Menininkas Ray Bartkus: „Marijampolė jau tapo antraisiais mano namais“

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

Neseniai Marijampolėje jau tryliktą kartą vyko meno ir architektūros simpoziumo „Malonny“ renginiai. Per savaitę miesto pastatų sienas papuošė trys nauji gatvės meno kūriniai, o bendras jų skaičius mieste jau siekia apie penkias dešimtis.

„Malonny“ organizatorius ir įkvėpėjas – jau daugiau kaip 30 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis menininkas 65-erių Rimvydas Bartkus, dabar labiau žinomas Ray (Rėjaus) vardu. 2023 metais už Marijampolės vardo garsinimą bei kultūros identiteto puoselėjimą Lietuvoje ir už jos ribų jis buvo apdovanotas Šv. Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinu. Šiemet viešėdamas Marijampolėje jis rado laiko „Suvalkiečio“ skaitytojams plačiau papasakoti apie save, savo kūrybinį kelią, „Malonny“ gimimą ir ateities planus.

Sovietmečio mokslai slėgė

Rėjus Bartkus – tikras vilnietis, jo tėvai taip pat gyveno Vilniuje. Menininko senelis buvo Lietuvos karininkas, dėstytojavo tuometėje Lietuvos karo akademijoje. Rėjaus tėvas, kilęs iš Razmų kaimo Žemaitijoje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui patarnavo kaimo klebonijoje, buvo klapčiukas, o klebono šeimininke toje klebonijoje dirbo senelio sesuo. Vėliau menininko tėvas įstojo į tuometę Leningrado inžinerijos mokyklą ir tapo geležinkelio pervažų įrenginių ir valdymo sistemų specialistu, tokių įrenginių kai kuriose pervažose yra išlikę iki šiol.

Vėliau tėvas pats išmoko prog­ramuoti ir tapo profesoriumi, Vilniaus universitete dėstė informacines technologijas. Rėjaus mama baigė Kauno lengvosios pramonės technikumą ir visą laiką dirbo su tekstile. Šeimoje dar augo brolis Gintautas, kuris yra teisininkas, buvęs ir Lietuvos teisingumo ministru.

„Aš buvau ramus vaikas, negaliu papasakoti kažkokių labai įdomių, intriguojančių istorijų iš vaikystės, kuri buvo gera. Mokytis 23-ojoje Vilniaus vidurinėje mokykloje, kuri yra priešais Seimo rūmus, man sekėsi, tarp berniukų buvau pats geriausias. Šiaip mokykla man buvo kančia, nes sovietmečio mokslai slėgė. Turėjau gana daug laisvės, ir kai dar vidurinėje mokykloje staiga su draugais sugalvodavome kažkur iškeliauti, tranzuoti į Krymą ar Samarkandą, tai tėvai išleisdavo, nedraudė, pasitikėjo.

Mokykloje piešimas man nebuvo labai įdomus, bet suolo draugas Augustinas Gricius, vėliau tapęs režisieriumi, „Dviračio šou“ ir kitų tekstų kūrėju, gal septintoje klasėje pasiūlė nueiti mokytis po pamokų į keturmetę dailės mokyklą. Mus ten priėmė, Augustinui po kurio laiko nusibodo, o aš užsikabinau, man patiko, ir tai lėmė mano ateitį. Labiausiai domino grafika, man visada patiko dviejų spalvų – juodos ir baltos – priešprieša. Tada pagalvojau, kad baigęs vidurinę stosiu studijuoti būtent grafikos, taip ir padariau“, – prisiminė menininkas.

Dirbo piešimo mokytoju Rūdninkuose

Rimvydas įstojo mokytis į tuometį Vilniaus dailės institutą, grafikos specialybę. Iš penkerių studijų metų išliko geriausi prisiminimai, buvo susirinkęs labai įdomus šešių žmonių kursas, tarp jo kursiokų buvo ir jau šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė, Audrius Puipa, dėstė žinomi šalies menininkai – grafikai Rimtautas Gibavičius, Antanas Kmieliauskas, Algimantas Švėgžda ir kiti.

R. Bartkus pasakoja, kad nepaisant to laikmečio studijuodamas turėjo gana daug laisvės. Institute nebuvo karinės katedros, o tai reiškė, kad baigus mokslus grėsė tarnyba sovietų armijoje. Norėdami jos išvengti, absolventai rinkdavosi mokytojo darbą kaimo vietovėse, nes tokiu atveju į armiją nereikėjo eiti. „Taip aš atsidūriau netoli Vilniaus esančiuose Rūdninkuose, kur vietos aštuonmetėje mokykloje dirbau piešimo mokytoju. Man pasiūlė išpiešti tos mokyklos valgyklos sienas. Tai buvo pirmas toks darbas. Įdomu būtų kada nors vėl ten apsilankyti ir pažiūrėti, ar išliko tas mano darbas.

Atidirbau ten turbūt trejus metus ir tada įsidarbinau Vilniuje, Dailės institute. Ten buvo grafikos spaustuvė, joje padėdavome studentams atsispausdinti savo darbus. Tuo metu aš jau nemažai kūriau, piešdavau, kurdavau grafikos kūrinius, juos gana sėkmingai eksponuodavau įvairiose parodose. Atsimenu ir pačią pirmąją parodą ekologine tema tose erdvėse Vilniuje, kur dabar įsikūręs Šiuolaikinio meno centras Vokiečių gatvėje – ten eksponavo mano kūrinį. Tada man atrodė keista, kad jaunais menininkais buvo laikomi asmenys iki 33 metų, nes man buvo gal 24-eri, o 33-ejų kūrėjai jau neatrodė jauni. Vėliau teko dalyvauti ir visokiose tarptautinėse grafikos parodose ir užsienyje – Švedijoje, Japonijoje, kitose šalyse. Tuo metu, 1988-aisiais, kūrėsi Sąjūdis, ir netrukus aš išvažiavau iš Lietuvos“, – prisiminė pašnekovas.

Pradžia Amerikoje buvo sunki

Anot jo, sovietmečiu visąlaik buvo noras emigruoti: „Mūsų niekur neleido, mes nieko nematėme, nieko nežinojome, labai ir labai trūko laisvės, platesnio pasaulio pažinimo. Mano senelis karininkas baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vokietiją, o iš ten – į Kanadą. Pirmą kartą pabandžiau išvykti, neišleido, o dar po dvejų metų pavyko išvažiuoti į Ameriką ir į Kanadą, nes Amerikoje irgi buvo giminių, jų turėjo ir mano žmona Ina. Išsivežėme ir dar mažą sūnų Kristijoną. Mums didelis džiaugsmas, kad šiemet bus jo vestuvės, jis gyvena Berlyne ir būsimoji jo žmona yra vokietė. Mūsų vienintelis sūnus yra rašytojas, dabar rašo prozos knygą“, – džiaugėsi Rėjus.

Vyras prisimena, kad pati pradžia Amerikoje buvo sunki. Jis atvyko į šią šalį su savo darbų paroda, kai pakvietė pora universitetų. Vienas jų buvo Kentukio (Kentucky) valstijoje, kelis jo kūrinius ten nupirko. „Reikėjo imtis kažkokių darbų pragyvenimui. Pradžioje teko ir laikraščius išnešioti, ir sienas dažyti. Iš pradžių mus pas save priėmė toks draugas, kuris irgi buvo Vilniuje baigęs Dailės institutą ir jau anksčiau atvykęs į Ameriką. Tai nuomojomės tokį rūsį, ten gyvenome gal tris mėnesius, bet paskui atvyko to draugo žmona ir mums teko kitos vietos ieškoti.

Susiradome kitą rūsį, nes nuomotis būstą nebuvo lengva, kažkaip menininkais būstų savininkai nepasitikėjo. Apsigyvenome pas Rumunijos žydą, kuris buvo išgyvenęs Aušvico koncentracijos stovykloje, jis net mūsų dokumentų nežiūrėjo. Tą vietą rinkomės, nes mums reikėjo netoliese geros valstybinės mokyklos Kristijonui, o privačios mokyklos negalėjome sau leisti“, – prisiminė Rėjus.

Vyras piešė, žmona sukosi madų industrijoje

Menininko atmintyje gerai išliko ir pirmasis skambutis telefonu į garsųjį „The New York Times“ leidinį, jo redakciją. „Pasakiau, kad esu menininkas iš Lietuvos ir galėčiau kažką laikraščiui iliustruoti. Meno redaktorius pakvietė užeiti, atsinešti darbų, pas jį daugybė žmonių jau nuo 6 valandos ryto ateidavo siūlyti savo darbus. Aš atnešiau savo piešinius, jis pažadėjo paskambinti.

Labai tikėjausi, kad paskambins, ir mano viltys išsipildė. Nuo tada metro važiuodavau į redakciją, ten man duodavo tekstą, kurį reikėdavo iliustruoti. Tai būdavo naujų knygų apžvalgos, recenzijos. Grįždavau su tekstu namo, nupiešdavau, tada veždavau darbą atgal. Jie turėjo laikraščio sekmadieninį priedą „Book Review“ („Knygų apžvalga“), tai ir kurdavau tas iliustracijas. Žinoma, jei nupieši vieną, dvi iliustracijas per mėnesį, tai iš to neišgyvensi“, – sakė menininkas.

Netrukus darbą per pažįstamus susirado ir jo žmona Ina, kuri buvo baigusi istoriją tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete. „Ką su ta sovietine istorija buvo galima daryti Amerikoje? Ji gavo kontaktus, nuėjo į vienus mados namus, ten ją išmatavo ir paaiškėjo, kad ji idealiai atitinka tam tikrą aštuntąjį dydį, yra vos ne to dydžio etalonas, tiesiog tokią Dievo dovaną turėjo. Tad ant jos to dydžio rūbus matuodavo, ją ten priėmė dirbti, nors iki tol apie madą Ina nieko nežinojo, o po to jau viskas jos gyvenimas iki šiol susiję su mada“, – pasakojo vyras.

Tad Rėjus piešė iliustracijas „The New York Times“, už darbą jam atsiųsdavo čekį, kurį reikėjo kažkur išgryninti. Čekis galiodavo tris mėnesius, bet Rėjus jokiame banke neturėjo sąskaitos, nes ją atsidaryti galima buvo tik turint darbo leidimą. Tad iš pradžių jis dėjo tuos čekius ant lentynos ir tvarkėsi dokumentus, ieškojo tinkamo banko.

„Sunku buvo, sudėtinga, bet minčių grįžti į Lietuvą nebuvo, aš žinojau, kad negaliu pasiduoti, negaliu vėl grįžti, kai taip norėjau išvažiuoti.

Vėliau jau gavome leidimus dirbti, pasidarė lengviau ir paprasčiau, ir vis darbų atsirasdavo. Aš atsisakiau visų dažymų, pagrindinis darbas buvo iliustracijos laikraščiams ir žurnalams, nes tada jau atsirado ir „Wall Street Journal“, ir „Time“ žurnalai, ir jau ne aš skambindavau, o mane susirasdavo meno redaktoriai ir duodavo užsakymus. Tapau žinomas šitoje srityje, mano pavardę įsimindavo.“

Kaip Rimvydas tapo Rėjumi

Būtent tada Rimvydas ir tapo Rėjumi, kaip jį visi dabar vadina. „Ray vardu mane perkrikštijo tas „The New York Times“ redaktorius, nes kai aš pas jį atėjau, pasakiau savo vardą, kad esu Rimvydas, tai jis atsakė, koks čia Rimvydas, sunku ištarti šį žodį, būsi Ray, tai nuo to laiko šis naujas vardas ir prigijo“, – sakė R. Bartkus.

Šeimos gyvenimas Amerikoje gerėjo, užsakymų jau buvo daug, tai leido neblogai gyventi. Užtekdavo nupiešti dvi, tris iliustracijas per savaitę, ir pinigų pakako. Darbas patiko, jis buvo kūrybingas, užsakovai niekad nereikalaudavo kažko, ko negalėdavo daryti. „Man tekdavo kartais skaityti vieną ar kitą knygą, bet dažniausiai tai būdavo jos recenzija, ir ją peržvelgęs, piešdavau iliustraciją. Buvo ir žinomų autorių, ir klasika, bet daugiausia moderni literatūra, šiuolaikiniai JAV autoriai“, – sakė Rėjus.

Iš pradžių šeima gyveno viename Niujorko rajone, o paskui susitaupė pinigų ir galėjo nusipirkti butą Manhetene, brangiame rajone, visai netoli Centrinio parko. Vėliau iš ten jie išsikraustė, nes, anot Rėjaus, senuosius rajono namus ėmė griauti, vietoj jų kilo milžiniški 70 aukštų dangoraižiai. Tad Bartkai išsikraustė į bohemišką Yst Vilidžą (East Village), kur gyvena menininkai, muzikantai, kompozitoriai. Ten šeima gyveno apie 10 metų, o vėliau nutarė palikti Niujorką ir 2014 metais nusipirko namą Filadelfijos mieste Pensilvanijos valstijoje. Jie dar turėjo ir nedidelį butą Bruklino centre istoriniame dangoraižyje, kuris buvo kaip studija darbui, bet šį butą pandemijos metu pardavė.

„Malonny“ idėja gimė Jamaikoje

Kai paklausiau, kokią vietą Rėjus dabar laiko savo namais, jis atsakė: „Aš net nežinau, kur mano namai šiandien, gal tai Marijampolė? Ji man kaip antrieji namai jau tapusi. Šiaip namai yra vieta, kur tu tuo metu gyveni, o aš nuolat keliauju, keičiu vietas. Namas Filadelfijoje yra didelis, kelių aukštų, keletą butų jame mes nuomojame per „Airbnb“ sistemą“, – sakė jis.

Tie, kurie labiau domisi „Malonny“ istorija, žino, kad ši idėja gimė tolimojoje Jamaikoje, kai Rėjus su draugais ten šventė savo 50-ąjį gimtadienį. „Labai smagiai mes ten leidom laiką, vieną vakarą baliavojom, ir kartu šventęs mano draugas, Kovo 11-osios akto signataras bei buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža, kuris tuo metu dirbo Marijampolės „Arvi“ bendrovėje, pakvietė visus atvykti ateinančiais metais į Marijampolę. Pirmoji reakcija buvo – kuo čia dėta Marijampolė, o jis pasakė, kad pasikalbės su „Arvi“ savininku Vidmantu Kučinsku, gal kils kažkokių bendrų idėjų.

Kai po kurio laiko buvau Lietuvoje, Algirdas pakvietė susitikti su V. Kučinsku, kuris tuo metu statėsi vieną iš namų Marijampolėje. Mes susėdom statybininkų persirengimo namelyje, aš išdėsčiau savo idėją, o jis, visada buvęs labai didelis Marijampolės patriotas, pasakė: jei tai šiame mieste, tai darykite, paremsiu“, – prisiminė dailininkas.

Anot jo, būtent V. Kučinsko dėka Marijampolė turi „Malonny“. „Mano idėja buvo, kad aš čia atvežu menininkus, jie kelias dienas ar savaitę dirba, tie darbai lieka ant miesto sienų. Buvo noras ištraukti vietos žmones į viešumą, gatves, nes visi sovietų sąjungoje buvo užuolaidas užsitraukę. Kai keliauji po Italiją, Ispaniją, tai matai mažuose kaimeliuose, kaip žmonės išeina vakarais į aikštes ir visi – gatvėse, aikštėse.

an norėjosi to bendravimo, ryšio. Juk jei menininkai tik atveža eksponuoti parodai kažkokius savo darbus, tai tuo viskas ir baigiasi, o čia tu eini per miestą ir matai, kaip tavo akyse gimsta darbas ant sienos. Šiaip sunku yra atvežti menininką ilgesniam laikui, visi turi savo planų, o mes iš pradžių beveik neturėjome pinigų, kad jiems kažkiek sumokėtume“, – pasakojo Rėjus.

Idėja pasiekė ir Ukrainą

Anot jo, labai lūkesčius pateisino idėja kviestis savanorius, kurie padeda menininkui įgyvendinti jo idėją.
„Net nežinau, ar kur nors kitur Lietuvoje bei užsienio šalyse yra tokia praktika pasitelkti savanorius, nes paprastai pakvieti dailininką, sumoki jam, o jau jis suburia savo komandą. Mes neturėjome daug pinigų, tai sugalvojome, kad pakviesime į pagalbą jaunimą, o jauniems žmonėms gal bus įdomi galimybė papuošti savo miestą.

Aš visada tvirtinau, kad neužtenka vieną kartą atvažiuoti į miestą ir nupiešti kažkokią freską, svarbu tradicija, tęstinumas. Vienais metais yra daugiau pinigų, kitais – mažiau, o jei jų visai nėra, aš galiu pats vienas atvažiuoti, bet mes negalime nutraukti šito proceso“, – pasakojo menininkas.

„Malonny“ negali nereaguoti ir į aktualijas. Kai buvo pandemijos metai, tradicija nenutrūko – dailininkai negalėjo atvykti į Marijampolę, bet jų idėjas ant sienų pasinaudodami kompiuteriniu ryšiu įgyvendino savanoriai. Prasidėjus karui Ukrainoje, Marijampolėje atsirado šios šalies menininkų darbų, pernai ir užpernai pasibaigus Marijampolėje „Malonny“ renginiams dailininkai vyko tiesiai į Ukrainą ir dirbo ten, o susigiminiavusio su Marijampole Šeptyckio miesto sienas taip pat papuošė jų darbai.

„Atrodo, gyvename ramiai, Ukraina nuo Amerikos toli, bet aš vis tiek ne amerikonas, mano kitas požiūris, man rūpi. Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Tomo Ivanausko iniciatyva, aš susipažinau su ukrainiečių menininkais. Tomas labai aktyviai ten dirba ir mane susirado, klausė, ar galima padaryti kažką panašaus kaip Marijampolėje? Aš, aišku, sutikau. Tai buvo labai įdomus pasiūlymas, bet ne visi menininkai iš Anglijos ar iš Amerikos norėjo ten važiuoti, nes galvojo, kad gal nesaugu, pavojinga. Čia jiems buvo tam tikras iššūkis“, – sakė Rėjus.

Svetimų miestų vilionėms nepasidavė

Kaip pasirenkami „Malonny“ menininkai ir ar iš tiesų, kaip teko girdėti, R. Bartkų bandė iš Marijampolės pervilioti kiti miestai, kad jo projekto metu būtų puošiamos tų miestų pastatų sienos? Menininkas atsako, kad iš pradžių į Marijampolę jis kasmet atsiveždavo savo gerus asmeninius draugus menininkus, tarp jų buvo tokių, kurie ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje iki tol nebuvo lankęsi. Dabar jie jau žino, kad bus įdomu, vieni iš kitų yra girdėję, kad čia bus puikios sąlygos dirbti. Grįžę į namus šie kūrėjai skleidžia gerą žinią apie Marijampolę, tampa miesto patriotais.

„Taip, tų vilionių dirbti kitur, kituose Lietuvos miestuose išties buvo. Vieno ar kito miesto vadovai, matydami, kaip gerai mums sekasi Marijampolėje, bandė mane kviesti kurti pas save. Buvo visokių dalykų, bet aš tiek daug visgi įdedu savęs į šitą projektą Marijampolėje, kad tiesiog neturiu teisės viską mesti. Čia yra geros sąlygos, pažįstama aplinka, puikus įdirbis.

Kaip toli vis dėlto mes patys nuėjome, – aš nelyginu su Amerika, aš apie Lietuvą kalbu. Manau, kad dar turiu pakankamai energijos ir toliau kažką daryti. Marijampolėje tikrai nepritrūks tų sienų, ant kurių piešiame, jų dar yra daug“, – įsitikinęs Rėjus.

Jis teigė, kad JAV ar Didžiosios Britanijos menininkai, kurie dirbo Marijampolėje bent vieną kartą per trylika metų, nori atvažiuoti čia vėl, nes viskas yra labai gerai organizuojama. „Tų organizatorių mes turėjome ne vieną, jie keitėsi. Buvo nerimo, kai pernai projektą perėmė Marijampolės kultūros centras, bet jie puikiai susidorojo su visais iššūkiais, o permainos neatsiliepė nei kokybei, nei organizavimui“, – sakė R. Bartkus.

Jau ruošiasi minėti „Malonny“ 15-metį

Paklaustas, kurie iš penkių dešimčių „Malonny“ piešinių jam brangiausi, Rėjus pamini ir savo darbą ant senosios Marijampolės užtvankos pastato „Tekantis gyvenimas“, kurio fotografija puošė ir žurnalo „National Geographic“ viršelį. Trejetuke dar būtų šiemet vėl Marijampolėje kūrusio amerikiečio Elio Elizy (Elis Elysee) ankstesnis darbas netoli „Maximos“ prekybos centro, kuriame įamžintas etiopiškų bruožų turintis Šventasis Jurgis, bei ukrainiečio Aleksandro Šatochino piešinys „Be pavadinimo“ Laisvės gatvės kiemelyje, šalia kurio šiemet atsirado dar vienas paveikslas iš Ukrainos „Tyli gravitacija“.

Paklaustas, ką norėtų pasakyti ar palinkėti marijampoliečiams, R. Bartkus pirmiausia labai dėkojo už dėmesį, už tai, kad „Malonny“ svečiai visada šiltai priimami, itin skaniai pamaitinami. „Galiu tvirtai pažadėti, kad jau dabar ruošiamės 15 metų „Malonny“ jubiliejui 2028 metais. Noriu ta proga išleisti albumą apie „Malonny“ istoriją su jo metu sukurtais darbais. Menininkų, kurie čia kūrė, paprašiau parašyti savo prisiminimus, aš ir pats juos rašau, tad leidinys turėtų būti įdomus ir vertingas. Ačiū ir iki kitų metų“, – sakė atsisveikindamas menininkas, Marijampolę laikantis savo antraisiais namais.

Autorius: Algis Vaškevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama