Penkių kartų giminės moterys susitiko Agluonėnuose

Praėjusią vasarą vos spėjus atšvęsti auksinį santuokos jubiliejų agluonėniškei tautodailininkei Rimantei Šalčiuvienei teko amžinai atsisveikinti su savo žmogumi. Jis užgeso netikėtai, besiruošdamas į Dreverną plaukioti laivu. Skaudi netektis priminė, kad gyventi reikia šiandien, nes rytojus gali nebeišaušti. Ji skuba džiaugtis nepaprastu įvykiu giminės istorijoje: susitiko 5 moterų kartos.
Audėja kratosi liūdesio
„Viską Viktoras (vyras) suspėjo: atšokti auksines vestuves, atšvęsti savo 75-ąjį gimtadienį, paminėti mūsų vyriausiosios dukros Erikos 50-ąją sukaktį ir sulaukti proanūkėlės Melindos Liepos“, – atskleidė audimo meistrė Rimantė. Šalčiai užaugino dvi dukras ir sūnų, sulaukė 5 anūkų, iš kurių trys gyvena užsienyje, taip pat ir mažoji proanūkė.
Šviesaus atminimo vyras taip pat buvo įvaldęs senąjį audimo amatą, buvo tautodailininkas. Našlė liko be draugo, pagalbininko, patarėjo, be asmeninio vairuotojo. „50 metų dirbome, tvarkėmės kartu, o dabar visa ūkio našta – ant mano pečių“, – atsiduso Rimantė.
Reikėjo susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir gyventi. R. Šalčiuvienė nusprendė pirmiausia įgyti vairavimo teisę, nors sėdėdama šalia vairuotojo niekada tuo nesidomėjo. „Nežinau, ką pagalvojo „Vairikos“ instruktorius Vytautas Toleikis, pamatęs mane, senjorę, – tikriausiai buvau vyriausia iš visų jo mokinių, – šyptelėjo Rimantė. – Čia sutikau šešiasdešimtmetę, atėjusią mokytis vairuoti, nes irgi palaidojo vyrą.“ Agluonėniškė labai dėkinga savo instruktoriui – įgijo vairuotojo pažymėjimą ir jau savarankiškai nuriedėjo daugiau nei tūkstantį kilometrų. „Ryžausi mokytis vairuoti, kad atsikratyčiau liūdnų minčių. Dar noriu patobulinti anglų kalbą, nes jos reikia prekiaujant Klaipėdoje ir bendraujant su užsieniečiais, čia atvykusiais kruiziniais laivais.
Septyniasdešimtmetė R. Šalčiuvienė neatsisakė audimo – audžia servetėles, staltiesėles, iš savo išausto audeklo siuva moteriškus aksesuarus – rankines, kuprines. „Audimas – tai nusiraminimas, atitrūkimas nuo slogių minčių, nes turi galvoti apie ornamentus, o ne apie vienatvę“, – prisipažino Rimantė. Be to, ji dirba Agluonėnų vaikų darželyje etnokultūros mokytoja – moko įvairių rankdarbių. Tautodailininkė įsijungė į kaimo bendruomenę ir linkėjo kitoms moterims, netekusioms savo gyvenimo žmogaus, nepasiduoti liūdesiui – gyventi, veikti, džiaugtis kiekviena diena.
Vargą užgožė jaunystės džiaugsmas
R. Šalčiuvienę guodžia ir tai, kad netoliese įsikūrę vaikai. Kartu su ja gyvena puiki pašnekovė, 98-uosius skaičiuojanti mama Bronislava Čeblauskienė. Iš gimtojo Radviliškio krašto ją parsivežė į Agluonėnus prieš 5 metus, nes našlei vienai gyventi darėsi per sunku. Gyvybinga, sklidina optimizmo Bronytė, kaip ją vadina ne tik artimieji, labai džiaugiasi savo vienturte dukra Rimante, jos rūpesčiu, globa. „Rimutė niekada man širdies neužgauna“, – šypsojosi ilgaamžė, anūkų vadinama baltąja močiute. Bet prasitarė, kad liūdnoka čia – jaučiasi išplėšta iš gimtojo krašto, čia nėra pažįstamų žmonių, su kuriais pasišnekėtų. Juk ten, Radviliškio krašte, – jos pradžių pradžia, visas gyvenimas nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio prabėgo. Ten liko giminaičiai, kaimynai, pažįstami. Bronytė puikiai su visais sutarė: kaimynėliui pritrūkus pinigų, padėdavo, neįgaliam kaimynui devyniasdešimtmetė virdavo cepelinus. Ją ir dabar pradžiugina šių skambučiai, o giminaičiai – aplankymu. Agluonėnuose bendrystė nesimezga – nėra bendraamžių, o jaunesni visada skuba. Atrodo, Bronytė vyriausia šioje seniūnijoje.
B. Čeblauskienė, kuriai vos poros metų trūksta iki šimtmečio, pavydėtinai tvirta. Pagalbininko reikia, bet ir pati pajėgi sau valgį išsivirti, susitvarkyti namuose. Eidama pasivaikščioti labai saugosi, kad nepargriūtų ir lemtingos bėdos neprisišauktų.
Bronytė atsidūsta: visko pasitaikė gyvenime. Vaikystėje susirgusi meningitu vos gyva išliko. Tai buvo 1934 m. „Ta pačia liga susirgo ir klasės draugė. Ligoninės nebuvo – gulėjau pas tetą lovoje Radviliškyje. Man dėjo prie kaktos molį ir raugintus kopūstus su rūgusiu pienu – pasveikau, o draugei – ledus, ir ši numirė“, – keisto gydymo iki šiol nepamiršo senolė.
Tai buvo stebuklas ir pirmasis išbandymas ilgaamžės gyvenime. „Nelengva buvo jaunystė – keturias klases baigiau, dirbau kolūkyje lauko darbus, – dalijosi prisiminimais B. Čeblauskienė. – Sunku buvo gyventi, bet smagu: eidavome į šokius, dainuodavome. Man sakė, kad Dievui turiu dėkoti už gražų balsą. Per gegužines pamaldas kaime susirinkdavome ir giedodavome.“ Ir ne tik – keturiese susibūrę eidavo giesmėmis amžinybėn palydėti mirusius kaimynus, pažįstamus. Be atlygio. Vėliau Bronytė dainavo įmonės, kurioje dirbo, chore. Viskas praeityje. „Kaip toje dainoje, kurią dainavome: rodos ir vargo nebuvo“, – šyptelėjo ilgaamžė. Ji džiaugėsi, kad vaikai pasiekė, ko norėjo, gražų gyvenimą kuria anūkai ir proanūkiai.
Ilgaamžei pasaulis spalvų neprarado
B. Čeblauskienė su vyru užaugino dukrą ir sūnų, bet pastarasis jau ilsisi amžinybėje. Prie kapo duobės ji apraudojo du savo vyrus. „Pirmasis anksti pasiligojo, apie 20 metų suparalyžiuotas lovoje gulėjo. Vargau – vienai šeima rūpintis teko. Vyras mirė, kai Rimantei buvo aštuoniolika“, – atskleidė senolė. Antrą kartą našle tapo prieš 10 metų.
Bronytė labai džiaugiasi duk­ra Rimante: abi žiūri televizijos laidas, pasišnekučiuoja, ryte pusryčiauja, geria kavą. Kai ši pradėjo vairuoti automobilį, šalia sėdasi ir baltoji močiutė – ji nelinkusi sėdėti namuose. „Noriu važiuoti, pasidairyti kaip varna, – šypsojosi Bronytė. – Žiūriu į geltonus rapsų laukus – geltonuoja akyse. Kaip gražu! Man patinka gamta.“ Artimieji senolę nuvežė į Klaipėdos jūrų muziejų, Kretingos žiemos sodą. Kaip smagu jai buvo žiūrėti Svencelėje į ekstremalaus sporto mėgėjus.
„Man dar labai įdomu Ventės Rage žvalgytis į žiemoti išskrendančius paukščius“, – patikino Bronytė.
Ji mėgsta ir knygas skaityti – Rimantė parneša iš bibliotekos romanų. „Mamai patinka kryžiažodžiai – sėdi ir sprendžia“, – sakė Rimantė. „O ką man daryti?“ – valiūkiškai atitarė senolė.
Ji sveikata nesiskundžia – tik kelias tabletėles per dieną išgeria, o artėjant prie šimtmečio – tai vieni juokai. „Sakau, kad gyvensiu, kol pasensiu“, – tebesišypso Bronytė, visų mylima ir globojama. Anūkai klausia, kada gi ji pasens…
Patirties – iš močiutės ir propromočiutės
R. Šalčiuvienės namuose praėjusių metų pabaigoje tradiciškai susirinko vaikai, anūkai su šeimomis. „Susitikome penkios kartos – vyriausia 97-erių metų mano mama, o mažėlė – anūkės Editos dukrelė Melinda Liepa, skaičiuojanti pirmuosius gyvenimo mėnesius. Tai nepaprastas mūsų šeimos istorijos įvykis – retas gali tuo didžiuotis“, – kalbėjo R. Šalčiuvienė.
„Stebuklas: sulaukusi penkiasdešimtmečio, tapusi močiute, aš tebeturiu močiutę, – „Bangai“ sakė priekuliškė Erika Juknevičienė. – Mano stiprus ryšys su baltąja močiute Bronyte: išklausiau jos gyvenimo istorijas, pasakojimus apie proprosenelius. Džiaugiuosi sužinojusi apie savo giminės šaknis, kurios siekia 19 amžių, džiaugiuosi, kad turime iš ko semtis patirties.“
E. Juknevičienės dukra Edita, Diuseldorfe, Vokietijoje, baigusi studijas ir ten su vyru įsikūrusi, praėjusią vasarą susilaukusi duk­relės Melindos Liepos, jauniausios giminės atstovės, inicijavo fotosesiją, kad įamžintų penkias kartas – auksinį laiką.
„Mano močiutė ir promočiutė – energingos, guvios, žengiančios pirmyn. Jos man – gyvas pavyzdys, didžiuojuosi jomis, – „Bangai“ kalbėjo Edita Kasmauskas, R. Šalčiuvienės anūkė. – Penkios kartos močiutės giminės moterų linijoje – nuostabus faktas. Abi su Melinda Liepa linkime joms puikios sveikatos, nuotaikos, kad nepritrūktų energijos.“
Edita dažnai sugrįžta į gimtąjį kraštą, pas mamą į Priekulę, aplanko artimuosius Agluonėnuose. Per Jonines vėl visi susiburia. „Uždegame Joninių laužą, ieškome paparčio žiedo“, – džiaugsmu dalijosi Melindos Liepos mama Edita. Liepos mėnesį mažoji švęs savo pirmąjį gimtadienį.

Virginija LAPIENĖ
Šeimos archyvo nuotr.

Autorius: Daiva Kazragienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama