes, regis, viskas, ką jis daro – veda ekskursijas, gelbsti dvarus, renka svarstykles, saugo nuotraukas ir pasakoja istorijas – yra tam, kad Telšiuose būtų gera. Ir kad gera čia būtų ne tik šiandien, bet ir tiems, kurie dar tik ateis.
Parengta kartu su Žemaitijos turizmo informacijos centru.
Autorius: „Telšių ŽINIŲ“ inf.
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
