Antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas Valkininkų krašte 1944-1949 metais

Įvadas. Pokario pasipriešinimo istorijos regioniniai tyrimai gali būti visoje Lietuvoje vykusių politinių, visuomeninių ir ūkinių procesų mikromodeliai, todėl jie reikalingi ir svarbūs. Antra vertus, jie taip pat gali išryškinti tik konkrečiam kraštui būdingus ir unikalius bruožus, sąlygotus praeities tradicijų, geografijos ypatumų ar kitų aplinkybių. Tad ir Valkininkų kraštas turi savų bruožų. Ilgą laiką lietuviai čia gyveno veikiami iš pietų bei rytų apjuosiančio lenkų etnoso bei turėjo senas ginkluoto ir nesmurtinio kultūrinio pasipriešinimo svetimųjų priespaudai tradicijas. 1919 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, Valkininkų ir gretimose apylinkėse susikūrė bei aktyviai veikė lietuvių partizanai. „Perlojos respublikos“ gynėjai išgarsėjo ypač stipriu patriotizmu bei charakteriu. Lenkija Vilniaus krašte vykdė diskriminacinę etninę politiką lietuvių ir kitų tautų atžvilgiu, todėl išlaikyti tautinę, pilietinę savimonę sąlygos buvo gana sunkios. Bet tai kartu formavo ir tam tikrą dvasinį „kietumą“ – rezistencinį nusiteikimą. Nacių okupacijos metu Valkininkų valsčiaus gatviniai-rėžiniai ar mišraus tipo kaimai pasirodė kaip sovietinių partizanų įtakai atsparios, kolektyvizmo principo vienijamos bendruomenės. Galime prisiminti Daržininkų, Dargužių, Krūminių ir kitų kaimų savisaugą (sargybas) nuo raudonųjų diversantų (partizanų). Tikėtina, jog skirtingai nuo daugelyje Lietuvos regionų susiklosčiusios vienkiemių sistemos, pietryčių Lietuvos kompaktiniai gatviniai kaimai sudarė sąlygas gilesnei kaimo bendruomenės integracijai ir vieningumui. Specifinė Valkininkų krašto ypatybė buvo ir didelis jo miškingumas, sudaręs palankias sąlygas pogrindinei kovai. Šio straipsnio tyrimo objektas – Valkininkų krašto antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas, jo raida ir ypatybės 1944-1949 m. Dirbant buvo keliami šie uždaviniai: 1. Nušviesti pasipriešinimo sovietiniam režimui eigą, raišką. 2. Aptarti pogrindžio organizacines struktūras ir vadovybę. 3. Išryškinti Valkininkų krašto pasipriešinimo specifiką. Autorius nepretenduoja pateikti išsamų, visiškai tikslų pasipriešinimo kovos ar sovietinių represijų vaizdą. Šis darbas – tai tik pirmas žingsnis, stengiantis atskleisti dramatiškąjį pokario laikotarpį Valkininkų apylinkėse. Valkininkų krašto antisovietinio pasipriešinimo istorija nėra specialiai tyrinėta. Apie šiame regione 1944-1946 m. veikusius partizanų dalinius knygoje „Lietuvos karas“1 rašė Kęstutis Kasparas. Nemažai informacijos apie legendinį laisvės kovotojų vadą Antaną Radžių-Šturmą pasakojama straipsnių ir dokumentų rinkinyje „Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940-1998)“2. Rengiant straipsnį, daugiausia informacijos suteikė dokumentinė medžiaga bei pasipriešinimo dalyvių ir liudytojų atsiminimai, saugomi Lietuvos ypatingajame archyve (fondas K-1, apyrašai 3, 15 – MGB Trakų apskrities skyriaus bylos, ap. 58 – baudžiamosios bylos). Pirmiausia pažymėtini pasipriešinimo dalyvio Vinco Benkaus atsiminimai „Valkininkų krašto ir Valkininkų parapijos partizanai“3 ir partizanų žvalgo Broniaus Radžiaus apžvalga „Kovos Valkininkų miškuose“4. Juose labai daug svarbios, niuansuotos informacijos, kurios negalima rasti saugumo dokumentuose. Apie Geležinio Vilko rinktinę bei Onuškio-Valkininkų-Eišiškių batalioną bei jo vadovybę daug sužinome iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų knygos „Daugel krito sūnų...“5 bei dokumentų rinkinio „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“6. Vertingos medžiagos pateikė istorikas Romualdas Arlauskas, pasipriešinimo liudytojas Stanislovas Saulėnas iš Čižiūnų kaimo, partizano A. Radžiaus-Šturmo brolis Stasys Radžius bei buvę partizanai Aloyzas Černiauskas-Skautas iš Krūminių kaimo ir Juozas Tolvaiša. Praėjus daugeliui metų, liudytojų atsiminimai nėra visai patikimi. Saugumiečių dokumentuose taip pat randame nemažai klaidingų žinių – kai kurių pasipriešinimo dalyvių vardai, pavardės, vietovardžiai, gimimo metai ar užfiksuoti įvykiai iškraipyti, vyrauja painiava nusakant organizacines struktūras, todėl iš anksto atsiprašome už kai kuriuos netikslumus, kurie galėjo patekti ir į šį straipsnį. Ypač nelengva rekonstruoti 1944-1945 m. pirmosios pusės įvykius, kadangi saugumas turėjo labai apytikrius duomenis, o partizanų dokumentų beveik neišliko. Taip pat trūksta trėmimus atspindinčių šaltinių (yra apibendrinantys skaičiai apie kitus Trakų apskrities valsčius), todėl ši tema liko nenagrinėta. Tiriant pasirinktą objektą, dažniausiai naudoti indukcinis ir analitinis-naratyvinis tyrimo metodai. Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad negalime žvelgti į Valkininkų krašto pasipriešinimą atsietai nuo jo kaimyninių sričių bei nuo visoje Lietuvoje vykusių procesų. Pasipriešinimo priežastys, istoriniai procesai čia buvo tokie pat kaip ir visoje Lietuvoje. Partizanų būriai judėdavo iš valsčiaus į valsčių, iš vienos apskrities į kitą. Pavyzdžiui, nuolatinis judėjimas vyko tarp Varėnos apskrities Varėnos, Perlojos, Rudnios valsčių, Alytaus apskrities Daugų valsčiaus ir Trakų apskrities Eišiškių, Onuškio, Kalesninkų bei Valkininkų valsčių. Kartais Valkininkų krašte veikdavo aplinkinių valsčių pogrindžio būriai, o valkininkiečiai žygiuodavo į įvairaus pobūdžio operacijas Alytaus bei Varėnos apskrityse ar Onuškio valsčiuje. Teritorinė-administracinė Valkininkų ir gretimų valsčių priklausomybė pokario metais keitėsi. Iki 1946 m. birželio mėn., kai buvo įsteigta Varėnos apskritis, Varėnos valsčius, taip pat Druskininkų, Marcinkonių, Merkinės, Rudnios valsčiai priklausė Alytaus apskričiai. 1950 m. birželio mėn. apskritys buvo panaikintos, sudaryti rajonai ir Valkininkų valsčius priskirtas Eišiškių rajonui. Straipsnio chronologines ribas (1944-1949 m.) lėmė keletas kriterijų. 1944-ieji metai pasirinkti dėl labai aiškaus motyvo – 1944 m. vasarą prasidėjo antroji sovietų okupacija, kūrėsi pirmieji laisvės kovotojų daliniai, prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas. Nors vietiniai partizanų daliniai iš esmės buvo sunaikinti 1946 m. pabaigoje, tačiau atskiros kovotojų grupelės iš kaimyninių valsčių Valkininkų apylinkėse veikė maždaug iki 1950 m., o pavieniai kovotojai išsislapstė net iki 1953 m.

Autorius: Mindaugas Pocius, Lietuvos istorijos institutas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama