Vėžaičių dvarvietės rožyne – Volmerio vakarienės bendrystė

Vėžaičių kultūros centras ketvirtąjį kartą kvapniame dvarvietės rožyne sukvietęs į Volmerio vakarienę šventės svečiams pasiūlė skanauti ne tik gurmaniškus patiekalus, bet ir toliau tęsė tradiciją supažindinti su dvarų reikšmingumu valstybės gyvenime. Lietuvoje dvarai buvo ne tik žemės ūkio vystymo dariniai, bet ir kultūros, meno, mecenatystės, dvasinio gyvenimo centrai.
Mecenatystės skatinimas – prioritetas
Iki 1940 m. Lietuvoje buvo apie 4 tūkst. dvarų. 1990 m. pabaigoje iš 1985 m. suregistruotų 3 342 dvarų sodybų tūkstantis jau buvo sunykusios, tarp jų ir Volmerių dvaras Vėžaičiuose. Pastaruoju metu rekonstruotos dvaro arklidės, kuriose ir įsikūręs Vėžaičių kultūros centras, gražinamas dvaro parkas, dedamos Klaipėdos rajono savivaldybės pastangos atkurti kitus buvusius dvaro statinius ir kompleksą pritaikyti pažintinio, ekologinio, kultūrinio turizmo reikmėms.
Vėžaičių KC kaimynai VšĮ „Senjorų dvaras“ demonstruoja prasmingos bendradarbystės pavyzdį: susitinkama renginiuose, kartu tvarkoma aplinka: nuostabus rožynas, dabar jau išsiskleidęs įstabiu grožiu, pasodintas talkoje. Volmerio vakarienės metu šį bendrystės faktą prisiminė ir Vėžaičių parapijos klebonas Viktoras Daujotis.

Grafas Edvardas Feliksas Volmeris (1808–1883). Nuotrauka iš Žemaičių muziejaus „Alka“.

Klaipėdos rajono savivaldybės meras Bronius Markauskas, ketvirtą kartą dalyvaudamas Volmerio vakarienėje, sveikindamas įtvirtinamą tradiciją akcentavo kultūros autoritetų, inteligencijos svarbą visuomenėje. „Ypatingai turime padėkoti ir Vėžaičių kultūros centrui, puoselėjančiam dvarų kultūrą, ir nuostabios vietos, kurioje vyksta šis iškilus vakaras, savininkui Antoniui Kontautui. Tikrai nesugalvotum tokių dekoracijų, o čia viskas natūralu – kvepiantis, išpuoselėtas dvarvietės rožynas“, – džiaugėsi rajono vadovas, akcentuodamas mecenatystės skatinimo svarbą. „Nuostabu pasijusti tokioje nuostabioje auroje. Nemažai rajone vyksta populiariosios muzikos renginių, šįvakar klausysimės kitokios muzikos, regėsime istorinius šokius – tai tikrai atgaiva mūsų dvasiai“, – linkėdama pajausti gražią bendrystę vakarienėje mintimis dalijosi vicemerė Ligita Liutikienė.
Kovinga ir kilni bajorystė
Gargždų krašto muziejaus istorikas Marius Mockus vakarienės svečius supažindino su grafų Volmerių, kurie Vėžaičių dvarą valdė 300 metų, giminės šakomis. Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas Egidijus Miltakis priminė Volmerių sąsajas su kitais įžymiais didikais, jų sėkmingą kovą su Oginskiais dėl Vėžaičių valdų. Volmeriai buvę stiprūs teisininkai, labai tvirto charakterio žmonės, net nuožmiai kovojantys už savo teises, jie buvę bajoriškai išdidūs ir nesilankstantys net prieš valdovus. Dar 1817 m. lapkričio 2 d. anuometinių Vėžaičių dvarininkų Volmerių giminė Gardino bajorų deputatų suvažiavime oficialiai pripažinta bajorų luomo nariais.
Vakarienės dalyviams buvo priminta, kad Vėžaičių dvaras Volmeriams priklausė nuo 1774 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732–1798 m.) už nuopelnus tarnyboje skyrė Vėžaičių žemes Gardino pavieto maršalkai (nuo 1784 m.), LDK tribunolo raštininkui Kazimierui de Polenta Volmeriui. Jis savo lėšomis 1784 m. pastatė vieną iš seniausių Telšių vyskupijoje Vėžaičių medinę Šv. Kazimiero bažnyčią. Vėžaičiuose dvarą valdė 4 Volmerių kartos: po Kazimiero dvarą paveldėjo jo sūnus Leonardas Volmeris (~1770–1847 m.), apie 1847 m. valdą perėmė Leonardo sūnus Edvardas Volmeris (1808–1883 m.). Paskutinis iki 1934 m. valdė pastarojo sūnus Vaclovas Volmeris (1861–1935 m). Po 2018 m. žemės reformos pasikeitus ekonominėms sąlygoms ir politinei situacijai V. Volmeris, laikydamasis ne naujoviškos vadybos, o bajoriškų tradicijų, jau nebesugebėjo moderniai ūkininkauti. Apie 1936 m. dvarą iš varžytinių nusipirko Kostas Jašinskas.
Dvasinis penas su gurmaniškais skoniais
XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais daugelis Lietuvos dvarų buvo tapę to krašto kultūros ir švietimo puoselėjimo centrai. Rūmuose buvo kaupiamos meno ir istorijos vertybės. Dvarai garsėjo ir savo bibliotekomis, ir parkais. Dvaro kultūros terpėje išaugo ištisos kartos bajorų, iš kurių ne vienas rašėsi „natio polonus gens lituanus“, sugebėjo išsaugoti gležną lietuvybės daigą, o Volmerių dvare paskutinysis jo valdytojas grafas Vaclovas Volmeris net žemaitiškai mokėjo kalbėti. Beje, ir Vėžaičių dvaro, ir kitų Žemaitijos dvarų kilni istorija atskleista modernizuotame „Alkos“ muziejuje Telšiuose. Verta apsilankyti.
Vėžaičių kultūros centro organizuotoje ketvirtojoje Volmerio vakarienėje puikiai derėjo ir dvasinis penas, kurį teikė šokių studijos „Karuselė“ istorinių šokių šokėjos (vadovė Ingrida Sutkienė), ir gurmaniški patiekalai, kuriuos pagamino „Brožių virtuvės“ šefas Marius. Svečiai skanavo Venecijos kilmės (Volmerių giminės šakos irgi driekiasi iki Italijos) jautienos karpačą, o desertui gardžiavosi lengvos tekstūros „Pavlovos“ pyragaičiu.
Renginio vedėja, puikiai įkūnijusi grafienės Volmerienės įvaizdį, Vėžaičių kultūros centro direktorė Diana Ciparienė dainuojant duetui „Baltos varnos“ vakaro svečius pakvietė surašyti pasiūlymus, idėjas ateinančių metų, jau jubiliejinei, penktajai Volmerio vakarienei.
Vilija BUTKUVIENĖ
Edvardo GELŽINIO nuotr.