Senųjų ketūniškių, jų vaikų ir vaikaičių atmintį saugos knyga

Senųjų ketūniškių, jų vaikų ir vaikaičių atmintį saugos knyga. Knygos pristatymas – kaip didelė šventė: su gėlėmis, padėkomis, dovanomis, svečiais ir saviškiais. Žemaičių medis yra liepa, dar klevas. O Ketūnuose sodino ąžuolus. Kieme ar prie sodybos. Kai melioracija buldozeriais nušlavė žmonių gyvenimus, ąžuolus paliko.Ir dabar, kai žvalgais po tuščias kaimo laukų lygumas, matai ąžuolus. Didelius, galingus. Kiekvienas jų mena ir žymi buvusį gyvenimą.Kadaise buvo Ketūnų dvaras, Šv. Stanislovo koplyčia. Buvo mokykla. Buvo Nepriklausomybės paminklas. Buvo didelė sentikių bendruomenė. Buvo gražiai tvarkomos sodybos…Nuo šiol senojo kaimo atminimą saugos knyga. TRYS KNYGOS DARBININKAI Šeštadienį buvo pristatyta knyga „Ketūnai: istorija ir dabartis“, išleista sovietmečiu prarasto kaimo senbuvių, jų palikuonių pastangomis.Prieš šį susitikimą pakalbinau tris žmones, daugiausia prisidėjusius prie knygos išleidimo: jos sudarytoją bei daugelio tekstų autorę Genovaitę Vanagienę, redaktorę Bronę Juškaitę-Vinevičienę, kilusią iš Ketūnų, ir Joną Laurinavičių, žurnalistą, kraštotyrininką, buvusį Mažeikių rajono laikraščio korespondentą, kuris padėjo, kad ši knyga kuo greičiau pasirodytų. „STEBIUOSI, DŽIAUGIUOSI IR DIDŽIUOJUOSI“Jonas LAURINAVIČIUS: – Kuo Jus sudomino Ketūnų kaimas, kad nepagailėjote nei pastangų, nei laiko knygai parengti ir leisti?– Mažeikiuose gyvenau ir rajono laikraščio „Pergalės vėliava“ redakcijoje dirbau 11 metų. Daugybę žmonių pažinau. Pamilau šitą kraštą. Kraštotyra mane domino nuo pradinės mokyklos. Apie Mažeikių kraštą esu parašęs penkias knygeles. O pats kilimo esu nuo Trakų.Ketūnus jau tada buvau įsimylėjęs, gal per rašytoją Algirdą Pocių… Tas kraštas man įdomus. Ir Sedą žinau, ten ligoninėje mirė mano mama. Atsimenu lietuvių kalbos mokytojas Eleną Kukulskienę ir Stasę Petkienę. – O iš kur Jūsų gebėjimai ir galimybė padėti ketūniškiams leisti knygą?– Per amžių esu išleidęs per 40 knygų ir brošiūrų. Pažįstu leidėjus. Žinau, kurie yra patikimi ir ne lupikautojai, kurie pasitiki ir mano žodžiu. Bet, pirmiausia – koks man buvo siurprizas, kad ruošiamasi išleisti monografiją apie Ketūnus! Sunkiai įsivaizdavau, kaip tai galėtų įvykti. Kaimo nebėra, tik pavadinimas, neregistruota net Ketūnų kaimo bendruomenė. Taigi, paraiškos jokiems fondams neteiks ir valdiškų pinigų neturės.Permečiau mintimis, kad istorikų, profesorių, kilusių iš Ketūnų, kurie galėtų pasėdėti archyvuose, nėra. Bus šiokia tokia kaimiška knygelė apie buvusį didelį kaimą. Tebūnie, galvojau, vis tiek prikibsiu. Mano skeptiški nuogąstavimai buvo išsklaidyti vos pradėjus dirbti. Straipsniai su įdomiausia medžiaga plaukė be trikdžių. Atsirado vietiniai istorikai – Povilas Šverebas, Algirdas Vilkas, Stanislovas Vyšniauskas. Į darbą kibo ir išeiviai. O nuotraukų gausybė… Ir visos su prierašais, kaip priklauso. Aišku, gaila buvo redaktorės Bronelės pragariško darbo, nes straipsniai ėjo tiesiog be loginės sekos, be eilės pagal turinį. Žinau jos poetišką jautrumą, darbštumą, ir dar prisidėjo gimto kaimo ilgesys, atbudo prisiminimai…Bet ir Genovaitė, ir Bronelė – abi įveikė, užritino akmenį ant aukšto kalno. Vasaros pradžioje, pradėję rudenį, jau turime rimtą knygą. Leidykla „Naujasis lankas“ ją išleido storu viršeliu, ant gero popieriaus, su spalvotomis nuotraukomis. Smagu į rankas paimti, ne gėda bet kam dovanoti. Sakyčiau, prabangus leidinys išėjo.Knygą išleisti nėra pigu. Tai, kad Vanagai savo pinigais už visą tiražą sumokėjo, pagreitino ir palengvino išleidimą. Aš už juos laidavau leidyklai, o jie davė žodį man. Pasitikėjimas – didelis dalykas. Dabar jau jų rūpestis knygą išplatinti ir atsiimti pinigus.Stebiuosi kaimo žmogaus gyvastim, džiaugiuosi ir didžiuojuosi. „REDAGUOJI – SEKI KITAIS ŽMONĖMIS, EINI TEN, KUR JIE VEDA“Bronė JUŠKAITĖ-VINEVIČIENĖ: – Kelinta Tavo suredaguota knyga yra „Ketūnai: istorija ir dabartis“?– O, į šitą klausimą atsakyti niekaip negalėčiau. Kalbininkė nebuvau, buvau tik literatė, bet mokytoja dirbti neturėjau jokio pašaukimo, jokio noro. Dar per studijas universitete, kai docentas Aldonas Pupkis dėstė mums kalbos kultūrą, ši disciplina man taip dailiai suderino kalbą su literatūra. Tačiau kur tą derinį pritaikyti?! Kokiam darbui? Greitai ir atsakymas atėjo. TEKSTŲ REDAGAVIMAS! Su doc. A. Pupkio rekomendacija įsidarbinau „Minties“ leidykloje. Šios leidyklos knygos buvo pirmosios mano suredaguotos. Po šios leidyklos jau pagal autorines sutartis redagavau Dailės akademijos leidyklai Žemaičių akademijos parengtas knygas: „Seda“, „Renavas“, „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“ (828 p.), „Žemaičių Kalvarija“, „Alsėdžiai (Žemaičių praeitis, 10 tomas)“, Povilo Šverebo „Telšių vyskupijos bažnyčių varpai“.Esu redagavusi įvairiausioms leidykloms, suskaičiuočiau jų dešimtį ir daugiau. Knygų pavadinimų neužsirašydavau, tad ir skaičiaus pasakyti negaliu. Redagavimas yra tarsi ramentai vaikštant. Kai eini pasiremdama, nebegali vaikščioti savarankiškai. Ką noriu tuo pasakyti? Redaguoji – seki kitais žmonėmis, eini ten, kur jie veda. O kūrybos dvasią toks pasivaikščiojimas alina. Kai seki kitu, neieškai savojo kelio. Raminuosi, kad tai yra būdas „užsidirbti duoną“. Ir… Gal šiek tiek prisidedu saugodama lietuvių kalbą. – Ar redaguoti tekstus apie savo gimtąjį kaimą, kai žinai, pažįsti žmones ir juos atmeni, yra sunkiau, o gal lengviau? Ar netampi ir rašančiuoju, ne tik redaguojančiuoju?– Čia tikrai smarkiai veikia sentimentai. Mieli, malonūs prisiminimai įkvepia ir palaiko, padeda patikslinti įvykius, vardus. Juk ir aš pati dar daug ką iš vaikystės prisimenu, aidi ausyse amžinatilsį babūnelės tariamos Plikusų ir Pybrikų pavardės (nors knygoje rašoma Pivriko pavardė). Tai be galo jausmingas darbas. O sunkus dėl to, kad ypač stipriai jaučiau atsakomybę nesužlugdyti autorių sumanymo, juk jų idėja tokia stipri ir begalinės vertės! O funkcijos čia mano susimaišė: esu ne tik redaktorė, bet ir eilėraščių mano čia įdėta, dar ir 50 metų kūrybinis kelias mane globojusio rašytojo ir žurnalisto Jono Laurinavičiaus išsamiai apžvelgtas. – O ką norisi nuo širdies pasakyti apie knygą, apie Ketūnus, apie buvusį ir esamą laiką?– Geriau nepasakyčiau, negu tavęs pačios buvo pasakyta: „Kadaise atėjo toks pajautimas, kad aš nešiojuosi viską, kas įvyko iki manęs ir įsiamžino su manimi, kad manyje gyvena visi mano protėviai ir aš gyvensiu visuose, kas gyvens po manęs.“Esu labai laiminga, jaučiu pagaliau gyvenimo pilnatvę, juk gavau tokią Dievo dovaną – prisidėti prie šios GYVENIMO KNYGOS. „TEGUL JI BUS KETŪNIŠKIŲ ŠEIMOSE KAIP RELIKVIJA“Genovaitė VANAGIENĖ: – Kokia Tavo nuomonė apie knygą, kurią jau laikai rankose?– Knyga išėjo graži, stora. Iš pradžių kalbėjom, kad būtų puiku, jei išleistume kokių 200 puslapių, bet išėjo visi 517, joje pateikti 29 straipsniai su potemėmis. Noriu padėkoti žmonėms, kurie prisidėjo savo rimtais, istoriniais straipsniais ir archyvine medžiaga: kraštotyrininkui Stanislovui Vyšniauskui, istorikui Povilui Šverebui, a. a. Algirdui Vilkui, Jonui Laurinavičiui, seserims Jovitai Lesienei ir Vitalijai Kalvelienei. Jų darbas ir atsidavimas padėjo sukurti išsamų pasakojimą apie Ketūnų kaimo praeitį.Su redaktore mums irgi labai pasisekė, ji – ketūniškė Bronė Juškaitė-Vinevičienė, puikiai pažįstanti šį kaimą, prisimenanti čia gyvenusius žmones. Tai – kruopštus, atsakingas, šiltas žmogus, nuoširdžiai mylintis savo gimtinę ir atsidavęs darbui. Ypatingą padėką noriu išreikšti Jonui Laurinavičiui, buvusiam Mažeikių rajono laikraščio „Pergalės vėliava“ korespondentui, kuris, kaip pats sako, myli ir širdyje turi visą Mažeikių kraštą. Jis padėjo surasti leidyklą, prisidėjo savo straipsniais, skatino ir motyvavo nenuleisti rankų. Dėkoju jam už rūpinimąsi, palaikymą ir tikėjimą šiuo darbu – būtent tokių žmonių dėka knyga išvydo dienos šviesą. – Kada pajutai, kad gali prisiimti atsakomybę už darbą, kurio gyvenime nedarei?– Iš pradžių buvau pesimistė – netikėjau, kad įmanoma parašyti knygą apie Ketūnus. Šis kaimas man visada buvo artimas: ramybė, erdvė, platūs laukai traukė savo paprastumu ir jaukumu.Nuo 2015 metų pradėjau domėtis Ketūnų praeitimi, tačiau iš pradžių tai buvo tik istoriniai faktai – apie čia veikusias mokyklas, apie 1963 m. nugriautą Šv. Stanislovo koplyčią. Kiekvienais metais prisidedu prie Šv. Stanislovo atlaidų organizavimo. Greitai supratau, kad knygai to neužtenka – reikia gerokai daugiau ir platesnės medžiagos, gyvų žmonių pasakojimų.Aš net nebuvau knygai rengti sudarytoje grupėje. Joje buvo mano vyras, ir aš galvojau, kad jam padėsiu surinkti medžiagą, užrašyti, bet… Atsitiko taip, kad įsitraukiau.Grupėje buvo keturi vyrai ir visi dirbantys: vieni – valdišką darbą, kiti ūkininkaujantys. Prisidėjo jie kiek kas galėjo (rinko nuotraukas, kalbino žmones), bet visada noriai, entuziastingai. Aišku, jie negalėjo tiek laiko skirti paieškoms, užrašymams, kiek aš. Rinkdama informaciją, kalbindama žmones dar nejaučiau atsakomybės – man tiesiog buvo įdomu, o žmonių pasakojimai iš praeities traukė kaip magnetas. Tačiau, kai sudariau preliminarų būsimos knygos turinį, pradėjau rašyti tekstus ir siųsti juos redaktorei Bronelei, pajutau, kad prisiimu atsakomybę už darbą, kurio niekada anksčiau nebuvau dariusi ir apie kurį neturėjau supratimo. Tada ir suvokiau: dabar viskas priklauso nuo manęs. – Kokie Tavo asmeniniai atradimai, nustebimai ruošiant šią knygą?– Nustebimų, atradimų daug. Sužinojau, kad Ketūnų kaimas kadaise buvo labai didelis – XIX amžiaus pradžioje jame buvo net 43 kiemai, o bendras plotas siekė daugiau nei 1000 hektarų. Ketūnai garsėjo gausia sentikių bendruomene, o palei Šerkšnės upę veikė keli malūnai, kiekvienas turėjęs savitą istoriją.Atradimai… Vienas didžiausių atradimų buvo 1935 metų įrašas „Lietuvos žemės vardyne“, kur Ketūnų pradžios mokyklos mokytojas Stanislovas Želvys kruopščiai ir atsakingai, dailia rašysena užrašė visus Ketūnų vietovardžius, tautosakines žinias ir t. t. Dar vienas ypatingas atradimas – redaktorė Bronelė. Iki darbo prie knygos jos nepažinojau, tik žinojau, kad ji garsi redaktorė ir poetė, išleidusi savo eilėraščių rinkinių. Jau pirmo mūsų pokalbio metu pajutau, kad ji labai šiltas, nuoširdus žmogus. Beveik kasdien kalbėjomės telefonu (kartais net po kelias valandas) – iš pradžių apie knygos reikalus, o vėliau ir apie asmeniškesnius dalykus. Darbas prie šios knygos man suteikė daug vertingų patirčių. Sutikau įdomių žmonių, išgirdau jų prisiminimus ir istorijas. Supratau, kad Ketūnų žmonės – ypatingi, nuoširdūs ir labai susigyvenę su savo kraštu. – Dabar apie Ketūnus žinai daugiau už bet kurį ketūniškį. Pirmoji į rankas paėmei atspausdintą knygą. Vartei, žiūrėjai. Koks tas jausmas?– Yra toks posakis: „Kuo daugiau sužinai, tuo labiau supranti, kiek dar nežinai.“ Kai redaktorei išsiunčiau paskutinius straipsnius ir išgirdau mūsų knygos idėjos autorę Genoveitą Gricienę sakant „Užteks, užbaikime“, atėjo suvokimas, kad jau tikrai metas sustoti. Nors atrodė, jog dar galėtume ką nors naujo surasti, pridėti, pasigilinti… Bet, ko gero, tai jau būtų antros dalies darbas. Tad šią galimybę paliekame ateinančioms kartoms. Į leidyklą knygos parsivežti važiavome su vyru, vedini gero jausmo – atėjo ta didžioji diena. Žinojau, kaip turėtų atrodyti viršelis, kiek bus puslapių, bet kai pamačiau ją ir paėmiau į rankas – tas jausmas buvo nenusakomas. Tarsi rankose laikyčiau išnešiotą vaiką: gražų, šiltą, artimą, išjaustą, ir, žinoma, kvepiantį spaustuve. Pirma mintis – išėjo gera knyga. Tegul ji bus ketūniškių šeimose kaip relikvija, tėvų palikimas vaikams.Nuoširdžiai dėkoju visiems prisidėjusiems prie knygos išleidimo: knygos idėjos autorei Genoveitai Gricienei, knygos darbo grupei – Aleksui Derkinčiui, Sigitui Griciui, Viktorui Vanagui, Kostui Šakiui – už bendrą darbą, idėjas ir palaikymą, redaktorei Bronei Vinevičienei, Jonui Laurinavičiui, straipsnių autoriams, ketūniškiams – pasidalijusiems šeimų istorijomis, džiaugsmais ir vargais, už išsaugotas nuotraukas ir malonų bendravimą. VIETOJ AUTORIAUS APIBENDRINIMOPradžioje tikrai buvo žodis. Kai prieš dešimt metų ruošėmės Ketūnų kaimo šventei, gerai prisimenu, kad pirmą žodį apie tai ir tam ištarė a. a. Stanislovas Gricius. Paskui išryškėjo ir darbininkai, ir talkininkai.Pasirodo, kad jau anksčiau Stanislovas su sūnum Sigitu bene dešimtį priekabų šiukšlių, šakų surinko iš tos vietos ir savo technika išvežė. Jiedu ir du didelius kryžius pastatė. O a. a. Stanislovas svajojo apie bažnyčios atstatymą.Aleksas Derkintis pasirūpino lauko tualetu – paprašė Alvydo Nabažo, o tas iš savo medienos padirbino dailų ir tvirtą tualetą. Atvežė ir pastatė. Prie darbų kibo ir gausi Vanagų giminė. O kur dar kryžiai Ketūnų kapeliuose, koplytėlė ant nugriautos Ketūnų bažnyčios šventoriaus, Šakių kryžius „veselių“ kapeliuose. Šių metų vasaros pradžioje pabandžiau Vanagų kiemo pavėsinėje susodinti kelių ketūniškių grupelę: Aleksą Derkintį, Kostą Šakį, Sigitą Gricių, Viktorą Vanagą – ir pasikalbėti apie knygos išleidimą. Visi stojo piestu: nėra pajėgumų, nėra laiko, tad nieko nebus… Kaip dabar atsimenu. Tik pakalbėkim, raminu, tiesiog pakalbėkim – kad ir bus šakėmis ant vandens…Sukluso, nutilo, net supyko: kaip tai – šakėmis ant vandens?Tarsi nieko ir neturi išeiti, tik pasikalbėjimas, – sakau.Po trečio susirinkimo buvo nutarta: dirbam, bandom. Sigitas tada lengviau atsiduso, nes būtent jis jau nuo pirmo pokalbio labai norėjo knygos.Laikas prabėgo labai greitai. Yra knyga, kuri man atrodo didžiausias stebuklas dar ir dėl to, kad išleista be valdiškų pinigų: be projektų, be konkursų, be paraiškų, be pažadėjimų ir ilgų laukimų.Todėl ir sakau: stebuklas. Ir P. S.Galvojau iš straipsniui atsiųstų tekstų (atsakymų į mano klausimus) išmesti savo pavardės paminėjimus ir padėkavojimus. Arba autorystę paslėpti po slapyvardžiu. Redaktorė atkalbėjo. Perfrazavo vieną klasiką: perdėtas kuklumas – įtartina poza, ir paklausė, negi jaučiuosi neverta paprasto žmogiško „ačiū“. Palikau. Ir aš dėkoju visiems – ne tik už jų ačiū. Už tai, kad Ketūnų kaimui pastatėte ne materialų paminklą, o tokį, kurį kiekvienas galės turėti savo knygų lentynoje. Juk knyga – ne visai materialus daiktas. Šis tas daugiau.Nuotr. Jono Strazdausko ir iš asmeninių archyvų Genoveita GRICIENĖ

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama