Nedzingė dokumentuose, legendose ir kasdieniame gyvenime

1946 m. Nedzingės mokykla buvo pervadinta priaugančia vidurine mokykla. Šaulių namai tapo Nedzingės kaimo kultūros namais, biblioteka. Pradėjo dirbti paskirti etatiniai darbuotojai. Šaulių namuose buvo atidarytas ir medicinos punktas, vėliau, nacionalizavus kleboniją, -veterinarijos punktas. Veikė paštas, pieninė, parduotuvė. Atėjo Nedzingėje didelių pokyčių metas- kolchozų kūrimas. Iš trečio karto išsirinkus savą nedzingiškį Bolių Valansevičių pirmininku ir kolūkio vardą ”Žalgiris,“ pradėjo kaimas naują gyvenimą. Pirmininkas pirmininkavo nebeilgai. Nedzingės dvaras tapo kolūkio centru. Ponų apartamentuose gyveno kolūkių pirmininkų šeimos, kituose kambariuose - fermų vadovai, brigadininkai. Didžiausias kambarys tapo kolūkio kontora. Dvaro puikusis sodas su gėlynais tapo daržu. Kolūkis augino agurkus, burokėlius, runkelius. O kad neišvogtų daržovių, paskirtas naktinis sargas saugojo daržą. Priaugančiai vidurinei mokyklai trūko patalpų, todėl keturi namai buvo atvežti iš į Sibirą išvežtų žmonių sodybų ir bet kaip pastatyti. Trūkstant patalpų, mokyklos direktorius Jonas Šimukonis pradėjo rūpintis naujos mokyklos statyba. 1966m. Nedzingėje jau švenčiama naujos vidurinės mokyklos atidarymo šventė. Tuo metu mokykloje mokėsi daugiau kaip 350 mokinių. Kritiškai sumažėjus mokinių skaičiui, 2016 m. mokykla baigė savo veiklą. Nedzingė labiausiai pasikeitė nuo melioracijos vajaus. Kaimai, priklausę „ Žalgirio“ kolūkiui, turėjo keltis į centrus. Vieni žmonės pasirinko miestus, o kiti kėlėsi į Nedzingę. Vien buvusiam dvaro sode po liepų alėjomis atsirado dešimt sodybų, dvare apsigyveno keturios šeimos, sodo šiauriniame pakraštyje - dar septynios sodybos. Pakelėse į Burokaraistį, Merkinę ir Meškučius taip pat atsirado ne viena sodyba. Jei 1866 m. Nedzingėje gyveno72 gyventojai (50 katalikų, 20 žydų ir 2 stačiatikiai), tai po melioracijos, 1976m., Nedzingės kaime jau gyveno 331gyventojas, pagal religiją visi katalikai. Nedzingės kaimo žmonėms nemažos įtakos turėjo bažnyčioje dirbę kunigai. Bažnyčios fundatoriai testamentu buvo įpareigoję dvaro savininkus kasmet kunigams mokėti po 100 rublių, pamaldos privalėjo vykti lenkų kalba. Taip buvo iki 1909.m., kai buvo paskirtas Nedzingės klebonu Kazimieras Steberiokas. Visų pirma jis išreikalavo iš tuometinės valdžios, kad mokykloje tikyba būtų dėstoma lietuvių kalba, o vėliau - ir Lietuvos geografija. Pabandė sakyti lietuviškai pamokslus. Bet sukilo ne tik ponai Žilinskai, bet ir gyventojai, šioje parapijoje save laikę lenkais. Net vyko teismai. Po gyventojų apklausos paaiškėjus, kad parapijoje yra 2500 lietuvių ir tik 500 lenkų, teismas įpareigojo, kad sekmadienių trys pamokslai turi būti lietuvių kalba, o ketvirtas – lenkų. Po šio įvykio kunigui Steberiokui nutraukė testamentu įtvirtintą įpareigojimą mokėti 100 rub. Kunigas Steberiokas didelį darbą nuveikė, įtvirtinant Lietuvos valstybę, skatindamas savo parapijos jaunuolius tapti savanoriais. 1935 m. kunigas Andrius Juknevičius, pastebėjęs patarnaujančio Mišioms paauglio Boleslovo Juškevičiaus išskirtinius gabumus, pasistengė pasirūpinti tolimesniais jo mokslais. Šv. Onos atlaiduose viešėjusio profesoriaus Prano Dovydaičio dėka Boleslovas tęsė mokslus Kaune . 1939 m. atkėlus į Nedzingę jauną kunigėlį Zigmą Neciunską, užsimezgė gražus bendravimas su jaunimu. Buvo organizuojamos ekskursijos į Kauną, Vilnių, ruošiami vaikų ir jaunimo vakarėliai, koncertai. O šio kunigo veiklą pokaryje žino visa Lietuva. Žmogus ne tik darbu, duona ir malda gyvas. Reikia poilsio,švenčių, dainų, pramogų ir žaidimų. Nedzingiškiai, kaip ir visi Lietuvos žmonės, šventė didžiąsias šventes, atlaidus. Man šio kaimo gyventojas Julius Jaruševičius(Julka) yra pasakojęs, kaip jie dar nuo senovės dziedų ir tėvų papročiu šventė Velykas: „Jau antrų dzienų Velykų po Mišių ir abiedos visi mūs kaimelio vyrai rinkdavomės prie bažnyčios aikštėn, be moterų. Ca rinkom sciprausį velykinį kiaušinį. O šitom varžybom ruošėmės iš anksto - jau prieš dzvi nedėlias tikrinam kiaušinius, katris atrodzis pats sciprausas. Būdavo ir apgavikų, katriej kiaušinin vaško prislaidį. Jie būdavo išvejami ir nelaidzami dalyvauc šitose varžybose ir kitais metais. Nu, jau po karo, kap rusai sugrįžo, jau nebuvo tų suvejimų“. Nedzingės kaimui pasisekė su mokytojais. Daugumas iš jų turėjo ne tik organizacinių gabumų ,bet ir meninių. Jų dėka buvo ruošiami vieši vakarėliai, veikė stiprus dramos mėgėjų rateli , chorai, šokių būrelis, kapelos, etnografijos ansambliai, o nedzingiškis Adomas Skerniškis scenoje užtraukdavo net ir operų arijas. Nedzingės kaimo žiūrovai - išskirtiniai, taip sakydavo profesionalūs menininkai, koncertavę Šaulių namų scenoje. Iš tikrųjų jie visa savo esybe pasinerdavo į atliekamus kūrinius, negailėdavo ir aplodismentų. Bet grįžkime į pradžią.Tas pirmas genties vado poetiškas šauksmas „ned“ ir jo žmonių džiaugsmingas “ing” liko čia amžiams. Nedzingės kraštas garsus meno žmonėmis, kurie čia gimę arba jų tėvai bei seneliai čia gyvenę. Tai garsus rašytojas klasikas Vincas Mickevičius –Krėvė, kurio seneliai ir tėvas yra iš Nedzingės. Vienas iš avangardinės poezijos pradininkų, poetas Antanas Kalanavičius yra gimęs ir užaugęs netoli pirmosios šio krašto gyvenvietės. Nusipelnę aktoriai Balys Juškevičius ir Vitalija Mockevičiūtė, dailininko ir skulptoriaus Vytauto Baublio mama bei skulptoriaus Algirdo Juškevičiaus tėvas, taip pat kompozitoriaus Gedimino Rimkevičiaus motina yra šio krašto žmonės. Čia gimė ir vaikystę praleido žurnalistas, rašytojas Albinas Jaruševičius. Nedzingė turi Lietuvos ir Pabaltijo kraštų čempionę, sporto meistrę Audronę Mockevičiūtę. J. Tamašauskienė apdovanota ordino medaliu ,,Už nuopelnus Lietuvai“, kurį įteikė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Darius Mockevičius su kapela“Ratilai“ populiarūs ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Nedzingiškio Beiruto Vaitulionio sodybą puošia jo išdrožti stogastulpiai, o prie Nedzingės daugiafunkcio ( buvusios mokyklos) jo išdrožta medinė skulptūra „Linksmasis muzikantas“ kviečia ne tik pasiklausyti kaimo kapelos linksmų polkų ir svajingų valsų, bet ir pasigrožėti dailininko V.Baublio darbais, aplankyti poeto A. Kalanavičiaus buities muziejų, kurį įkūrė lietuvių kalbos mokytoja Irena Ma-ciulevičienė. Kunigo Z. Neciunsko atminimui Nedzingės bažnyčios frontone įrengtas puikus memoralinis paminklas (architektas Algis Jasinskas), o bažnyčioje, šalia Šventųjų ir Jėzaus kančių kelio, - atminimo lenta, skirta Adolfo Ramanausko ir Birutės Vandos santuokos įamžinimui (autorius Gintautas Jonkus). Bažnyčios šventoriuje palaidotas ilgametis Nedzingės klebonas, tremtinys Kazimieras Trimonis. Bažnyčios mūrinėje tvoroje galima pamatyti išskirtinį akmenį su žalčio atvaizdu . Seni žmonės pasakojo, kad jis buvo rastas prie Nedzingės ežero. Galima pafantazuoti: tai nuo pačios pirmosios Nedingės gyvenvietės, kai žmonės garbino žalčius ir juos laikė šventais. Nedzingėje daug kūrybingų žmonių. Oskaras Golambiauskas pilnas naujų idėjų, savo namuose įrengęs muziejų, su bendraminčiais priešais buvusį dvarą masyviu rieduliu ir kalaviju pažymėjęs Nedzingės jubiliejų, taip pat - A. Kalanavičiaus skverelyje paminklo „Plunksna“ bendraautorius, keleto kryžių ir kitų Nedzingei skirtų ženklų sumanytojas. Vidmantas Svirskas - fotografas, dainų kūrėjas ir atlikėjas. Petras Maciulevičius - ne tik puikus armonikininkas, muzikantų muzikantas, bet ir senų instrumentų taisymo meistras. Nedzingės kaimo seniūnaitis Albertas Jakubavičius, bendruomenės pirmininkė Eglė Cickevičienė, jos pavaduotoja Ramunė Poznėkienė ir kiti kaimo entuziastai yra dėmesingi kaimo žmonėms, rūpinasi, kad Nedzingės kaimo istorija, kūrybinis palikimas išliktų kitoms kartoms. Prie paminklo, skirto Lietuvos laisvės gynėjams, ir prie poeto A. Kalanavičiaus paminklo “Plunksna“ niekada nevysta gėlės. Šiais metais, rugpjūčio 2 dieną, Nedzingė švęs 450 metų jos vardo paminėjimo jubiliejų.

Autorius: Vanda Mockevičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama