Andrius Dacius: „Norėčiau pasivaikščioti su Žemaite po Džiuginėnų dvarą“ 1 dalis
Telšių ŽINIOS
Turinį įkėlė
Andrius Dacius – Telšių miesto gidas, kurį pažįsta kone visi. Žilstelėjęs, ilgesniais plaukais, apie miestą pasakojantis su žemaitišku humoru, su tokia natūralia energija, kad net jei neprisimeni nei jo vardo, nei pavardės, užtenka vienos minutės, kad suprastum – šis žmogus yra išskirtinis. Tačiau Andrius nėra tik gidas. Jis ir Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininkas, senovinių svarstyklių kolekcininkas ir tikras dvarų gelbėtojas, kuris savo iniciatyva ir pastangomis išsaugojo ne vieną unikalų Telšių krašto istorijos kampelį. Pokalbis su juo – tarsi pasivaikščiojimas po Telšių istoriją, kur gyvenimas, humoras ir meilė miestui susilieja į vieną pasakojimą.
– Esate gimęs ir augęs Telšiuose. Papasakokite, kaip prabėgo Jūsų vaikystė, mokykliniai metai.
– Gimiau 1958 metais, per obelų žydėjimą. Vaikystė buvo graži. Turėjau gerus tėvus, gerus brolius, buvau pats mažiausias šeimoje. Vienas brolis gyvena Vilniuje, kitas – Kaune, o aš pasilikau tėvų troboje Naujamiesčio rajone. Tame Naujamiestyje gavau pirmąsias istorijos pamokas. Aplink buvo senoviniai dvaro tvenkiniai, o tėvukas, statydamas namą, rado didelę raudoną plytą. Vėliau prisiminiau tą akimirką, kai pirmą kartą palietęs plytą pajutau, kad istorija gali būti tikrai įdomi.
Turėjau „babūnelę“, kuri buvo gimusi 1886 metais – žmogų, kuris išgyveno žiaurius baudžiavos laikus. Iš jos turbūt labiausiai „užkibo“ žemaičių kalba ir gyvenimo išmintis. Tėvai buvo tikintys, o aš buvau vienas iš dviejų berniukų klasėje, kurie nestojome į pionierius. Net mano dėdė, mokyklos direktorius, stebėjosi: kaip penktokas gali tokį sprendimą priimti?
– Ką veikėte, kuo dirbote iki tapdamas gidu?
– Po aštuntos klasės išėjau mokytis į Taikomosios dailės technikumą. Atvirai pasakius, medžio darbai nebuvo mano stiprioji pusė – kurse buvau vienas silpnesnių. Tačiau kaip diplominį darbą dariau senovinį stalą ir dvi senovines kėdes. Jas reikėjo pagaminti visiškai naujas, bet taip, kad atrodytų senovinio stiliaus. Matyt, jau tada traukė senovė ir senieji daiktai.
Baigęs technikumą gavau paskyrimą į Vilniaus techninės estetikos medžio dirbtuves. Iš ten išėjau tarnauti į armiją – tarnavau Latvijoje. Grįžau į Vilnių, sostinėje gyvenau dar trejus metus. Po to grįžau į Telšius ir penkiolika metų dirbau dirbtuvėse „Praktika“, kurios buvo prie Dailės technikumo. Ten gamindavome įvairius maketus, dirbdavome su medžiu, restauruodavome baldus.
– Kada ir kaip supratote, kad gido darbas Jums artimas?
– Turbūt apie 50-uosius gyvenimo metus. Jau daugelį metų priklausau Žemaičių kultūros draugijai, ir dažnai būdavo svečių, prašančių parodyti miestą. Pradėjau vaikščioti po Telšius su nedidelėmis grupėmis. Miestas vis gražėjo, atsirado daug meno kūrinių, o aš čia gimęs ir augęs, tad apie Telšių istoriją pasakoti man nėra sunku.
Nenorėčiau būti lydinčiu gidu autobuse – tai be galo sunkus ir varginantis darbas. Bet po miestą vaikščioti ir lydėti turistus man lengva ir teikia džiaugsmą. Baigiau gidų kursus, gavau pažymėjimą, todėl dabar jaučiuosi drąsiau. Gido darbas turi būti ne tik už pinigus – turi jį jausti, mylėti.
– Kokia buvo įsimintiniausia ekskursija ar smagiausia situacija?
– Vienas pagyvenęs amerikietis, kurio šaknys Telšiuose, atvažiavo pas gimines ir užsisakė ekskursiją. Per pasivaikščiojimą nuo amfiteatro iki antroje pusėje ežero esančių daugiabučių, žvelgdamas į juos, su amerikietišku humoru ištarė: „Kaip jūs, žemaičiai, įdomiai statote dangoraižius – gulsčiom.“ Tą akimirką visi juokėsi, o man buvo smagu matyti, kaip jis stebisi mūsų miesto architektūra.
Iš tiesų tokių smagių ekskursijų būta labai daug. Kartais turistai grįžta po kelis kartus, klausinėja naujų dalykų, domisi detalėmis, kurių net Telšiuose gyvenantys žmonės nežino. Būna, kad atvažiuoja giminės, bendradarbiai ar buvę telšiškiai, ir prasideda tokia draugiška pasakojimų „mainų“ atmosfera. Smagiausia, kai ekskursijos pabaigoje matau, kad žmonės išeina patenkinti, su gera nuotaika, o vėliau dar ir pasako kitiems apie mūsų miestą, ragina atvykti.
– Visuose darbuose pasitaiko vienokių ar kitokių iššūkių. Andriau, o su kokiais iššūkiais susiduriate Jūs?
– Didelėse grupėse dažnai pasitaiko tas vienas žmogus, kuris nori „parodyti, kad viską žino“. Dar prieš man pradedant kalbėti, jis užšoka ir pradeda pasakoti savo versiją. Tokiose situacijose reikia daug kantrybės ir humoro – negali žmogaus auklėti ar pykti. Geriau tiesiog šypsotis, kartais patylėti, leisti jam pasisakyti ir tęsti ekskursiją savo ritmu.
Pasitaiko ir labai juokingų istorijų. Pavyzdžiui, vienąkart suvalkiečių grupė, sužinojusi, kad prie Turizmo informacijos centro tualetas mokamas, tiesiog atsisakė į jį eiti – 18 moteriškių „užprotestavo“, ir nė viena nenuėjo. Paskui Savivaldybės taryba priėmė sprendimą, ir nuo to laiko tualetas nemokamas. Tai – vienas iš pavyzdžių, kai gido darbas tampa ne tik pasakojimu apie istoriją, bet ir gyvenimo stebėjimu, kai pamatai, kaip žmonės reaguoja į netikėtas situacijas.
– Ar galite suskaičiuoti, kiek ekskursijų jau esate vedęs?
– „Šmotą“… Tikrai neskaičiuoju. Gal truputį gaila, kad senatvėje, sėdėdamas prie krosnies, negalėsiu pasigirti anūkėms, kad vienais metais turėjau tiek ekskursijų, kitais metais – tiek. Vasarą darbas labai intensyvus – per dieną dažnai būna dvi ar net trys ekskursijos. Labiausiai išskirčiau Mokytojų dieną. Vienais metais tą dieną turėjau net penkias ekskursijas. Bet dabar, savo metuose, nebenorėčiau taip intensyviai. Iš tiesų yra tik dvi dienos per metus, kai neturėjau ekskursijų – tai lapkričio 1-oji ir 2-oji. Pamenu, esu vedęs ekskursiją ir sausio 1 dieną. Tąkart supratau, kad žmonėms reikia ne tiek pamatyti Telšius, kiek galimybės atsisėsti kavinukėje ir ramiai pasišnekučiuoti.
Kartais ekskursijos dalyviai būna apsirengę ne pagal sezoną, o juk ekskursija trunka apie dvi valandas. Todėl neretai reikia atsižvelgti į situaciją ir „gelbėti“ žmones. Ir yra tokių, kuriems visai „nesiprastėja“ pasėdėti kavinėje – tai reiškia, kad jiems patinka užeiti: kažkam reikia į tualetą, kažkam prisėsti. Tuomet ekskursija būna labai natūrali, neperspausta, maloni tiek gidui, tiek turistams.
– Jūs daug metų domitės dvarais. Papasakokite, kaip kilo idėja „prikelti“ Džiuginėnų dvarą ir ar yra kitų objektų Telšių regione, kuriems norėtumėte suteikti naują gyvenimą?
– Pirmasis dvarelis, prie kurio prisidėjau, buvo Brėvikiai. Čia lankėsi broliai Narutavičiai – Gabrielius Narutavičius, pirmasis Lenkijos prezidentas, ir Stanislovas Narutavičius, vienas iš Nepriklausomybės Akto signatarų. Kai sužinojau, kad iš dvaro į Vokietiją išvažiuoja pagyvenusi moteriškė, radusi savo seserį, kilo noras „perimti globą“ į savo rankas ir išsaugoti vietą. Brėvikiuose kartu su Žemaičių kultūros draugija jau daugiau nei 20 metų organizuojame Vasario 16-osios minėjimą.
Pavirvyčio dvare jau buvo rimtesnių problemų: po dvarą lakstė šunys, jaunimas darė visokias „zbitkas“. Susisiekiau su šeimininku, papasakojau situaciją, ir ne vien aš, bet dar keli žmonės, prijaučiantys dvarams, keletą metų jį prižiūrėjome. Būta tokių momentų, kai karstėmės ant stogų, laikydamiesi už vinies, kad tik užlopytume skylę, nes dvaras buvo pasmerktas nugriūti. Labai gaila, kad pernai sulaukęs 94 metų mirė dvaro šeimininkas, bet liko žmona ir sūnus, kurie dabar rūpinasi dvaru.
Po to kurį laiką truputį buvau atsitraukęs, kol pamačiau skelbimą, kad parduodama dalis Džiuginėnų dvaro. Dvaro palėpėje turiu senovinių daiktų sandėlį, o pirmame aukšte – gražią verandos patalpą, kurioje darome priėmimus visiems, norintiems sužinoti dvaro istoriją.
Vasarą užklysta ir pavieniai lankytojai, neprasinešę turistai. Daugelis žino Tado Blindos filmą, kur sakoma: „Pavėžėsiu ponus į Džiuginėnus.“ Matyt, todėl žmonės, kurie matė filmą, dažnai atvažiuoja arba pravažiuodami iš pajūrio ar į jį užsuka, nes plente yra rodyklės, vedančios tiesiai į dvarą.
Aišku, žmonės tikisi, kad čia bus takeliai smėliu pabarstyti, o panelės vaikščios apsirengusios puošniomis senovinėmis sukniomis. Tačiau iš tiesų greitai to tikrai nebus – išlikę tik sodybos fragmentai.
Su dvarais šiuo metu tiek. Žinoma, yra ir kitų dvarų, kurie man rūpėtų, bet palikime tai ateičiai.
Autorius: „Telšių ŽINIŲ“ inf.
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
